Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, prieš tai ją pakeitus laisvės atėmimo bausme, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir su 8 MGL (arba 1040 Lt) bauda, ir R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių su 8 MGL (arba 1040 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaityta pagal 2012 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendį atlikta visa bausmė.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. G. nukentėjusiosios G. Č. naudai priteistas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Kolegija n u statė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 25 d., apie 15.00 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) esančiame bute paėmė mažametę nukentėjusiąją G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), už apykaklės, pakėlė ją ir metė iki virtuvės durų, kur ji susitrenkė nugarą, tuo sukėlė mažametei skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. G. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. G. pripažino kaltu tyčiniais veiksmais sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai mažametei ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 140 str. 2 d. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantas, prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir nemano esant pagrindui naikinti skundžiamą žemesnės instancijos teismo nuosprendį.

Teisiamajame posėdyje apeliantas deklaravo savitą įvykio aplinkybių versiją – neneigė, kad norėdamas sudrausminti įvykio metu buvo suėmęs mažametę nukentėjusiąją G. Č. už rankos ir pastarąją supurtė, tačiau nepripažino jam inkriminuojamų konkrečių aplinkybių, kad paėmęs nukentėjusiąją už apykaklės, pastarąją pakėlė ir metė iki virtuvės durų, taip sukeldamas mažametei skausmą (137–138 b. l.). Keldamas tokią įvykių versiją ir kartu neigdamas savo kaltę, nuteistasis skundu apeliuoja į policijos pareigūnų V. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu (35 b. l.), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos l-ojo būrio patrulio V. K. tarnybiniame pranešime (8 b. l.) ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato kriminalinės policijos tyrėjo D. L. tarnybiniame pranešime (10 b. l.) nurodytas aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, netyrė ir nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, taip pažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Pirmiausia dėl tokių argumentų pažymėtina, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto, nukentėjusiosios G. Č. ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų (R. Č., V. B., V. V.) parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas. Nuteistasis jokių pastabų dėl įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje nepareiškė, ištirti kažką papildomai neprašė (140 b. l.), todėl jo skundo kritika, kad apylinkės teismas nieko nepasisakė dėl kai kurių, jo nuomone, įrodymų (pvz. policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų; nukentėjusiosios ir jos atstovės pirminių žodinių paaiškinimų), kurie net nebuvo tiriami, yra nepagrįsta. Apibendrinant pažymėtina, kad tik teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais ir tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė tuos įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Vien tai, kad apylinkės teismas teisiamajame posėdyje neapklausė kai kurių liudytojų, neištyrė nuteistajam tik apeliaciniame procese reikšmingais tapusių duomenų ir priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisingas. Nepaisant to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant ir nuteistajam, buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti ne tik apeliantui aktualūs liudytojai ir pagarsinti jų surašyti tarnybiniai pranešimai (8; 10 b. l.), bet ir nepilnamečių reikalų inspektorė N. K., kuri po įvykio tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja ir jos atstove R. Č., psichologas specialistas A. N., kuris dalyvavo nukentėjusiosios mažametės G. Č. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (30–31 b. l.).

Nuteistasis nepagrįstai savo skunde teigia, kad nukentėjusiosios G. Č., jos atstovės R. Č. ir liudytojos V. B. parodymai yra nenuoseklūs ir subjektyvūs. Mažametė nukentėjusioji G. Č. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (21 b. l.), apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (30–31 b. l.) ir teisiamajame posėdyje (138 b. l.) vienareikšmiškai ir aiškiai nurodė, kad grįžusią į namus ją mamos (R. Č.) draugas R. (R. G.) paėmė už apykaklės, pakėlė nuo žemės ir numetė iki virtuvės durų, ji užsigavo nugarą, skaudėjo, ji pradėjo verkti, mama ją užstojo. Tokius nukentėjusiosios parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (15; 32–33 b. l.), tiek apklausiami teisiamajame posėdyje (138–139 b. l.) iš esmės patvirtino nukentėjusiosios įstatyminė atstovė R. Č. betarpiškai mačiusi įvykį, liudytoja V. B., į kurią telefonu pagalbos kreipėsi nukentėjusioji, nes ją mušė R. G., pati per neišjungtą G. Č. mobilųjį telefoną girdėjusi, kaip apeliantas piktai kalbėjo su mažamete, išsakė pastarosios atžvilgiu negražius, piktus žodžius, todėl ši liudytoja išsikvietė taksi automobilį ir nuvyko pas nukentėjusiąją, pakeliui apie įvykį pranešė policijai, ir taip pat policijos pareigūnas liudytojas V. V., atvykęs į nukentėjusiosios ir jos motinos namus pagal iškvietimą (36-37; 140 b. l.). Minėtų asmenų parodymai išdėstyti ir išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys apeliantui žinomas, todėl pakartotinai juos aptarinėti šioje nutartyje nėra tikslinga. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas A. N. patvirtino, kad G. Č. parodymai apie tiriamą įvykį nėra išgalvoti – pasakodama apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą ji išgyveno, buvo susijaudinusi, kai kalbėjo apie jos sviedimą ir atsitrenkimą į durų staktą, sumuštą nugarą. Remiantis tuo, kas paminėta, nėra pagrindo laikyti G. Č. ir kartu R. Č., V. B. parodymus subjektyviais, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Kolegijos nuomone, būtent nuoseklūs nukentėjusiosios, apklaustų R. Č. ir V. B. parodymai atspindi tikrąsias įvykio aplinkybes ir patvirtina realų faktą – nuteistojo panaudotą fizinį smurtą prieš mažametę, sukėlusį pastarajai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde paminėti policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai negali būti vertinami vienareikšmiškai, kaip siūloma apeliaciniu skundu. Nei vienas iš byloje apklaustų policijos pareigūnų tiesiogiai įvykio nematė, savo pranešimuose nurodė aplinkybes, apie kurias minėjo mažametė nukentėjusioji, jos motina R. Č., po įvykio atvykusi V. B. ir įvykyje dalyvavęs R. G.. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teisme liudytojais apklausti V. K. ir D. L.. Iš tiesų, liudytojas V. K. nurodė, kad nuvykus į įvykio vietą, niekas iš ten buvusių asmenų (G. Č., R. Č., V. B., R. G.) apie kažkokius fizinius smurtinius veiksmus nukentėjusiosios mažametės atžvilgiu neminėjo – ,,...klausiau visų, tačiau niekas nesakė, kad buvo panaudotas smurtas.“. Todėl logiška, kad tokios aplinkybės yra atsispindėtos ir liudytojo V. K. tarnybiniame pranešime, apklausos protokole, į kuriuos itin apeliuoja nuteistasis. Liudytojas D. L. savo tarnybiniame pranešime deklaravo ne įvykio dienos (2012-05-25), o 2012 m. gegužės 27 d. aplinkybes, kuomet buvo nuvykęs į nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės namus, ir nenustatė, kad tuomet prieš G. Č. būtų naudojamas smurtas. Apklausiamas liudytojas D. L. negalėjo nurodyti jokių šiai bylai aktualių 2012 m. gegužės 25 d. įvykio aplinkybių, todėl nei jo parodymai, nei minėtas tarnybinis pranešimas įrodomosios reikšmės nagrinėjamam atvejui neturi. Tiesa, liudytoju apklaustas kitas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas V. V., taip pat tą sykį bendravęs su mažamete G. Č. ir liudytoja V. B., nurodė, kad mergaitė (G. Č.) jam papasakojo, kaip paėmęs už rūbų R. G. ją pakėlė ir numetė prie durų, o jos mama (R. Č.) teisino savo draugą R. G., teigdama, kad jos dukra viską išsigalvoja.

Vertinant skirtingus liudytojų V. V. ir V. K. parodymus, kurių prigimtis, kaip nustatyta, yra nevienodai G. Č., R. Č., V. B., R. G. atpasakotos aplinkybės, būtina atkreipti dėmesį į nagrinėjamos bylos esmę, kuomet nukentėjusiosios įstatyminės atstovės draugas panaudojo smurtą prieš pastarosios dukrą. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio bylose, kai konfliktinė situacija kyla tarp apibūdintais ryšiais susijusių asmenų, vertinant kiekvieno jų elgesį, reikia turėti galvoje, kad jie konfliktinėje situacijoje gali elgtis ne visai logiškai (pvz. R. Č. liudytojui V. V. neigė, kad buvo smurtauta prieš jos dukrą ir tvirtino, kad pastaroji viską išsigalvojo), neadekvačiai vertinti situaciją, galimus padarinius ir pan. Būtent tai, kolegijos nuomone, ir paaiškina, kodėl V. V. ir V. K. skirtingai buvo atpasakotos įvykio aplinkybės. Būtina pažymėti ir tai, kad teisiamajame posėdyje ir pats apeliantas pripažino savo kaltę iš dalies, nurodydamas, kad G. Č. buvo paėmęs už rankos ir supurtė, tačiau ši faktinė aplinkybė, kurią deklaruoja pats kaltininkas, neatsispindėjo V. K., V. V. parodymuose ir atitinkamuose tarnybiniuose policijos pareigūnų pranešimuose, todėl apeliantas, teigdamas, kad pirminiai žodiniai G. Č., R. Č. ir kt. paaiškinimai atitinka realią tikrovę, prieštarauja pats sau.

Visos paminėtos aplinkybės paaiškina ir kitą apeliaciniame skunde išreikštą abejonę, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne iš karto, o praėjus trims dienoms po įvykio. Liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta nepilnamečių reikalų inspektorė N. K., kurios aptarnaujamoje teritorijoje gyveno mažametė nukentėjusioji su mama ir kuri tikrino informaciją apie policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose aprašytą konfliktą, vykusį G. Č. ir R. Č. namuose, aiškiai nurodė, kad paprašius G. Č. papasakoti apie 2012 m. gegužės 25 d. įvykius, pastaroji nurodė, kad mamos draugas ją už pečių pakėlė ir numetė į sienos ir grindų kampą, dėl to jai skaudėjo nugarą, tą patį patvirtino ir atskirai nuo nukentėjusiosios paklausta jos mama R. Č.. Pasak liudytojos N. K., jai nekėlė abejonių mergaitės pasakojimas apie konfliktą, ji aiškiai papasakojo, dėl ko tas konfliktas prasidėjo, kaip prasidėjo ir pan. Nustačiusi, kad prieš vaiką buvo panaudotas smurtas, sukeltas mažamečiui fizinis skausmas, liudytoja tą pačią dieną iniciavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Tai, kada nukentėjusiosios mažametės atstovė R. Č. tik praėjus kelioms dienoms po įvykio pateikė pareiškimą policijai dėl jos dukrai sukelto fizinio skausmo, savaime nelemia R. G. kaltės klausimo.

Visuma pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtų ir aptartų įrodymų paneigia apelianto keliamas versijas ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus, neleidžia abejoti R. Č., V. B., V. V. nurodytomis aplinkybėmis, kas sudaro vieningą apelianto kaltę įrodančią medžiagą ir, priešingai nei teigia nuteistasis, patvirtina faktą dėl smurto naudojimo prieš mažametį asmenį.

Taigi R. G. veiksmuose nustatytos visos nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., objektyvios aplinkybės, kurios atskleidžia ir nuteistojo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tyčia, nes fizinio smurto naudojimas prieš mažametį įmanomas tik atliekant tikslinius tyčinius veiksmus. Kolegija dar sykį pažymi, kad R. G. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. pagrįstai, jo veika kvalifikuota teisingai. Apelianto teiginiai, jog jis fizinio skausmo nukentėjusiajai nesukėlė, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški. Kiekvienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui nekiltų abejonių, kad smurtinis fizinis poveikis į žmogaus, ypač mažamečio, kūną sukelia negatyvius išgyvenimus ir pojūčius, taip pat ir fizinį skausmą. Dėl to, kas išdėstyta, naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Skirdamas nuteistajam R. G. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš mažametį), į nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikalto beišnykus teistumui, yra recidyvistas, nedirba, nevedęs, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas iš esmės neigiamai), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas apeliantui paskyrė BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl tokią bausmę laikyti aiškiai per griežta, kaip ir galutinę subendrintą bausmę, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. nuostatų ir jų nepažeidė. Teismas teisingai pažymėjo, kad mažametė nukentėjusioji patyrė fizinį smurtą, sukėlusį fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, kuris gali turėti neigiamos įtakos mažametės asmenybės formavimuisi ateityje, todėl, kolegijos nuomone, jai priteista 1000 Lt suma yra proporcinga nukentėjusiosios neturtinei žalai, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, ir keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pa nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u taria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.