Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-64/2007 m.

Teisėja Daiva Valčiukienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.7.3.; 1.2.20.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.

2007 m. rugsėjo 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui R. J. ,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. , T. Š. ir Kelmės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. Š. pripažinta kalta pagal LR BK 233 str. 3 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., bausmę subendrinus su Kelmės rajono apylinkės teismo 2006-10-05 nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 1 d. paskirta bausme, iš dalies sudedant, paskyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, turinčiuose vaikų (kūdikių) namus.

D. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 150 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pripažintas kaltu pagal LR BK 233 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams. Ši bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 1 d. paskirta bausme, pagal LR BK 65 str. numatytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d., visiškai sudėjus, ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams su 28 MGL – 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

D. K. pagal L BK 149 str. 3 d. išteisintas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę (LR BPK 212 str. 1 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. K. ir T. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2004 m. gruodžio 4 d. apie 18 val., Kelmėje, (duomenys neskelbtini), O. Z. priklausančiame bute, kartu su mažametėmis A. V. ir S. D. , siekė paveikti liudytoją S. S. , panaudodami fizinį smurtą, t.y. S. D. suduodant ne mažiau 15 smūgių į įvairias kūno vietas, o A. V. – ne mažiau 5 kartus į veidą bei užgesinant cigaretę į S. S. kaktą, T. Š. suduodant kumščiu vieną kartą į veidą S. S. bei nuplėšiant nuo jos rūbus ir paliepiant šokti nuogai ant stalo, D. K. įspiriant vieną kartą į krūtinę ir vieną kartą į pilvą, grasinant peiliu, t.y. pridėjus jį prie kaklo S. S. , siekė paveikti nepilnametę liudytoją S. S. , gim. (duomenys neskelbtini), kad ji Kelmės rajono policijos komisariate tiriamoje ir Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje duotų melagingus parodymus dėl A. V. priklausančio mobiliojo ryšio telefono vagystės, kurioje kaltinamaisiais buvo G. P. ir T. Š. , kad G. P. nedalyvavo šito nusikaltimo padaryme.

Be to, D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 4 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), O. Z. priklausančiame bute, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t.y. grasindamas peiliu nepilnametei S. S. ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu.

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t.y. grasindamas peiliu nepilnametei S. S. , nurengdamas nuo jos rūbus, lytiškai santykiavo su nepilnamete S. S. prieš jos valią, tačiau pripažinus, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę pagal LR BK 149 str. 3 d., pagal šį straipsnį jis išteisintas (LR BPK 212 str. 1 d. 2 p.).

Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino dėl nepilnametės seksualinio prievartavimo pagal LR BK 150 str. 3 d. ir dėl poveikio liudytojai panaudojant fizinį smurtą pagal LR BK 233 str. 3 d.. Teismas, baudžiamosios teisės priemonėmis įpareigotas ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės interesus nuo nusikalstamų veikų (LR BK 1 str.), vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (LR BPK 20 str.). D. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai laikytina sunkinančia aplinkybe, atsakomybę lengvinančių nenustatyta. LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant jam griežtesnę bausmę. D. K. įvykdė vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta bausmė nuo dvejų iki dešimties metų laisvės atėmimo. Teismas, skirdamas bausmę už nepilnametės seksualinį prievartavimą, skyrė bausmę žymiai mažesnę nei bausmės vidurkis, o už poveikį liudytojai panaudojant fizinį smurtą skyrė mažesnę bausmę nei bausmės vidurkis, ir vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. subendrinus bausmes, skyrė per mažą subendrintą bausmę – tik 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Taip pat nesuprantama yra tai, kad jau 2005 m. sausio mėnesį yra apklausiami visi liudytojai, tačiau prokurorai ikiteisminį tyrimą eilę kartų tęsia, nors nieko nebuvo daroma iki 2006-08-31. Iš byloje esančios pažymos matyti, kad yra nurodoma tęsti įtariamųjų paiešką (b.l. 10), nors nėra duomenų, kad jis būtų pasislėpęs, nes visada buvo Kelmėje ir kviečiamas atvykdavo, 2005-05-23 policija raštu prokuratūrai pranešė, kad nusikaltimą galėjo padaryti jis, tačiau 2006-03-06 ir 2006-05-09 apie įvykį jis apklaustas kaip liudytojas, t.y. davė parodymus apie save, o tai yra draudžiama įstatymu.

2006-06-13 Kelmės rajono apylinkės teisme apklaustos liudytojos S. D. , G. D. , K. K. , A. V. , kaip ir S. S. , esant prokurorui ir vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovei, šių liudytojų teisme nebuvo, todėl tiek jis ir jo gynėjai negalėjo pateikti joms svarbių klausimų, tuo esmingai pažeidė jo teisę į gynybą. 2006-07-03 nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta tik apie telefono vagystę iš A. V. , tačiau teismas visai nesidomėjo, kodėl S. S. neprašė I. V. ir V. V. pagalbos. Teismas neteisingai pasielgė, neleisdamas jo samdytai advokatei apklausti nepilnametes liudytojas bei tinkamai pasiruošti gynybai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų D. K. , T. Š. apeliaciniai skundai atmestini, Kelmės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės nuteistajam D. K. ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 2 p., 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal LR BK 233 str. 3 d., D. K. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu pagal LR BK 150 str. 3 d., o pagal LR BK 149 str. 3 d. pagrįstai išteisino.

D. K. ir T. Š. pripažinti kaltais už tai, kad panaudoję fizinį smurtą ar kitokią prievartą bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją S. S. , kad ši ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus dėl A. V. mobiliojo ryšio telefono vagystės byloje, kurioje buvo kaltinami G. P. ir T. Š. .

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios S. S. atžvilgiu pavartojus fizinį smurtą: suduodant smūgius, nuplėšiant nuo jos rūbus ir liepiant nuogai šokti, reikalaujant pakeisti parodymus, tiesiogiai nurodant liudytojai S. S. neliudyti byloje prieš G. P. , bei D. K. pridėtu peiliu grasinant, nuteistieji įgyvendino LR BK 233 str. numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Nukentėjusioji patvirtino, kad tokius veiksmus jos atžvilgiu suprato kaip daromą poveikį. Pavartotą smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos įvykio metu buvusios mažametės G. D. , A. V. , S. D. bei liudytoja K. K. . Teismas kritiškai vertina pateiktą apeliacinės instancijos teisme versiją, jog nukentėjusioji buvo pasikviesta į O. Z. butą tikslu išsiaiškinti dėl S. S. paskleistų apkalbų, nes ši liudytojų versija prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kurie esminėse įvykio aplinkybėse sutampa ir todėl yra nepagrįsta. Byloje surinktų duomenų visuma patvirtina nuteistųjų tyčią daryti poveikį nukentėjusiajai, jų veiksmų kryptingumą ir elgesio įžūlumą. Poveikio darymas yra subjektyvus kiekvieno asmens vertinimo dalykas, o bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji S. S. nuteistųjų veiksmus jos atžvilgiu suprato kaip poveikio darymą. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo pradžios ir nereikalauja tam tikrų pasekmių, todėl nuteistųjų D. K. ir T. Š. veika atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 3 d., požymius ir teisingai kvalifikuota pagal minėtą straipsnį ir pagal nustatytus požymius darytina išvada, kad nėra pagrindo dėl šios nusikalstamos veikos priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl nuteistojo D. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 150 str. 3 d. – nepilnamečio asmens seksualinio prievartavimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma: ne tik nukentėjusiosios, bet ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustų mažamečių liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurie esminėse įvykio aplinkybėse sutampa ir vieni kitus papildo. Nors apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo D. K. prašymą apklaustų liudytojų parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau esminėse aplinkybėse taip pat sutampa. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo jį išteisinti, nes jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, tačiau nenurodo motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu dėl nepilnametės nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo ir dėl poveikio darymo nukentėjusiajam asmeniui, o, priešingai, ginčija išžaginimą, dėl kurio jo atžvilgiu teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Atlikęs įrodymų tyrimą ir patikrinęs visus apelianto nurodytus skundo motyvus ir pagrindus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl D. K. kaltės atlikus seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnametės nukentėjusiosios S. S. atžvilgiu ir poveikio nukentėjusiajai darymo, jų iš naujo neanalizuoja, neatkartoja skundžiamame nuosprendyje nurodytų teismo išvadų bei nesant nuteistojo D. K. motyvų, leidžiančių suabejoti jo nekaltumu dėl seksualinio prievartavimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. K. kaltė dėl nepilnametės nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo ir poveikio liudytojai darymo yra įrodyta ir nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

Kolegija taip pat laiko nepagrįstu Kelmės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro prašymą pripažinti D. K. kaltu dėl nukentėjusiosios išžaginimo. Apeliacinės instancijos tesime pakartotinai atlikus įrodymų tyrimą, nenustatytos aplinkybės, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą ir patvirtintų nukentėjusiosios parodymus dėl jos išžaginimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus: nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir viso bylos teisminio nagrinėjimo metu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl nuteistojo D. K. išteisinimo pagal LR BK 149 str. 3 d.. Nukentėjusioji nedetalizuoja jos atžvilgiu D. K. atliktų veiksmų, kurie pagrįstų jos teigimą, jog buvo atliktas lytinis santykiavimas natūraliu būdu prieš jos valią, priešingai, nei seksualinis prievartavimas (santykiavimas oraliniu būdu), o prokuroro skunde minimi parodymai, patvirtinantys nukentėjusiosios teigimą, nėra pagrįsti, nes tiek R. V. , tiek ir V. S. apie nukentėjusiosios išžaginimą išgirdo iš pašalinių asmenų apkalbų lygiu, o tik po to paklausė nukentėjusiosios, taip pat nukentėjusiųjų parodymų dėl išžaginimo nepatvirtino teismo medicinos eksperto išvada bei negalima neatsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji į policiją bei teismo medicinos ekspertus kreipėsi po įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui, kas sutrukdė ikiteisminio tyrimo metu savalaikiai surinkti duomenis, patvirtinančius nusikalstamos veikos – išžaginimo objektyviąją pusę, be to, iš ikiteisminio tyrimo procesinių dokumentų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 150 str. 3 d.. Nesant patikimų įrodymų, nuteistasis D. K. išteisintas pagrįstai. Tačiau apylinkės teismas tiek nuosprendžio nustatomojoje, tiek revoliucinėje dalyse nurodė netinkamą baudžiamojo proceso įstatymą ir netinkamą išteisinimo pagrindą pagal LR BPK 212 str. 1 d. 2 p.. Šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymo. Bylos duomenimis nustatyta ir tai konstatuota apylinkės teismo, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistojo D. K. kaltę dėl nukentėjusiosios išžaginimo, todėl akivaizdu, kad jis turėjo būti išteisintas pritaikius LR BPK 303 str. 5 d. 1 ar 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodė, kad D. K. išteisintinas, nes nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę pagal LR BK 149 str. 3 d. ir nurodė, kad remiamasi LR BPK 212 str. 1 d. 2 p. Minėtas straipsnis numato ikiteisminio tyrimo nutraukimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, o ne teisminiame bylos nagrinėjime. Šiuo atveju tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme buvo nustatyta, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę pagal LR BK 149 str. 3 d., todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti LR BPK 303 str. 5 d. numatytą vieną iš išteisinimo pagrindų. Šioje dalyje Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendis keistinas (LR BPK 328 str. 3 p.), nurodant LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytą išteisinimo pagrindą – nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nukentėjusiosios kreipimosi į policiją, nuvykimo pas ekspertus, papasakojimo apie jos išžaginimą, mokyklos nelankymo, įvykio metu plaukų ilgio, peilio atsiradimo aplinkybių ir galiausiai nukentėjusiosios parodymų vertinimo psichologiniu aspektu neturi reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes apklaustos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą paaiškino, jog po įvykio praėjus keletui dienų jos kreipėsi pas Kelmės rajono policijos komisariato nepilnamečių reikalų inspektorę Ž. N. , kuri patarė nuvykti pas medicinos ekspertus, ką nukentėjusiosios ir padarė. Parodymai apie nukentėjusiosios išžaginimą atsirado, kai liudytojas V. S. mokykloje išgirdo kalbas, kurias nukentėjusioji patvirtino, tuomet buvo nuvykta į policiją ir pranešta dėl nukentėjusiosios išžaginimo. Kaip matyti iš byloje esančio 2005-01-04 specialistės Ž. N. rašyto tarnybinio pranešimo, R. V. pareiškimas dėl jos dukters išprievartavimo gautas 2005-01-04 (b.l. 23, t. 1), o tarnybiniame pranešime esanti komisariato viršininko pavaduotojo G. P. rezoliucija „tęsti pradėtą nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 150 str. 3 d., ikiteisminį tyrimą...“ patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2004-12-04 įvykio buvo tęsiamas, o ne pradedamas. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą R. V. patvirtino, kad iš pradžių į policiją kreipėsi dėl iš jos dukters paimtų daiktų ir sumušimo. Skundo motyvai dėl nukentėjusiosios mokyklos lankymo, jos plaukų ilgio įvykio metu įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Be to, iš byloje esančių užfiksuotų parodymų matyti, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo ilgais plaukais, o po įvykio mokyklos nelankė kelias dienas. Iš parodymų visumos matyti, kad peilį, kuriuo buvo grasinta nukentėjusiajai, iš pradžių rankose laikė liudytojas M. B. , o jam išėjus, peilį turėjo D. K. . Nepagrįstos objektyviais duomenimis apelianto abejonės dėl nukentėjusiosios psichologinės būsenos ir būtinybės atlikti jai psichologinę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas psichologas paaiškino, jog nukentėjusiosios duoti parodymai atitiko jos emocines reakcijas, pagrindinį faktą ji pateikė logiškai, kaip vientisą veiksmą, jos parodymai nesikeitė viso proceso metu, o pagal pažintinius nukentėjusiosios duomenis, ji gali pateikti duomenis faktų lygyje. Ji negalėjo suprasti kokios gali būti tokių veiksmų pasekmės, o jei buvo psichologinė prievarta, tai nukentėjusioji po kiek tai laiko po įvykio galėjo prisiminti smulkmenas, nes iš karto atsimenama tai kas buvo svarbiausia, kitos aplinkybės buvo fone ir jos iškilo po kiek tai laiko. (b.l. 118-119, t. 2).

Niekuo nepagrįstas apelianto D. K. motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje, nes kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, esant būtinybei, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodo bylą kontroliuojantis pareigūnas, todėl apeliacinės instancijos teismas negali šioje proceso stadijoje komentuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro atliktų veiksmų teisėtumą bei pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtų bausmių

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistiesiems bausmę, laikėsi bendrųjų, nustatytų LR BK 54 str. bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kaltinamųjų asmenybę ir parinko bausmes, vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijomis. Nuteistųjų padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 233 str. 3 d., pagal LR BK 11 str. priskiriama tyčiniams apysunkiams nusikaltimams, nuteistieji teisiami ne pirmą kartą, teistumai neišnykę, šiuo nusikaltimu nuteistieji siekė paveikti nukentėjusiąją dėl jos liudijimo kitoje baudžiamojoje byloje, todėl toks nuteistųjų elgesys rodo, kad jie išvadų dėl savo elgesio nepadarė, padarytas nusikalstamas veikas vertina neadekvačiai, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo ir yra linkę nusikalsti. Nors LR BK 233 str. 3 d. sankcijoje yra numatyta švelnesnės rūšies bausmė – areštas, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikaltimą – poveikio darymą nukentėjusiajai, bei į nuteistųjų asmenybę apibūdinančias ir skundžiamame nuosprendyje paminėtas aplinkybes, už šį nusikaltimą nuteistiesiems paskyrė teisingą bausmę, kuri nekeistina.

Nuteistosios T. Š. apeliacinio skundo prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes 2006-10-05 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jai paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, o pagal dar ankstesnius nuosprendžius ji paskirtą bausmę yra atlikusi, yra nepagrįstas. Iš byloje esančių T. Š. atžvilgiu priimtų nuosprendžių matyti, kad nuteistoji yra linkusi nusikalsti, iš ankstesnių teistumų, kai nuosprendžiais paskirtų bausmių vykdymai būdavo atidedami, išvadų nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo nuteistajai taikyti LR BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti, nes bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Tačiau, kaip to reikalauja LR BK 61 str. 2 d., teismas įvertino LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir nemotyvuotai paskyrė D. K. per švelnią bausmę už LR BK 150 str. 3 d. numatytą nusikaltimą. Todėl šioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas ir nuteistajam D. K. skirtina griežtesnė bausmė. D. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 150 str. 3 d., pagal LR BK 11 str. priskiriama sunkiems nusikaltimams, be to, pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o D. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgus į D. K. padarytų nusikaltimų sunkumą ir pavojingumą visuomenei laipsnį, nukentėjusiajai sukeltas pasekmes, teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai motyvavęs, kad D. K. nusikalstama veika truko trumpą laiką ir jis prisidėjo prie jau pradėtos prievartos prieš nukentėjusiąją, už nepilnametės seksualinį prievartavimą paskyrė per švelnią laisvės atėmimo bausmę, nes nustatytomis aplinkybėmis, apylinkės teismas, vadovaudamasis LR BK 61 str. 2 d. nuostata, parinktos bausmės dydį privalėjo skaičiuoti nuo jos vidurkio. LR BK 150 str. 3 d. sankcijoje baudžiamasis įstatymas numato bausmės dydį nuo 2 metų iki 10 metų, todėl skirtinos bausmės vidurkis yra 6 metai. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir vadovaujantis LR BK 61 str. 2 d., D. K. skirtina bausmė turėtų būti griežtesnė nei 6 metai laisvės atėmimo. Kadangi prokuroro prašymas griežtinti nuteistajam D. K. bausmę už seksualinį prievartavimą yra pagrįstas, nors ir bausmės griežtinimo motyvas formalus ir prieštaringas - prašoma skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis, kaip ir apylinkės teismo skirta bausmė, yra mažesnis nei LR BK 150 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, t.y. nesilaikoma LR BK 61 str. 2 d. nustatytos taisyklės, apeliacinės instancijos teismas neviršydamas apeliacinio skundo ribų, negali labiau pasunkinti nuteistojo D. K. teisinės padėties, nei prašoma prokuroro apeliaciniu skundu seksualinio prievartavimo dalyje, todėl D. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu atitinka prokuroro prašymą.

Nusikalstamas veikas nuteistieji padarė būdami nuteisti nuosprendžiais už vėliau nei už skundžiamame nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas remiantis LR BK 63 str. 1, 3, 4 d.d. numatytomis bausmių subendrinimo taisyklėmis, subendrino bausmes nepažeisdamas minėtų taisyklių. Siekiant bausmių efektyvumo, paskirta pagal du nuosprendžius bausmė, turi būti griežtesnė už atskirais nuosprendžiais paskirtą bausmę.

Dėl kitų nuteistojo D. K. skundo motyvų

Nuteistojo D. K. skundo argumentai apie tai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, neleidžiant jo pasirinktai gynėjai pilnai susipažinti su byla, apklausti liudytojus bei pasiruošti gynybai, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems duomenims. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad D. K. liudytoju dėl 2004-12-04 įvykio paaiškėjusių aplinkybių buvo apklaustas 2006-03-06, jam buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos, numatytos LR BPK 78 str., kurios nebuvo pažeistos. Iš minėtos apklausos metu užfiksuotų parodymų matyti, kad D. K. papasakojo tik apie įvykio aplinkybes, nieko nenurodydamas apie savo neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus. Pagal baudžiamojo proceso teisę, įtariamuoju asmuo tampa nuo to momento, kai jis sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas LR BPK 187 str. numatytas pranešimas apie įtarimą (LR BPK 21 str. 2 d.). Įtarimas D. K. pareikštas praėjus 2 mėnesiams nuo jo apklausos liudytoju, tik nuo šio momento D. K. negalėjo būti ir nebuvo apklausiamas liudytoju, o kaip matyti iš jo apklausos liudytoju, jis nedavė parodymų apie savo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas. Be to, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas suprantamas, kai asmuo, dar nepripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, įvardijamas padariusiu jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismas nenustatė, kad būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl nuteistojo teiginys dėl minėto principo pažeidimo yra nepagrįstas. Taip pat baudžiamosios bylos medžiagoje nuo 2005 m. sausio mėnesio, po nukentėjusiosios ir liudytojų apklausos, iki D. K. pirmos apklausos, įvykusios 2006-03-06, nėra duomenų apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra duomenų apie vykdomą paiešką, todėl teismas negali patvirtinti ar paneigti nuteistojo teiginio, jog ikiteisminio tyrimo metu jis slapstėsi. Nuteistojo argumentai dėl užkirstos jo teisės rinti ir pateikti įrodymus: apklausti liudytojus, užduoti jiems klausimus, tuo pažeidžiant rungimosi principą bei teisę į gynybą yra nepagrįsti, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio metu mažametės liudytojos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo apie įvykio aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas motyvavo sprendimą, kodėl netenkino nuteistojo D. K. gynėjos prašymą apklausti mažametes liudytojas teisme, ir apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs prašymą, minėtas liudytojas apklausė teisme, tačiau jų parodymus vertino visų surinktų įrodymų kontekste, o ne atskirai. Nuteistojo D. K. teisė į gynybą ir rungimosi principas nebuvo pažeistas, nes iš bylos medžiagos matyti, jog jį nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje gynė advokatas G.Lukminas, o nuo 2006-12-13 – pradėjo ginti adv. A.Žukienė, kuri teismui pateikė prašymą padaryti tam tikrų bylos lapų kopijas – tai pranešimai apie pradėtą ikiteisminio tyrimo eigą, nukentėjusiosios ir liudytojų bei pačių kaltinamųjų apklausų protokolai, teisiamojo posėdžio protokolas, turėjo laiko pasiruošti gynybai, nes teisiamasis posėdis vyko 2007 m. sausio 3 d., buvo padaryta pertrauka pasiruošti baigiamosioms kalboms, išklausyti prašymai, dėl kurių, išklausius visų proceso dalyvių nuomonę, buvo priimti sprendimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius duomenis, kuriuos apeliantas nurodo, jog buvo pažeistos jo teisės į gynybą bei rungimosi principas rinkti ir pateikti įrodymus, konstatuoja, jog nuteistųjų teisės į gynybą taip pat rungimosi principas nebuvo pažeisti ne tik pirmosios instancijos teisme, bet pakartotinai užtikrinti ir apeliacinės instancijos teismo metu.

Atsižvelgiant į apelianto nurodytus ikiteisminio tyrimo metu neatliktus ar netinkamai atliktus veiksmus taip pat pirmosios instancijos teismo tariamai pažeistas jo teises į gynybą ir rungimosi principo pažeidimą, teisėjų kolegija teigia, kad nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

nuteistųjų D. K. ir T. Š. apeliacinius skundus atmesti, Kelmės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendį pakeisti: pripažintam kaltu pagal LR BK 150 str. 3 d. (dėl S. S. seksualinio prievartavimo) nuteistajam D. K. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes paskirtas pagal LR BK 233 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. subendrinti iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedat švelnesnę bausmę, paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., subendrintą bausmę visiško bausmių sudėjimo principu subendrinti su Kelmės rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta viešųjų darbų bausme, LR BK 65 str. pagrindu ją pakeitus 28 MGL (3500 Lt) dydžio bauda, paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 mėnesiams su 28 MGL (3500 Lt) bauda.

D. K. pagal LR BK 149 str. 3 d. (dėl S. S. išžaginimo) išteisinti, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.