Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-15 · Administracinė byla Nr. eI-3596-473/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-15
Bylos Nr.
eI-3596-473/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01533-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė, Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
O. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Gintarė Demir
Kategorijos
Administracinė byla Nr.eI-3596-473/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01533-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017-06-15Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Malijauskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Gintarei Demir, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. P. (O. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja O. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017-04-24 sprendimą Nr. (15/5-7)11U-504(00555) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. P., panaikinimo“ (t. I, b. l. 1–4). Skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė paaiškino, kad 2016-05-20 pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Kartu su prašymu pakeisti leidimą pateikė reikiamus dokumentus sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti. Departamentas 2016-06-15 priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir išduoti jai naują leidimą, galiojantį dvejus metus. Pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2018-06-16. Departamentas, patikrinęs UAB „Žilit“ duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) informacinėje sistemoje apie minėtoje bendrovėje dirbančius asmenis, nustatė, kad UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 pareiškėja yra vienintelė minėtos bendrovės darbuotoja. Taip pat iš Valdybos informacinės sistemos Departamentas nustatė, kad 2017-04-20 bendrovės skola Valdybai siekia 1 596,29 Eur. Be to, skundžiamame sprendime Departamentas nurodė, kad yra nustatyta, jog pareiškėja 2016-06-18 išvyko iš Lietuvos Respublikos, duomenų apie tai, kad ji būtų grįžusi į Lietuvos Respubliką, nėra. Taigi, remdamasis tokiais duomenimis, Departamentas net neapklausęs pareiškėjos padarė išvadas, kad UAB „Žilit“ yra fiktyvi, įsteigta ne tam, kad užsiimtų ūkine-komercine veikla, o tam, kad pareiškėja galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2018-06-18. Paaiškino, kad pareiškėja siekė prasitęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kad galėtų toliau vykdyti veiklą UAB „Žilit“ ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sužinojo apie jos tėčio B. M. V. onkologinę ligą. Sužinojusi apie tėčio ligą, pareiškėja išvyko į savo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), kad galėtų aplankyti tėvą. Būdama (duomenys neskelbtini), pareiškėja sužinojo, kad jos tėčio būklė blogesnė nei ji tikėjosi, t. y. pareiškėjos tėtis buvo išleistas gydytis namuose ir nuolat reikalavo kitų asmenų priežiūros. Todėl ištikus tokiai staigiai nelaimei šeimoje, pareiškėja liko (duomenys neskelbtini), kad galėtų slaugyti ir rūpintis sunkiai sergančiu tėčiu, kuris, praėjus pusei metų, t.y. 2017-01-30, mirė. Atsigavusi po tėčio ligos ir mirties, pareiškėja ketino susitvarkyti visus su tėčio mirtimi bei palikimu susijusius klausimus bei grįžti gyventi į Lietuvą ir dirbti įmonėje UAB „Žilit“. Pareiškėja sužinojo, kad yra panaikintas jai išduotas leidimas gyventi. Pažymėjo, kad pareiškėja nėra gavusi jokio pranešimo ar kokio kito dokumento, kuriame Departamentas būtų prašęs pareiškėjos pasiaiškinti dėl jo nustatytų aplinkybių. Todėl Departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, net nepaprašęs ir negavęs pareiškėjos paaiškinimo bei net neinformavęs pareiškėjos, kad turi įtarimų dėl įmonės fiktyvumo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. IV-367 redakcija) (toliau — ir Aprašas) 101 punktas nustato, jog tuo atveju, jei įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad įmonė buvo įsteigta ar įsigyta nesiekiant vykdyti šios įmonės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o siekiant užsieniečiui, kuris yra šios įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Šiuo atveju, kaip ir minėta, Departamentas pažeisdamas minėtų Aprašo punktų reikalavimus, jokio savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjos apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jos neapklausė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą palaikė ir papildomai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiančius įrodymus pateiks vėliau.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 22–26). Atsiliepime nurodė, kad 2016-05-20 Departamentas iš Migracijos valdybos gavo pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus sprendimui dėl leidimo priimti. Leidimą buvo prašomą pakeisti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nurodytais pagrindais, t.y. kai užsienietis yra vadovas įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01), priėmė 2016-06-15 sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Migracijos valdyba 2016-06-16 išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojanti iki 2018-06-16. Departamento Kontrolės skyrius, esant įtarimų, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino UAB „Žilit“ duomenis Valdybos informacinėje sistemoje ir nustatė, kad UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 pareiškėja yra vienintelė minėtos bendrovės darbuotoja. Nuo 2016-08-31 UAB „Žilit“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, UAB „Žilit“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nustatytų reikalavimų. Valdybos informacinėje sistemoje taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Žilit“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 1 596,29 Eur. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis pareiškėja 2016-06-18 išvyko iš Lietuvos Respublikos, duomenų apie tai, kad ji būtų grįžusi į Lietuvos Respublika nėra. Įvertinęs visas minėtas aplinkybes, Departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad leidimo išdavimo metu galiojusio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė, kad leidimas gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas – kad leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nustatytų reikalavimų, t. y. reikalavimų, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau, kaip buvo minėta, UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 buvo atleisti visi darbuotojai, išskyrus pačią pareiškėją, kuri gavusi leidimą laikinai gyventi iš karto išvyko iš Lietuvos Respublikos, o bendrovė yra skolinga Valdybai ir skola didėja. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato imperatyvą, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą. Todėl, nors pareiškėja skunde ir nurodo, jog iš Lietuvos Respublikos turėjo išvykti dėl tėvo sunkios ligos ir grįžti galėjo tik sutvarkius visus reikalus po tėvo mirties, šie faktai tik rodo, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėja prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, dėl ko ji privalėjo apie tai pranešti Departamentui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir vėlesnio išdavimo kitu pagrindu, kadangi UAB „Žilit“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nustatytų reikalavimų, t. y. UAB „Žilit“ visą darbo laiką nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-04-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01- 01) reikalavimų, ir Departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017-01-01) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nurodė, kad beveik visą panaikinto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 8 mėnesius. Todėl, įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėja neatitinka šių reikalavimų, trukmę, mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Pareiškėjos atstovė teisingai nurodė, kad Aprašo X skyriuje nustatyta, kad tais atvejais, kai užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkto ar 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 2¹ ar 2² punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Departamento arba Migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, ar įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 7¹ punktuose. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis įtvirtina fiktyvios įmonės sąvoką – tai Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Aprašo 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Pažymime, kad pareiškėjo atveju nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi: užsieniečio, kuris yra įmonės vadovas, atvykimo tikslas nėra darbas įmonėje (Aprašo 100.3 punktas), pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (Aprašo 100.4 punktas), yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (Aprašo 100.12 punktas). Pažymėjo, kad priimant ginčijamą sprendimą pareiškėja įmonėje nedirbo (2016-06-18 išvyko iš Lietuvos Respublikos ir negrįžo), o visi įmonės darbuotojai buvo atleisti 2016-08-31. Atsižvelgiant į šias aplinkybes – abejones susijusias būtent su įmonės realios veiklos vykdymu, nuspręsta, kad nėra būtina kviesti į apklausą pareiškėją, kadangi surinktų duomenų visuma leido daryti pagrįstas išvadas dėl įmonės veiklos. Be to, leidimas pareiškėjai buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne tik dėl to, kad UAB „Žilit“ yra fiktyvi, bet ir dėl to, kad UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Departamentui duomenų sprendimui priimti pilnai pakako, todėl iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų arba atvykti apklausai, ir pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiribojo juridinio fakto konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Taigi užsieniečiai, kurie kreipiasi dėl leidimo išdavimo turi ne tik teises, bet ir Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti (tarp jų – teikti Departamentui laiku ir tikrovę atitinkančius duomenis). Todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjos atstovės argumentas, kad pareiškėjai nebuvo sudarytos galimybės teikti paaiškinimus bei, kad ši neprivalėjo Departamentui pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, kad įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu. Atkreipė dėmesį į tai, kad leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti UAB „Žilit“ akcininko pareigų (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Pažymėjo, kad pareiškėjos atstovė teismui kartu su skundu pateikė daugiau duomenų, nei turėjo Departamentas priimtas sprendimą ir skunde teismui rėmėsi Departamento neištirtais duomenimis. Tačiau ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią Departamentas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-05-05 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017-04-24 sprendimo Nr. (15/5-7)11U-504(00555) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. P., panaikinimo“, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7391626, galiojantis iki 2018-06-16, teisėtumo bei pagrįstumo.

Faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad pareiškėja 2016-05-17 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (gautas 2016-05-17, reg. Nr. 10-LL-306019) teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Nurodė, jog užsiima ir keltina toliau užsiimti teisėta veikla UAB „Žilit“ Lietuvos Respublikoje (t. I, b. l. 27-35).

Pareiškėjai 2016-06-16 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7391626, galiojantis iki 2018-06-16 (t. I, b. l. 8-9).

VĮ Registrų centro 2016-05-17 duomenimis pareiškėja nuo 2012-12-05 yra UAB „Žilit“ vadovė ir vienintelė akcininkė (t. I, b. l. 55-57).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Valdyba) informacinės sistemos 2017-04-24 duomenimis UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 buvo atleisti visi darbuotojai, išskyrus pačią pareiškėją (t. I, b. l. 117).

Valdybos informacinės sistemos 2016-12-05 ir 2017-04-24 duomenimis UAB „Žilit“ pareiškėja yra vienintelė darbuotoja (t. I, b. l. 112, 116).

Valdybos informacinės sistemos duomenimis UAB „Žilit“ 2016-12-01 dienai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skola buvo 1 512,74 (t. I, b. l. 114), o 2017-04-20 dienai – 1 596,29 Eur (t. I, b. l. 125).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2017-04-24 duomenimis pareiškėja 2016-06-18 išvyko iš Lietuvos Respublikos (t. I, b. l. 121-122).

Departamentas 2017-04-24 sprendimu Nr. (15/5-7)11U-504(00555) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. P. panaikinimo“, panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7391626, galiojantį iki 2018-06-16. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (t. I, b. l. 127–128).

Teisinis reglamentavimas

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog fiktyvi įmonė – juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustačius, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas.

Teismo išvados

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, jog užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, nagrinėjamu atveju, turėjo būti vadovaujamasi iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos Įstatymu, kurio 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Šiuo atveju, UAB „Žilit“ turėjo būti taikomas reikalavimas, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog fiktyvi įmonė – juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „Žilit“ nuo 2016-08-31 buvo atleisti visi darbuotojai, išskyrus pačią pareiškėją (t. I, b. l. 117), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017-04-20 dienai skola 1 596,29 Eur (t. I, b. l. 125).

Valdybos informacinės sistemos 2016-12-05 duomenimis nuo 2016-08-31 buvo atleisti visi UAB „Žilit“ darbuotojai, išskyrus pareiškėją (t. I, b. l. 117), o 2016-12-05 ir 2017-04-24 duomenimis pareiškėja yra vienintelė UAB „Žilit“ darbuotoja (t. I, b. l. 112,116). Be to, iš byloje esančių VSAT duomenų matyti, kad pareiškėja 2016-06-18 išvyko iš Lietuvos Respublikos (t. I, b. l. 121-122). Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų grįžusi į Lietuvos Respubliką, nėra. Taigi, susiklosčiusioje situacijoje akivaizdu, kad įmonė, kuri įsteigta tik tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi, yra fiktyvi. Šias teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ir Departamento ginčijamame sprendime pateikti argumentai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Departamentas ginčijamame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Žilit“ įsteigta tik tam, kad O. P. galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o ne užsiimti ūkine – komercine veikla, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi.

Pareiškėja skunde, be kita ko, nurodė, kad ji iš Lietuvos Respublikos turėjo išvykti dėl tėvo sunkios ligos ir grįžti galėjo tik sutvarkiusi visus reikalus po tėvo mirties. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą. Minėti faktai patvirtina, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėja prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi, dėl ko ji privalėjo apie tai pranešti Departamentui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir vėlesnio jo išdavimo kitu pagrindu, nes UAB „Žilit“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. UAB „Žilit“ visą darbo dieną nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Konstatuotina, kad pareiškėja turėjo atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja visą laikotarpį iki ginčijamo sprendimo priėmimo nuo 2016-08-31 jau neatitiko šių sąlygų, apie jas atsakovo neinformavo, o be to, ir jokių realių veiksmų, kuriais siektų atitikti sąlygų visetą, nesiėmė.

Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad Departamentas, pažeisdamas Aprašo 101.1–101.5 reikalavimus, jokio savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjos apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jos neapklausė, pažymėtina, kad Aprašo 101 punktas nustato, jog tuo atveju, jei įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad įmonė buvo įsteigta ar įsigyta nesiekiant vykdyti šios įmonės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o siekiant užsieniečiui, kuris yra šios įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Šiuo atveju informacija gaunama: 101.1 užsienietį, kuris yra įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, apklausus raštu (užpildomas apklausos lapas); 101.2 apklausus įmonės verslo ir (ar) paslaugų partnerius Lietuvos Respublikoje; nuvykus į įmonės registracijos vietą arba j jos veiklos vykdymo vietą, kai įmonė yra įsikūrusi ne tuo adresu, kuriuo ji registruota; 101.3 nuvykus į įmonės registracijos vietą arba į jos veiklos vykdymo vietą, kai įmonė įsikūrusi ne tuo adresu, kuriuo ji registruota; 101.4 išsiuntus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis apie pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytos veiklos vykdymą; 101.5 kitais teisėtais būdais. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja įmonėje nedirbo, nes iš Lietuvos išvyko 2016-06-18 ir negrįžo, kad visi įmonės darbuotojai 2016-08-31 buvo atleisti, išskyrus pačią pareiškėją. Pažymėtina, kad Įstatymas numato pareigą Departamentui pagal kompetenciją kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tikrinti asmenų pateikiamą informaciją siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir kt. Atsižvelgiant į tai, Departamentas, pagrįstai nusprendė, kad nėra būtina kviesti į apklausą pareiškėją. Bylos medžiaga patvirtina, kad sprendimas buvo priimtas remiantis surinktų įrodymu visuma, t. y. oficialiais Valdybos informacinių sistemų duomenimis, Juridinių asmenų registro, VSAT išrašu bei kitais oficialiais rašytiniais dokumentais, leidusiais padaryti pagrįstas išvadas dėl UAB „Žilit“ veiklos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo argumentas, kad Departamentas, neatlikęs jokio savarankiško patikrinimo, neinformavęs pareiškėjos apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą, neapklausęs jos, pažeidė Aprašo 101.1–101.5 punktus, atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos minimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų, kuriose teismai pasisakė dėl būtinybės apklausti pareiškėjus, faktinės aplinkybės skiriasi, todėl paminėtose bylose pateikti išaiškinimai šioje administracinėje byloje nėra taikomi.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvoje. Pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, o Departamento 2017-04-24 sprendimas Nr. (15/4-7)11U-504(00555) paliktinas galioti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus pareiškėjos skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta Balčytienė Ina Kirkutienė Jolanta Malijauskienė