Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-04-17 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos kredito unijos ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad ieškovės reikalaujama palūkanų suma yra per didelė, todėl teismas turėjo priteisiamų palūkanų dydį sumažinti. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. Byloje nustatyta, kad ieškinio pateikimo dieną atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudarė 11 643,41 Eur, iš jų 1 703,02 Eur sudarė negrąžinta paskolos dalis, 47,51 Eur delspinigiai bei 9 892,88 Eur palūkanos. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimais priteisti 1 703,02 Eur dydžio negrąžintos paskolos dalį ir 47,51 Eur delspinigių, todėl ginčo dėl šių reikalavimų byloje nėra. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti palūkanas ir nurodo, jog 9 892,88 Eur palūkanų suma yra per didelė. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pagal 2011-01-31 paskolos sutartį atsakovas už naudojimąsi paskolos suma įsipareigojo mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, jog atsakovas įsipareigojimus pagal sutartį vykdė netinkamai ir nemokėjo sutartyje nustatytų palūkanų, todėl buvo sudarytas susitarimas dėl atsakovo nesumokėtų palūkanų kapitalizavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl palūkanų kapitalizavimo ir nesumokėtos palūkanų sumos dydžiu padidinti bendrą paskolos sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2012-06-28 šalys sudarė susitarimą, pagal kurį atsakovo nesumokėtos palūkanos buvo perkeltos į paskolos sumą, bendrą paskolos sumą nuo 206 000 Lt padidinant iki 236 881,34 Lt. Šiuo susitarimu taip pat iki 2031-01-25 buvo pratęstas galutinis paskolos grąžinimo terminas (b. l. 55-57). Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovo nesumokėta ir 2012-06-28 kapitalizuota palūkanų suma tapo atsakovo pagal paskolos sutartį vykdytinos pagrindinės prievolės dalimi (LR CK 6.870 str., 6.873 str.), todėl ieškovės reikalaujama nesumokėta šios skolos dalis iš atsakovo buvo priteista pagrįstai.

LR CK 6.872 str. 1 d. numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovas savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus grindė tuo, jog 2011-01-31 paskolos sutarties 2.6 p. nurodyta 11 procentų metinė palūkanų norma yra nesąžininga ir per didelė. Pažymėtina, kad palūkanos pagal savo paskirtį gali būti vertinamos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo palūkanos) arba kreditoriaus minimalių nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensacinės palūkanos). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje paskolos sutartyje šalys susitarė dėl 11 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už naudojimąsi atsakovui suteikta paskolos suma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne LR CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (LR CK 6.223 str., 6.228 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas pripažino, jog 2011-01-31 paskolos sutarties sąlygos jam buvo aiškios ir suprantamos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas po sutarties sudarymo kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti sutartį ir sumažinti joje numatytų palūkanų dydį (LR CK 6.233 str. 1 d.). Be to, atsakovas byloje nereiškė savarankiškų reikalavimų ieškinio ar priešieškinio forma dėl palūkanų dydį nustatančios sutarties sąlygos pakeitimo ar nuginčijimo. Taigi nesant atsakovo reikalavimo dėl sutarties pakeitimo, bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl šalių sudarytos sutarties modifikavimo ir savo iniciatyva mažinti šalių sutarto mokėjimo palūkanų dydžio. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 9 892,88 Eur dydžio palūkanas.

Atsakovas skunde nurodė ir tai, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas yra vartotojas ir sutartyje numatytas palūkanų dydis pažeidė jo teises. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog paskola atsakovui buvo suteikta būstui įsigyti (b. l. 5-6). Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, jog už paskolos sumą įsigytame bute gyvena atsakovo šeima. Taigi galima sutikti su apelianto nuostata tuo aspektu, jog 2011-01-31 paskolos sutartis kartu yra ir vartojimo sutartis. Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sutarčių reikia laikytis (LR CK 6.38, 6.59 str.). Dėl to vartotojas negali naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas su paskolos sutarties sąlygomis buvo susipažinęs ir jų neginčijo. Būtina įvertinti ir tai, jog pretenzijas dėl paskolos sutartyje numatyto dydžio atsakovas pradėjo reikšti tik tada, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, jog paskolos sutartyje nurodyta palūkanų norma yra nesąžininga bei nepagrįstai iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovo nenaudai.

Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2015-04-17 sprendimą palikti nepakeistą.