- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-499/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- V. C.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista iš V. S. nukentėjusiosios V. C. naudai 1321,32 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad jis, apsvaigęs nuo alkoholio, 2006 m. gegužės 16 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbiami) dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, rankomis ir kojomis suduodamas ne mažiau kaip 22 smūgius R. J. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarė poodines kraujosruvas apie dešinę akį, kaktos abiejų smilkinių, skruostų, lūpų ir smakro srityse, abiejų lūpų vidiniame paviršiuje, kaktos-smilkinio-momens dešinėje pusėje ir abiejuose smilkininiuose raumenyse, abiejų žastų, dilbių, plaštakų nugarėlių, šlaunų, dešinio klubo sąnario, kairės blauzdos srityse, dėl ko nuo smūgių į galvą visumos išsiliejus kraujui po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu ir po minkštaisiais smegenų dangalais nukentėjusioji mirė, t.y., tyčia nužudė R. J. .
Šalies argumentai
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 132 str. ir sušvelninti bausmę. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino pačios nukentėjusiosios elgesio ir paskyrė jam neteisingą bausmę.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo veiksmus atliktus nukentėjusios atžvilgiu. Pasak apelianto, atsižvelgus į tai, jog jis tikslo nužudyti nukentėjusiosios R. J. neturėjo, suduodamas smūgį nukentėjusiajai negalvojo, jog šis toks stiprus, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str., kaip neatsargus gyvybės atėmimas.
Apeliantas skunde taip pat prašo įvertinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios R. J. provokuojantis elgesys. Nukentėjusioji apšlapino jo lovą, įžeidė jį ir tokiu savo elgesiu išprovokavo konfliktą. Apeliantas teigia, kad šias aplinkybes teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir į jas atsižvelgdamas skirti jam žymiai švelnesnę bausmę.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. S. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia nužudė R. J. , ir kvalifikavo nuteistojo V. S. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinį nužudymą. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai V. S. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – V. S. neneigia mušęs R. J. , tai yra jis pripažįstą padaręs R. J. sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje, su R. J. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis apie dešinę akį, kaktos, abiejų smilkinių, abiejų skruostų, abiejų lūpų ir smakro srityse, kraujosruvomis abiejų lūpų vidiniame paviršiuje, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaktos–smilkinio–momens srityje ir abiejuose smilkininiuose raumenyse, kraujo išsiliejimu po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu ir po minkštaisiais smegenų dangalais. Tai komplikavosi smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, plaučių pabrinkimu (b.l. 27-30). Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijamas tik subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė. Nuteistasis V. S. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiąją R. J. nužudė ne tyčia, o dėl neatsargumo, neapskaičiavęs suduoto smūgio stiprumo, jis tikslo nužudyti nukentėjusiosios neturėjo, ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą.
Nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi subjektyviuoju požymiu – kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tyčia (tiesiogine arba netiesiogine), o neatsargus gyvybės atėmimas – tik dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo). Kaltė – pagrindinis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis. Ją būtina įrodinėti kiekvienoje baudžiamojoje byloje, nes nustačius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius (veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių), dar negalima teigti, kad asmuo yra kaltas, - būtina nustatyti kaltininko vidinį (psichinį) santykį su objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais (kaltę). Asmuo gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, tik teismui nustačius jo veikoje visus, - tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Kaltės įrodinėjimas yra nepalyginti sudėtingesnis nei objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, tačiau, kaip minėta, ją būtina įrodyti ir teisingai nustatyti, nes gyvybės atėmimas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, tik nustačius, kad kaltininkas veikė tyčia (tiesiogine arba netiesiogine).
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistasis V. S. nukentėjusiąją nužudė tyčia (veikdamas netiesioginės tyčios forma). Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Nors V. S. apeliaciniame skunde tvirtina nukentėjusiąją nužudęs dėl neatsargumo, tačiau šie jo aiškinimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismo medicinos ekspertas atlikto tyrimo metu nustatė, kad R. J. mirė nuo jai padarytų galvos sužalojimų visumos. Nuteistasis V. S. rankomis ir kojomis nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip 22 smūgius, iš jų ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą, - į gyvybiškai svarbų organą. Visi sužalojimai nukentėjusiajai padaryti greitai, vienas po kito, per trumpą laiko tarpą. Darydamas šią veiką V. S. suvokė, kad gali sukelti tiek nukentėjusiosios mirtį, tiek ir kitas pasekmes, - fizinį skausmą, lengvą kūno sužalojimą. Bet kuri iš šių pasekmių nuteistajam V. S. buvo priimtina, jį tenkino. Jis atliko visus veiksmus, kuriuos ketino atlikti, tai yra sudavė smūgių nukentėjusiajai tiek, kiek norėjo, niekas jo veikos nenutraukė, veika neliko nebaigta. Po smūgių sudavimo, nuteistasis V. S. suvokė, kad nukentėjusioji gyva, klaidos dėl pasekmių nebuvo, niekas netrukdė V. S. atlikti veiksmus, po kurių nukentėjusioji R. J. nebebūtų gyvas, tačiau V. S. veiksmų neatliko, paliko nukentėjusiąją sumuštą, besiruošiančią eiti į parduotuvę nupirkti dar degtinės. V. S. suvokė, kad nuo jo suduotų daugybinių smūgių, tarp jų į gyvybiškai svarbų organą, - galvą, nukentėjusioji, nesuteikus jai būtinos medicininės pagalbos, gali mirti, tačiau jam buvo tas pats – nukentėjusioji mirs ar liks gyva. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis V. S. veikė netiesiogine tyčia ir jo veiką kvalifikavo pagal kilusias pasekmes, kaip tyčinį nužudymą (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis). Taigi, V. S. tyčia nužudė R. J. ir tokia jo veika negali būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, kaip buvo minėta, veika kvalifikuojama tik tada, kai gyvybė atimama kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. V. S. atveju šių požymių nėra, todėl jis teisingai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos pačios nukentėjusiosios R. J. elgesys (nukentėjusioji apšlapino jo lovą) ir prašo tai laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys – apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas. Provokuojančiu elgesiu Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t.y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. S. R. J. tyčia nužudė dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio. V. S. gėrė alkoholinius gėrimus su R. J. . Tiek V. S. , tiek R. J. buvo girti (V. S. buvo nustatytas 3,15 % apsvaigimas nuo alkoholio, R. J. – 1,44 % alkoholio koncentracija kraujyje). Tarp apsvaigusių nuo alkoholio V. S. ir R. J. kilo konfliktas. Nuteistasis V. S. supyko, kad nukentėjusioji R. J. begerdama apšlapino lovą ir pradėjo ją mušti. Po kurio laiko jie susitaikė ir toliau gėrė alkoholinius gėrimus. Praėjus trumpam laiko tarpui, nuteistasis, supykęs, kad nukentėjusioji R. J. ilgai negrįžo iš parduotuvės, vėl pradėjo šią mušti, suduodamas nukentėjusiajai rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas. Pati nukentėjusioji nuteistojo atžvilgiu jokių neteisėtų ar jo asmenį itin įžeidžiančių veiksmų (fizinio smurto ir pan.), kurie iš esmės būtų suformavę nuteistojo vidines paskatas nusikalsti neatliko, tai yra ji sąmoningai tyčia neskatino V. S. pradėti nusikalstamą veiką prieš ją. Nukentėjusiosios veiksmas, - lovos apšlapinimas, nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinamas kaip turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui (jis padarytas ne tyčia, taip sąmoningai skatinant nuteistąjį nusikalsti) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nepripažįstamas V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teisingai taikė Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsnių normas, atsižvelgė į visas įstatyme nurodytas bei byloje nustatytas aplinkybes: V. S. padarė tyčinį nužudymą, - asmeninio konflikto metu, veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė R. J. . Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, lengvinančia – tai, jog prisipažino padaręs nusikaltimą. Byloje esantys duomenys vienpusiai charakterizuoja V. S. asmenybę, kaip neigiamą, - V. S. niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna agresyvus, jam diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Kolegija laiko, kad esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismo V. S. paskirta atitinanti įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijos vidurkį bausmė nėra aiškiai per griežta, bausmę švelninti pagrindo nėra.
Teismas, spręsdamas V. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Apeliacinio skundo ribose nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.