Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Migracijos departamentas nurodė, kad jis 2004 m. birželio 29 d. sprendimu Nr.(15-01)-7K-81 nusprendė neišduoti Rusijos Federacijos piliečiui J. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Valstybės saugumo departamentas 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr (03)-18-159-217, 2004 m. gegužės 11 d. ir 2004 m. birželio 21 d. raštais pateikė Migracijos departamentui informaciją apie J. B. veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai.

Pareiškėjas J. B. skundu taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr.(15-01)-7K-81, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodė, kad jis niekada nesikėsino į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Skundžiamame sprendime minima grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra tik samprotavimai, kurie neturi realaus pagrindo. Pareiškėjas nurodė, kad, svarstant jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, prioritetą turi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Šalies argumentai

I. B. nurodė, kad 1977 metais Lietuvos Respublikos teritorijoje ji sudarė santuoką su J. B. ir nuo to laiko jos sutuoktinis nuolat gyvena šioje šalyje. J. B. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos šiurkščiai pažeistų judviejų mažamečio vaiko teisę augti šeimoje. J. B. tėvai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jiems reikalingas sūnaus materialinis išlaikymas.

Apeliaciniu skundu Migracijos departamentas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo prašymą dėl J. B. išsiuntimo, o J. B. skundą atmesti.

Apeliantas nurodo, kad informaciją apie J. B. grėsmę valstybės saugumui pateikė Valstybės saugumo departamentas 2003 m. gruodžio 31 d. raštu Nr.(03)-19-1518RN-497RN. Faktų, išdėstytų minėtame rašte, tikrumą patvirtino Valstybės saugumo departamento turimi dokumentai, su kuriais apeliantas susipažino ir kuriuos įvertino. Valstybės saugumo departamentas yra įgaliotas laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią šioms veikoms atsirasti, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės saugumo departamento įstatymo 7 straipsnis). Tuo tarpu, pagal Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalį, dokumentas, sudarytas įgaliotos valstybės institucijos, laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, o aplinkybės, nurodytos šiame dokumente, laikytinos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitų bylos įrodymų. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartyje (Administracinė byla Nr.A(5)-1056/2006) konstatavo, kad įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nedetalizuoja, kas yra laikytina grėsme valstybės saugumui; užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo; užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Apeliantas nurodo, kad J. B. buvo nuteistas už psichinės prievartos panaudojimą prieš asmenį, tuo metu ėjusį Respublikos Prezidento pareigas. Psichinės prievartos panaudojimas prieš Respublikos Prezidentą vertintinas kaip bandymas suvaržyti Prezidento institucijos savarankiškumą. Todėl tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl visų Valstybės saugumo departamento nurodytų jo veiksmų jis turėjo būti nubaustas baudžiamąja tvarka. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, pripažinti, jog atitinkami veiksmai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Apeliantas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendime byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandili prieš Jungtinę Karalystę konstatuota, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip įpareigojantis susitariančią valstybę gerbti susituokusių porų pasirinkimą gyventi kartu ir duoti sutikimą sutuoktiniams užsieniečiams apsigyventi šalyje. Europos žmogaus teisių teismas byloje Boultif prieš Šveicariją yra suformulavęs kriterijus, kurių turi būti laikomasi, sprendžiant, ar taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, tuo atveju, kai, išsiunčiant užsienietį iš šalies, gali kilti sunkumų sutuoktiniams ir jų vaikams gyventi kartu. Turi būti atsižvelgiama į sunkumus, su kuriais asmens, kurį siekiama išsiųsti iš šalies, sutuoktinis galėtų susidurti, norėdamas kartu su išsiunčiamuoju asmeniu apsigyventi jo kilmės šalyje. Vien tas faktas, jog išsiunčiamojo asmens sutuoktinis gali patirti sunkumų, savaime nepašalina išsiuntimo galimybės. Apeliantas nurodo, kad, vertindamas asmens buvimo valstybėje, iš kurios jį siekiama išsiųsti, trukmę, Europos žmogaus teisių teismas taip pat atsižvelgia į asmens, kurį siekiama išsiųsti, ryšius su jo kilmės šalimi ir jo požiūrį į ryšį su valstybe, kurioje jis gyvena, pavyzdžiui, siekį įgyti šios valstybės pilietybę (pvz., byla Boujaidi prieš Prancūziją). Apeliantas nurodo, kad vien tas faktas, kad Lietuvoje gyvena J. B. šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, arba tai, kad J. B. Lietuvos Respublikoje vykdo ekonominę veiklą, savaime neužkerta kelio jį išsiųsti iš šalies. Šiuo atveju pažymėtina, kad J. B. sieja glaudūs ryšiai su jo kilmės šalimi - Rusijos Federacija. Lietuvoje įkurta bendrovė „Avia Baltika“ užima tik labai nedidelę J. B. verslo dalį. Tai, kad J. B. ir jo tėvai ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas jam leisti pasilikti gyventi Lietuvoje. Pagal apelianto turimus duomenis, J. B. sutuoktinės tautybė yra rusė, todėl J. B. kartu su šeima neturėtų kiltų sunkumų, jei jie pageidautų persikelti gyventi į Rusijos Federaciją. Be to, J. B. Lietuvos Respublikoje pastaruoju metu būna itin retai. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Informacinės sistemos duomenis, J. B. Lietuvoje pastaruoju metu praleidžia tik trečdalį viso laiko. Apeliantas nurodo, kad, vertinant faktus, kurie patvirtina J. B. keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ir Lietuvoje susiklosčiusius J. B. šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius bei tai, kad J. B. Lietuvoje praleidžia tik trečdalį viso laiko, darytina išvada, kad J. B. keliama grėsmė yra didelė ir atitinkamos priemonės, kurias apeliantas siekia taikyti J. B., yra pateisinamos nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų saugomų ir ginamų žmogaus teisių bei vertybių apsaugos aspektu.

Šalies argumentai

I. B. nurodo, kad nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas bylos nagrinėjimo metu nepateikė tokių naujų duomenų, kurie įrodytų jos sutuoktinio J. B. tariamai keliamas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Visos grėsmės, kurias esą Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kelia J. B., kildinamos iš 2003 metų įvykių. Tačiau tokie argumentai negali būti pagrindas išsiųsti asmenį iš šalies, o turi būti įrodytos dabar, t. y. bylos nagrinėjimo metu, jos sutuoktinio keliamos grėsmės bei aplinkybė, kad tokios grėsmės (jeigu jos egzistuotų) išliks ir ateityje. I. B. nurodo, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamento nurodytos Civilinio proceso kodekso normos šioje byloje negali būti taikomos. Vertinant šios bylos įrodymus, turi būti vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymu, kurio 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. I. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, ar individualios J. B. charakteristikos yra tokios, kurios demokratinėje visuomenėje laikytinos tokiomis grėsmingomis, kad būtų pagrindu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Išsiaiškinęs šias aplinkybes ir nustatęs, kad J. B. nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas taip pat ir į J. B. socialinius ryšius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atsisakė J. B. išsiųsti iš šalies bei nurodė Migracijos departamentui išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. I. B. nurodo, kad jeigu būtų priimtas sprendimas išsiųsti jos sutuoktinį J. B. iš Lietuvos Respublikos, būtų paneigtos Konstitucijos 38 straipsnyje numatytos nuostatos, užtikrinančios šeimos apsaugą. Socialinių ir šeimyninių ryšių nutraukimas, išsiunčiant J. B., pažeistų ne tik išsiunčiamo asmens, bet ir visos jo šeimos (mažametės dukters, sutuoktinės, tėvų) teises. I. B. nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo byloje Boultif prieš Šveicariją yra nurodyti kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti, išsiunčiant asmenį iš šalies. Šie kriterijai yra tokie: 1) asmens, kurį norima išsiųsti iš šalies, padaryto pažeidimo pobūdis ir sunkumas; 2) asmens buvimo valstybėje, iš kurios jį siekiama išsiųsti, trukmė; 3) laikotarpis, praėjęs nuo teisės pažeidimo, ir asmens elgesys šiuo laikotarpiu; 4) suinteresuotų asmenų tautybė (tik tuo atveju, jeigu jie nėra valstybės, iš kurios siekiama išsiųsti, piliečiai); 5) asmens šeimyninė situacija (santuokos trukmė ir kiti svarbūs kriterijai, liudijantys, ar sutuoktiniai gyvena tikrą šeimyninį gyvenimą, ar sutuoktiniai turi vaikų ir koks vaikų amžius; 6) asmens, kurį siekiama išsiųsti, siekis įgyti valstybės, kurioje gyvena, pilietybę; 7) sutuoktinio žinojimas, sudarant santuoką, apie asmens, kurį ketinama išsiųsti, padarytą ar daromą nusikaltimą. Šių kriterijų analizė neabejotinai leidžia teigti, kad nėra nė vieno kriterijaus, kuris leistų J. B. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. I. B. nurodo, kad apeliaciniame skunde esančios nuorodos į atitinkamus Europos žmogaus teisių teismo sprendimus nepatvirtina apelianto pozicijos pagrįstumo. Apelianto nurodytose bylose Europos žmogaus teisių teismas arba buvo priėmęs atitinkamoms valstybėms nepalankius sprendimus, arba šių bylų aplinkybės skiriasi nuo šios administracinės bylos aplinkybių. I. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A(5)-1056/2006, pateiktų išaiškinimų. I. B. nurodo, kad jos, jos sutuoktinio bei jų šeimos teises šiuo atveju taip pat gina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio nuostatos, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 1 ir 4 straipsnių nuostatos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr.4 3 straipsnio nuostatos. I. B. nurodo, kad ji negali būti diskriminuojama dėl to, kad nėra lietuvių tautybės. I. B. nurodo, kad ji gimė Vengrijoje, o jos tėvo tautybė yra ukrainietis. Šios aplinkybės neleidžia teigti, kad su Rusijos Federacija ją sieja koks nors reikšmingas ryšys. I. B. nurodo, kad jos sutuoktinis J. B. anksčiau taip pat buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pilietybė iš jo buvo atimta priverstine tvarka. Dėl šio fakto jis šiuo metu bylinėjasi Europos žmogaus teisių teisme. Į šias aplinkybes nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat svarbu atsižvelgti. I. B. taip pat nurodo, kad jos sutuoktinio dažnas keliavimas į užsienį profesiniais reikalais netrukdo jam išlaikyti tvirtus socialinius bei šeimyninius ryšius Lietuvoje. Jis dažnai keliaudavo ir tuo metu, kai dar buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, jo kelionės negali patvirtinti jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apelianto pateikti duomenys liudija, jog J. B. Lietuvos praleidžia kur kas daugiau laiko nei nurodo apeliantas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas siekia, jog Valstybės saugumo departamento pateiktos išvados būtų pripažintos neginčijama tiesa, kurios teismas negalėtų patikrinti. Tačiau tokia pozicija prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas remiasi Valstybės saugumo departamento 2003 m. gruodžio 31 d. raštu, tačiau neatsižvelgia į tai, kad pareiškėjas iki 2004 m. sausio 1 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. asmuo, kurį išsiųsti iš Lietuvos draudžia Konstitucija. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas vykdė ar ruošėsi vykdyti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detalių siuntimą į Sudano Respubliką, Libiją, Iraką. Nei pareiškėjas, nei bendrovė „Avia Baltika“ niekada nebuvo sudarę jokių kontraktų dėl karinės paskirties sraigtasparnių ar jų detalių siuntimo į kokią nors šalį, nes tokia veikla nei jis, nei minėta bendrovė neužsiima. Valstybės institucijos nei administracinių, nei baudžiamųjų pretenzijų dėl minėtų kaltinimų neturi. Dėl sraigtasparnio Mi-8T išsiuntimo į Sudaną pasisakė Seimas, patvirtindamas Laikinosios tyrimo komisijos 2003 m. kovo 20 d. išvadą. Be to, Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai dar 2004 m. spalio mėnesį atšaukė Libijai taikytą ginklų embargą, o ekonominiai ryšiai su Iraku yra skatinami valstybės. Pareiškėjas nurodo, kad jo ir D. K. asmeniniai nesutarimai, buvę 2002 metų pabaigoje ir 2003 metų pradžioje, negali būti pripažinti kaip keliantys pavojų valstybės saugumui jau vien todėl, kad Respublikos Prezidento patarėjai neatlieka jokių valstybinės valdžios ar valdymo funkcijų. Pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo tiriamas ir jo elgesys su D. K., tačiau jokių nusikalstamų padarinių nustatyta nebuvo. Nusikaltimą, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas, jis padarė būdamas Lietuvos Respublikos pilietis. Visų instancijų teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, savo verdiktuose nenurodė, jog padarytais nusikalstamais veiksmais buvo pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Nusikaltimas, už kurį nuteistas pareiškėjas, priskiriamas nusikaltimams valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai. Pareiškėjas nurodo, kad teiginiai, darant nuorodą į Valstybės saugumo departamento teismui pateiktą medžiagą, jog pareiškėjas diplomatinėmis priemonėmis siekė daryti kažkokią įtaką, negali būti pripažinti pagrindu laikyti pareiškėją keliančiu pavojų valstybės konstitucinei santvarkai jau vien todėl, kad jais yra minimos diplomatinės priemonės. Konkrečiau pasisakyti dėl tokios apelianto pozicijos negalima, nes nežinomas jo nurodomos informacijos turinys. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes, taip pat ir tas, kurios buvo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartyje. Pareiškėjas nurodo, kad teiginiai dėl grėsmės, kurią, apelianto nuomone, pareiškėjas kelia konstitucinei santvarkai, neleidžia daryti išvados dėl tokios grėsmės buvimo praeityje, kai pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jos realumo dabar ir jos galimumo ateityje. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė išvadą, jog jį su Lietuva sieja glaudūs ir tvirti ekonominiai, socialiniai ir šeimyniniai ryšiai, o, išsiuntus jį iš Lietuvos į jo kilmės šalį, susidarytų didelių sunkumų sutuoktinių, sutuoktinių ir vaikų, sutuoktinių ir jų tėvų, senelių ir anūkės santykiams, kiltų tiesioginė grėsmė šeimos narių tiesioginio ryšio išsaugojimui. Apelianto samprotavimai dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos Federacija, jo verslo dalies Lietuvoje, dažnų jo išvykų iš Lietuvos negali būti pripažinti teisėtais pagrindais išsiųsti jį iš Lietuvos jau vien todėl, kad šios aplinkybės nepatenka į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reguliavimo sferą. Pareiškėjas nurodo, kad nei apeliantas, nei Valstybės saugumo departamentas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog jis užsiima kokia nors ardomąja veikla arba priklauso kokiai nors teroristinei organizacijai. Byloje nėra jokių duomenų, jog jis, panaudodamas propagandą ir dezinformaciją, griautų valstybę. Jis neužsiima jokia politine veikla ir neatlieka jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti valdžios krizę. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas, išduodamas ir tris kartus pratęsdamas jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pripažino, jog jo buvimas ir gyvenimas Lietuvoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir nepasinaudojo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata. Pareiškėjas nurodo, kad šiai bylai yra reikšmingos ir šios aplinkybės: pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybės neteko prieš savo valią ir ne dėl savo veiksmų; priverstinį pilietybės atėmimą jis ginčija Europos žmogaus teisių teisme; jis yra ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas; jis Lietuvoje gyvena legaliai leidimo laikinai gyventi, kuris pratęstas tris kartus, pagrindu; išsiųsti jį prašoma ne į jo kilmės šalį, o iš šalies, kurios pilietis jis buvo. Be to, šiai bylai reikšmingos Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. lapkričio 23 d. direktyvos 2003/109 EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“ ir 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyvos Nr.203/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ nuostatos.