Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-19 · Administracinė byla Nr. I-5131-643/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-12-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-19
Bylos Nr.
I-5131-643/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03080-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5131-643/2013Proceso Nr. 3-61-3-03080-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,dalyvaujant pareiškėjui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. K. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, 8000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjas nurodo, kad 2013-05-31 kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą (toliau – ir SKĮ) su skundu dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Ryšių reguliavimo tarnybos, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus, Teisingumo ministerijos, Viešojo saugumo tarnybos, Kauno nepilnamečių izoliatoriaus-pataisos namų ir Vilniaus miesto 3 PK tyrėjo, Vilniaus apylinkės prokuratūros, Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ir priimamų formalių sprendimų, piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, aplaidumo ir teisės aktų nesilaikymo.

Paaiškina, kad skunde į SKĮ nurodė šiuos Lukiškių TI-K netinkamus veiksmus: dėl draudimo naudotis pasimatymų kambaryje įrengtu tualetu, dėl pašalpų neskyrimo, dėl dietinio maitinimo neskyrimo, dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo sąlygų bei užmokesčio už tai taikymo, dėl patalynės, dėl vidinių grotų ant lango, dėl įvykusių konfliktų su pareigūnais, dėl išvedimo iš kameros per anksti ir neteisėto laikymo laikinoje kameroje, dėl nekokybiško apkirpimo ir sveikatos priežiūros, dėl neteisėto elektros atjungimo, dėl parduotuvės, dėl leidimų skambinti ir t.t. Dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos pareiškėjas skunde nurodė, jog ji nepateikinėja atsakymų, o Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinis skyrius – kankino pareiškėją, laikė nežmoniškomis sąlygomis, nėra ten įrengta taksofono paskambinti. Dėl Kauno nepilnamečių izoliatoriaus-pataisos namų nurodė, jog atvykstant į šią įstaigą yra atimami visi maisto produktai, parduotuvėje neleidžiama įsigyti nepilnamečiams žiebtuvėlio, degtukų, cigarečių, turėti vandens šildytuvo. Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos išsamiai išdėstė šių įstaigų biurokratizmo veiksmus. Dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros, Vilniaus miesto 3 PK tyrėjo skunde pažymėjo, kad buvo įžeidinėjamas, nebuvo pildoma dokumentacija, pareiškėjas buvo gąsdinamas.

Pareiškėjas nurodo, kad SKĮ pareigūnė L. B. jo pateiktą skundą tirti atsisakė, nurodydama, jog dauguma jo skunde pateiktų klausimų jau buvo išspręsti gera valia 2012-09-27 vykusiame susitikime, kuriame dalyvavo ir pats pareiškėjas, be to, nemažai pareiškėjo skundų panašiais klausimais yra nagrinėjama ir teisme, todėl pakartotinai jo skundas SKĮ nebus tiriamas. Pareiškėjo teigimu, toks 2013-06-12 SKĮ sprendimas Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657 yra šališkas, neskaidrus ir formalus, todėl jis šį sprendimą apskundė tai pačiai SKĮ, nurodydamas, kad jo skunde pateikti pažeidimai yra nauji ir nė karto nebuvo tiriami anksčiau. Pareiškėjas savo poziciją gina remdamasis Seimo kontrolierių įstatymo 12 str. 3 d., 19 str. 1 d. 18 p.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, jog ir kitus du jo skundus SKĮ atsisakė tirti, nepaaiškindama išsamiau priimtų sprendimų aplinkybių, nenurodydama jų apskundimo tvarkos. Pareiškėjo teigimu, tokie atsakymai yra šališki, formalūs, biurokratiški, atspindintys piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, todėl atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Pabrėžė, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina būtent iš Seimo kontrolieriaus įstaigos tarnautojų veiksmų (neveikimo).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo kontrolierių įstaigos, atsiliepime į skundą (b. l. 23) prašė teismo pakeisti SKĮ į kitą atstovą Lietuvos valstybei, nes SKĮ nėra tinkamas atstovas. Paaiškina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nėra susijęs su SKĮ veikla, t. y. pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kad dėl kokių nors SKĮ veiksmų būtų patyręs neturtinę žalą. Priešingai, SKĮ teigimu, pareiškėjas savo reikalavime, kurį teismas priėmė nagrinėti, nurodo, kad neturtinė žala atsirado dėl „aplinkybių, paminėtų skunduose“, t. y. skunduose, kurie buvo pateikti SKĮ ir kuriuos SKĮ atsisakė nagrinėti. Pažymėjo, jog atsižvelgdamas į SKĮ 2013-06-12 sprendime pateiktą informaciją dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis į teismą, pareiškėjas šią savo teisę realizavo pateikdamas teismui skundą. Taigi SKĮ savo veiksmais ne tik kad nesukėlė pareiškėjui kokios nors neturtinės žalos, bet priešingai - padėjo išspręsti skunduose Seimo kontrolieriui keliamus klausimus, nukreipdama pareiškėją į tinkamą instituciją. Pabrėžė ir tai, kad tai ir yra viena iš ombudsmeno institucijos priedermių: paaiškinti pareiškėjui, kaip geriausiai ginti jo galimai pažeistas teises, kai ombudsmeno institucija negali viršyti savo įgaliojimų ir kai konkretų galimai pažeistų teisių gynimo būdą imperatyviai numato įstatymas.

Nurodė, jog pareiškėjas skundžiasi dėl neturtinės žalos, kurią galimai patyrė Lukiškių TI-K, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir kai kurių kitų institucijų (bet ne SKĮ) veiksmų ir (arba) sprendimų. Remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ ir prašo teismo SKĮ, atstovaujantį Lietuvos valstybei, pakeisti į kitą tinkamą Lietuvos valstybės atstovą. Pažymėjo ir tai, kad SKĮ nėra viešojo administravimo subjektas, nes neatlieka viešojo administravimo funkcijų.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jis buvo informuotas titinkamai (b. l. 80). Administracinė byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2013-06-03 SKĮ buvo gautas pareiškėjo V. K. skundas su prašymu ištirti skunde nurodytas aplinkybes, nurodytų įstaigų priimtus sprendimus, atliktus veiksmus, pažeidžiančius pareiškėjo teises (b. l. 24–36, 37).

2013-06-12 Seimo kontrolierius, remdamasis Seimo kontrolierių įstatymo 17 str. 3 d., 17 str. 1 d. 3, 4, 6 punktais, priėmė sprendimą Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657, kuriuo pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti (b. l. 38).

2013-06-27 SKĮ buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma iš naujo priimti nagrinėti jo 2013-05-31 skundą bent dalyje, kurioje nebuvo jis dar nagrinėjamas (b. l. 41–42).

2013-07-03 Seimo kontrolierius sprendimu Nr. 4D-2013/1-1010/3D-1852 pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakė (b. l. 43).

2013-07-25 SKĮ buvo gautas pareiškėjo prašymas paaiškinti, nurodyti priežastis, dėl kurių nebuvo tiriamas jo 2013-05-31 skundas (b. l. 39).

2013-07-26 Seimo kontrolierius raštu Nr. 4D-2013/1-851/3D-2166 pareiškėjui nurodė, jog skundo atsisakymo nagrinėti priežastys jam ne kartą buvo jau nurodytos tiek 2013-06-12 rašte, tiek ir 2013-07-03. Seimo kontrolierius dar kartą nurodė priežastis dėl kurių atsisakė nagrinėti jo prašymo (b. l. 40).

Iš pareiškėjo V. K. asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2012/7172 (b. l. 55–73) matyti, kad pareiškėjui 2010-05-10 atvykus į Lukiškių TI-K, buvo atlikta pirminė jo sveikatos apžiūra bei padaryti reikiami tyrimai. Dažniausiai pareiškėjas kreipdavosi į gydytoją-dermatovenerologą dėl bėrimų, taip pat ne kartą kreipėsi į gydytojus su skundais dėl padidėjusio nervingumo, vidinės įtampos, blogo miego, galvos skausmo. Visais atvejais buvo skiriamas gydymas, išrašyti vaistai.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 8000 Lt neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, už Seimo kontrolieriaus neveikimą, atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl tinkamo atsakovo

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 str. 2 d. nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). ABTĮ 54 str. nustatyta, jog jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas, darytina išvada, kad pats pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą, pasirenka atsakovą, o teismas gali pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu tik pareiškėjo sutikimu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas kreipdamasis į teismą su skundu, aiškiai jame nurodė atsakovus: Seimo kontrolierių įstaigą ir patį Seimo kontrolierių A. N.. Kadangi 2013-08-09 teismo nutartimi (b. l. 17–18) buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pirmus tris skundo reikalavimus: panaikinti 2013-06-12, 2013-07-03 ir 2013-07-26 Seimo kontrolieriaus A. N. sprendimus, įpareigoti atnaujinti tyrimą dėl jo skundų ir nubausti SKĮ patarėjus, ir buvo priimtas tik vienas pareiškėjo skundo reikalavimas, t.y. neturtinės žalos priteisimas, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis ABTĮ 37 str. 4 d., įtraukė atsakovą į bylą Lietuvos valstybę, atstovaujamą SKĮ. Kaip matyti, pareiškėjas skunde savo pažeistas teises kildina ne iš Lukiškių TI-K veiksmų, kaip teigia atsakovas, o iš SKĮ neteisėto neveikimo, t.y. būtent atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas tai dar kartą patvirtino. Teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat nenustatė, jog ji yra pareikšta netinkamam atsakovo Lietuvos valstybės atstovui, todėl sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo ir jį pakeisti. SKĮ nurodytas argumentas, kad ji nevykdo viešojo administravimo funkcijų, todėl negali būti laikomas atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes šiuo atveju nebus nagrinėjami patys SKĮ priimti sprendimai, o tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilino kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje SKĮ laikytinas tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, o SKĮ argumentai dėl to atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismų praktikoje (pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Kaip jau minėta aukščiau, byloje spręstinas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui pagrįstumo ir teisėtumo. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš SKĮ neteisėto neveikimo, t.y. atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus.

Nustatyta, jog pirminiu 2013-06-12 SKĮ sprendimu Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657, pareiškėjo V. K. skundą buvo atsisakyta priimti nagrinėti remiantis Seimo kontrolerių įstatymo 17 str. 3 d., 17 str. 1 d. 3, 4, 6 p. Paskesniais 2013-07-03 ir 2013-07-26 SKĮ sprendimais pareiškėjo skundų buvo atsisakyta priimti nagrinėti, Seimo kontrolerių įstatymo 17 str. 3 d. pagrindu, t.y. nustačius juos esant pakartotinius, ir nesant juose nurodytų naujų aplinkybių bei faktų. Išanalizavus pareiškėjo 2013-05-31 skundo turinį ir į jį pateiktą SKĮ 2013-06-12 sprendimą Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657 (b. l. 24–38), matyti, kad atsakymas pareiškėjui yra pateiktas laiku, neviršijant Seimo kontrolierius įstatymo 17 str. 1 d. nustatyto 7 darbo dienų termino, skaičiuojamo nuo skundo gavimo dienos. Sprendime aiškiai nurodytos skundo nagrinėjimo atsisakymo priežastys, išaiškinta teisė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 39–43), taip pat nustatyta, jog ir kiti du Seimo kontrolieriaus atsakymai, t.y. 2013-07-03 sprendimas Nr. 4D-2013/1-1010/3D-1852 į pareiškėjo 2013-06-25 skundą, bei 2013-07-26 sprendimas Nr. 4D-2013/1-851/3D-2166 į pareiškėjo 2013-07-26 pareiškimą, pareiškėjui buvo pateikti laiku, nepažeidžiant nustatytų terminų ir vadovaujantis Seimo kontrolieriaus įstatymo nuostatų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, spręstina, jog SKĮ nepažeidė Seimo kontrolieriaus įstatymo, neviršijo savo kompetencijos, pagrįstai, laikydamasi teisės aktų nuostatų, atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundus. Remiantis tuo, darytina išvada, jog SKĮ neteisėtų veiksmų, konkrečiau neveikimo, atsisakant nagrinėti pareiškėjo skundus, nenustatyta. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas skunde teismui nenurodė kaip, kokiu būdu pasireiškė jam neturtinė žala. Vien pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, nėra pakankamas. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą, turi jį ir pagrįsti, o šiuo atveju, neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais įrodymais.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolieriaus įstaigos, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Todėl, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė