- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-17
- Bylos Nr.
- 2-54-547/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00696-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Silvana Girdenienė
- Ieškovas
- V. B. Z.
- Atsakovas
- M. Z.
- Advokatai
- Gintaras Česnulevičius, Aurelijus Gruodis
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Varėnos rajono apylinkės teismo teisėja Silvana Girdenienė, sekretoriaujant Jolantai Smilgin, dalyvaujant ieškovei V. B. Z. ir jos atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui, atsakovo M. Z. atstovui advokatui Gintarui Česnulevičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. Z. ieškinį atsakovui M. Z. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo pripažinti jos asmenine nuosavybe pastatą - gyvenamąjį namą, pažymėtą plane 1A1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - ūkinį pastatą, pažymėtą plane 3I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - ūkinį pastatą, pažymėtą plane 4I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius (inžinerinius) - šulinį iš g/b žiedų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 2011 m. kovo 15 d. mirė jos sutuoktinis V. Z.. Jų santuoka buvo sudaryta 1988 m. birželio 2 d. Santuokoje vaikų nesusilaukė. Abu turėjo vaikų iš ankstesnių santuokų. Sutuoktinis testamento nebuvo surašęs, todėl pagal įstatymą palikėjo turto paveldėtojais yra ieškovė (sutuoktinė) ir sūnus iš pirmos santuokos, atsakovas M. Z.. Atsižvelgiant į tai, jog paveldėtojas M. Z. reiškia pretenzijas į jos vardu registruotą sodybą (gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus ir šulinį iš g/b žiedų) bei žemės sklypą, esančius Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), reiškia šį ieškinį dėl sodybos ir žemės sklypo pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe.
1989 m. liepos 8 d. sutartimi ieškovė nupirko vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą, medinį tvartą, šulinį, esančius Varėnos r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio teritorijoje (dabartinis adresas Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini)). Šį turtą pirko už 5 000 rublių. Pinigai buvo sumokėti iš ieškovės asmeninių santaupų, kurias buvo sukaupusi iki santuokos sudarymo dienos. Ieškovė nurodė, kad tokias aplinkybes patvirtins jos liudytojai. Pažymėtina, kad nuo santuokos sudarymo iki minėtos sutarties sudarymo buvo praėję šiek tiek daugiau kaip vieneri metai, todėl per pakankamai neilgą laiko tarpą, kai ieškovė su savo sutuoktiniu gyveno santuokoje, kartu nebūtų spėję sukaupti atitinkamo dydžio santaupų. Šį įsigytą turtą ieškovė rekonstravo. Iki 1993 metų gyvenamajame name įrengė mansardą, perstatė ūkinį pastatą ir pastatė naują ūkinį pastatą. Ieškovė tvirtina, kad pastatai taip pat buvo rekonstruoti už jos asmeninius pinigus. Tam buvo panaudoti ieškovės už iki santuokos įsigyto automobilio pardavimą gautos lėšos – 7 000 rublių. 1995 m. lapkričio 27 d. ieškovė sudarė žemės sklypo, kuriame yra minėti pastatai, pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo 1,4964 ha ploto žemės sklypą. Už perkamą žemę atsiskaitė ieškovei priklausančiais investiciniais čekiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad investiciniai čekiai laikytini kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, todėl už perkamą žemės sklypą taip pat buvo atsiskaityta ieškovės asmeninėmis lėšomis. Tokiu būdu visas Varėnos r., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esantis turtas buvo įsigytas už ieškovės asmenines lėšas. Nuosavybės teisė įgyjama įstatyme nustatytais pagrindais. Pagal nuosavybės teisę įgyjančių subjektų skaičių nustatoma nuosavybės teisės forma, o jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokia įstatyminė prezumpcija buvo įtvirtinta SŠK 21 straipsnyje, o SŠK 22 straipsnyje - išimtis, pagal kurią asmeninę nuosavybę sutuoktiniai galėjo įgyti dovanojimo arba paveldėjimo būdu. Toks teisinis reglamentavimas iš esmės nekito ir 2000 m. Civiliniame kodekse. CK 3.88 ir 3.89 straipsniuose detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento - iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga - aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė atitinkamą valią aiškiai išreiškė savo veiksmais. Turtas buvo įgytas tik ieškovės vardu. Nekilnojamojo turto registre registruotas taip pat tik ieškovės vardu. Rekonstrukcijos dokumentuose ir pridavimo aktuose taip pat nurodyta, kad turto savininkė yra ieškovė. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad ieškovės asmeninėmis lėšomis įsigytas ir jos vardu registruotas nekilnojamas turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Ieškovės sutuoktinis V. Z. šį turtą su žemės sklypu laikė asmenine ieškovės nuosavybe ir neprisidėjo prie jo išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, jog atitinkama sodyba yra ieškovės asmeninė nuosavybė, ieškovė šalia jos persikėlė ir atsikūrė nuosavybės teisę papildomai į du žemės sklypus, kurie taip pat yra ieškovės asmeninė nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsakovas M. Z. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas nurodė, kad mirus jo tėvui V. Z., jo sutuoktinė V. B. Z. priėmė palikimą padavusi pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, jis palikimą priėmė pagal antstolio sudarytą paveldimo turto apyrašą. 2011 m. V. B. Z. ieškiniu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą (civ. Byla Nr. 2-13705-774/2011), prašydama santuokoje įgytą ir jos vardu įregistruotą keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), pripažinti jos asmenine nuosavybe. Ši byla buvo užbaigta taikos sutartimi, pagal kurią jis geranoriškai sutiko, kad minėtas butas atitektų ieškovei. Sudarę taikos sutartį, jie 2011-10-25 sudarė Susitarimą, kuriame be kita ko buvo aptarta, kad visas kitas palikimą sudarantis nekilnojamasis turtas (Turto apyrašo 2.1., 6.1.-6.5. punktai), esantis bendrąja jungtine palikėjo V. Z. ir jo sutuoktinės V. B. Z. nuosavybe, būtų jų paveldėtas įstatyme nustatyta tvarka ir dalimis. Mano, kad pasirašydama taikos sutartį bei minimą susitarimą, ieškovė V. B. Z. aiškiai išreiškė savo nuomonę dėl paveldimo turto teisinio režimo ir jokių pretenzijų dėl šios bylos ginčo objekto nereiškė. Priešingai, 2011-10-25 pagal susitarimo 2 p. jie sutiko, kad šis turtas, esantis bendrąja jungtine palikėjo V. Z. ir jo sutuoktinės V. B. Z. nuosavybe, būtų Šalių paveldėtas įstatyme nustatyta tvarka ir dalimis. Susitarimo 3 p. sutarė, kad pabaigus paveldėjimo procedūras, šį turtą parduos, sodybos kainą nustatydami bendru sutarimu ir kad sodybos pardavimu abu vienodai rūpinsis. Tiek iš 2011 m. spalio 25 d. pasirašytos Taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-13705-774/2011, tiek ir tą pačią dieną pasirašyto Susitarimo akivaizdžiai matosi, kad ieškovė V. B. Z. šios bylos ginčo objektą, t.y. gyvenamąjį namą, pažymėtą plane 1 A1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, pažymėtą plane 3I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnajamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, pažymėtą plane 4I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius (inžinerinius) - šulinį iš g/b žiedų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini)), bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino kaip bendrąįą jungtinę jos ir jos mirusio sutuoktinio V. Z. nuosavybę. Atsakovas nurodė, jog ieškovė V. B. Z. savo ieškinio pareiškime teisingai nurodo, jog jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau jis visiškai nesutinka su ieškovės teiginiais, jog ginčijamas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės, bei kad ieškovė savo valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išreiškė veiksmais. Tiek jau minėti ieškovės veiksmai užbaigiant civilinę bylą Nr. 2-13705-774/2011, tiek ir jos veiksmai nuo turto įsigijimo santuokoje kartu su jo tėvu V. Z. iki pat jo mirties bylojo apie tai, jog ginčijamas turtas yra ieškovės V. B. Z. ir V. Z. bendroji jungtinė nuosavybė. Aplinkybė, kad jo tėvas V. Z. neprisidėjo prie ginčijamo turto išlaikymo, yra ieškovės išgalvota ir neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodė, kad jo tėvas iki santuokos, santuokos sudarymo metu ir vėliau, jau gyvenant santuokoje, dirbo žinomose Lietuvos lengvosios pramonės įmonėse “S.”, “P.”, ,,K.” ir užėmė jose vadovaujančias pareigas, tuo pačiu ir gavo pakankamai didelį darbo užmokestį. Gyvendamas kartu su ieškove santuokoje, jo tėvas bendram turtui įsigyti naudojo ir savo lėšas, o sodybos priežiūrai taip pat skyrė daug dėmesio, lėšų ir savo asmeninio darbo, kaip ir kiekvienas turto savininkas. Bendraujant su tėvu, tai pat ir viešint jo sodyboje, tėvas V. Z. visada sakydavo, kad jo sodyboje visada bus laukiami vaikai ir anūkai, prašė prižiūrėti sodybą, jeigu jam kas nors nutiktų. Ši aplinkybė taip pat paneigia ieškovės teiginį, ne va ginčijamą turtą ji įsigijo asmeninėn nuosavybėn. To neįrodo ir aplinkybė, jog turtas buvo įregistruotas ieškovės V. B. Z. vardu. Jeigu neįrodyta, kad gyvenant santuokoje turto pirkimo metu vienas iš sutuoktinių aiškiai atsisakė savo teisių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyti turtą, tai laikytina, jog turtas, nors ir įformintas vieno sutuoktinio vardu, yra įgyjamas abiejų sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs ir dėl investicinių čekių ar asmeninių lėšų panaudojimo santuokos metu įsigyjant turtą. LAT yra išaiškinęs, jog daikto, įsigyto už investicinius čekius negalima pripažinti vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Be to, netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Tokiu būdu atmestini ieškovės teiginiai, jog turtą ji įsigijusi už jai priklausančius investicinius čekius ar lėšas, gautas pardavus automobilį. Juolab, kad byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog tos lėšos buvo panaudotos būtent turto, kuris yra ginčo objektas šioje byloje, įsigijimui, jo rekonstrukcijai, priežiūrai ir pan.
Ieškovė posėdžio metu paaiškino, kad 1988 m. įregistravo santuoką su savo vyru. Ilgai užtruko sodybos ieškojimas, šiai sodybai turėjo susitaupiusi lėšų, jas palengva taupė kildama karjeros laiptais. Mirus vyrui, vyro sūnus per dvi savaites kreipėsi į teismą ir per antstolius užrašė visą turtą. Nebuvo pasitarta, ką darom, mano, apgaulės būdu užsirašė kapavietę, kadangi mirties originalas pas ją, jis paprašė, kad jam išduotų kopiją, tuo užsirašė visą kapavietę, kurią įvertina 15 tūkst. Jis net nepasiteiravo, kiek kainavo laidotuvės.Ieškovė nurodė, kad jai paskambino antstoliai, ji paskambino vyro sūnui, klausė ką darom, jis sakė, kad įstatymų neperžengs ir viskas tuo pasibaigė. Vyras buvo visiems geras, bet pinigų neturėjo, numirė palikdamas skolų, kurias reikia grąžinti. Ieškovė nurodė, kad sodybą ji įsigijo 1988 m. Pinigus turėjo susikaupusi, juos laikė darbo seife. Buvo įrašyta, kad savininkė yra ji. Jos vyras buvo baigęs teisę ir jeigu būtų buvę bent kiek jo pinigų, jis nebūtų leidęs, kad turtas būtų užrašytas jos vardu. Ar jis įgijo turto pirmoje santuokoje – nežino, bet pas ją atėjo kaip stovi. Tėvas M. nupirko butą, automobilį, mokėjo už mokslą, parūpino darbus. Sodyboj prasidėjus rekonstrukcijos darbams dirbo jos žentas, vyro brolis, kuriam už darbą buvo mokama. Jos iniciatyva buvo įrengti 4 kambariukai. 2 kambariai buvo skirti jos vaikams, du – jos draugams. Jie padėdavo toj sodyboj dirbti, ją prižiūrėti, o M. su šeima joje lankėsi kokius 5 kartus, nieko dirbti nepadėjo. Ji pati dirbo kaime, dažė sienas, vyras padėjo, bet vėliau neturėjo sveikatos. Kai jiems padarė išmatavimus, skyrė 1,9 žemės ir už žemę mokėti jos pinigais, kaip ir už visas sąskaitas. Tuo metu buvo sunkūs ir pavojingi laikai, dalį pinigų laikė banke, o pagrinde tai buvo lėšos, laikomos darbo seife, tai gali patvirtinti jos bendradarbiai. Ieškovė nurodė, kad susitarimo tarp jos ir sutuoktinio dėl turto nebuvo. Kai buvo sodyba įforminama, jis kartu su ja buvo ir dalyvavo tame procese kartu. Ji patvirtino, kad žemės sklypą nupirko prie sodybos praėjus po sodybos pirkimo 3 metams. Specialių susitarimų tais turto klausimais nebuvo. Jos vyras V. Z. dirbo atsakingose pareigose, bet ne ilgą laiką. Paskutinius 10 m. jis nedirbo visiškai. Vyras pradėjo stipriai lošti, šiai dienai jie bankams skolingi 30 tūkst. Ieškovė paaiškino, kad sodyba buvo netvarkyta, joje buvo asla, per stogą lijo, tad dėjo stogą, pakeitė langus, tapetavo sienas, įrengė antrą aukštą. Ūkinių pastatų dalis krenta, niekas nepadaryta, iš kitos įrengta pirtis, pirkta buvo iš jos lėšų. Prieš tapdama Z. turėjo automobilį, jį pardavė, lėšas investavo į namo statybą. Su vyru gyveno tik po santuokos, sodybą pradžioj prižiūrėdavo jos draugai T., L. ten gyvendavo. Iš vietinių gyventojų žmonės irgi padėdavo, už tą priežiūrą niekam nebuvo mokami pinigai. Vyras padėjo pjauti žolę tiktai, visą kitą dirbo ji pati, bet dalinai prie priežiūros jis prisidėjo taip pat. Lošti vyras pradėjo nuo devyniasdešimtų metų, konkrečiai kada – negali pasakyti. Susitarimo su M. Z. dėl turto padalijimo nesudarė. Butą yra gavusi iš darbovietės, į tą butą atėjo vėliau gyventi jos vyras, bet jame nebuvo nei registruotas, nei prirašytas, buvo žodinis susitarimas, kad kur jos turtas, ten jos, kur vyro – ten vyro. Tą susitarimą ji pasirašė sava valia.
Atsiliepimas
Atsakovas posėdžio metu paaiškino, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Turto paveldėjimą tvarkėsi pagal turto apyrašą. Buto G. gatvėje atsisakė pats, savo iniciatyva. Apie tai, kad santuokoj įgytas turtas yra tik sutuoktinės – tokios informacijos iš tėvo nebuvo girdėjęs. Pokalbių, kad sodyba priklauso tik jo sutuoktinei – nebuvo. Tėtis pasakojo, kad sodybą prižiūrėdavo vietiniai, brolis, kad už tuos darbus buvo mokėta – negirdėjo, o kas tai darė, turbūt, paliudys. Susitarimas su Z. buvo inicijuotas jo advokatės, jame aptarė ir ginčijamo turto klausimus, pasirašant susitarimą dėl to ginčų nekilo. Tėvas jam padėjo finansiškai, prie buto įsigijimo jis prisidėjo taip pat. Ar dėl tų lėšų buvo atsiklausiama ieškovės – nežino. Kiek jam žinoma, ieškovės vaikams jo tėvas padėjo lygiai taip pat. Apie tėvo turėtas santaupas, apie turtą, kai išsiskyrė su motina – nežino. Kai tėvas sukūrė antrą santuoką, jis turėjo turėti savo pinigų pakankamai, turi būti pažyma iš Sodros, nes dirbo vadovaujantį darbą didesnę gyvenimo dalį. Kiek tėtis skyrė buto pirkimui pasakyti negali, kiek buvo susitaupęs – neprisimena. Atsakovas nurodė, kad automobilį nusipirko pats, pardavęs dieduko žigulį.
Liudytoja R. M. paaiškino, kad ieškovė yra jos sesuo. Dar prieš jų santuoką ji sužinojo, kad Z. mėgsta lošti iš pinigų. Jis jai buvo geras, svetimiems taip pat. Per vestuves jis gynėsi, kad tai – nesąmonė. Po vedybų jis atvykdavo pas ją skolintis 200-300 rublių, bet visus grąžindavo. V. turėjo žigulį, jį pardavė, tuomet pirko sodybą, žinojo, kad V. pinigų neturėjo, jis uždirbdavo pinigų, bet juos pralošdavo. Sesuo gyveno gerai, jiems tėvas buvo palikęs pinigų, nes uždirbdavo gerai, be to, sesuo pati gerai visą laiką uždirbdavo. Santaupų turėjo labai daug. Sodybą remontavo. Sesuo sodybos pradėjo ieškotis, kai dar nebuvo ištekėjusi už Z.. Rašytinių įrodymų apie tai, kad skolindavo Z. pinigų – neturi, vėliau jis pats sakydavo, kad pinigai imami lošimui. Sodyba buvo pirkta, pardavus automobilį. Kiek sesuo tiksliai turėjo pinigų – pasakyti negali, mano apie 100000 tūkst. Lt turėjo. Apie tai, ar sesuo informavo savo vyrą, kad perka sodybą savo vardu – nežino, bet visiems buvo aišku, kad sodyba perkama už sesers pinigus.
Liudytojas R. G. paaiškino, kad jam pasakojo, kad iš „babos“ žiguliuko įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, toj sodyboj dažniausiai su juo būdavo jo mama ir mamos brolis D. U., dažniausiai jų šeima. Sodyboje turėjo visi po savo kambarį, sodyboje buvo padaryta nemažai darbų, buvo iškastas tvenkinys, buvo atliktas vidaus ir išorės remontas (pakeistas stogas, langai), viduj – sutvarkytas didysis kambarys, buvo atnaujintos sienos, sutvarkytas parketas. Antrą aukštą tvarkė ir remontavo jo tėtis, sienos buvo nudažytos, padengtos grindys kilimine danga. Virtuvė buvo pirmame aukšte, buvo įdėta viryklė, indaplovė. Atsirado vonios ir tualeto kambarys. Kas finansavo pinigais – pasakyti negali, kiek teko girdėti, tai visus pinigus lyg tvarkė „baba“ V.. Atsakovas sodyboj lankėsi kelis kartus. V. Z. sodyboje matydavo, darbus sodyboje darydavo. Dėl židinio nieko neatsimena. V. pasitardavo su V. Z., po to tik vykdavo ką nors pirkti.
Liudytoja M. U. paaiškino, kad ieškovė yra jos draugė. Atsakovą pažįsta irgi, santykiai normalūs. Jai dirbant ceche, stovėjo seifas, kur V. laikė savo santaupas, jų buvo daug. Nuolat vykdavo pinigų papildymas, paėmimas. Tai vyko apie 1979 m. iki 1995-96 m. Jos vyras pats sakydavo kompanijoje, kad sodyba V.. Vyras žinojo, kad jie žino, jog pirkta sodyba už jos pinigus, jų pinigai visada būdavo atskirai, nebuvo bendri. Z. sakė, kad sodyba jos, o kai numirs kaip dalins – nežino. Apie turto surašymą kalbų nebuvo. V. sodybos ieškoti pradėjo nuo 1986-7 m., dar su Z. susituokusi nebuvo, bet pinigų sodybai ji turėjo. Rekonstrukciją atlikti padėjo jie, visi draugai. Antrame aukšte su vyru turėjo savo kambarį, ten atvykdavo savaitgaliams, atostogaudavo. Lyginant su tuo, kas buvo įsigyta, vėliau nelabai kažkas buvo padaryta, įsirengė šulinį, buvo įrengta pirtis. Gyvenamajame name stogo remontas buvo daromas, jis uždengtas skarda, įrengti lietvamzdžiai. Ieškovės seifas darbe stovėjo žaliavų sandėlyje, juo naudojosi ji pati, nes buvo viršininke, apačioje buvo laikomi partiniai dokumentai. Matė, kaip atsakovė ten dėdavo pinigus ir pasiimdavo, mano, ten buvo 100-150 tūkst. dolerių. Z. juoko forma sakė, kaip čia po jo mirties bus pasidalinta, kadangi turtas ne jo. Kiek pinigų turėjo V. – nežino, kiekvienas jų pinigų turėdavo, kokiomis sumomis – nežino. V. sodyboje vadovaudavo jų kompanijai, draugų būriui, pats fizinio darbo nedirbdavo.
Liudytoja R. T. paaiškino, kad ieškovę pažįsta, ji jos bičiulė. Atsakovą irgi pažįsta, jį mačiusi keletą kartų. Ieškojo sodybos, padėjo V., jiedu su V. dar nebuvo vedę, tvarkėsi kartu, vyras net namą dažė, ten dirbti padėdavo. Pinigus už sodybą mokėjo V. – tikrai žino. Sudarant sandorį ji nedalyvavo, V. būtų pirkusi sodybą iki santuokos, su savimi turėjo pinigus. Kiek už sodybą mokėjo – nepamena. Lankydavosi sodyboje dažnai. V. darbus atlikti padėdavo lygiai tuos pačius, kaip ir jie. Atsakovas sodyboje lankėsi retai. Pradinė būklė sodybos buvo baisi, tvarkė antrą aukštą, tvarkė aplinką, tvartą. Darbams medžiagos buvo perkamos vėliau. Kas buvo su stogu – nepamena. Buvo įrengtas visas antras aukštas. Pirmame aukšte atsirado tualetas. Ūkiniai pastatai liko tie patys. Darbų atlikimą finansavo V., atsiskaitymo momentus matydavo, į parduotuvę V. važiuodavo, V. pinigų duodavo. Ar V. finansiškai prisidėdavo – nežino. Kai buvo nupirkta sodyba, V. dirbo. V. mokėdavo už atvežtas malkas, lentas, matydavo kaip ji visur moka.
Liudytoja L. paaiškino, kad ieškovę pažįsta labai seniai. Iki atėjus V. į jos šeimą, ieškovė turėjo automobilį, ruošėsi pirkti sodybą, vaikus leido į mokslus, tai buvo apie 1989-uosius. Sodybos pirkimo sandorio sudarymo aplinkybės žinomos tik iš žodžių. Žino, kad už sodybą mokėjo V., V. gerbia, bet jis turėjo linksmą gyvenimą, pramogų. Būdavo taip, kad už benziną mokėdavo V., nes V. pinigėlių neturėdavo. Ne paslaptis, kad jis lošdavo. Šeimos biudžetas buvo atskiras, matydavo, kaip V. imdavo pinigus iš V.. V. pas V. atėjo be nieko. Sodyboje ji lankėsi nuo pat jos įsigijimo, sodyba yra pasikeitusi, ūkiniai pastatai visiškai sugriuvę, apleisti. Name kažkiek viduj apkalta, stogas pakeistas nauju, tačiau tikrai nėra šiuolaikiška ištaigi sodyba. Pagerinimo darbais rūpinosi, jos manymu, abu, bet didžiąja dalimi – V.. Buvo pastatyta pavėsinė, už ją tikrai sumokėjo V.. Žinoma, jis gal kokį meistrą ir surasdavo. V. dirbo, viena augino vaikus, buvo vertina darbe, gavo butą geroje vietoje, automobilį, mano, ji turėjo lėšų ir sugebėjimų. Apie santaupas jos nežino. Paskutinius 6-7 metus Z. pinigų neturėjo, jį pažinojo nuo mokyklos suolo. Apie V. santaupas ji nežino. V. buvo mokyklos siela, mėgo auditoriją, buvo prie lyderių. Buvo vaišingas, plačios dūšios, o tai, kad jo pagrindinė blogybė lošimas – visi žinojo. Nuo kada jis pradėjo lošti – nežino.
Liudytojas V. P. L. paaiškino, kad tais laikais sodyboje nebuvo, pastaruosius 5-7 metus sodyboje lankėsi, dalyvaudavo. Žino, kad jo sesuo A. L. tą namą dažė, pats jis tik žolę padėdavo nupjauti, užkurdavo pirtį ir pan. Pirmą kartą sodyboj apsilankė prieš 7 m. V. pažįsta nuo 1970-85 m., o V. pažinojo kaip sportininką. Šeimos finansinis ramstis buvo V.. Iki santuokos sudarymo V. buvo turtinga moteris, važinėdavo su gera mašina, pinigų ant žmogaus nepaslėpsi. V. dejuodavo, kad nėra pinigų. Jis pasakodavo apie lošimų namus, pasakodavo apie publiką. Sužinojo, kad V. lošė prieš septynis metus.
Liudytoja A. G. paaiškino, kad V. pažįsta nuo jaunystės. V. buvo draugiškas, mėgdavo išgerti, mėgdavo kortas, kazino, ko negalima pasakyti apie V.. 1988-9 m. jie pirko sodybą. 1988 m. V. ištekėjo už V.. Ji turėjo pinigų, savo darbe buvo labai vertinama, gavo automobilį, kuris buvo deficitas, gavo butą prestižinėje vietoje ir ji tempė visą šį jungą. Pagrinde už sodybą buvo mokėta V. pinigais, mat pardavė „žigulį“. Sodyboje ji lankėsi ne nuo paties įsigijimo, vėliau. Lankantis sodyboje V. būdavo labai retai, o kiek jis būdavo ten, tai prašydavo iš V. pinigų ir pyragui, ir benzinui. Kalbų apie turtą nebūdavo. V. sodybos įsigyti pradėjo ieškoti žymiai anksčiau, negu įsigijo, su V. dar nebuvo vedę. V. santaupų iki santuokos sudarymo, kiek jai žinoma, turėjo, nes ji išlaikė vaikus, išleido į mokslus, už viską mokėdavo. Kai ieškojosi pirkti sodybos – pinigų ji jau turėjo. Kai pirko sodybą – ten buvo paprastas kaimo namelis, vėliau buvo keistas stogas, namas buvo dažytas, keisti lietvamzdžiai ir tai buvo už V. pinigus. Sodybą žiūrėjo jiedu kartu. Kai V. ieškojo sodybos, su V. jau draugavo.
Liudytojas Z. K. paaiškino, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, ieškovė yra jo kaimynė. V. sakė, kad jam ta sodyba labai patinka, klausė kaip įsirengti pirtį. Kaip eigulys, jam parvežė medžiagos, jis parsivežė krosnį, labai gražiai padarė. Po kelių metų klausė, kaip pasisodinti bulves, pasisodino, atvykdavo draugų, giminių talka. Išsikasė labai gerą „prūdą“, jam padėjo aptverti sodybos kampą. Dabar jau ten apaugę medžiai, viduje apdailą darė V. brolis, gražiai apkalė šaliuote duris, lubas, o vėliau kas ten ką darė – nežino. Namas buvo senas, jie dėjo stogą, langus. Sodybą prižiūrėjo iš pradžių jie, vėliau – K. J.. Jis surišdavo vantų draugiškai, parveždavo malkų. Dėl darbų nudirbimo ir sodybos priežiūros jo prašė V., jokių pinigų neimdavo, pavaišindavo pietumis. V. pašienaudavo. Yra girdėjęs, kad sodyba aprašyta ant V.. Už kieno pinigus buvo pirkta sodyba – nežino. Apie sodybos pardavimą nieko nežino.
Liudytojas A. M. paaiškino, kad ieškovę pažįsta, ji jo kaimynė, atsakovą matęs kelis kartus (duomenys neskelbtini). Jis su K. tvorą tvėrė, atvežė 3 kartus malkų, jam V. sumokėjo. Padėjo įkelti kanalizacijos vamzdžius, už viską jam sumokėjo V.. Jam pinigus atnešė V., o kieno pinigais mokėjo – nežino. Sodyboj pasikeitė viskas, nes keitė stogą, sienas, vidų. V. visą laiką atvykusi dirbdavo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovė savo reikalavimą turtą pripažinti asmenine jos nuosavybe grindė tuo, kad ji sodybą įsigijo iš asmeninių lėšų, žemės sklypą už investicinius čekius ir V. Z. materialiai prie sodybos ir žemės sklypo įsigijimo neprisidėjo, turto pirkimo procese nedalyvavo. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. B. Z. sodybą (duomenys neskelbtini) įsigijo 1989-07-08, o žemės sklypą – 1995-11-27, būdama santuokoje su V. Z..
Teismų praktikoje yra suformuota nuomonė, jog santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 str. 1 d. 7 p. nurodyta sąlyga - aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi sutuoktinio, naudojančio savo asmenines lėšas turtui įgyti, valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ir ji turi būti išreikšta aiškiai. Jeigu tokia valia neišreiškiama aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, o kilus ginčui ir dalijant turtą sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus ar to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CPK 3.89 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2004; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl turto, įgyto galiojant SŠK. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, 2010 m. gegužės 10 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.
Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z.. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.). Todėl įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad turtas, esantis asmenine kurio nors sutuoktinio nuosavybe, esant įstatyme apibrėžtoms sąlygoms (turtas iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu), gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnis).
Pagal byloje esančius duomenis teismas sprendžia, kad ieškovė nebuvo aiškiai išreiškusi valios, kad įsigyjama sodyba bus jos asmeninė nuosavybė ir teismas laiko, kad šios aplinkybės ji neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra neginčijamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo pastatai – ieškovės V. B. Z. nuosavybė (CPK 178, 179 str.). Ji nurodė, kad sodybą pirko už savo asmenines lėšas, pardavusi lengvąjį automobilį ,,Žiguli“. Byloje yra 1989-07-08 sutartis, kuria D. B. pardavė, o Z. V. B. pirko vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone (b. l. 20-21). Sutartyje pažymėta, kad už parduodamą namą pardavėja gavo iš pirkėjos 5000 rublių. Tuo tarpu automobilį VAZ 2107 ieškovė pardavė tik 1990-12-19 (b. l. 22-23). Tai rodo, kad ieškovė negalėjo panaudoti pinigų, gautų pardavus automobilį, sodybos pirkimui. Ieškovė nurodė, kad išsiperkant žemės sklypą ji mokėjo investiciniais čekiais , tačiau neįrodė, kad tam buvo panaudoti jos asmeniniai investiciniai čekiai. Liudytojai R. M. nurodė, kad ieškovė turėjo daug pinigų galėjo turėti apie 100000 litų, M. U. tvirtino, kad ieškovė darbe seife laikydavo savo asmeninius pinigus, jų jos manymu buvo apie 100000 – 150000 Amerikos dolerių. Jeigu tikėti liudytojų parodymais, tad nebuvo jokios būtinybės parduoti automobilį sodybos pirkimui, nes ieškovė turėjo dideles pinigų sumas Tačiau liudytojos nurodė, kad jos tikrai nežino, kiek buvo pinigų. Kitokių neginčijamų įrodymų, kad ieškovė turėjo tokias sukauptas pinigų sumas, nėra. Be to liudytojos nurodė ir skirtingas šių pinigų valiutas. Viena tvirtino, kad tokia suma buvo litais, kita – doleriais. Liudytojai R. M., R. T. L. patvirtino, kad V. Z. sodyboje dirbo įvairius darbus, pagerinimo darbais rūpinosi abu. Liudytoja A. G. nurodė, kad sodybos jau ieškojo abu Z.. Liudytojas Z. K. paaiškino, kad sodyba rūpinos ir V. Z., joje lankėsi tvarkė pirtį, iškasė tvenkinį, jo brolis tvarkė apdailą namo viduje. Liudytojas A. M. nurodė, kad V. Z. dirbdavo sodyboje ir sumokėdavo jam už jo atliktus darbus. Visi šie įrodymai patvirtina, kad abu sutuoktiniai rūpinosi įsigytu turtu. Todėl teismas laiko, kad pagal byloje nustatytus faktus, ieškovė su atsakovu V. Z. kūrė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, todėl neturi reikšmės ieškovės argumentai, kad visi dokumentai yra išduoti jos vardu, t. y. už elektros linijos sumontavimą (b. l.25-26, 27), prekių-transporto paskyra dėl metalinių čerpių ir aliuminio plokštelių gabenimo (b. l. 33-34).Varėnos rajono valdybos 1995-11-08 sprendimu Nr.201 buvo pripažintos nuosavybės teisės pagal techninio inventorizavimo dokumentus V. B. Z. į vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (duomenys neskelbtini) Varėnos r. (b. l. 36). Atitinkamai pagal šį sprendimą buvo padarytas įrašas ir nekilnojamojo turto registre. Tačiau kaip jau buvo nurodyta aukščiau įrašas registre atlieka tik teisių išviešinimo funkciją. Tad nesant rašytinių susitarimų, jog šis turtas ieškovei ir atsakovui gyvenant santuokoje, buvo įsigytas V. B. Z. asmeninės nuosavybės teise už asmenines lėšas, laikytina, kad šis turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
2011-10-25 tarp ieškovės V. B. Z. ir atsakovo M. Z. (V. Z. sūnaus iš pirmosios santuokos) buvo pasirašyta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-13705-774/2011, kuria butas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas asmenine V. B. Z. nuosavybe. Tos pačios dienos tarp ieškovės ir atsakovo pasirašyto susitarimo 2 punkte buvo numatyta, jog šalys sutinka, kad visas kitas palikimą sudarantis turtas (garažas, es. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas su joje esančia sodyba, ūkiniais pastatais ir kitais statiniais, es. (duomenys neskelbtini)), esantis bendrąja jungtine palikėjo V. Z. ir jo sutuoktinės V. B. Z. nuosavybe, būtų Šalių paveldėtas įstatyme nustatyta tvarka ir dalimis (b. l. 59-63). Teismas šį ieškovės rašytinį dokumentą taip pat vertina kaip pripažinimą, jog sodyba, esanti (duomenys neskelbtini) kaime buvo įsigyta kaip bendras sutuoktinių turtas.
Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui ir teismo nustatytoms aplinkybėms, kad sodyba ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įgyti 1989-07-08 ir 1995-11-27 V. B. Z. ir V. Z. santuokos metu, kitų rašytinių įrodymų, paneigiančių jungtinę sutuoktinių nuosavybę, nepateikus, nėra pagrindo pripažinti sodybą ir žemės sklypą asmenine V. B. Z. nuosavybe, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 str.). Šiam turtui taikytinas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Ieškovė V. B. Z. neįrodė, jog ji įgijo ginčo pastatus asmeninės nuosavybės teise už asmenines lėšas, t. y. nepaneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos (CK 3.89 str. 1 d. 7 p., 4.47 str. 4 p.).
Tenkinant ieškinį, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei 41,38 Lt pašto išlaidų (CPK 96 str.).
LR CPK 98 str. 1d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Teismui pateiktas kvitas, kad atsakovas sumokėjo advokatui už darbą 1400 lt. Teismas laiko, kad ši nurodyta suma yra reali, nes byloje buvo parengtas atsiliepimas į ieškinį, vyko parengiamasis ir du teismo posėdžiai. Nurodyta suma neviršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 185 str., 259 str., 263 str.-270 str. teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui M. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės V. B. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 1400,00 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės V. B. Z. 41,38 Lt (keturiasdešimt vieną litą 38 centą) pašto išlaidų, susijusių su teismo šaukimų ir procesinių dokumentų siuntimu – valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų Ministerijos (kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank AB (kodas 73000), įmokos kodas 5660.
Sprendimas gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos, skundą paduodant Varėnos rajono apylinkės teisme.