- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- eI1-3331-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00464-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D.B.
- Trečiasis asmuo
- VĮ "Mūsų amatai"
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Mūsų amatai“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D.B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 2000 Eur neturtinės ir 1433,92 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN, nuo 2016-08-19 iki 2017-02-22 buvo įdarbintas VĮ „Mūsų amatai“ Paslaugų ir gamybos cecho darbininku, mokant už pagamintos produkcijos kiekį. Pareiškėjo teigimu, jo darbo užmokestis neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-13 nutarimu Nr. 228 patvirtintame Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos apraše nustatytų darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientų, kadangi pareiškėjo pareigos reikalavo profesinių įgūdžių. Teigė, kad jo darbas turėjo būti prilyginamas siuvėjo darbui (pareiškėjas siuvo maišus). Pabrėžė, jog nebuvo apmokytas šio darbo dirbti. Akcentavo, kad darbo laiko apskaita buvo vedama netinkamai, kadangi pareiškėjas dirbo ilgesnes darbo valandas (dviem pamainomis, po aštuonias darbo valandas per dieną). Algalapiuose darbo užmokestis buvo žymimas pagal išdirbtas valandas, bet ne pagal pagamintos produkcijos kiekį, tačiau atlyginimas buvo mokamas tik tada, kai pamainos metu būdavo pagaminamas reikalaujamas produkcijos kiekis. Pareiškėjo nuomone, jo darbo užmokesčiui apskaičiuoti turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-13 nutarimu Nr. 228 patvirtintame Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos apraše nustatytas 0,39 koeficientas, todėl ginčo laikotarpiu susidarė 1433,92 Eur darbo užmokesčio nepriemoka. Be to, darbo sąlygos buvo netinkamos: neišduotos asmens apsaugos priemonės (ausinės, respiratorius, galvos apdangalas), cecho patalpos buvo avarinės būklės, žiemos metu patalpose buvo šalta, vasarą – nepakeliamai karšta. Pareiškėjas buvo verčiamas dirbti net tuomet, kai sirgo. Dėl netinkamų darbo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, savivertės sumažėjimą, nemigą, dvasinį skausmą. Šiuos veiksnius vertina kaip patirtą neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašo priteisti 2000 Eur sumą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė senaties termino prašė netaikyti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą vos tik sužinojęs, kad jo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos. Be to, pareiškėjo teisinė padėtis buvo apsunkinta, kadangi jis atliko laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas nuo priėmimo į darbą dienos galėjo domėtis savo teisėmis ir jo darbo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, privalėjo būti atidus ir rūpestingas bei turėjo suvokti galimą apie savo teisių pažeidimą.
Paaiškino, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal pagamintos produkcijos kiekį, o ne išdirbtas darbo valandas. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamai vedamos darbo laiko apskaitos yra abstraktūs ir nepagrįsti. Pareiškėjo pareigos (cecho darbininko – vienetininko) nereikalauja pradinių profesinių įgūdžių ir buvo apmokamos laikantis nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.
Trečiojo suinteresuoto asmens VĮ „Mūsų amatai“ atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsakovės atstovo poziciją. Pareiškėjo darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus koeficientus (nuo 0,029 iki 0,56 nuo minimalaus mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio). Cecho pastatas buvo suremontuotas 2015 metais pagal teisės aktų reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, jog nuo 2016-08-22 iki 2017-02-22, dirbdamas VĮ „Mūsų amatai“ darbininku, negaudavo teisės aktų reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio, be to, dirbo netinkamomis sąlygomis, avarinės būklės pastate, be jokių apsaugos priemonių.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas už darbą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2016-08-22 ir tęsėsi iki 2017-02-22. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė (jo atstovė išsiuntė teismui elektroniniu būdu) tik 2020-02-24. Vertinant nurodytų teisės pažeidimų mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinamos tinkamos darbo sąlygos (pastato būklė, apsaugos priemonės nuo dulkių ir kt.) ir darbo užmokestis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2020 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovės atstovas Pravieniškių PN ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Mūsų amatai“.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015-04-15 nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjo atstovė nurodė tai, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, dvasinį skausmą, nemigą. Jei pareiškėjas jautė tokio mąsto neigiamus emocinius išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, t. y. vėliausiai 2017-02-22, todėl skundą dėl patirtos žalos priteisimo galėjo pateikti iki minėtos datos, o vėliausiai – iki 2020-02-22. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjo atstovė išsiuntė tik 2020-02-24, t. y. praėjus trims metams ir 2 dienoms nuo paskutinės galimai patirtų teisių pažeidimų dienos ir galimo žalos atsiradimo.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų darbo sąlygų ir apmokėjimo nuo pat įdarbinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Net ir atliekant laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas turėjo realią galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją kalint Pravieniškių PN. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D.B. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.