Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-404-135/2011

Teisėjas R. R. Teisėja E. Matulaitienė Teisminio proceso Nr.1-41-1-00689-2011-4

2011 m. lapkričio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2009-11-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš jų pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė T. B. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš T. B. 124,25 Lt (vienas šimtas dvidešimt keturi litai 25 centai) nukentėjusiosios K. B. gydymo išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteistas už tai, kad 2011-05-09 apie 11.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas savo senelei K. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), žurnaliniu staliuku vieną smūgį į veidą ir, šiai nugriuvus, spirdamas ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, padarė nubrozdinimą su kraujosruva nosies srityje, kraujosruvą kairiajame dilbyje, nugaroje, dešinio sėdmens srityje, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios K. B. sveikatą.

Nuteistasis T. B. skundžia nuosprendį ir prašo jį pakeisti į jam palankesnį.

Nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, prokurorė ir teisėja elgėsi šališkai, kadangi jam uždavus klausimus močiutei, teismas, nesulaukęs atsakymo, tęsė posėdį. Nurodo, kad močiutę iš ligoninės parvežė greitoji su policija, ir jis negalėjo močiutės sumušti dėl to, kad ji jam iškvietė policiją. Taip pat nurodo, kad močiutės parodymai kiekvienoje apklausoje skyrėsi, kadangi ji yra senyvo amžiaus ir viską pamiršta. Nuteistojo teigimu, močiutė nesupranta reikalo rimtumo, o viskas prasidėjo dėl to, kad jis pasiūlė tėvui, kuris kartu gyvena, pirkti televizorių, dėl to močiutė labai supyko. Teigia, kad yra nekaltas, o teisėsaugos institucijos net nesigilino į faktus, iš karto teisė atsižvelgdami tik į tai, kad jis buvo anksčiau teistas už analogišką nusikaltimą. Nurodo, kad močiutė galėjo susižaloti ir griūdama, nes pati yra sakiusi, kad vos kur užkliūva, tai tuoj ir krenta, nosies ir rankų sužalojimai galėjo likti ir po neseno jos užpuolimo, jo metu ji buvo sužalota.

Nurodo, kad jis rūpinasi dviem savo nepilnamečiais vaikais, ir jų neprižiūri jų mama, su kuria jis išsiskyręs, ji yra išvykusi į užsienį. Teigia, kad šiuo metu vaikai yra pas pensinio amžiaus uošvį, šis silpnos sveikatos ir vienas negali pasirūpinti vaikais. Taip pat apeliantas teigia, kad turi nuolatines pajamas, kadangi gauna invalidumo pensiją, dirba atsitiktinius darbus, iki įvykio gyveno pas močiutę, tačiau turi galimybę su vaikais gyventi giminaičių, kurie išvykę į užsienį, sodo namelyje ir šios galimybės neteks atlikinėdamas bausmę. Taip pat nurodo, kad jo sveikata bloga, o dėl įkalinimo sveikata dar labiau pablogės. Nurodo, kad lygtinio paleidimo metu lankė antismurtinę programą, o pataisos inspekcijoje nesiregistravo tik dėl ligos, kadangi gulėjo ligoninėje

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, nuteistasis kaltu neprisipažįsta ir nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai prieštaringi, o dėl senatvės ji negali gerai prisiminti įvykio detalių, todėl teismas neturėtų jais remtis kaip patvirtinančiais jo kaltę.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus ir, visų pirma, nukentėjusiosios parodymus, matyti, kad ji 2011-05-09 apie 11.30 val. sėdėjo savo buto kambaryje ant sofos, vyko jos pokalbis su anūku T. B., pokalbio metu nuteistasis T. B., nesutikdamas su nukentėjusiosios jam sakomais priekaištais, griebė staliuką, juo užsimojo ir pataikė nukentėjusiajai į veidą, o nukentėjusiajai nugriuvus, ją apspardė. Nuteistojo tėvas V. B. išgirdo smūgį ir atsisukęs pamatė sėdintį sūnų Tadą, pasisukusį į staliuką, nuo kurio nukrito ir sudužo sausaininė, o mama (K. B.) sėdėjo kruvina nosimi. R. P. parodė, kad 2011-05-09 apie pietus pas ją atėjo kaimynė iš 35 buto ir paprašė iškviesti greitąją, ji pasakė, kad ją sumušė anūkas.

Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, juos pagrindžia 2011-05-11 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad K. B. buvo nustatyti sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu: nubrozdinimas su kraujosruva nosies srityje, kraujosruvos kairiame dilbyje, nugaroje, dešinio sėdmens srityje.

Teismas laiko, jog įvykių sekos neatitikimai nukentėjusiosios parodymuose nereikšmingi. Iš atskirų parodymų matyti, jog ji nurodė tuos pačius kaltinamojo veiksmus bei aplinkybes, kiek kitaip nurodydama tik pačią veiksmų seką, t. y. tai, kuriuo metu nuteistasis spyrė nukentėjusiajai – ar iš karto po smūgio iš staliuko, kai ji nukrito, ar po to, kai nukentėjusioji pradėjo tvarkyti nuo staliuko numestus ir sudaužytus indus, ir tai, teismo nuomone, paaiškinama patirtu šoku bei nukentėjusiosios K. B. senyvu amžiumi (gim. (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo iškelta versija, kad K. B. galėjo pati susižaloti, arba nustatyti sužalojimai galėjo likti nuo ankstesnio užpuolimo, vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: liudytojų V. B., R. P. parodymai, specialisto išvada, nukentėjusiosios skundas, greitosios medicinos dokumentuose užfiksuota informacija ir kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog K. B. sužalojo anūkas T. B.. Taigi, surinkti įrodymai patvirtina, kad T. B. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios K. B. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. B. LR BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, T. B. asmenybę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną sunkinančią aplinkybę – nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, ir tai turėjo reikšmės nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Nuteistasis T. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 140 str. 1 d., BK 11 str. 3 d.), jis anksčiau teistas už analogiškus nusikaltimus (6–97 b. l.), nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas neigiamai, nedirbantis, neįgalus. Įvertinęs šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas T. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nedaug viršija LR BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės rūšies vidurkį. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta. Galutinė subendrinta bausmė paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio nuostatų, todėl jos švelninti taip pat nėra pagrindo.

Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis privalo rūpintis dviem savo mažamečiais vaikais, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę, juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis prižiūrėtų ir išlaikytų savo mažamečius vaikus, o iš anketinių duomenų matyti, kad nuteistasis yra išsituokęs. Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistojo T. B. sveikatos būklė neleistų jam atlikti bausmės laisvės atėmimo vietoje, be to, įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, ir, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose.

Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio nuteistojo T. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.