Kauno apygardos teismo nutarimas

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutarimu nutarė M. L. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį 100 Ltbauda, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisenąpagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį M. L. nutraukti, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teismas nurodė, kad M. L. vairuojamas automobilis tik nežymiai atsitrenkė į už jo stovintį automobilį ir nežymiai jį apgadino. M. L. automobilis nebuvo apžiūrėtas, apgadintas automobilis „VW Golf“ buvo apžiūrėtas nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, duomenų, kad automobilis būtų apžiūrėtas iš karto po įvykio, byloje nėra, kaip nurodė pats M. L. jis nepastebėjo, kad būtų apgadinta kita transporto priemonė, todėl yra galimybė, jog vairuotojas galėjo sąžiningai klysti ir nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog M. L. iš eismo įvykio nepasišalino tyčia ir nesiekė išvengti atsakomybės, todėl jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalies subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad M. L. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, neįrodyta, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo byloje surinktų įrodymų ir iš esmės rėmėsi tik administracinėnatsakomybėn traukiamo asmens M. L., kad jis nepastebėjo, jog kontakto su kitu automobiliu metu buvo apgadinta kita transporto priemonė,todėl pasišalino iš eismo įvykio vietos, bei padarė nepagrįstą išvadą, kad tyčios jo veiksmuose nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. L. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010).

Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.

Byloje nustatyta, kad M. L., atbuline eiga išvažinėdamas automobiliu „MitsubishiPajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, atsitrenkė į toje pačioje aikštelėje stovėjusį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Po įvykio M. L. nevykdė Kelių eismo taisyklėse nustatytų pareigų ir iš įvykio vietos pasišalino. Šie veiksmai atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal ATPK 130 straipsnio l dalyje pažeidėjo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu (tyčia), asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. L. savo pirminiame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jautė, jog atsitrenkė į kitą automobilį, pravažiuodamas pažiūrėjo ir matė, kad kitą automobilį apgadino, tačiau įvertinęs, kad jį apgadino nedaug, nes tik šiek tiek nubraukė galinio bamperio dešinės pusės dažus, pats priėmė sprendimą, kad eismo įvykio nėrair iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavo(b.l. 8). Vaizdo medžiaga taip pat neginčijamai įrodo, kad kontaktas tarp transporto priemonių buvo ir pakankamai stiprus, nes M. L. automobiliu kliudyta kita transporto priemonė net sujudėjo nuo smūgio. Nors teismo posėdžio M. L. savo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nepripažino ir nurodė, kad nepastebėjo ar važiuodamas atbuline eiga į kažką atsitrenkė, tačiau apeliacinės instancijos teismonuomone, tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl laikytini asmens pasirinkta gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės.Be to, atkreiptinas dėmesys, kad M. L. turi 19 m vairavimo stažą, todėl būdamas patyręs ir sąmoningas kelių eismo dalyvis, privalėjo elgtis apdairiai, atsargiai bei manevruoti aikštelėje įsitikinęs, kad tai bus saugu.

M. L. kaltė, padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės įrodyta byloje esančiu vaizdo įrašu (b.l. 33), iš kurio akivaizdžiai matyti, kad esant šviesiam paros metui, aikštelėje manevruodamas automobiliu M. L., važiuodamas atbulomis,atsitrenkė į šalia stovėjusį automobilį „VWGolf“. Po smūgio jo vairuojamas automobilis iš karto sustoja, o po to juda ne atgal toliau, o į priekį, ir tik po to jis aplenkdamas kliūtį, į kurią atsitrenkė, vėl važiuoja atbuline eiga, todėl darytina išvada, kad M. L. suprato, jog atsitrenkė į kliūtį ir atbulas judėti negali dėl buvusios kliūties. Be to, iš įrašo matyti, kad abiejų automobilių kontaktas yra pakankamai stiprus, nes nuo smūgio „VW Golf“ automobilis stipriai sujuda, todėl akivaizdu, kad smūgis buvo žymus ir jo nepajusti buvo neįmanoma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po smūgio į kitą M. L. pasižiūri pro šoninį veidrodėlį, tada pavažiuoja į priekį, ištiesina automobilį, kad galėtų išvažiuoti atbulomis, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kad jis nesuprato apgadinęs kitą transporto priemonę, nes tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.