- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- I-827-342/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00286-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
2017 m. gegužės 4 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 - 6) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 700,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiais nuo 2017-01-05 iki 2017-01-10 bei nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19 buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, kamerose laikomiems asmenims patiems neįmanoma uždaryti orlaides languose, nes jų nėra, langai išdaužyti. Pažymi, jog laikotarpiu nuo 2017-01-05 iki 2017-01-10 kameroje, kurioje buvo laikomas, buvo nulaužtas vandens kranas, vanduo buvo užsuktas ir 4 paras nebuvo vandens. Akcentuoja, jog anksčiau minėtu laikotarpiu negalėjo pasimatyti su mama, nes jai buvo pasakyta, kad tam reikalingas teismo leidimas.
Taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19 kamerų plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, todėl nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė. Teigia, kad nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, buvo bloga ventiliacija, apšvietimas, oro bei šilumos pakankamumas, sanitariniai reikalavimai neatitiko nustatytų. Akcentuoja, kad areštinėje suimtieji neturi režimo bei dienotvarkės, gyvena uždaro tipo rakinamose patalpose, susidedančiose iš rakinamų miegamųjų. Mano, kad teismas turi atsižvelgti į aplinkybę, jog dalį kamerų ploto užima baldai. Pažymi, jog serga yra sergantis ir jam būtinas ramus poilsis bei šviežias oras.
Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tarptautine praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, ir teigia, jog Tauragės AVPK veikė neteisėtai, todėl neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą. Pažymi, kad aptartos pareiškėjo gyvenimo Tauragės AVPK areštinės kameroje sąlygos bei aplinkybės, jam sukėlė fizinius ir psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 37 - 41) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Tauragės AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 3 (plotas – 12,68 kv. m., laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19 su trimis asmenimis) ir Nr. 8 (plotas 16,77 kv. m., laikotarpiu nuo 2017-01-05 iki 2017-01-10 su vienu asmeniu). Pažymi, kad pareiškėjas skirtingais laikotarpiais 7 paras buvo laikomas Tauragės AVPK areštinės kamerose. Pažymi, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje, be to, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas neilgą laiko tarpą, todėl šis pažeidimas pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų išgyvenimų, diskomforto, psichologinės kančios, streso ar sumenkinti pareiškėjo žmogiškojo orumo. Pažymi, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), be to, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas neilgą laiko tarpą, todėl šis pažeidimas pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų išgyvenimų, diskomforto, psichologinės kančios, streso ar sumenkinti pareiškėjo žmogiškojo orumo.
Nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt. Mano, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, ir paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nesutinka su Tauragės AVPK pareigūnų veiksmų vertinimu kaip neteisėtu, nes nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Remiasi 2016-04-15 bei 2017-02-15 Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenimis, kurių metu rasti neesminiai trūkumai nedelsiant pašalinti. Mano, kad pažeidimai užfiksuoti 3 kameroje negalėjo pareiškėjui sukelti labai didelių išgyvenimų, kadangi pareiškėjas joje buvo laikomas tik 2 paras. Akcentuoja, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes išsivalyti kamerą ir palaikyti joje tvarką. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2015-11-30 įsakymu Nr. 5-V-1078 Tauragės AVPK areštinę numatoma rekonstruoti, todėl po rekonstrukcijos langai bus pritaikyti vėdinimui.
Teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl nulaužto krano neatitinka tikrovės. Pažymi, jog sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jis yra 100x142 cm ploto bei atitvertas 120 – 130 cm aukščio pertvara. Akcentuoja, jog kameroje Nr. 3 veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Paaiškina, jog pareiškėjui 2017-01-18 buvo leista pasimatyti su mama.
Atsakovės atstovas bei pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A2711-520/2015 ir kt.).
Iš atsiliepimo nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,77 kv. m. nuo 2017-01-05 iki 2017-01-10 su vienu asmeniu bei kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m. nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19 su trimis asmenimis. Pažymėtina, kad Tauragės AVPK atsiliepime nurodė, kad kamerose įrengti 1,42 kv. m. (100x142 cm) ploto sanitariniai mazgai. Taigi pagal šiuos duomenis pareiškėjas nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19, t. y. 3 paras, buvo laikomas kameroje, pažeidžiant Taisyklių 80 punktą – vienam asmeniui tekdavęs plotas būdavo 2,815 kv. m, ((12,68-1,42)/4) t. y. mažiau nei 5 kv. m.
Teismas nevertina ploto ryte ir vakare atskirai, o vertina, kad jeigu tą dieną reikiamas plotas buvo bent kurią paros dalį nesuteiktas, reiškia pažeista pareiškėjo teisė į teisės akte nustatytą ploto normą, o tuo pačiu į tinkamas laikymo sąlygas. Taip pat teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, todėl daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pažymėtina, jog teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo nurodytus argumentus, jog dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai, kadangi, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Kitu pareiškėjo buvimo Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 7,675 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas skundu nurodo, kad jo teisė į teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-01-19. Anksčiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Tauragės AVPK atsiliepime nurodė, kad visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” 20 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktu, t. y. kameroje įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara.
LVAT praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, todėl pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.
Dėl kitų sveikatos ir saugos reikalavimų neužtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat kildina ir iš neteisėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, t. y. netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, švaros trūkumo, neveikusio krano.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val., o 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais. Higienos normos HN 134:2015 paprastojo remonto, remonto darbų dažnumo nereglamentuoja.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais: Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016-04-15 patikrinimo aktu Nr. PA.7-4(24.14.3.7.12) (b. l. 44 - 45), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2017-02-15 patikrinimo aktu Nr. PA.7-5(16.16.8.7.12) (b. l. 59 - 61), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus 2017-02-09 Šiluminės aplinkos tyrimo protokolu Nr. F-M-66/2017 (b. l. 62 - 63), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus 2017-02-09 Šiluminės aplinkos tyrimo protokolu Nr. F-A-57/2017 (b. l. 64 - 65), kuriuose užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes 2016 - 2017 metų laikotarpiu.
2016-04-15 Patikrinimo aktu, atlikus grįžtamąją kontrolę, nustatyta, jog po rekonstrukcijos kamerų Nr. 2, 4, 8 langai bus pritaikyti vėdinimui, o kitos HN 134:2015 neatitiktys pašalintos. Byloje esantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-11-30 įsakymu Nr. 5-V-1078 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo priemonių plano patvirtinimo” patvirtintas Policijos areštinių veiklos optimizavimo priemonių planas patvirtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytą aplinkybę, kad po rekonstrukcijos kameros Nr. 8 langai bus pritaikyti vėdinimui. HN 134:2015 3 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
2017-02-15 Patikrinimo akte nurodyta, kad atlikus patikrinimą nustatyti HN 134:2015 4, 16 bei 39 punktų pažeidimai, t. y. areštinės 3-ioje kameroje bendra dirbtinė apšvieta neatitinka reglamentuojamo dydžio, oro temperatūrą ir santykinė oro drėgmė yra mažesnės nei reglamentuojam, ant sienų, lubų yra vizualiai matomų pelėsių; 2017-02-09 Šiluminės aplinkos tyrimo protokolais, patikrinus kamerą Nr. 3, nustatyta, jog oro temperatūra kameroje yra 17,1 laipsnis (+- 0,1 laipsnis), o santykinė oro drėgmė 31,7 proc. (+- 0,9 proc.), apšvietimo sistema – kombinuota, lempų rūšis – kaitinimo, apšvietos vertė – 69 lx. (+- 11 lx.); 2016-03-31 Patikrinimo akte, patikrinus Tauragės AVPK areštinės medicinos kabinetą, nustatyti HN 47-1:2012 9, 116, 121, 122, 124 punktų ir HN 66:2013 9 punkto neatitiktys. Taigi, iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinės kameroje Nr. 3 laikotarpiu atliktų patikrinimų metu nustatyti tam tikri Lietuvos higienos normos pažeidimai.
Pažymėtina ir tai, kad iš Tauragės AVPK areštinės Asmens A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), kortelės išrašo (Nr. 85-00009-17) (b. l. 66 – 72) matyti, kad 2017-01-18 15:59 pas pareiškėją atėjo V. P. (atliktas veiksmas – išvedimas į pasimatymų kambarį). Darytina išvada, kad bylos medžiaga paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasimatymų su mama. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginys, jog Tauragės AVPK pareigūnai neteisėtai draudė pareiškėjo artimiesiems su juo pasimatyti, yra nepagrįstas.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 3 buvo laikomas tik 3 nepilnas paras. Teismo vertinimu, toks trumpas laikotarpis neturėjo sukelti pareiškėjui itin didelių neigiamų pasekmių ir išgyvenimu. Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių sukeltų pasekmių mastą, nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pasekmių, atsiradusių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje (blogos ventiliacijos, šalčio, drėgmės, blogo apšvietimo, nešvaros, sulūžusio krano), yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Be to, iš minėtų rašytinių įrodymų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose buvo atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prastų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo dvasinės bei fizinės būklės jo nurodyti pažeidimai stipriai nepaveikė. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, formuoja LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis; iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl neturtinės žalos dydžio
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, apibendrinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, atstovaujama Tauragės AVPK, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, o netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas - teisę į privatumą. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti 700,00 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus.
Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – 3 paras, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Tauragės AVPK areštinėje trukmę (3 paros), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.
Tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, jog pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01; LVAT 2016-05-26 nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Taigi, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, o pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004-10-19 sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją; pareiškimo Nr. 67299/01). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimą).
Naujausioje LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6,00 iki 9,00 Eur (žr., pvz., 2015-12-10 nutartis administracinėse bylose Nr. A2199-662/2015 ir A2183-662/2015; 2015-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A1656-858/2015; 2015-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A1938-442/2015; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016). Tokiu atveju, remiantis Lietuvos teismų formuojama praktika, pareiškėjo patirta neturtinė žala galėtų būti įvertintina 18,00 Eur (3 x 6) (CK 6.250 straipsnis).
Be to, pažymėtina, jog LVAT praktikoje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu, t. y. pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., LVAT 2008-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, reikia aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus, bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.250 straipsnį) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma (700,00 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė. Teismas atkreipia dėmesį į bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad pareiškėjo laikymas Tauragės AVPK areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 2 atskirų epizodų; į tai, jog kitu nei pažeidimo laikotarpiu, pareiškėjui teko 7,675 kv. m. kameros ploto; taip pat į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; bei į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovės atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 700,00 Eur suma nėra pagrindo, nes tokia suma yra akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę (3 dienas) ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, jog skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, pareiškėjui priteistina 20,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20,00 Eur (dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.