Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-15 · Administracinė byla Nr. I-5009-815/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-06-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
I-5009-815/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04466-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, S. Ž.
Kategorijos
  • 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5009-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04466-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.3.2; 21; 37.2.13; 37.2.17; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir S. Ž. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su 2014 m. spalio 7 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, solidariai atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. 2013 m. birželio 4 d. išsiuntė pareiškėjui registruotą laišką, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (siuntimo išlaidos – 4,50 Lt), 2013 m. birželio 5 d. – 2 paprastus laiškus (siuntimo išlaidos – 1,80 Lt ir 1,55 Lt). Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) visi šie laiškai gauti 2013 m. birželio 6 d. (pagal pašto spaudus ant vokų), su šiais laiškais buvo gautas ir pareiškėjui adresuotas Kalėjimų Departamento raštas (vokas). Pareiškėjas tuo metu iš nuolatinės bausmės atlikimo vietos (Vilniaus PN, esančių Rasų g. 8, Vilniuje) buvo išgabentas į Kauno TI, esantį A.Mickevičiaus g. 11, Kaune. Vilniaus PN pareiškėjui adresuotus laiškus persiuntė į Kauno TI 2013 m. birželio 7 d. su lydraščiu Nr. 9-3405(04) (toliau – ir lydraštis Nr. 9-3405(04)). Taigi, Vilniaus PN administracija elgėsi tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus.

2.2. Kauno TI ant lydraščio Nr. 9-3405(04) užrašė tokias žymas ir rezoliucijas: spaude nurodė, kad Kauno TI gauta 2013 m. birželio 10 d., Nr.10-7354, pieštuku užrašė „APS – 3 vnt.“, „SRS– 1 vnt.“, rezoliuciją su parašu „SRS Įteikti 2013-06-10“, užrašė pieštuku apie išvykimą „05.30 LTI-K“, rezoliuciją su parašu „Gerb. R. P. persiųsti“. Kauno TI pareiškėjui adresuotą voką iš Kalėjimų departamento persiuntė į Lukiškių TI-K, tai patvirtina Kauno TI 2013 m. birželio 11 d. lydraštis Nr. 11-3309 (toliau – ir lydraštis Nr. 11-3309). Taigi, neaišku, ar Kauno TI persiuntė tik pareiškėjui adresuotą voką iš Kalėjimų departamento, ar visą jam adresuotą korespondenciją, taigi, neaišku, ar Kauno TI elgėsi tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus.

2.3. Lukiškių TI-K ant lydraščio Nr. 11-3309 užrašė tokias žymas ir rezoliucijas: spaude „Lukiškių TI-K gauta 2013-06-12 Nr. 7-20995“, užrašė pieštuku „253 k +“ (tuo metu pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 253). Taigi, pareiškėjui adresuotas vokas iš Kalėjimų departamento ir abu paminėti lydraščiai pareiškėjui buvo įteikti, tačiau minėti 3 laiškai nuo S. Ž. dingo. Neaišku, ar pareiškėjui adresuoti 3 laiškai nuo S. Ž. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, todėl neaišku, dėl kurios institucijos kaltės buvo pažeistos pareiškėjo teisės: jis negavo jam adresuotos privačios korespondencijos.

2.4. Pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. buvo atgabentas į Kauno TI, iš karto kreipėsi į įstaigos cenzorę, pateikdamas Vilniaus PN lydraštį Nr. 9-3405(04) bei prašydamas surasti ir įteikti šiame lydraštyje minimus 3 laiškus nuo S. Ž.. Cenzorė informavo, kad žyma lydraštyje „APS – 3 vnt.“ greičiausiai reiškia tai, kad pareiškėjui skirti laiškai yra Apsaugos ir priežiūros skyriuje, patarė kreiptis raštu į Kauno TI direktorę. Pareiškėjas 2013 m. birželio 18 d. kreipėsi raštu į Kauno TI direktorę, tačiau jo rašytinis prašymas nebuvo užregistruotas, pareiškėjas negavo ir rašytinio atsakymo į prašymą, o tai yra šiurkštus pareiškėjo teisių pažeidimas, kuriuo pareiškėjui padaryta žala.

Šalies argumentai

2.5. Pareiškėjas 2013 m. liepos 19 d. pateikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui dėl teisės gauti laiškus pažeidimo. Pareiškėją 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus PN išsikvietė pokalbiui Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas ir informavo, kad Kalėjimų departamento pareigūnai skambino ir nurodė sužinoti, ar pareiškėjo skunde minimi laiškai buvo jam įteikti ir ar pareiškėjas turi kokių nors pretenzijų. Pareiškėjas atsakė, kad laiškai nebuvo įteikti, kad pretenzijos galioja. Tą pačią dieną (pagal pašto spaudus ant vokų) visi trys byloje minimi pareiškėjui adresuoti laiškai iš Vilniaus buvo išsiųsti trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Ž., pažymint ant kiekvienos siuntos absurdišką gražinimo pretekstą, kad adresatas persikraustė. Minėtos korespondencijos siuntos jau buvo įteiktos Vilniaus PN, apskritai nesuprantama, kokiu (akivaizdžiai korupciniu) pagrindu paštas šias korespondencijos siuntas priėmė atgal.

Taigi, kad 3 kartus buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė gauti laiškus (korespondenciją), įtvirtinta teisės aktuose, pagal teisės aktuose imperatyviai nustatytą laiškų įteikimo tvarką.

2.6. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 13, 41 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniu, 21 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalimi, 99 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos atlyginimo (6.245, 6.246, 6.248–6.250, 6.263, 6.264, 6.271, 6.272, 6.279 straipsniais), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1, 14, 34 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 4, 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 94 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 39 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2006 m. kovo 14 d. nutarimu (dėl bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo), 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu ir jame nurodytais 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu).

2.7. Pasak pareiškėjo, gautieji laiškai privalėjo būti jam persiųsti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas ir įteikti taip pat ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Vilniaus PN savo pareigą laiškus persiųsti atliko laiku, Kauno TI pareiškėjui adresuotą laišką iš Kalėjimų departamento persiuntė laiku, tačiau neaišku, ar Kauno TI persiuntė visus 4 pareiškėjui skirtus laiškus, ar tik tą, kurio siuntėjas buvo Kalėjimų departamentas. Lukiškių TI-K pareiškėjo vardu gautą laišką iš Kalėjimų departamento įteikė laiku, tačiau neaišku, ar Lukiškių TI-K gavo tik šį vieną laišką, ar visus 4 pareiškėjui adresuotus laiškus. Galiausiai visi 3 laiškai kažkokiu būdu atsirado Vilniuje ir buvo grąžinti S. Ž. (grąžinimo spaudai ant vokų „Vilnius „Gr“ 2013-08-14“). Taigi, konkretus pareiškėjo teisės gauti korespondenciją pažeidėjas neaiškus, tačiau akivaizdu, kad pažeidimą bendrais veiksmais įvykdė tiesiogiai Kalėjimų departamentui pavaldūs subjektai, gal ir pats Kalėjimų departamentas. Pareiškėjo teisės gauti korespondenciją pažeidimu jam padaryta žala. Atsakovės Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kuris iš valstybės subjektų veikė neteisėtai, nepriklausomai nuo galimos to subjekto / subjektų kaltės; valstybės deliktinei atsakomybei pakanka fakto, kad dėl valstybės institucijų veiksmų pareiškėjas negavo jam adresuotų laiškų, taigi, valstybės institucijos tinkamai neatliko savo pareigų, to pasekmė – pareiškėjo patirta žala.

2.8. Pareiškėjo 2013 m. liepos 19 d. skundą Kalėjimų departamentas nagrinėjo, skambino į Vilniaus PN, aiškinosi situaciją ir visiškai akivaizdu, kad kaltąjį asmenį nustatė, nes tą pačią dieną, kai buvo skambinta į Vilniaus PN, iš Vilniaus miesto pareiškėjui priklausanti korespondencija buvo išsiųsta atgal S. Ž., tačiau atsakyme į skundą Kalėjimų departamentas demagogiškai nurodė, kad visi laiškai pareiškėjui buvo įteikti, bet tai yra akivaizdus ir įžūlus melas, kuriuo siekiama nuslėpti teisės pažeidimą ir pažeidimą padariusį subjektą. Tokie veiksmai yra ne tik VAĮ 1 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės į teisingą ir objektyvų skundo nagrinėjimą pažeidimas, tačiau ir teisės į efektyvią teisinės gynybos priemonę (Konvencijos 13 straipsnis) pažeidimas.

2.9. Žalą pareiškėjui padarė Kalėjimų departamentas, veikdamas bendrai su jam pavaldžiomis institucijomis Kauno TI ir Lukiškių TI-K, o pagal CK 6.279 straipsnį bendrai žalos padarę asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

2.10. Nuosavybės teisė į pareiškėjo vardu gaunamą pašto korespondenciją iš siuntėjo (S. Ž.) gavėjui (pareiškėjui) perėjo korespondencijos įteikimo Vilniaus pataisos namams momentu, t. y. ne vėliau kaip 2013 m. birželio 7 d. (lydraštis Nr. 9-3405(04)). Tolimesni veiksmai, reglamentuoti PĮ taisyklių 94 punkte ir TI taisyklių 39 punkte (persiuntimas), su pareiškėjui adresuota pašto korespondencija buvo atlikti jau ne kaip su siuntėjo (S. Ž.) nuosavybe, o kaip su jo, pareiškėjo, nuosavybe. Paštas disponuoja korespondencija kaip siuntėjo nuosavybe ir nuosavybės teisė į korespondenciją pereina iš siuntėjo gavėjui korespondencijos įteikimo adresatui (Vilniaus PN įgaliotam pareigūnui) momentu. Taigi, pareiškėjui priklausančią korespondenciją į Kauno TĮ Vilniaus PN persiuntė jau kaip pareiškėjo asmeninės nuosavybės objektą, kuriam taikomos ne tik Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, bet ir 23 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo asmeninės nuosavybės išsiuntimas S. Ž., negavus pareiškėjo sutikimo, buvo šiurkštus pareiškėjo konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą pažeidimas, šiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padaryta žala.

2.11. Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimais neturtinė žala asmeniui padaroma visuomet, bet koks Konvencijoje ir Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimas yra deliktu ir privalo būti atlygintas tiek pagal Konvencijos 41 straipsnį, tiek pagal CK nuostatas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio įvertinimo, turi būti atsižvelgta į pažeistų žmogaus teisių konstitucinį reikšmingumą, į atsakingo už kaltininko veiksmus asmens turtinę padėtį, į faktą, kad nukentėjęs asmuo priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai; kuo svarbesnė yra teisinė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, buvo pažeista jo teisė į orumą, šiuo atveju žala padaryta ne tik konstitucinės teisės saugomai teisei į orumą, bet ir civilinės teises saugomam gėriui – asmens teisei jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu piliečiu. Įžūlus valstybės pareigūno melavimas ir atmestinas, formalus, melagingas atrašymas į skundą, akivaizdus siekis nuslėpti pažeidimus padariusius asmenis, pareiškėjo skundo nagrinėjimas tik tam kad pažeidimus padarę asmenys būtų nuslėpti, yra įžeidimas, pažeidžia fundamentalias žmogaus teises ir pareiškėjo konstitucinę teisę gyventi teisinėje valstybėje. Šie įžūlūs ir akivaizdžiai neteisėti valstybės institucijų bei pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, depresiją, o tai yra kriterijai nustatant neturtinės žalos dydį. Pasak pareiškėjo, jis prašo tik simbolinio 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (po 1 000 eurų už kiekvieną laišką), tačiau teismas gali priteisti ir didesnį negu prašomas neturtinės žalos atlyginimą, jeigu konstatuotų, kad per maža neturtinės žalos atlyginimo suma sudarytų negatyvų precedentą ir iš esmės reikštų leidimą už nežymų mokestį pažeidinėti Konstituciją ir pagrindines žmogaus teises. Atsižvelgiant į kaltų asmenų aroganciją, nenorą pripažinti padarytus teisės pažeidimus, neturtinės žalos dydį mažinti taip pat nėra jokio pagrindo. Neturtinės žalos dydis jokiu būdu negali būti tik simbolinis, be kita ko, dėl to, jog pareiškėjas priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai (dėl laisvės atėmimo ženkliai apribotos pareiškėjo galimybės ginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjo nuomone, teisės pažeidimo konstatavimas pats savaime pakankama satisfakcija gali būti tada ir tik tada, kai teisės pažeidimą konstatuoja autoritetinga tarptautinė institucija (Europos Žmogaus Teisių Teismas, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas), ir toks konstatavimas pats savaime sukelia ženklias pasekmes ne tik asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, bet ir valstybės teisinei sistemai (valstybė įpareigojama ne tik pažeidimą pašalinti, bet ir keisti savo teisinę sistemą taip, kad pažeidimai ateityje nesikartotų); vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas nacionaliniame teisme, jeigu tai nelemia nei kaltųjų asmenų atsakomybės regreso tvarka, nei neužkerta kelią panašių pažeidimų pasikartojimams ateityje, nėra nei pakankama, nei moraline satisfakcija.

2.12. Pažymėtina, kad pažeidžiant pareiškėjo teises dalyvavo ne vienas pareigūnas, pareiškėjo teisių pažeidimas truko 2 mėnesius, be to, pažeidimas nėra atsitiktinis: tai yra sistemingo ir net piktybiško nuteistųjų teisių ignoravimo, nuteistųjų teisių nepripažinimo pasekmė. Nuteistųjų teisė gauti korespondenciją, konstitucinė teisė į korespondencijos neliečiamumą pažeidžiamos nuolat

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 26–28).

1. Patikrinus Gautų informacinių dokumentų registre esančius įrašus nustatyta, kad 2013 m. birželio 12 d., reg. Nr. 7-20995, iš Kauno TI gautas neatplėštas laiškas su lydraščiu (2013 m. birželio 11 d. Nr. 11-3309), kuris buvo adresuotas pareiškėjui. Skunde pareiškėjas nurodė, kad šis laiškas buvo persiųstas iš Kalėjimų departamento ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime įteiktas 2013 m. birželio 13 d. Gautų dokumentų įteikimo žurnalo kopijos patvirtina šį įteikimą, kadangi žurnale yra įrašas ir parašas, patvirtinantis laiško įteikimą.

2. Buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17, reg. Nr. 7-21615, iš Kauno TI buvo gauti 2 neatplėšti laiškai su lydraščiu (2013 m. birželio 13 d. Nr. 11-3374), kurie buvo adresuoti pareiškėjui. Kitą dieną, 2013 m. birželio 18 d., laiškų įteikti nepavyko, kadangi pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI; su atsiliepimu pateikiamos Gautų dokumentų įteikimo žurnalo kopijos tai patvirtina, nes jame yra įrašas, kad nuteistasis išvyko. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas išvyko, 2 neatplėšti laiškai su 2013 m. birželio 25 d. lydraščiu Nr. 9-13395 buvo persiųsti į Kauno TI įteikimui, taip pat į Kauno TI su 2013 m. birželio 20 d. lydraščiu Nr. 9-13084 ir su 2013 m. birželio 21 d. lydraščiu Nr. 9-13206 buvo persiųsti pareiškėjui adresuoti 2 laiškai, gauti iš valstybės institucijų.

3. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, visiškai nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principų. Pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o jo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmuose nėra požymių, kurie nustatytų neteisėtą veikimą pareiškėjo atžvilgiu. Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir tinkamai bei teisėtai veikė, atliko pavestas darbo funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, šioje administracinėje byloje Lukiškių TI-K turėtų ne atstovauti valstybei, o būti įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

4. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos

III

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Kalėjimų departamento procesinė padėtis keistina į trečiojo suinteresuoto asmens, taip pat nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 44–47).

1. 2013 m. liepos 19 d. skundo nagrinėjimo metu Kalėjimų departamentas kreipėsi į Kauno TI administraciją ir nurodė pateikti dokumentinę medžiagą apie pareiškėjo skunde minimas aplinkybes. Kauno TI 2013 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. 11-4233 nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013 m. birželio 17 d. ir iki 2013 m. liepos 11 d. laikytas kameroje Nr. 154. Minėtu laikotarpiu dėl adresuotų laiškų į įstaigos administraciją raštu ar žodžiu pareiškėjas nesikreipė. Vadovaujantis TI taisyklių 39 punktu, gauti pareiškėjui adresuoti laiškai, jam nebūnant įstaigoje, 2013 m. birželio 11d. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas. Gauti laiškai nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo persiųsti į Kauno TI, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas.

2. Lukiškių TI-K 2014 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. 24-6314 nurodė, kad, patikrinus Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje Gautų informacinių dokumentų registre esančius įrašus nustatyta, jog 2013 m. birželio 12 d. iš Kauno TI (Nr. 7-20995) buvo gautas neatplėštas laiškas su lydraščiu (2013 m. birželio 11 d. Nr. 11-3309), adresuotas pareiškėjui. 2014 m. spalio 7 d. skunde pareiškėjas nurodo, kad šis laiškas buvo persiųstas iš Kalėjimų departamento ir Lukiškių TI-K įteiktas 2013 m. birželio 13 d., tai patvirtina įrašas ir parašas Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnale.

Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. (Nr. 7-21615) iš Kauno TI gauti 2 neatplėšti laiškai su lydraščiu (2013 m. birželio 13 d. Nr. 11-3374), adresuoti pareiškėjui. Kitą dieną, 2013 m. birželio 18 d., laiškų įteikti nepavyko, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI, tai patvirtina įrašas Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnale. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, 2 neatplėšti laiškai 2013 m. birželio 25 d. (Nr. 9-13395) buvo persiųsti į Kauno TI įteikimui. Pareiškėjui adresuoti 2 laiškai, gauti iš valstybės institucijų, su 2013 m. birželio 20 d. lydraščiu Nr. 9-13084 ir su 2013 m. birželio 21 d. lydraščiu Nr. 9-13206 persiųsti į Kauno TI.

3. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nedetalizavo jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinės bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti ir tikslias aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys lemti veiksniai neįrodo realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

4. Kalėjimų departamentas dėl žalos atlyginimo, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos remiasi LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A4-180/2007, Nr. A556-95/2009, Nr. A502-3034/2011, Nr. A552-2692/2012, Nr. A525-1953/2013), nurodo, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, įrodyti, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A822-1541/2013), sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

5. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis, kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

6. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Remiantis teismų praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme, be to, neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

IV

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 86–88).

1. Pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013 m. birželio 17 d. ir buvo iki 2013 m. liepos 11 d., per šį laikotarpį dėl adresuotų laiškų į įstaigos administraciją raštu ar žodžiu nesikreipė. Pagal TI taisyklių 39 punktą gauti pareiškėjui adresuoti laiškai, jam nebūnant įstaigoje, 2013 m. birželio 11d. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas. Gauti laiškai nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m liepos 11 d. iš Lukiškių TI-K buvo persiųsti vėl į Kauno TI, t. y. į tuometę pareiškėjo buvimo vietą. Šiuos faktus patvirtina ir pareiškėjo skunde pateiktos pažymos apie korespondencijos užregistravimą ir persiuntimą. Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. (Nr. 7-21615) gautus iš Kauno TI 2 neatplėštus laiškus su 2013 m. birželio 13 d. lydraščiu Nr. 11-3374, adresuotus pareiškėjui, turėjo įteikti, tačiau 2013 m. birželio 18 d. laiškų neįteikė, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI; dėl šios priežasties 2 neatplėšti laiškai 2013 m. birželio 25 d. buvo persiųsti atgal į Kauno TI įteikimui. Kauno TI 2013 m. birželio 20 d. (Nr. 9-13084) ir 2013 m. birželio 21 d. (Nr. 9-13206) persiųsti pareiškėjui adresuoti 2 laiškai, gauti iš valstybės institucijų, dėl jų pareiškėjas nereiški pretenzijų, todėl darytina išvada, kad Kauno TI, įteikiant suimtiesiems (nuteistiesiems) laiškus, laikomasi nustatytos tvarkos.

2. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Pareiškėjas, nurodydamas, kad patyrė žalą ir siekdamas jos atlyginimo, prašo teismą ją priteisti, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti. Remiantis pareiškėjo skundu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nenurodė aplinkybių, patvirtinančių padarytą neturtinę žalą. Pagal LVAT praktiką (administracinės bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/2011) kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi tiksliai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodo realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

3. Kauno TI dėl žalos atlyginimo, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos remiasi LVAT praktika (administracinėmis bylomis A4-180/2007, Nr. A556-95/2009, Nr. A502-3034/2011, Nr. A552-2692/2012, Nr. A822-1541/2013, Nr. A525-1953/2013), nurodo, kad: bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais / neveikimu padarytos žalos žalą privalo įrodyti pareiškėjas, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kaip konkrečiai apskaičiuotas žalos dydis, taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik iš valstybės neteisėtai gauti pinigų.

4. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Remiantis teismų praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skunde nepateikiama konkrečių faktų, kuriuos būtų galima patikrinti ir padaryti vienareikšmę išvadą apie jų buvimą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo skundas yra be pagrindo, o Kauno TI veikė nepažeisdamas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

V

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą remiasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“, be kita ko, nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teisėjo ar teismo deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl pasisakyti dėl skunde keliamų klausimų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi procesinio suinteresuotumo, taigi, dėl skundo reikalavimų pagrįstumo nepasisako (b. l. 23–24).

VI

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. atsiliepime į pareiškėjo skundą, be kita ko, nurodo, jog neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra, taip pat nurodo, jog patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes: 2013 m. birželio 4 d. ji išsiuntė pareiškėjui registruotą laišką (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2013 m. birželio 5 d. išsiuntė 2 paprastus laiškus, visi minėti laiškai po daugiau kaip 2 mėn. (rugpjūčio 16 d.) buvo jai grąžinti su žymomis „persikraustė“; dalis jos siųstos korespondencijos dėl praėjusio ilgo laiko prarado aktualumą, kitą dalį grąžintos korespondencijos siuntė pareiškėjui pakartotinai (b. l. 105).

VII

Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Kauno TI atsiliepimą į pareiškėjo skundą, 2014 m. gegužės 15 d. prašyme, be kita ko, nurodo, kad: susipažinęs su Kauno TI teismui pateiktu pareigūno T. J. 2013 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu, reg. Nr. 9-722, pareiškia, jog šiame oficialiame teismui pateiktame dokumente įrašyti žinomai melagingi teiginiai, o tai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnyje numatyta veika; Kauno apygardos administraciniame teisme 2015 m. gegužės 4 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1870-550/2015, kurioje buvo pateikti rašytiniai nuteistųjų liudijimai dėl sistemingų Kauno TI pareigūno T. J. nusikalstamų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atsisakant priimti ir registruoti pareiškėjo skundus; atsakovės atstovui Kauno TI nepaneigus šiame oficialiame dokumente įrašytų melagingų teiginių, pareiškėjas prašys teismą apie veikas, numatytas BK 300 straipsnyje, informuoti prokuratūrą (b. l. 114).

VII

Teismo posėdyje pareiškėjas A. G., remdamasis skundu, prašė tenkinti jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Remiantis Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus duomenimis (pareiškėjo asmens bylos Nr. 2253-12), pareiškėjas 2013 m. gegužės 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Vilniaus PN, 2013 m. gegužės 13 d. išvyko į Kauno TI; 2013 m. gegužės 30 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Kauno TI, 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI; 2013 m. liepos 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Kauno TI, 2013 m. liepos 12 d. išvyko į Vilniaus PN (b. l. 40–41).

2. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. 2013 m. birželio 4 d. išsiuntė pareiškėjui į Rasų g. 8 (t. y. į Vilniaus PN) registruotąją pirmenybinę pašto korespondencijos siuntą ((duomenys neskelbtini)) (to patvirtinimui pateiktas AB „Lietuvos paštas“ 2013 m. birželio 4 d. kvitas Nr. 68772/29 (b. l. 106)), 2013 m. birželio 5 d. – 2 paprastąsias pašto korespondencijos siuntas (laiškus) (viena iš jų – pirmenybinė (vokas (b. l. 108))) pareiškėjui į Rasų g. 8 (t. y. į Vilniaus PN) (toliau – ir 3 laiškai), tačiau visos nurodytos pašto korespondencijos siuntos 2013 m. rugpjūčio 16 d. buvo grąžintos siuntėjai su pašto tarnybos AB „Lietuvos paštas“ žymomis ant vokų „Gr“ bei „Grąž. iš įkalinimo įstaigos“, pažymėta grąžinimo priežastis – „persikraustė“ (vokų originalai (b. l. 107–109)).

3. Vilniaus PN su 2013 m. birželio 7 d. lydraščiu Nr. 9-3405(04) „Dėl vokų persiuntimo“ persiuntė į Kauno TI pareiškėjui atsiųstus laiškus nuo S. Ž. ir dokumentus, atsiųstus iš Kalėjimų departamento (iš viso 4 neatkirptus vokus), nes pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 10 d. buvo konvojuotas į Kauno TI (b. l. 7); lydraštis Nr. 9-3405(04) Kauno TI gautas 2014 m. birželio 10 d., reg. Nr. 10-7354, kuriame yra pareigūnų įrašai „SRS įteikti 2013-06-10“ ir „Gerb. R. P. persiųsti“ (b. l. 7, 52).

4. Kauno TI su 2013 m. birželio 11 d. lydraščiu Nr. 11-3309 „Dėl persiuntimo“ persiuntė į Lukiškių TI-K pareiškėjui skirtą uždarą voką iš Kalėjimų departamento ir lydraštį, reg. Nr. 10-7354, kadangi pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. išvyko į Lukiškių TI-K; lydraštis su pridėtais dokumentais (uždaru voku ir kitu lydraščiu) Lukiškių TI-K gautas 2013 m. birželio 12 d., reg. Nr. 7-20995 (b. l. 8, 55, 90). Ši korespondencijos siunta pareiškėjui Lukiškių TI-K įteikta 2013 m. birželio 13 d., tą pasirašytinai patvirtino pareiškėjas Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnale (kopija (b. l. 34–35, 64–65, 81–82)).

5. Kauno TI su 2013 m. birželio 11 d. lydraščiu Nr. 11-3335 „Dėl paketo persiuntimo“, vadovaudamasis TI taisyklių 39 punktu, persiuntė į Lukiškių TI-K pareiškėjui adresuotus 3 neatplėštus paketus, nes pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. išvyko į Lukiškių TI-K (b. l. 54, 91).

6. Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. (reg, Nr. 7-21615) iš Kauno TI su 2013 m. birželio 13 d. lydraščiu Nr. 11-3374 gauti 2 neatplėšti laiškai, adresuoti pareiškėjui (b. l. 36, 56) Kitą dieną, 2013 m. birželio 18 d., laiškų įteikti nepavyko, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI (Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnalas (kopija (b. l. 34–35, 64–65, 81–82))).

7. Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 25 d. su lydraščiu Nr. 9-13395 „Dėl laiškų persiuntimo“ (toliau – ir lydraštis Nr. 9-13395) persiuntė į Kauno TI pareiškėjui adresuotus 2 laiškus, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI (b. l. 37, 57). Kauno TI lydraštis Nr. 9-13395 su priedais gautas 2013 m. birželio 28 d., reg. Nr. 10-8145 (b. l. 58).

8. Pareiškėjas su 2013 m. liepos 19 d. skundu (toliau – ir Skundas) kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl nuo S. Ž. negautų 3 laiškų, prašydamas surasti ir įteikti jam minėtus 3 laiškus bei informuoti, kokių priemonių imtasi dėl kaltų asmenų; tu atveju, jeigu minėti laiškai yra prarasti, pateikti pasiūlymą dėl žalos atlyginimo neteismine tvarka (b. l. 48– 49).

9. Remiantis Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūno T. J. 2013 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu, reg. Nr. 9-722, 2013 m. birželio 17 d. į Kauno TI buvo pristatytas pareiškėjas, kuris nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. liepos 11 d. dėl jam adresuotų laiškų ar persiuntimų iš kitų įstaigų raštu ar žodžiu nesikreipė (b. l. 51, 92).

10. Kauno TI 2013 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. 11-4233 „Dėl nuteistojo A. G. skundo“ (toliau – ir pažyma Nr. 11-4233), adresuotoje Kalėjimų departamentui, be kita ko, nurodė: 2013 m. birželio 17 d. į Kauno TI pristatytas pareiškėjas, kuris nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. liepos 11 d. dėl jam adresuotų laiškų iš kitų įstaigų raštu ar žodžiu nesikreipė; pagal TI taisyklių 39 punktą visi gauti pareiškėjui adresuoti laiškai, jam nebūnant Kauno TI, 2013 m. birželio 11 d. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, kur tuo metu buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 50).

11. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo Skundą dėl galimai neteisėtų Kauno TI administracijos veiksmų, 2013 m. rugpjūčio 19 rašte Nr. 2S-3642 „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir raštas Nr. 2S-3642) konstatavo, kad skundo nagrinėjimo metu faktinių duomenų apie tai, kad Kauno TI administracija pažeistų galiojančius teisės aktus, nenustatyta (b. l. 10, 75). Rašte Nr. 2S-3642, be kita ko, nurodyta:

11.1. Nagrinėdamas skundą, Kalėjimų departamentas kreipėsi į Kauno TI administraciją, nurodydamas pateikti dokumentinę medžiagą apie Skunde nurodytas aplinkybes. Kauno TI pažymoje Nr. 11-4233 nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013 m. birželio 17 d. ir buvo jame laikomas iki 2013 m. liepos 11 d., per šį laikotarpį dėl pareiškėjui adresuotų laiškų į įstaigos administraciją raštu ar žodžiu nesikreipė.

11.2. Pagal TI taisyklių 39 punktą visi gauti pareiškėjui dresuoti laiškai, jam nebūnant Kauno TI, 2013 m. birželio 11 d. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas. Visi gauti pareiškėjui adresuoti laiškai nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo persiųsti į Kauno TI, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas. Suimtųjų išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos kortelėje užregistruota, kad 3 laiškai nuo S. Ž. 2013 m. birželio 26 d. (2 laiškai) ir 2013 m. liepos 4 d. (vienas laiškas) pareiškėjui buvo įteikti.

12. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyrius 2014 m. spalio 28 d. pažymoje apie A. G. adresuotus laiškus Nr. 24-6294 (toliau – ir pažyma Nr. 24-6294), adresuotoje Lukiškių TI-K Personalo skyriui (b. l. 29), ir 2014 m. spalio 29 d. pažymoje apie A. G. adresuotus laiškus Nr. 24-6314 (toliau – ir pažyma Nr. 24-6314), adresuotoje Kalėjimų departamento Teisės ir personalo skyriui (b. l. 76), nurodė analogišką informaciją, be kita ko, kad:

12.1. Patikrinus Lukiškių TI-K Administracijos skyriuje Gautų informacinių dokumentų registre esančius įrašus nustatyta kad 2013 m. birželio 12 d. (Nr. 7-20995) iš Kauno TI buvo gautas neatplėštas laiškas su 2013 m. birželio 11 d. lydraščiu Nr. 11-3309, adresuotu pareiškėjui. Kaip mini skunde Vilniaus los administraciniam teismui pareiškėjas, šis laiškas buvo persiųstas iš Kalėjimų departamento ir Lukiškių TI-K įteiktas 2013 m. birželio 13 d., tą patvirtina įrašas ir parašas Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnale.

12.2. Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. (Nr. 7-21615), iš Kauno TI gauti 2 neatplėšti laiškai su 2013 m. birželio 13 d. lydraščiu Nr. 11-3374, adresuoti pareiškėjui. Kitą dieną, 2013 m. birželio 18 d., laiškų įteikti nepavyko, nes pareiškėjas išvyko į Kauno TI (tai patvirtina įrašas Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus Gautų dokumentų įteikimo žurnale). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis išvyko, 2 neatplėšti laiškai su 2013 m. birželio 25 d. lydraščiu Nr. 9-13395 buvo persiųsti į Kauno TI įteikimui. Taip pat į Kauno TI su 2013 m. birželio 20 d. lydraščiu Nr. 9-13084 ir su 2013 m. birželio 21 d. lydraščiu Nr. 9-13206 persiųsti pareiškėjui adresuoti 2 laiškai, gauti iš valstybės institucijų.

13. Remiantis Lukiškių TI-K Gautų informacinių dokumentų registro kopijomis: Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 12 d. gautas Kauno TI 2013 m. birželio 11 d. lydraštis Nr. 11-3309 su 1 neatplėštu laišku (dokumento reg. Nr. Lukiškių TI-K – 7-20995), pieštuku įrašytas įrašas „KD laiškas“ (b. l. 30, 77); 2013 m. birželio 17 d. gautas Kauno TI 2013 m. birželio 13 d. lydraštis Nr. 11-3374 su 2 neatplėštais laiškais (dokumento reg. Nr. Lukiškių TI-K – 7-21615), pieštuku įrašytas įrašas „2 asm. laiškai“, nurodyta, kad perduota cenzūrai (b. l. 31, 78).

14. Remiantis Lukiškių TI-K Siunčiamų informacinių dokumentų registro kopijomis: 2013 m. birželio 25 d. į Kauno TI išsiųstas laiškas (reg. Nr. 9-13395) su 2 priedais, teksto antraštė – „Dėl laiškų persiuntimo – A. G.“ (b. l. 32, 79); 2013 m. birželio 20 d. į Kauno TI išsiųstas laiškas (reg. Nr. 9-13084) su 1 priedu, teksto antraštė – „Neatplėštas laiškas – A. G.“, 2013 m. birželio 21 d. į Kauno TI išsiųstas laiškas (reg. Nr. 9-13206) su 1 priedu, teksto antraštė – „Neatplėštas laiškas – A. G.“, 2013 m. birželio 25 d. į Kauno TI išsiųstas laiškas (reg. Nr. 9-13395) su 2 priedais, teksto antraštė – „Neatplėštas laiškas – A. G.“, 2013 m. birželio 27 d. į Kauno TI išsiųstas laiškas (reg. Nr. 9-13489) su 1 priedu, be kita ko, neatplėštu laišku A. G., pieštuku įrašyta „valstybinių inst-jų laiškai“(b. l. 33, 80).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, solidariai atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, nes, pasak pareiškėjo, jam nebuvo įteikti vokai, kuriuos jam siuntė S. Ž..

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

2.1. Nors pareiškėjui trys ginčo laiškai, kuriuos jam siuntė S. Ž., iš karto nebuvo įteikti (dėl to ginčo nėra), tačiau, teismas, įvertinęs A. G. nuolatinį judėjimą tarp Kauno TI, Lukiškių TI-K, vykusį 2013 m. birželio – liepos mėn. (žr. šio sprendimo konstatuojamosios dalies I skyrių), Lukiškių TI-K ir Kauno TI aktyvius veiksmus, siekiant įteikti pareiškėjui korespondenciją (žr. šio sprendimo konstatuojamosios dalies I skyrių), nesant duomenų, kad pareiškėjas iš karto ieškojo korespondencijos (žr. Kauno TI paaiškinimus, pažymą, b. l. 50, 51), esant duomenims, kad visi laiškai grįžo siuntėjai (b. l. 105), kurių dalis, be kita ko, vėl buvo išsiųsti pareiškėjui (b. l. 105), daro išvadą, kad pataisos įstaigų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, nes jų neteisėtumą pareiškėjas grindžia prielaidomis, neįvertindamas jo paties didžiulio judėjimo. Dar daugiau, pareiškėjo teiginiai apie jam padarytą neturtinę žalą yra abstraktaus pobūdžio, nes vokų neįteikimas laiku, nepateikiant teismui jokių duomenų apie laiškų aktualumo pobūdį, teismo vertinimu, negali būti traktuojamas kaip veiksmas, sukeliantis kokią nors neturtinę žalą. Pareiškėjo teismo posėdyje pateikti aiškinimai, kad jam laiškai buvo būtini byloms vesti, atmestini, kaip nepagrindžiantys tų laiškų aktualumo, nes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus pareiškėjas turi teisę gauti civilizuotą savo teisių gynimo formą – net advokato teisinę pagalbą.

2.2. Šioje administracinėje byloje nėra nustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo A. G. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis