Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, diskriminaciją neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais.

2.3. Tvirtina, kad nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, t. y. visą parą praleido kamerose, kuriose apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų. Dėl netinkamo apšvietimo buvo padaryta žala jo sveikatai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo, naudojantis dušu ir tinkamo apšvietimo, jam kalint drausmės grupėje) Vilniaus PN, atlyginimo.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009).

7. Pasak pareiškėjo, jam kalint Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908

patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Atsakovės atstovas pateikė paaiškinimus, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nuo 2017 m. I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Taigi nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis (su pertvaromis ar be jų). Kaip nurodė atsakovės atstovas, nuo 2017 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Teismui nėra pagrindo abejoti pateiktais institucijos duomenis, be to, minėtą informaciją patvirtina byloje esančios dušo patalpų foto nuotraukos (b. l. 24–30).

Teismas sutinka su atsakovės atstovo argumentu, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, todėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019). Teismo vertinimu, dušų pertvarų įrengimas yra pakankamas privatumo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimų būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais.

8. Dėl pareiškėjo argumento, kad nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. jis buvo laikomas drausmės grupėje, t. y. visą parą praleisdavo kamerose, kuriose apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų, teismas pažymi, kad pagal byloje esančius pareiškėjo asmens bylos duomenis galima spręsti, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 16K (I aukštas) ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D (II aukštas) (b. l. 17–20). Tuo tarpu pagal teismui pateiktą Vilniaus pataisos namų 2019 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 9-5455 Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2019 m. gegužės 3 d. aktu Nr. (10-12 15.4.8) PA-2975 nurodė užtikrinti Vilniaus PN dirbtinę apšvietą kamerose Nr. 11, Nr. 13 ir Nr. 20 (b. l. 21, 22–23). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas visai kitose kamerose nei jis nurodo savo skunde, teigdamas, kad Vilniaus PN neužtikrino jam tinkamo apšvietimo. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam kalint nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. drausmės grupėje, buvo padarytas pažeidimas, neužtikrinant tinkamos apšvietos.

9. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo įstaigoje sanitariniai mazgai buvo nesutvarkyti (įrengtos tik tupyklos), t. y. neatitinka keliamų higienos reikalavimų, nes pagal teisės aktus turi būti įrengtas klozetas. Teismas pažymi, kad teisės aktų normos nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas kamerose. Atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, atitinkantys sanitarines higienos normas, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu buvo pažeistos, tuo pačiu negalima konstatuoti laisvės atėmimo įstaigos neteisėto veikimo (neveikimo), kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sėdimų klozetų nebuvimo.

10. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

11. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.