Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO finance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui K. N. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo numatyta tvarka negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, ir tarpininkavimo mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. balandžio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 1551,78 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 902,94 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 24,63 procentai) bei 243,01 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. balandžio 16 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ieškovei turėjo būti grąžintas per 48 mėnesines įmokas. Atsakovas nevykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl 2021 m. liepos 21 d. ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį. Nutraukus sutartį, atsakovas liko skolingas ieškovei 961,41 Eur vartojimo kredito dalį.

Dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinta, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodant, jog sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

13. Pareiga mokėti pelno palūkanas (pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

14. Esant paskolos (kreditavimo) teisiniams santykiams, tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti ir tais atvejais, kai paskolos sutartis yra pasibaigusi, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

15. Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2021 m. liepos 21 d. vienašališkai nutraukė sutartį su atsakovu, todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Sutiktina su apeliante, kad aptartas kasacinio teismo išaiškinimas neužkerta ieškovei kelio reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

18. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

19. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo 24,63 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 961,41 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos – 2023-04-16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė iš esmės prašo 24,63 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, kurios buvo nustatytos sutartyje, jas įvardindama kaip negautas pajamas (nuostolius), t. y. apeliantė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovo mokėtinas 24,63 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Pažymėtina, kad sutartyje šalių sulygtas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis savaime netampa nuostolių dydžiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuostolių dydį nagrinėjamu atveju reikia įrodyti.

20. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių paskaičiavimų, kiek negautų pajamų ji tikėjosi gauti konkrečiais mėnesiais. Apeliantė remiasi tuo, kad sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma, taip pat sutartyje šalys susitarė dėl 24,63 proc. metinių palūkanų normos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to yra pagrindas teigti, kad apeliantei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) procentine išraiška už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, būtų sudarytos sąlygos apeliantei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Tą teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu vartojimo kredito sutarties 3.6.3 ir 8.9 punktų nuostatos, suteikiančios vartojimo kredito gavėjui teisę grąžinti dalį ar visą vartojimo kreditą anksčiau numatyto termino ir pasinaudoti teise į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, leidžia teismui spręsti, kad apeliantė, sudarydama sutartį, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad 20,00 proc. dydžio mokėjimo pelno palūkanos jai bus mokamos iki sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 29 d. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apeliantė šioje byloje neįrodė negautų pajamų realios gavimo galimybės. Apeliantė kitokių įrodymų, kurie pagrįstų prašomas priteisti negautas pajamas, nepateikė, todėl vertintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinyje reikalaujamas negautų pajamų (nuostolių) dydis nevertintinas kaip pagrįstas ir tikėtinas bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo ir pagrįstai šioje dalyje ieškinio netenkino.

22. Apeliantė apeliaciniame skunde kaip pavyzdžius nurodo Lietuvos apygardos teismų nutartis, tačiau pažymėtina, kad tik Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką Lietuvoje.

Dėl tarpininkavimo mokesčio

23. Apeliantė byloje prašė priteisti 446,13 Eur tarpininkavimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. balandžio 16 d.). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš sutarties 5.3.1, 8.6 punktų nuostatų matyti, jog tarpininkavimo mokesčio dydis ir vartotojo prievolė jį mokėti yra susieti su sutarties pažeidimu – vėlavimu mokėti įmokas. Šios nuostatos pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas vertino, kad priešinga išvada negalima, net ir nustačius aplinkybę, jog šis mokestis specialiosiose sutarties sąlygose nurodytas tvirta pinigų suma. Reikalavimas priteisti tarpininkavimo mokestį grindžiamas niekinėmis sutarties nuostatomis, todėl negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka tik iš dalies.

24. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.2 punkto nuostatas, vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, tarpininkavimo mokestį. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju – 9,90 procentų) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (5.3.1 punktas).

25. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto nuostatas tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų sumos, tačiau pažymėtina, kad sutarties sudarymo metu negali būti žinoma, ar bus ir kokio dydžio bus vėlavimo palūkanos, todėl sutarties sudarymo metu pagal minėto punkto nuostatas iš esmės nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti tarpininkavimo mokesčio dydžio. Atsižvelgęs į šias nuostatas ir aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokia Sutartyje numatyta tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka negali būti pripažįstama kaip aiški ir suprantama vartotojui, kadangi vartotojas negali tinkamai įvertinti, ar kredito davėjo siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę. Kita vertus, Sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma – 243,01 Eur, kuri yra įtraukta į bendrą vartojimo kredito kainą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu būtent tokia tarpininkavimo mokesčio suma turėjo būti aiški ir suprantama atsakovui.

26. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad atsakovui 2021-05-16 buvo paskaičiuotas 5,21 Eur tarpininkavimo mokestis, atsakovas sumokėjo 0,65 Eur. 2021-06-16 buvo paskaičiuotas 5,14 Eur tarpininkavimo mokestis, atsakovas sumokėjo 0,08 Eur. 2021-07-16 buvo paskaičiuotas 5,08 Eur tarpininkavimo mokestis, atsakovas sumokėjo 0,02 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas apeliantei iš atsakovo priteisti 14,68 Eur tarpininkavimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2021 m. liepos 21 d.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Kadangi tarpininkavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki sutarties nutraukimo dienos, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimo priteisti apeliantei iš atsakovo 446,13 Eur negautas pajamas, pasireiškiančias nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. balandžio 16 d.).

Dėl procesinės bylos baigties

27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti iš dalies, ieškovei iš atsakovo 14,68 Eur tarpininkavimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2021 m. liepos 21 d.) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje

28. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei priteistina suma padidinta tik 14,68 Eur suma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu sprendimo rezultatas iš esmės yra tik laba mažai pakitęs, todėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymas nėra tikslingas.

29. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

30. Apeliantė apeliacinės instancijos teisme patyrė 217,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 17,00 žyminis mokestis ir 200,00 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgus į tai, kad apeliantės apeliacinio skundo reikalavimas dėl negautų pajamų (nuostolių) atlyginimo netenkintas visiškai, o reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, apeliantei iš atsakovo priteistina 54,25 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 3 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies, priteisti iš atsakovo K. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, 14,68 Eur (keturiolika eurų 68 ct) tarpininkavimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2021 m. liepos 21 d.).

Kitą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 3 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. N. ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“ 54,25 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.