Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-928/2011

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00078-2011-0

2011 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. (V. M.) ir I. P. (I. P.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, I. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. ir I. P. nuteisti už tai, kad 2011 m. sausio 16 d., apie 21.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, V. M. atsuktuvu išlaužus V. T. priklausančio sandėliuko Nr. 6, esančio Erfurto g. 18-ojo namo rūsyje, durų užrakto sklendę, įsibrovė į sandėliuką – patalpą, iš kur pagrobė V. T. priklausančius daiktus: dviratį „Pegasus“ 1500,00 Lt vertės, palapinę komplekte su krepšiu 800,00 Lt vertės, sulčiaspaudę 90,00 Lt vertės, bendrais veiksmais padarydami V. T. 2390,00 Lt turtinę žalą.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo bausmės rūšies ir dydžio parinkimo, nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nuostatomis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam bausmė parinkta ir jos dydis nustatytas iš esmės remiantis vien neigiamai jo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu bandė susirasti darbą, gydosi Vilniaus priklausomybės ligų centre, jam reikalingas specialus gydymas bei nuolatinė priežiūra.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad jeigu asmuo nusikalstamą veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir jei šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tokia aplinkybė pripažįstama atsakomybę sunkinančia. Tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo akcentuoti, jog nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdina tai, kad jis vartoja narkotikus.

Apibendrindamas skundo argumentus nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neadekvati padarytam nusikaltimui, sprendimas dėl bausmės nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems V. M. ir I. P. bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pripažinti, kad šio nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, nėra jokio pagrindo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas. Visgi, pirmosios instancijos teisme V. M. bandė sumenkinti I. P. vaidmenį nusikaltimo padaryme, t. y. jis nurodė, kad I. P. nežinojo, jog buvo daromas nusikaltimas, tiesiogiai grobiant turtą nedalyvavo, o tik stebėjo aplinką. Tokie apelianto parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams bei liudytojo V. V. parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme. V. V. pirmosios instancijos teisme yra paaiškinęs, kad matė, kaip iš rūsio su pagrobtais daiktais išeina du asmenys (t. 2, b. l. 140). Šie bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo parodymai patvirtina, kad I. P. taip pat tiesiogiai dalyvavo darant nusikaltimą. Pats V. M. ikiteisminio tyrimo metu yra teigęs, kad kartu su I. P. sugalvojo pagrobti ir pagrobė svetimą turtą. Turto grobimo metu I. P. taip pat buvo rūsyje, dėjo daiktus į kuprinę, ieškojo daiktų, kuriuos būtų galima pagrobti (t. 1, b. l. 73-74). Pažymėtina ir tai, kad V. M. sulaikytas įvykio vietoje bandė nuslėpti tikrąją pabėgusio bendrininko tapatybę. Taigi, atsižvelgus į tai, kad V. M. bandė sumenkinti I. P. vaidmenį nusikaltimo padaryme, teigtina, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir tuo labiau, kad jis gailisi ją padaręs.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl nuosprendžiu nustatytos pagrobto turto vertės. Abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad jos nurodyta turto vertė yra visiškai reali. Pažymėtina, kad tiek I. P., tiek V. M. yra nuteisti už tai, jog padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Pagrobto turto vertė nėra reikšminga nuteistųjų veikos kvalifikacijai, todėl teismui pakanka nustatyti tik tai, kad turtas buvo pagrobtas įsibraunant į patalpą.

V. M. ir I. P. niekur nedirba, yra bausti administracine tvarka, anksčiau ne kartą teisti, tame tarpe ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, skundžiamu nuosprendžiu abu vėl nuteisti už apysunkio tyčinio nusikaltimo nuosavybei padarymą. Aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistieji nėra linkęs taisytis, paklusti visuomenėje nusistovėjusiai tvarkai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. M. ir I. P. paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes. Paskirtųjų laisvės atėmimo bausmių dydis yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl teigti, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes bei parinkdamas jų dydžius, atsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir tinkamai jas įvertino.

Dar labiau švelninti V. M. paskirtą bausmę atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji nepatyrė materialinės žalos, nėra pagrindo.

Aplinkybės, kad I. P. bandė susirasti darbą, gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centre, mano, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą bei rūšį, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikaltimą formą bei rūšį (kaip ir V. M. jis yra nusikaltimo vykdytojas), nuteistojo asmenybę, nėra pakankami pagrindai švelninti jam paskirtą bausmę.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes, negalėjo atsižvelgti į tai, jog nuteistieji vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, šiai aplinkybei išskirtinės reikšmės nesuteikė, o vertino ją visų aplinkybių kontekste. Be to, akivaizdu, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas yra neigiamai asmenį apibūdinanti aplinkybė, nepriklausomai nuo to, ar šiam asmeniui yra nustatyta priklausomybė nuo tokių medžiagų ar ne. Tokį teiginį patvirtina Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai (pvz., BK 60 str. 1 d. 9 p., 259 str., ATPK 44 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji vartojo narkotines bei psichotropines medžiagas, kadangi ši aplinkybė apibūdina nuteistųjų gyvenimo būdą bei valines savybes. Atsižvelgiant į aptariamą aplinkybę, priešingai nei teigia I. P., yra akcentuojama ne liga, o jos priežastys, t. y. piktnaudžiavimas narkotinėmis, psichotropinėmis, kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis (Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas 2 str. 2 p.), kadangi būtent dėl tokio piktnaudžiavimo yra susergama narkomanija.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. M. (V. M.) ir I. P. (I. P.) apeliacinius skundus atmesti.