Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.14.5.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.5.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2013 m. vasario 1 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl D. M. turto užvaldymo) laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui;pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl J. Ž. turto užvaldymo) laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2012-10-22.

Priteista iš R. S. nukentėjusiajai D. M. 2000 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra 2011-11-05, apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti D. M. turtą – 2000 Lt, pažadėjęs nupirkti statybines medžiagas ir iki 2011-12-05 (duomenys neskelbtini), SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini)-oji g. (duomenys neskelbtini), pastatyti medinę tvorą, paprašė nukentėjusiosios D. M. 2 000 Lt avanso, aiškiai žinodamas, kad reikiamų statybinių medžiagų nepirks ir darbų neatliks, ir gavęs pinigus statybinių medžiagų nepirko, žadėtų darbų neatliko, pinigų D. M. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajai D. M. priklausantį turtą – 2000 Lt.

Be to, jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra 2012-04-07, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti J. Ž. turtą – 500 Lt, pažadėjęs sutvarkyti kanalizacijos duobę, (duomenys neskelbtini), paprašė nukentėjusiosios J. Ž. 500 Lt avanso, aiškiai žinodamas, kad reikiamų darbų neatliks, ir gavęs pinigus, žadėtų darbų neatliko, pinigų J. Ž. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajai J. Ž. priklausantį turtą – 500 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo jį išteisinti dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes sudarant sutartis su nukentėjusiosiomis jis pateikė tikslius jo identifikavimo duomenis, jo iniciatyva buvo sudarytos sutartys rašytine forma, kad nekiltų jokių abejonių dėl jo asmenybės bei piniginių reikalų. Nurodo, kad jis pradėjo vykdyti sutartyse nurodytus darbus, visą laiką bendravo su nukentėjusiais asmenimis, o darbų neatliko iki galo dėl to, kad jie patys nutraukė sutartis. Taip pat nurodo, kad bendru sutarimu su J. Ž. po sutarties nutraukimo jis pervedė jai priklausančius 500 Lt, ji jam jokių pretenzijų neturi. Teigia, kad jis gali atlyginti ir D. M. priklausantį turtą – 2000 Lt, nors atliko dalį darbų bei pirko reikalingas medžiagas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs esmines bylos aplinkybes surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, padarė pagrįstas išvadas dėl R. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, teisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal teismų praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan., taip pat ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2002).

Nuteistasis neginčija, kad sudarė rangos sutartis su nukentėjusiosiomis ir iš jų gavo avansus darbų pradžiai, tačiau tvirtina, kad darbų neatliko dėl svarbių priežasčių (prastų oro sąlygų, kanalizacijos išvalymo darbus atliekančios įmonės transporto gedimo ir pan.), bei nurodo, kad pačios nukentėjusiosios nutraukė sutartis su juo, kad jis joms pinigų iš karto negrąžino, nes jų nebeturėjo.

Nukentėjusiosios ir liudytojas S. M. parodė, kad nuteistasis jokių darbų neatliko, tik žadėdavo juos po savaitės kitos pradėti, nurodydavo jiems įvairias pasiteisinimo priežastis – kad dar nepristatė stulpelių ar kad lentutės neišpjautos, kad sugedęs automobilis ir pan., tačiau, kai jie pradėjo patys skambinti nuteistajam ne tik jo nurodytais telefono numeriais, bet ir jo tėvams, R. S. neatsiliepdavo, o atsiliepęs teisindavosi, kad dar yra laiko, kad spės padaryti darbą, kad rytoj, po savaitės pradės darbus daryti. Pastebėtina, kad abiejose R. S. pasirašytose sutartyse buvo nustatyti darbų atlikimo terminai, tačiau nustatytais terminais jis iš esmės jokių darbų neatliko. Nukentėjusioji D. M. parodė, kad tariantis dėl darbų terminų, nuteistasis jai nurodė, jog jis turi žmonių ir per mėnesį padarys darbą, tačiau, kaip pats R. S. teisme parodė, jis padieniams darbams samdė žmones, jiems mokėdamas po 70 Lt už darbo dieną. Taigi, R. S. sutarties pasirašymo metu neturėdamas samdomų darbuotojų, patikindamas, kad darbus padarys laiku, kad turi savų darbuotojų, pateikė save kaip patikimą rangovą, taip suklaidindamas nukentėjusiąją dėl savo ketinimų laiku atlikti darbus. Nors nukentėjusioji D. M. ir liudytojas S. M. patvirtino, kad buvo iškastos duobelės tvoros stulpams, tačiau jos buvo iškastos per mažos, nesutvirtintos, dėl to po žiemos jos buvo sulygintos. Taip pat į darbų atlikimo vietą nuteistasis neatvežė jokių darbams reikalingų medžiagų. Nukentėjusioji D. M. parodė, kad R. S. jai neminėjo, jog darbų negali atlikti dėl blogų oro sąlygų, nors tuo metu oras buvo geras, o subjurus orui atsisakė R. S. paslaugų. Taip pat jokių darbų R. S. neatliko ir pas nukentėjusiąją J. Ž.. Nuteistasis parodė, kad pagal susitarimą su J. Ž., jis turėjo ir išvalyti kanalizacijos duobę, ir ją iškloti plėvele, taip pat R. S. parodė, jog jis sutarė su nukentėjusiąja, kad jis apmokės už kanalizacijos duobės išvalymo darbus, kad jis dėl tų darbų atlikimo susitars su ta pačia įmone, kuri ir anksčiau nukentėjusiajai išvalydavo kanalizacijos duobę, dėl to jis pasiėmė iš J. Ž. tos įmonės telefono numerį. Nuteistasis pripažino, kad su ta įmone dėl darbų atlikimo jis nesusitarė, nes buvo sugedęs įmonės automobilis. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad per su R. S. sutartą darbų atlikimo laiką nukentėjusioji kanalizacijos duobę išvalė savo lėšomis net kelis kartus, tačiau R. S. neatvykdavo darbų atlikti. Būtina pastebėti, kad nuteistasis net po sutartyse nurodytų terminų pabaigos neatliko sutartų darbų ir, nors teigė, kad gali grąžinti pinigus, jų nukentėjusiesiems negrąžino. Nuteistasis banko pavedimu pervedė 500 Lt A. B., tačiau jis rangos sutartį buvo sudaręs ne su A. B., o su nukentėjusiąja J. Ž., todėl jai privalėjo grąžinti avansą. Be to, tie pinigai buvo grąžinti ne iš karto, kai nukentėjusioji reikalavo ir jis pats siūlėsi grąžinti pinigus, o tik 2012-05-07, t. y. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jį apklausus įtariamuoju dėl panašios sutarties sudarymo.

Be to, paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad jis nuo sutarčių sudarymo momento numatė, kad jokių darbų neatliks, nes jo parodymų apie atliktus darbus, pirktas medžiagas nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pats apeliantas pripažino, kad buvo prisiėmęs daug darbų iš skirtingų užsakovų, gaunamus avansus panaudodavo ne pagal paskirtį, t. y. ne medžiagoms įgyti, o dengdamas senus įsiskolinimus, be to, jis neturi nė vieno pirkimo čekio. Ta aplinkybė, jog, praėjus valandai po avanso sumokėjimo R. S., jis paskambinęs nukentėjusiajai D. M., jos prašė dar 1000 Lt neva medžiagoms įsigyti, tačiau nukentėjusiajai paprašius nutraukti sutartį bei grąžinti anksčiau įduotus 2000 Lt, nuteistasis atsisakė tai daryti bei paaiškino, kad pinigai išleisti medžiagoms užsakyti. Taigi, ta aplinkybė, kad R. S. prašė papildomų pinigų medžiagoms įsigyti praėjus tik valandai po sutarties pasirašymo, patvirtina faktą, kad R. S. nebeturėjo 2000 Lt duoto avanso ir tuos pinigus panaudojo ne medžiagoms įsigyti, o savo asmeninėms reikmėms. Nuteistojo parodymų dėl metalinių stulpelių ar plėvelės įsigijimo teisingumas kelia abejonių ir dėl to, kad apie šių medžiagų nupirkimą nė vienai iš nukentėjusiųjų neminėjo, nukentėjusiajai D. M. tik minėjo, kad žada nupirkti stulpelius. Be to, nuteistasis skirtingai nurodė aplinkybes dėl tvoros stulpelių sandėliavimo – iš pradžių teigė, kad nupirko tik 10–12 stulpelių vietoj 40, ir jiems išleido tik dešimtadalį gauto avanso, nes kitiems nebeturėjo pinigų. Nelogiška ir nuteistojo aiškinimas, kad jis tariamai nupirktus metalinius stulpelius iš (duomenys neskelbtini) nuvežė į (duomenys neskelbtini) pas savo tėvą, kad vėliau ketino atvežti į sodą (duomenys neskelbtini), nors turėjo galimybę juos sandėliuoti pas nukentėjusiąją sodo namelyje, be to, skirtingai aiškino tų stulpelių praradimo aplinkybes – iš pradžių nurodė, kad panaudojo statant kitą tvorą, vėliau aiškino, kad tuos stulpelius jo tėvas išvežė priduoti į metalo laužą, taip pat nurodė, kad stulpelius pirko gyvendamas pas tėvus, tačiau atsakydamas į savo gynėjo klausimus, R. S. nurodė, kad tuo metu negyveno ir su tėvais nebendravo, gyveno (duomenys neskelbtini). Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad, sudarydamas rašytines sutartis su nukentėjusiosiomis, įsipareigodamas laiku atlikti sutartus darbus, įtikindamas, kad turi savų darbuotojų, nuteistasis siekė palenkti nukentėjusiąsias perduoti jam pinigus ir, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, t. y. apgaule neteisėtai įgijo nukentėjusiųjų turtą – pinigines lėšas ir paimtus avansu pinigus išleido savo reikmėms, o ne medžiagoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas R. S. veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. S. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra neteisingos. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė du nesunkius nusikaltimus, veikdamas tyčia, jo padaryti nusikaltimai yra baigti. R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į R. S. asmenybę – nesiregistruoja darbo biržoje (1 t. 141 b. l.), nedirba, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat teistas, tarp jų ir už sukčiavimus, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, be to, jo atžvilgiu teisme dar nagrinėjamos trys baudžiamosios bylos. Atsižvelgusi į šias paminėtas aplinkybes bei vadovaudamasi BK 56 straipsnio nuostata, numatančia, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės nei BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirtos bausmės savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežtos. Taip pat apylinkės teismas, subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė, R. S. paskirta subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo jos švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio.