Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V. ) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal Nuteistų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Normos), 7 punktą (Normų redakcija, galiojusi pareiškėjo kalinimo Kybartų PN laikotarpiu), suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Kybartų pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, vertintinas laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra nuteistas asmuo ir jam Kybartų PN kalinimo laikotarpiu skunde nurodytos higienos priemonės nebuvo išduotos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad šių higienos priemonių išdavimas pareiškėjui nenumatytas teisės aktais ir kad nebuvo teikta pareiškėjo prašymų. Taigi, kaip matyti iš tuo metu galiojusių teisės normų ir nustatytų faktinių aplinkybių, Kybartų PN ginčo laikotarpiu laikėsi Normose įtvirtintų taisyklių ir nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, neišduodavo higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetukų, skutimosi peiliukų).

Tačiau nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje LVAT, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. LVAT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią nuteistiesiems ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems, be kitų higienos reikmenų, išduodama dantų pasta, dantų šepetėliai bei skutimosi peiliukai. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Kybartų PN neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus – žalą ir priežastinį ryšį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jam sugedo dantys, todėl buvo priverstas kreiptis į odontologą. Be to, jis buvo psichologiškai gniuždomas, diskriminuojamas, buvo žeminamas jo orumas. Teismui įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d.), matyti, jog pareiškėjas dėl psichologinės būsenos bei dėl dantų būklės į specialistus nesikreipė (b. l. 12 – 23).

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių yra kreipęsis raštu į Kybartų PN administraciją, o ši atsisakytų tenkinti pareiškėjo prašymą dėl higienos priemonių suteikimo. Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą. EŽTT minėtame sprendime akcentavo, jog turi būti nuteistojo (sulaikytojo) prašymas kalinimo įstaigai aprūpinti pareiškėją asmens higienos priemonėmis.

Be to, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl higienos priemonių neišdavimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas, negalėdamas įsigyti higienos priemonių (atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. pareiškėjas gavo pašalpą iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo – 4 Eur (b. l. 24) bei jų neišdavus atsakovei, patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus tai, kad nustatytas pažeidimas truko apie tris mėnesius, nesant įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovę dėl higienos priemonių suteikimo, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipiasi į teismą daugiau nei po dvejų metų, nenustačius, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų ar sutriko sveikata, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė gauti higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlį ir skutimosi peiliukų) buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo J. V. (J. V. ) teisė gauti higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlį ir skutimosi peiliukų) buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.