- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-28
- Bylos Nr.
- 1A-721-493/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00350-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Albinas Antanaitis, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- O. M., D. M., A. V.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Kaltinamasis
- M. Š.
- Advokatai
- Daiva Jurevičienė, Rimantas Bučma, Marytė Vietaitė, Daiva Jaruševičienė
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-721-493/2015
Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00350-2013-8
2015 m. gruodžio 28 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Albino Antanaičio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, nuteistiesiems O. M., D. M., jų gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei Daivai Jaruševičienei, nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. M., D. M., A. V. bei nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
O. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda.
O. M. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
D. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, D. M. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-06-04 09.40 val. iki 2013-09-05 15.45 val. (1 diena), ir nurodyta laikyti, kad neatlikta bausmės dalis yra 8 MGL, t. y. 301,28 Eur (trijų šimtų vieno euro 28 ct) dydžio bauda.
D. M. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dal, 167 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda.
A. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda.
Iš O. M. nukentėjusiajam D. B. priteista 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės ir 941,26 Eur (devyni šimtai keturiasdešimt vienas euras 26 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Šiuo nuosprendžiu taip pat išteisinta M. Š., tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 18 d., apie 4.30 val., viešoje vietoje – gatvėje, šalia naktinio klubo „M.“, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tyčia grubiai pažeidė viešąją tvarką – sumušė D. B., suduodamas jam ne mažiau kaip aštuonis smūgius ir padarydamas muštinę žaizdą veide, apatinėje lūpoje, dešinėje alkūnėje, poodinę kraujosruvą dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus dešinėje klubinėje srityje, kairėje rankoje, dešinėje kojoje, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu O. M. demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
D. M., A. V. ir A. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. gegužės 18 d., apie 4.30 val., viešoje vietoje – gatvėje, šalia naktinio klubo „M.“, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tyčia grubiai pažeidė viešąją tvarką – spardydami kojomis sumušė G. J., bendrai suduodami ne mažiau kaip penkis smūgius ir padarydami jam odos nubrozdinimus nugaroje, juosmens dešinėje, kairėje alkūnėje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas dešinėje klubinėje srityje, taip padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu kaltinamieji D. M., A. V. ir A. V. demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
O. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Skunde apeliantas nurodo, kad teismo nurodyti duomenys negali būti laikomi objektyviais ir neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip nuoseklius ir itin argumentuotus. Nukentėjusysis D. B., nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kas jam sudavė smūgį į dešinę veido pusę, nes asmens, sudavusio smūgį, jis nematė. Tai, kad smūgį galimai sudavė apeliantas, jis sprendžia iš draugų pasakojimų. Nukentėjusiojo parodymų negalima laikyti nei objektyviais, nei patikimais, tuo labiau, kad jie paremti prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo G. J. bei liudytojų parodymais. Prieštaringus nukentėjusiojo G. J. parodymus, duotus net ir teisiamojo posėdžio metu, teismas nurodo ir apkaltinamajame nuosprendyje, dėstydamas jo parodymus, todėl nesuprantama, kodėl jo parodymus teismas vertina kaip nuoseklius ir itin argumentuotus.
Liudytojai M. S. ir M. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad incidente dalyvavo 4-6 apsaugos darbuotojai. Kas sudavė smūgį D. B., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nurodyti negalėjo. Teisiamojo posėdžio metu jų duoti parodymai, kad smūgį sudavė būtent apeliantas, yra paremti spėlionėmis ir prielaidomis, nes būtent jis prie D. B. buvau priėjęs du kartus, o nukentėjusysis sėdėjo būtent ant jo automobilio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas analogiškai vertina ir liudytojų L. P., R. E., D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie BPK 276 straipsnio pagrindu buvo balsu perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu L. P. parodė į apelianto nuotrauką ir paaiškino, kad jis sudavė smūgį D. B. ir atpažino iš veido bruožų, akių ir lūpų formos. Taigi jis atpažino apeliantą pagal tuos požymius, kurių jis net nebuvo nurodęs savo apklausoje. Liudytojo parodymų negalima laikyti nei nuosekliais, nei itin argumentuotais, juo labiau, kad jie nesutampa ir su nukentėjusiojo G. J. parodymais.
Liudytojas R. E. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino tik tą faktą, kad D. B. smūgį sudavė apsaugos darbuotojas, tačiau jo atpažinti negali. Liudytojai D. B. ir M. G. incidentą matė būdami naktinio klubo balkone ketvirtame aukšte ir daro prielaidą, kad D. B. smūgį galėjo suduoti klubo apsaugos darbuotojas. Šių liudytojų parodymai jokios apelianto nusikalstamos veikos nepatvirtina.
Apeliantas taip pat atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, jog apelianto kaltę teismas grindžia liudytojų L. P., R. E. ir D. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, t. y. prieš prasidedant bylos nagrinėjimui teisme.
BPK 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Šioje byloje nukentėjusysis D. B. nurodė, kad net nematė, kas jam sudavė smūgį, nukentėjusysis G. J. ir liudytojai, atpažinę apeliantą pagal nuotrauką, nebuvo apklausti pagal kokius požymius, žymes ar ypatybes gali atpažinti asmenį, sudavusį smūgį. BPK 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atpažinimas pagal nuotraukas gali būti daromas tik tuo atveju jei parodyti negalima paties asmens. Šioje byloje nebuvo jokių kliūčių parodyti asmenis.
Apeliantas pažymi, kad nukentėjusieji ir liudytojai iki įvykio ne kartą lankėsi klube. Šiame klube jie lankėsi ir po įvykio, todėl visus klubo apsaugos darbuotojus jie pažinojo iš matymo. Nukentėjusiajam D. B. smūgį sudavė ir jam sužalojimą padarė klubo apsaugos darbuotojas S. V., kuris dirbo nelegaliai (tai patvirtina teisiamojo posėdžio metu pateiktas pokalbio įrašas tarp apelianto ir S. V.). Nei pats S. V., nei jo nuotrauka atpažinimui pateikta nebuvo. Prie nukentėjusiojo apeliantas nurodo priėjęs du kartus, jis taip pat buvo apsaugos darbuotojas, visi apsaugos darbuotojai buvo apsirengę vienodai, nukentėjusieji ir liudytojai buvo neblaivūs, buvo tamsus paros metas, įvykis truko labai trumpai, smūgį nukentėjusiajam S. V. sudavė apeliantui iš už nugaros, todėl, nepaisant to kad atpažinimai buvo padarytu pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, mano, jog jį atpažinę asmenys galėjo sąžiningai klysti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį remiasi telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu, kuriuo pateikta tyrimui reikšminga informacija, gauta kontroliuojant nuteistojo D. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, slapta klausantis jo pokalbių, fiksuotais pokalbiais iš kurių matyti, kad apeliantas su D. M. aptarinėjo 2013-05-18 incidentą prie klubo „M.“; derino parodymus. Byloje yra tik vienas jo pokalbis Nr. 96 vykęs 2013-05-21, 17 val. 44 min. su D. M.. Šiame pokalbyje tik aptarinėjamas incidentas prie klubo, tačiau jame nėra jokio parodymų derinimo, o tuo labiau duomenų, jog apeliantas atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. Tai iš esmės pripažino ir pirmos instancijos teismas, nenurodydamas jokių konkrečių pokalbių, patvirtinančių minimas aplinkybes, todėl šių pokalbių negalima laikyti įrodymais, patvirtinančiais apelianto kaltę. Tačiau šis pokalbio įrašas patvirtina tą faktą, jog bylos eiga domisi S. (t. y. V.), bei tai, kad konflikte dalyvavo ir pašaliniai asmenys.
Byloje esantys įrašai negali būti laikomi įrodymais šioje byloje ir ta prasme, jog jie gauti neteisėtai. Ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi leista slapta klausantis D. M. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, atliekant ikiteisminį tyrimą, įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (sunkus nusikaltimas). Minėtos nutarties pagrindu buvo gauta informacija apie nesunkų nusikaltimą, kuris nėra nurodytas BPK 154 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra aukštesniojo prokuroro nutarimo gautą informaciją panaudoti kitoje byloje, todėl buvo pažeistas BPK 162 straipsnyje numatytas reikalavimas, todėl šioje byloje informaciją, gautą slapta klausantis pokalbių telefonu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje buvo pareikštas prašymas išreikalauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo „Sodros“ duomenis apie UAB „M.“ dirbusius asmenis nuo 2013-01-01 iki 2013-06-01 ir analogiškus duomenis iš UAB „M.“ administracijos, nurodant kokiose pareigose jie dirbo, tačiau prašymas nebuvo išspręstas. Šio prašymo neišsprendimas užkirto kelią į teisiamąjį posėdį kviesti klubo darbuotojus, atsakingus už darbuotojų priėmimą į darbą, už apsaugos darbuotojų darbą ir vaizdo kamerų įrašus klubo viduje.
Į teismo posėdį taip pat buvo prašoma iškviesti S. V., tačiau šis prašymas atmestas, motyvuojant, kad teismui nežinoma jo gyvenamoji vieta, nors byloje yra nurodyta jo deklaruota gyvenamoji vieta. Teismas pats nesiėmė absoliučiai jokių priemonių, jog būtų sudaryta galimybė S. V. apklausti teisiamajame posėdyje, o įpareigojo apeliantą – teisiamąjį, pareiškusį tokį prašymą, jį atsivesti į posėdį. Tokiu būdu teismas kaltės įrodinėjimo naštą perkėlė pačiam apeliantui ir pažeidė nekaltumo prezumpciją.
Priteisdamas ieškinį neturtinei žalai atlyginti, teismas neanalizavo ir nevertino šios žalos atsiradimo pagrįstumo, pobūdžio ir jos dydžio. Teismas apsiribojo tik teoriniais pamąstymais apie tokią žalą ir žalos dydį nustatė pagal teismų praktiką analogiškose bylose. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ne tik apie sugadintus rūbus, bet nėra jokių duomenų ir apie nukentėjusiojo turėtas išlaidas odontologo paslaugoms bei kurui. Atsižvelgiant į šias aplinkybę, nukentėjusio civilinis ieškinys turėjo būti atmestas visa apimtimi.
D. M. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir prašo panaikinti jam paskirtą ir skundžiamu nuosprendžiu pratęstą laikiną nušalinimą nuo pareigų, iškart, kai tik bus gautas skundas, nelaukiant, kol skundas bus išnagrinėtas iš esmės, pripažįstant, kad jis buvo paskirtas nepagrįstai ir neteisėtai; atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti duomenis iš „Sodros“ bei iš UAB „M.“, į posėdį kviesti S. V. bei liudytoją L. P.; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; procesinės prievartos priemonės – laikino sulaikymo – taikymą pripažinti neteisėtu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, jokių nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko. Įvykio metu budėjo klubo patalpose, esančiose ketvirtame aukšte. Į pirmą aukštą nusileido ir buvo prie klubo durų, kai visas konfliktas jau buvo pasibaigęs. Tuo metu klubo apsaugos darbuotojai jau pareidinėjo iš lauko į klubą, o lauke buvę asmenys bandė vėl patekti į klubą. Apeliantas stovėjo tarpduryje tarp klubo lankytojų, kurie buvo prie įėjimo iš lauko pusės, ir klubo apsaugos darbuotojų, jau sugrįžusių į klubo vidų, ir visus ramino, siekdamas išvengti tolesnio galimo konflikto. Paties konflikto nematė, todėl, kas kokius veiksmus atliko, negali pasakyti. Pats jokių smurto ar kokių kitų neleistinų veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko. Mano, kad nuosprendis neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nepašalinti prieštaravimai. Byla išnagrinėta pažeidžiant BPK normų reikalavimus, kas sutrukdė teismui priimti teisingą ir teisėtą nuosprendį, todėl šis nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nukentėjusiojo G. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, įvertino kaip nuoseklius ir itin argumentuotus, kurie teismui nekelia jokių abejonių ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu apeliantas kategoriškai nesutinka. Parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusysis G. J. parodė į apelianto nuotrauką ir paaiškino, kad jis panašus į asmenį, kuris jį spardė, tačiau kategoriškai tvirtinti to negali. Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio metu buvo penki apsaugos darbuotojai. Nurodo, kad D. B. smūgį sudavė O. M., jį vijosi trys apsaugos darbuotojai, o pasivijo du, t. y. apeliantas ir A. V., ir jie jį spardė. Vėliau tame pačiame teisiamajame posėdyje nurodo, kad matė apeliantą, A. V. ir O. M., tačiau, kas spardė, pasakyti negali. Nurodo, kad apeliantas ir A. V. tikrai buvo išėję iš klubo. Iš esmės šis nukentėjusysis patvirtino apelianto parodymus, jog jis buvo tik prie klubo durų. Taigi tokius prieštaringus nukentėjusiojo G. J. parodymus, duotus net ir teisiamojo posėdžio metu, teismas nurodo ir apkaltinamajame nuosprendyje, dėstydamas jo parodymus, todėl nesuprantama, kodėl jo parodymus teismas vertina kaip nuoseklius ir itin argumentuotus.
Teismas analogiškai vertina ir liudytojo L. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie BPK 276 straipsnio pagrindu buvo balsu perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Šiuose parodymuose liudytojas nurodo, kad buvo penki apsaugos darbuotojai. Vienas iš jų sudavė smūgį D. B., o trys pasivijo G. J. ir visi trys spardė. Kaip atrodė apsaugos darbuotojai nurodyti, negali. Parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu liudytojas parodė į apelianto nuotrauką ir paaiškino, kad jis spardė G. J. ir atpažino jį iš veido bruožų, amžiaus, didelės nosies ir šukuosenos. Taigi liudytojas apeliantą atpažino pagal tuos požymius, kurių net nebuvo nurodęs savo apklausoje. Taigi ir šio liudytojo parodymų negalima laikyti nei nuosekliais, nei itin argumentuotais, tuo labiau, kad jie nesutampa ir su nukentėjusiojo G. J. parodymais.
Apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, jog jis iš esmės yra nuteistas remiantis išimtinai tik liudytojo L. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, t. y. prieš prasidedant bylos nagrinėjimui teisme. Jokie kiti teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai ir nukentėjusieji, išskyrus nenuoseklius ir abejotinus nukentėjusiojo G. J. parodymus, šio liudytojo parodymų, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, nepatvirtino. Taigi pirmos instancijos teismas ne tik, kad negalėjo liudytojo L. P. parodymus vertinti kaip nuoseklius ir itin argumentuotus, bet jais net negalėjo vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
BPK trečiajame skirsnyje reglamentuojama parodymo atpažinti tvarka. Šio kodekso 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Šioje byloje nukentėjusysis G. J. nurodė, kad negali nurodyti kaip atrodė jį spardę asmenys, tačiau, kodėl parodymų atpažinti iš nuotraukų metu buvo pateikta būtent tik jo ir O. M. nuotraukos, neaišku. Kitų kaltinamųjų ir S. V., kuris įvykio metu taip pat dirbo klubo apsaugos darbuotoju (tai patvirtina teisiamojo posėdžio metu pateiktas pokalbio įrašas tarp nuteistojo O. M. ir S. V.) nuotraukos atpažinimui pateiktos nebuvo. Analogiška padėtis ir su liudytojo L. P. atpažinimu. Apklausoje jis nurodė, tik bendruosius požymius (amžių, sudėjimą, ūgį, plaukų ilgį ir spalvą), pagal kuriuos gali atpažinti G. J. spardžiusį asmenį, tačiau neaišku kodėl, pateikus atpažinimui jo nuotrauką, jis atpažino apeliantą iš požymių, kurių net nebuvo nurodęs apklausoje. Visi jo nurodyti požymiai atitinka ir jau minėto S. V. požymius, kuris šioje byloje net nebuvo apklaustas.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, telefoniniuose pokalbiuose tik aptarinėjamas incidentas prie klubo ir bandoma išsiaiškinti, ar yra UAB „V“ apsaugos kamerų įrašai. Šiuose pokalbiuose nėra jokių parodymų derinimo, o tuo labiau duomenų, jog apeliantas atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. Tai iš esmės pripažino ir pirmos instancijos teismas, nenurodydamas jokių konkrečių pokalbių, patvirtinančių minimas aplinkybes, todėl šių pokalbių negalima laikyti įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Be to, UAB „V“ apsaugos kamerų įrašais domėjosi ir nukentėjusieji, ką pavirtino teisiamajame posėdyje liudytojas R. B., tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.
Byloje esantys S. M. telefoninių pokalbių įrašai negali būti laikomi įrodymais šioje byloje, kadangi jie gauti neteisėtai. Ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi leista slapta klausytis pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, atliekant ikiteisminį tyrimą įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (sunkus nusikaltimas). Šios nutarties pagrindu buvo gauta informacija apie nesunkų nusikaltimą, kuris nėra nurodytas BPK 154 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra aukštesniojo prokuroro nutarimo gautą informaciją panaudoti kitoje byloje, todėl buvo pažeistas BPK 162 straipsnyje numatytas reikalavimas. Šioje byloje informaciją, gautą slapta klausantis pokalbių telefonu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad apsaugos kamerų vaizdo įrašai jokios įrodomosios reikšmės neturi. Šiuose įrašuose jokia apelianto nusikalstama veika neužfiksuota, o šiuo įrodymu grindžiama jo kaltė, paremta abejonėmis. Tai iš esmės pripažino ir pats teismas nurodydamas, jog iš jų matyti, kad taip gatvėje besibūriuojančių jaunuolių ir galimai klubo apsaugos darbuotojų kilo konfliktas.
Skunde pažymima, kad teismui teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas pokalbio įrašas tarp nuteistojo O. M. ir S. V., kuriame pastarasis pripažino dalyvavęs 2013 m. gegužės 18 d. įvykyje ir padaręs nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje. Šio įrašo teismas netyrė, nuosprendyje jo neaptarė, ir tai teismui sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįsti nuosprendį.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje buvo pareikštas prašymas išreikalauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo „Sodros“ duomenis apie UAB „M.“ dirbusius asmenis nuo 2013-01-01 iki 2013-06-01 ir analogiškus duomenis iš UAB „M.“ administracijos, nurodant kokiose pareigose jie dirbo, tačiau prašymas nebuvo išspręstas. Šio prašymo neišsprendimas užkirto kelią į teisiamąjį posėdį kviesti klubo darbuotojus, atsakingus už darbuotojų priėmimą į darbą, už apsaugos darbuotojų darbą ir vaizdo kamerų įrašus klubo viduje. Į teismo posėdį taip pat buvo prašoma iškviesti S. V., tačiau šis prašymas atmestas, motyvuojant, kad teismui nežinoma jo gyvenamoji vieta, nors byloje yra nurodyta jo deklaruota gyvenamoji vieta. Teismas pats nesiėmė absoliučiai jokių priemonių, kad būtų sudaryta galimybė S. V. apklausti teisiamajame posėdyje, o įpareigojo apeliantą – teisiamąjį, pareiškusį tokį prašymą, jį atsivesti į teisiamąjį posėdį.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat teigia, kad laikiname sulaikyme išbuvo daugiau nei vieną parą, beveik pusantros paros, todėl jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas turi būti prilyginamas dviem dienoms. Viena sulaikymo diena prilyginama dviem MGL, todėl laikytina, kad neatliktoji paskirtos baudos dalis turėtų būti 6 MGL kas atitinka 225,96 euro.
Skunde nurodoma, kad teismas, išteisindamas apeliantą dėl nusikalstamų veikų, kurių pagrindu jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė laikinas nušalinimas nuo pareigų, privalėjo ją panaikinti, nes išnyko jos paskyrimo bei tęsimo pagrindai ir sąlygos, ir ji pasidarė nebereikalinga. Tai padaryti teismą įpareigoja ir BPK 307 straipsnio 4 dalies 3 punktas. Nepaisant to, teismas, pratęsė šią priemonę, iš esmės neterminuotai, iki nuosprendis įsiteisės, ir tuo pažeidė BPK 157 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog šios priemonės taikymas gali būti pratęstas tik iki trijų mėnesių.
Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas 2013 m. gegužės 7 d. Laikinai apeliantas buvo sulaikytas 2013-06-04, įtariant jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnyje, kurios tariamai buvo padarytos laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. balandžio 13 d. Taigi taikant man procesinę prievartos priemonę laikiną sulaikymą nebuvo jokių pagrindų ir sąlygų, numatytų BPK 140 straipsnio l ir 2 dalyse.
Šalies argumentai
A. V. gynėja advokatė Daiva Jurevičienė taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas išskirtinai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo R. E. parodymo atpažinti pagal nuotraukas veiksmu, tačiau neanalizavo visų surinktų įrodymų viseto, taip pat ir to paties asmens parodymų teismo posėdžio metu. Teismas netyrė visų byloje surinktų įrodymų, prieštaraujančių paties nukentėjusiojo pirminiams parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, neanalizavo ir netyrė visų apklaustų teismo posėdžio metu asmenų parodymų visumos.
Teisminio nagrinėjimo metu baudžiamoji byla buvo nuo pat pradžių nagrinėjama vienašališkai, iš anksto nusistačius, kad A. V. yra kaltas, neobjektyviai. Visų apklaustų asmenų parodymai buvo išaiškinti visiškai priešingai, nei buvo teigiama iš tiesų, teismas padarė klaidingą išvadą, jog kaltinamojo A. V. kaltei patvirtinti užtenka parodymo atpažinti iš nuotraukos atlikimo, nors teismo posėdžio metu ir buvo paneigtas faktas, jog A. V. dalyvavo konflikte. Byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. V. kaltumą, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis spėliojimais.
Pirmos instancijos teismas netikėjo ne tik A. V., bet ir liudytojų E. J., E. S., M. S., nukentėjusiojo G. J., kitų kaltinamųjų duotais parodymais, kad nusikaltimo nuteistasis A. V. nepadarė, savo darbo vietos nebuvo palikęs (klubas būtų likęs be apsaugos).
Žemesnės instancijos teismas
Be to, teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių netikėjo nukentėjusiųjų, kitų nuteistųjų bei apklaustų liudytojų duotais parodymais, iš kurių akivaizdu, jog nei vienas nepatvirtino, jog A. V. dalyvavo suduodant smūgius ar vejantis kitus asmenis. Šie prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo R. E. parodymų atpažinimo iš nuotraukų metu ir parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nepašalinti.
A. V. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių jo kaltę dalyvavus padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios įrodymų analizės dėl kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmens padarant nusikalstamą veiką, ir padarė tik bendrą išvadą, kad dalyvavo visi, neatskiriant, kieno konkrečiais veiksmais galėjo būti padaryta nusikalstama veika, kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo kiekvienas iš kaltinamųjų ir kitų svarbių aplinkybių, tai reiškia, kad spręsdamas kaltės klausimą, teismas rėmėsi prielaidomis ir manymu, o ne visapusiškai ir objektyviai atlikta įrodymų analize paremtu byloje surinktų įrodymu vertinimu, įvertinant kiekvieno iš kaltinamųjų atliktus veiksmus.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiųjų D. B. ir G. J., liudytojų M. D., M. S., L. P. ir E. E. duoti parodymai yra nuoseklūs ir detalūs. Nukentėjusysis D. B. nurodė tik aplinkybes apie tai, kad buvo atėjęs į klubą „M.“, jo konfliktą su O. M., kitas jam draugų, neaišku kokių ir kada, papasakotas aplinkybes. Taigi nukentėjusiojo D. B. duoti parodymai niekaip nepatvirtina apelianto dalyvavimo padarant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiojo G. J. duotų parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklūs, jo duodami parodymai kito, nors praėjo nemažai laiko nuo įvykio iki jo apklausos teisme, tačiau tik teismo posėdžio metu jis kategoriškai pradėjo teigti, kad jį sumušė apsaugos darbuotojai A. V. ir D. M.. Apelianto manymu, tokiais nenuosekliais, kintančiais ir nedetalizuotais parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis kaip neabejotinai patvirtinančiais jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Skunde taip pat teigiama, kad iš liudytojų M. D. ir M. S. duotų parodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertina kaip nuoseklius ir argumentuotus, matyti, kad liudytojas M. D. parodė, jog prie nukentėjusiojo D. B. priėjo du apsaugos darbuotojai, nors visi kiti nukentėjusieji ir liudytojai vienodai parodė, kad prie nukentėjusiojo buvo priėjęs tik vienas apsaugos darbuotojas, taip pat matyti, kad jis pats G. J. sumušimo nematė, nes pabėgo, o tokias aplinkybes sužinojo tik iš paties nukentėjusiojo G. J., kurio parodymai nėra nuoseklūs ir detalūs. Liudytojas M. S. taip pat parodė, kad pats nematė, kaip buvo sumuštas G. J.. Liudytojų L. P., R. E. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra detalūs, nes liudytojai nenurodė, kur būdami jie matė nurodomas aplinkybes, nors liudytojai M. D. ir M. S. parodė, kad pamatę atbėgančius neva apsaugos darbuotojus visi jie pabėgo, o nukentėjusysis D. B. pabėgti nespėjo, be to, pastebėtina, kad tiek L. P., tiek R. E. apklausų metu nurodytos aplinkybės surašytos pažodžiui vienas kito nurodytoms aplinkybėms, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar liudytojai L. P. ir R. E. patys matė įvykio aplinkybes, ar jie tik perpasakojo kitų asmenų jiems nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai R. E. ir L. P. nebuvo apklausti teismo posėdyje, jų duoti parodymai nėra aiškūs, pirmosios instancijos teismas negalėjo tokių liudytojų parodymų pripažinti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek nukentėjusieji, tiek byloje apklausti liudytojai, duodami parodymus, vartoja frazę „apsaugos darbuotojai“, tačiau jokiais atvejais nedetalizuoja, iš kokių požymių daro tokią išvadą. Būtina pastebėti, kad naktinio klubo „M.“ salės darbuotojai nėra saugos tarnybos darbuotojai, jiems nėra išduodama specialiais požymiais pažymėta ar išsiskirianti apranga. Vien nukentėjusiųjų ir liudytojų vartojama frazė „apsaugos darbuotojai“, nesudaro pagrindo teigti, kad tai buvo tikrai klubo „M.“ salės darbuotojai. Taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų duoti parodymai yra argumentuoti, nes nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nenurodė konkrečių, individualių požymių, kuriais remdamiesi jie padarė išvadą, kad nagrinėjamame įvykyje dalyvavo būtent kaltinamasis A. V. ar kiti. Neatmestina versija, kad nukentėjusieji ir liudytojai, tik pamatę juodai baltai apsirengusius asmenis galėjo juos supainioti su kitais prie klubo buvusiais ar gatve praėjusiais panašiai apsirengusiais asmenimis ir visiškai nepagrįstai identifikuoti kaip „M.“ salės darbuotojus. Nesant individualiais požymiais pagrįstų nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų, tokie jų duoti parodymai negali būti pripažinti objektyviais, patikimais ir neabejotinai apelianto kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtinančiais įrodymais.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji ir kiti liudytojai parodė, kad kaltinamuosius pažinojo arba žinojo kaip klubo „M.“ apsaugos darbuotojus, tai reiškia, kad A. V. buvo žinomas tyrėjai, nebuvo niekur išvykęs, pasislėpęs ar kitaip dingęs, taip pat nekėlė jokios grėsmės ir nukentėjusiojo saugumui, todėl tyrėjos sprendimas rodyti atpažinti ne patį apeliantą, o tik jo nuotrauką, buvo neteisėtas ir nepagrįstas veiksmas, todėl parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolas negali būti pripažintas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Be to, iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad G. J. nenurodė, iš ko jis atpažįsta nurodomą asmenį, jokių jo individualių požymių, todėl darytina išvada, kad jis A. V. fotonuotrauką atpažino tik dėl to, kad jis buvo matytas dirbantis klube „M.“ salės darbuotoju, tačiau ne kaip asmenį, kuris 2013 m. gegužės 18 d. apie 4.30 val. jam sudavė smūgius.
Apelianto vertinimu, byloje nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas ikiteisminis tyrimas, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos kilusios abejonės, nebuvo atlikti papildomi tyrimo veiksmai ir nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, vertinant surinktus įrodymus buvo pažeistas in dubio pro reo principas ir visi neaiškumai vertinami mano nenaudai.
Be to, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apelianto kaltę kaip įrodymu remiasi informacija, gauta kontroliuojant D. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo sankcionuota ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00350-13 dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos galimai daromos nusikalstamos veikos, šių priemonių pagalba buvo kontroliuojama D. M. elektroniniais tinklais perduodama informacija, tačiau vėliau sujungus šį ikiteisminį tyrimą su ikiteisminiu tyrimu dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nebuvo priimta BPK 162 straipsnyje numatytas nutarimas ar nutartis leisti viename ikiteisminiame tyrime surinktus duomenis naudoti kitame ikiteisminiame tyrime. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai jo kaltės įrodymu pripažino ir vertino 2013 m. rugsėjo 19 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolą ir jame užfiksuotas aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį kaip jo kaltės įrodymą įvertino ir kompaktiniame diske esančius apsaugos kamerų vaizdo įrašus. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. daiktų (CD su vaizdo įrašu) apžiūros protokole nurodoma, jog vaizdo įraše užfiksuotų asmenų identifikuoti nėra galimybės dėl prastos vaizdo kokybės, kad kitų tyrimui reikšmingų aplinkybių nėra galimybių nustatyti dėl prastos vaizdo kokybės, vaizdo įraše esantys asmenys neidentifikuoti. Taigi šiuos duomenis pripažinti įrodymais nebuvo pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji bei nuteistųjų gynėjai apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuteistųjų O. M., A. V. bei nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliaciniai skundai atmestini. Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamųjų kaltę šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji O. M., D. M., A. V. ir nuteistojo A. V. gynėja ginčija nuteistųjų kaltę ir teigia, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytomis pripažintų aplinkybių, tai yra, kad O. M., D. M., A. V. ir A. V. pažeidė viešąją tvarką ir nežymiai sutrikdė: O. M. – nukentėjusiojo D. B., o D. M., A. V. ir A. V. – nukentėjusiojo G. J. sveikatą.
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme O. M. neneigė, kad įvykio vakarą konfliktavo su D. B. dėl to, kad pastarasis sėdėjo ant jo automobilio, tačiau nurodė, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė S. V.. D. M. pirmosios instancijos teisme teigė, kad, būdamas klube, suprato, jog įvyko konfliktas tarp kitų apsaugos darbuotojų ir nežinomų asmenų, tačiau pats tame konflikte nedalyvavo. A. V. parodė, kad konflikto metu stovėjo prie klubo durų, konflikto nematė ir pats jame nedalyvavo. A. V. teigimu, įvykio jis nematė, jokiame konflikte nedalyvavo ir nieko nemušė. Taigi visi kaltinamieji, apklausiami pirmosios instancijos teisme, savo kaltę neigė, tokios pačios pozicijos jie laikėsi ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo.
Nukentėjusysis D. B. teigė, kad pats nematė, kas jam sudavė smūgį, bet jo draugai, su kuriais kartu stovėjo lauke, jam nurodė, kad jį sužalojo O. M., kuris priėjęs anksčiau apsistumdė su nukentėjusiuoju. D. B. teigimu, nukentėjusįjį G. J. vijosi ir spardė trys klubo apsaugos darbuotojai. Nukentėjusysis G. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam su D. B. ir kitais draugais būnant lauke prie klubo, priėjęs O. M. pastūmė D. B. ir kažką šiam pasakęs nuėjo. Po kiek laiko, D. B. vėl atsirėmus į automobilį, atėjo penki apsaugininkai, visi kaltinamieji, O. M. trenkė D. B., tada kiti apsaugininkai puolė ir draugus, o patį G. J. pasivijo trys asmenys, iš jų du – A. V. ir D. M., kurie spardė jį gulintį į nugarą. Liudytojas M. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, teigė, kad stovėjo lauke kartu su D. B. ir G. J., kai prie jų priėjo pora apsauginių, kurie liepė D. B. nesiremti į automobilį. Vėliau apsauginiai atbėgo bėgte, tada O. M. trenkė D. B. į žandikaulį, po ko liudytojas ėmė bėgti. Kas mušė G. J. nematė, bet šis pasakojo, kad jį pasivijo 2-3 apsauginiai ir spardė jam į nugarą. Liudytojas M. G. patvirtino, kad būdamas klubo balkone matė, kaip jo draugui D. B. vienas apsauginis sudavė į veidą, o atbėgęs į lauką jis matė, jog D. B. ir G. J. buvo sumušti ir teigė, kad juos sumušė apsauginiai. Liudytojas M. S., buvęs lauke kartu su nukentėjusiaisiais D. B. ir G. J., taip pat patvirtino, jog D. B. sudavė būtent O. M..
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo apklaustas ir liudytojas L. P., kurio parodymai, duoti tyrėjui ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsniu. Liudytojas L. P. apklausiamas patvirtino, kad D. B. sudavė O. M., o D. M., su dar dviem asmenimis, kurių veidų nepamena, mušė toliau pabėgėjusį G. J..
Taigi, kaip matyti iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų D. B. ir G. J., liudytojų M. D., M. G., M. S. ir L. P. parodymų, jie visi įvykio aplinkybes nurodė iš esmės analogiškai, o jų parodymų nesutapimai dėl kai kurių detalių, atsižvelgiant į nuo įvykio praėjusį gana ilgą laiko tarpą, paties įvykio aplinkybes – buvo tamsu, situacija įvykio dalyviams sukėlė stresą – kaip tik patvirtina parodymų atitikimą tikrovei.
Nuteistųjų O. M., D. M., A. V. ir A. V. kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų patvirtina ir parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką protokolai, kuriuose užfiksuota, kad D. B. atpažino O. M., kaip asmenį, sudavusį jam smūgį į veido sritį, tą patį asmenį atpažino ir nukentėjusysis G. J.. Pastarasis atpažino ir A. V., kaip labiausiai panašų į asmenį, spardžiusį jam į nugarą, bei A. V., kuris, G. J. teigimu, pirmas pasivijo nukentėjusįjį. Nors nebuvo įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo, bet kaip jį mušusį klubo darbuotoją, G. J. atpažino ir D. M.. Liudytojas L. P. atpažino O. M., kaip asmenį, kuris sudavė smūgį į veido sritį D. B., D. M. – kaip asmenį, kuris spardė kojomis į nugarą G. J.. O. M., kaip sudavusį smūgį D. B., taipogi atpažino ir liudytojai M. S. bei M. D.. Apie šių ikiteisminio tyrimo metu atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo aplinkybes buvo apklausta tyrėja E. P., patvirtinusi, kad atliekant šiuos veiksmus buvo laikomasi nustatytos tvarkos. Šiuo atveju tai, kad parodymas atpažinti vyko pagal fotonuotraukas, nepaneigia šių ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo, o jų metu gauti duomenys nėra vieninteliai nuteistųjų kaltės įrodymai – jie tik patvirtina minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytas aplinkybes.
Nuteistojo A. V. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojų E. J. ir E. S. parodymai patvirtina, kad A. V. lauke vykusiame konflikte nedalyvavo, nes visą laiką buvo klubo viduje. Iš E. J. parodymų matyti, kad ji nurodė, jog išėjimą iš klubo mato tik tada, kai yra pasisukusi, o kitu atveju mato tik liftą. E. S. teigė, kad iš jos darbo vietos išėjimas matosi gerai, nors apšvietimas ir prastas. Tačiau liudytoja D. U. nurodė, kad iš rūbinės, kur dirba minėtos liudytojos, išėjimo durų nematyti, taigi liudytojų E. J. ir E. S. parodymai kelia abejonių jų patikimumu, juolab, kad E. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta A. V. prašymu, taigi galėjo duoti jam palankius parodymus.
Apeliantai skunduose ginčija tai, kad jų kaltės įrodymu pripažinti UAB „V.“ vaizdo kamerų įrašai. Iš esmės su jų argumentais sutiktina, kadangi dėl labai riboto vaizdo kamerų užfiksuoto įvykio lauko galima spręsti tik tai, kad tarp besibūriavusių asmenų ir kitų asmenų kilo konfliktas. Taigi vaizdo kamerų įrašai patvirtina tik patį konflikto faktą, tačiau ne jame dalyvavusių asmenų kaltę.
Pirmosios instancijos teismui teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas pokalbio tarp nuteistojo O. M. ir S. V. įrašas, kuriame, apeliantų teigimu, pastarasis pripažino savo kaltę. Vis dėlto, nors O. M. ir laikosi versijos, jog nukentėjusiajam D. B. sudavė ne jis, o S. V., ir šią versiją neva patvirtina pateiktas pokalbio įrašas, su tuo sutikti negalima. Visų pirma, į bylą pateiktas garso įrašas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, jame užfiksuotos informacijos negalima patikrinti. Apeliacinės instancijos teisme S. V. atsisakė duoti parodymus, kadangi vienas iš nuteistųjų – jo brolis, taigi patikrinti, ar garso įraše pateikta informacija yra tikra, neįmanoma. Kita vertus, O. M. kaltės įrodymų byloje yra pakankamai, o aplinkybių, kad konflikte dalyvavo ir S. V., bylos duomenys nepatvirtina. Netgi ir pačių nuteistųjų parodymai dėl S. V. dalyvavimo yra prieštaringi, taigi O. M. teiginiai apie S. V. D. B. suduotą smūgį laikytini jo gynybos versija.
Apeliantai O. M., D. M. ir A. V. savo skunduose nurodo, jog teismas nepagrįstai įrodymais pripažino telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolą, kuriame pateikta informacija gauta kontroliuojant D. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo leista kontroliuoti D. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, atliekant ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje. Taigi D. M. pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą ikiteisminį tyrimą, nesusijusį su nusikalstamomis veikomis, už kurias D. M. ir kiti kaltinamieji buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu. Vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks leidimas buvo duotas. Taigi sutiktina su apeliantų argumentais, jog nagrinėjamoje byloje teismas nuosprendyje nepagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais D. M. pokalbių telefonu įrašais, nes nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra įtrauktos į BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą nusikalstamų veikų, kurias tiriant būtų galima naudoti procesinę prievartos priemonę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą. Taipogi pažymėtina, kad tokiu būdu gauta informacija buvo prijungta prie šios bylos be aukštesniojo prokuroro leidimo, taip pažeidžiant BPK 162 straipsnio nuostatas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis O. M. nesutinka su nukentėjusiajam D. B. priteistos turtinės žalos dydžiu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo teisėtai iš dalies patenkintas, priteisiant ieškinio dalį odontologo paslaugoms patirtoms išlaidoms atlyginti, taip pat dalį patirtų išlaidų kurui ir kompensacijai už sugadintus rūbus. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad D. B. įvykio metu buvo sumušti 41, 42 dantys, taigi jų gydymui patirtos išlaidos pagrįstai priteistos iš O. M., taip pat ir išlaidos kurui, kurias nukentėjusysis patyrė važinėdamas pas gydytoją odontologą ir kompensacija už sugadintus rūbus, kuri pagrįstai buvo sumažinta, nesant byloje duomenų apie rūbų vertę bei būklę po įvykio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalotas veidas, sumušta alkūnė, kojos, klubo sritis. Tokie nustatyti sužalojimai neabejotinai sukėlė D. B. tiek fizinį skausmą, tiek ir emocinį sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo nuosprendyje aptartų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam D. B. nustatytas 1000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl konstatuotina, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo taikytos tinkamai.
Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jo atžvilgiu taikytas laikinas sulaikymas buvo neteisėtas, be to, jo laikotarpis neteisingai įskaitytas į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad D. M. buvo sulaikytas 2013 m. birželio 4 d. 9 val. 40 min., motyvuojant tuo, kad paaiškėjo BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos, t. y., manant, kad įtariamasis gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius ir daryti naujus nusikaltimus. Iš laikino sulaikymo D. M. paleistas 2013 m. birželio 5 d. 15 val. 45 min., taigi išties praėjus daugiau negu vienai parai. Dėl šios priežasties sutiktina su apelianto argumentu, kad į paskirtą bausmę turėjo būti įskaitytos dvi sulaikymo paros, atitinkančios 4 MGL baudos. Tačiau pripažinti, kad laikinas sulaikymas buvo neteisėtas, nėra pagrindo, kadangi nutarimas laikinai sulaikyti D. M. buvo motyvuotas, jis buvo įtariamas piktnaudžiavimu tarnyba, sulaikytas darbo vietoje. Aplinkybė, kad iš laikino sulaikymo D. M. buvo paleistas ir dėl suėmimo nesikreipta, savaime nereiškia, kad laikinas sulaikymas buvo neteisėtas. Šiuo atveju tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, procesinė prievartos priemonė laikinas nušalinimas nuo pareigų D. M. buvo tęsiama, nes jis buvo įtariamas ir vėliau – kaltinamas nusikaltimu, padarytu einant tiesiogines pareigas. Nors skundžiamu nuosprendžiu D. M. buvo išteisintas, tačiau panaikinti jam šios procesinės prievartos priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo pagrindo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas sudaro 158,30 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 1 dalies 4 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutarė:
Nuteistųjų O. M., A. V. bei nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laiką, D. M. išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2013-06-04 9 val. 40 min. iki 2013-06-05 15 val. 45 min., tai yra dvi paras, ir laikyti, kad neatlikta bausmės dalis yra 6 MGL, tai yra, 225,96 Eur (dviejų šimtų dvidešimt penkių eurų 96 ct) dydžio bauda.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.