Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-447-134/2014Teisėjas Algirdas BaliulisProcesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-59-1-00160-2012-8

2014 m. birželio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš S. R.) laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi, R. Č. skirtas laisvės atėmimas 3 metams.

Priteista iš R. Č. S. R. 2000 Lt turtinei žalai atlyginti.

R. Č. dėl trijų nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš V. V., G. B. ir F. I.) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 12 d., apie 17 val., paskambinęs S. R., gyvenančiai į fiksuoto ryšio telefoną Nr. ir pasivadinęs pažįstamu Če melagingai pranešė apie jam neva gresiančius nemalonumus dėl eismo įvykio, kurio metu sužalojo žmogų, bei galimybę jų išvengti sumokėjus 2000 Lt, o S. R. sutikus duoti pinigų, atvyko į jos butą ir gavęs iš S. R. 2000 Lt pasišalino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – S. R. priklausiusius 2000 Lt.

R. Č. išteisintas kaltinus jį pagal BK 182 str. 1 d. tuo, kad jis :

2012 metų gegužės 13 d., apie 19 val. paskambinęs į V. V., gyvenančiai kaime, N. D. seniūnijoje, Ignalinos rajono savivaldybėje, priklausantį fiksuoto ryšio telefoną Nr. prisistatęs jos anūku ir melagingai pranešęs, kad eismo įvykio metu partrenkė bei sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusį berniuką, pasiūlęs išvengti nemalonumų sumokėjus 1500 Lt, nuvykęs pas V. V. į namus, apgaule savo naudai įgijo iš jos 800 Lt, padarydamas 800 Lt turtinę žalą,

2012 metų gegužės 29 d., apie 16 val. paskambinęs į G. B., gyvenančiai, priklausantį fiksuoto ryšio telefoną Nr., prisistatęs jos anūku ir melagingai pranešęs, kad eismo įvykio metu partrenkė bei sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusį žmogų, pasiūlęs išvengti nemalonumų sumokėjus 10000 Lt, nuvykęs pas G. B. į namus, apgaule savo naudai įgijo iš jos 10000 Lt, padarydamas 10000 Lt turtinę žalą,

2012 metų liepos 10 d., apie 18 val. paskambinęs į F. I., gyvenančiam, priklausantį fiksuoto ryšio telefoną Nr., prisistatęs sūnėnu Gintu ir melagingai pranešęs, kad pateko į eismo įvykį, kurio metu sužalojo berniuką, pasiūlęs išvengti nemalonumų sumokėjus 6000 Lt, nuvykęs pas F. I. į butą, apgaule savo naudai įgijo iš jo 2000 Lt, padarydamas 2000 Lt turtinę žalą.

Liudytojas D. D. parodė, kad atlikęs nukentėjusiesiems nusikaltimų metu padarytų skambučių analizę, pagal naudotų telefonų aparatų IMEI kodus ir SIM kortelių numerius nustatė, kad šiuos skambučius sieja arba naudoti telefono aparatai, arba SIM kortelės. Pasak apelianto, tai reiškia, kad nusikaltimus padarė tas pats asmuo, tačiau tai ne jis, nes nenustatytas joks ryšys tarp jo ir šių telefonų ar SIM kortelių.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra patikimų jo kaltės dėl sukčiavimo prieš S. R. įrodymų. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriais grindžiama apelianto kaltė, yra nukentėjusiosios S. R. parodymai ir jos ikiteisminio tyrimo metu atliktas apelianto atpažinimas. Nukentėjusioji S. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė vienodą prieš ją įvykdyto nusikaltimo eigą : jai pirmiausia telefonu paskambinęs vyras, prisistatęs Čeponiu, pasakė, kad jam reikia 2000 Lt, kuriuos jis turi sumokėti jo sukeltame eismo įvykyje sužalotai mergaitei, kad apie eismo įvykį nebūtų pranešta policijai, ji nurodė savo adresą, o netrukus į jos namus atėjęs jaunas vyras iš jos paėmė 2000 Lt. Nukentėjusioji, ikiteisminio tyrimo metu apklausta apie asmens, atėjusio į jos namus paimti 2000 Lt už neva eismo įvykį sukėlusio asmens išgelbėjimą, požymius, nurodė ne tik bendrus požymius : apie 30 metų amžiaus lietuviškai kalbėjęs vyras, žemesnis už ją (t.y. mažesnis nei 172 cm ūgio), apvalaus veido, lygių plaukų, bet ir individualų požymį - didelį tarpą tarp priekinių dantų (1 t., 40 b.l.). Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji R. Č. kaip asmenį, kuris jos namuose iš jos paėmė 2000 Lt, atpažino pagal šiuos ankstesnėje apklausoje nurodytus požymius (1 t., 70-73 b.l.). Nors parodymo atpažinti metu įtariamojo gynėjas nedalyvavo, tačiau tokia šio tyrimo veiksmo atlikimo tvarka atitiko raštu išreikštą tuo metu įtariamojo R. Č. valią, kad jo parodymo atpažinti metu jam gynėjo nereikia (2 t., 15-16, 19-20, 23-24 b.l.), byloje nebuvo BPK 52 str. 2 d. numatytų pagrindų, kuomet ikiteisminio tyrimo pareigūnui įtariamojo gynėjo atsisakymas neprivalomas, todėl apelianto teisės šio tyrimo veiksmo metu nebuvo pažeistos.

Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad asmens parodymo atpažinti veiksmai buvo atlikti laikantis BPK nustatytų šio tyrimo veiksmo taisyklių (BPK 191-192 str.), todėl šio tyrimo veiksmo rezultatas yra patikimas įrodymas dėl R. Č. įvykdyto sukčiavimo. Pažymėtina, kad nukentėjusioji R. Č. atpažino ir teismo posėdyje, jį įvardindama kaip asmenį, atėjusį pasiimti iš jos pinigų (4 t., 40 b.l.).

Apeliantas skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip pagrindiniu jo kaltės įrodymu rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo 2012-10-05 apklausoje duotais parodymais, kuriuose jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą. Skundžiamame nuosprendyje ir šiame sprendime yra aptarta, kad pagrindiniu apelianto kaltės įrodymu buvo nukentėjusiosios S. R. parodymai, o ne apelianto prisipažinimas padarius šį nusikaltimą. Iš nuosprendyje išdėstytų apelianto veikos kvalifikavimo motyvų matyti, kad teismas apelianto prisipažinimą vertino kaip duotą ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų įrodymų, nes jis 2012-10-05 apklausoje prisipažino padaręs nagrinėjamą nusikaltimą iš dalies dėl to, kad nukentėjusioji prieš dieną, t.y. 2012-10-04, jį atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis vėl ėmė neigti savo dalyvavimą šiame nusikaltime ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino todėl, kad taip liepė policijos pareigūnai. Tačiau teismo posėdyje apeliantą apklaususi tyrėja L. J., taip pat tyrime dalyvavęs pareigūnas D. D. paneigė apelianto teiginius, kad jis buvo verčiamas prisipažinti padaręs sukčiavimą.

Iš apelianto skunde dėstomų argumentų spręstina, kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotą prisipažinimą pagrindiniu jo kaltės įrodymu laiko dėl to, kad pirmosios instancijos teismas jį dėl kitų trijų sukčiavimo nusikaltimų, dėl kurių jis proceso metu niekuomet neprisipažino, išteisino. Tačiau iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas apeliantą dėl šių nusikaltimų išteisino todėl, kad asmens parodymo atpažinti metu viena nukentėjusioji jo neatpažino, o du nukentėjusieji nenurodė jokių individualių apelianto bruožų, todėl jų asmens parodymo metu atlikti apelianto atpažinimai pripažintai nepatikimais įrodymais. Taigi, apelianto pozicija tiek dėl jam inkriminuoto sukčiavimo prieš S. R., dėl kurio jis pripažintas kaltu, tiek dėl kitų trijų sukčiavimų, dėl kurių jis išteisintas, nebuvo lemiamu jo kaltės ir nekaltumo įrodymu.

Byloje nustatyta, kad R. Č. sukčiavimą padarė 2012-05-12, o laikinai sulaikytas dėl šio nusikaltimo tik 2012-09-06 (2 t., 3 b.l.), todėl ta aplinkybė, kad pas R. Č. nerasti šio nusikaltimo įrankiai : telefono aparatas ir SIM kortelė, paaiškinama kelių mėnesių laiko tarpu nuo nusikaltimo padarymo iki apelianto sulaikymo. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad, paėmęs pinigus iš S. R., telefono aparatą, kuriuo skambino šiai nukentėjusiajai, išmetė į vandens telkinį (2 t., 12-13 b.l.). Esant tokioms aplinkybėms, nusikaltimo įrankių nesuradimas nepaneigia kitų tiesioginių apelianto kaltės įrodymų reikšmės ir nesuteikia pagrindo juos vertinti kaip nepakankamus jo kaltei pagrįsti.

Apibendrindama kolegija sprendžia, kad R. Č. kaltė įvykdžius sukčiavimą prieš S. R. įrodyta patikimais ir pakankamais įrodymais, todėl tenkinti jo skundo prašymą jį išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo. Apeliantui pagal BK 182 str. 1 d. skirta laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, teisingai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Nuteistojo gynėja advokatė L.Binkevičienė teismo posėdyje pateikė pažymą, kurioje prašoma už antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 90 Lt. Šis prašymas netenkintinas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau procesas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo skiriasi, nes BPK 322 str. 1 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje reiškia, kad valstybė garantuoja valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje iš nuteistojo R. Č. negali būti priteistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Gynėjos prašymą priteisti išlaidas už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio teismo posėdyje atmesti.