Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-66-1-00515-2009-6) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2014 m. kovo 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Bernotavičiui, gynėjams adv. Arnui Paliukėnui, Antanui Jarašiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Antano Jarašiaus ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus dėl Kėdainių aplinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo

M. K. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 2 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams įpareigojant M. K. per šį laikotarpį tęsti darbą (ar būti registruotam darbo biržoje)

T. G. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 2 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, T. G. įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą (ar būti užsiregistravus) darbo biržoje.

Iš civilinės atsakovės UAB „ (duomenys neskelbtini)“ į. k. 302248339, subsidiariai iš kaltinamojo T. G., a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 2/3 dalys žalos atlyginimo, tai yra nukentėjusiesiems: T. T. 1113,20 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. Š. 3340,77 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, B. Ž. 1752,48 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. P. 1206,57 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 1/3 dalis žalos atlyginimo, tai yra nukentėjusiesiems: T. T. 556,60 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. Š. 1670,38 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, B. Ž. 876,24 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. P. 603,28 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. P. ieškinys dalyje dėl 193,61 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimo dalyje dėl išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu bei negautų pajamų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. P. pripažinta teisę į civilinio ieškinio dėl negautų pajamų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Iš M. K. ir T. G. priteista po 210,49 Lt (du šimtus dešimt litų 49 ct) iš kiekvieno proceso (dokumentų siuntimo) išlaidų valstybės naudai.

Iš M. K. ir T. G. priteistos nukentėjusiųjų turėtos išlaidas teisinei pagalbai apmokėti iš kiekvieno kaltinamojo: po 500 Lt (penkis šimtus litų) T. T., po 500 Lt (penkis šimtus litų) A. P., po 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) E. Š. ir po 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) B. Ž..

Likusioje dalyje nukentėjusiųjų E. Š. ir B. Ž. prašymai dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas pagal BK 139 str. 2 d. už tai, kad jis 2009 m. gegužės 23 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) kaime, buvusiame oro uoste, nekomercinio automobilių sporto renginio „L. D.“ metu, būdamas renginio dalyviu ir pasirodymo pabaigoje, vairuodamas jam priklausantį automobilį ,,Nissan 200SX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trasos lėtėjimo zonoje, neįvertino tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiūrovų bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis, neatsižvelgė į tai, kad važiuojamosios dalies danga yra šlapia, kad rungties metu automobilio padangos nusidėvėjo, nesumažino automobilio važiavimo greičio, netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumą dėl ko automobilis neįgavo tiesiaeigio stabilaus judėjimo, automobilio nesuvaldė ir automobilis slysdamas išvažiavo už trasos lėtėjimo zonos ribų į dešinę ir partrenkė šalia trasos stovėjusius žiūrovus, tuo dėl neatsargumo M. K. ir J. D. nežymiai sutrikdė sveikatą, T. T., M. D., E. Š., A. P. ir B. Ž. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

T. G. nuteistas už BK 139 str. 2 d. numatytą veiką, nes jis 2009 m. gegužės 23 d. nuo 6 val. iki 13 val., (duomenys neskelbtini), būdamas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buvusiame oro uoste organizuodamas renginį „L. D.“, neužtikrino automobilių sporto varžybų ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2009-05-20 išduoto renginių viešose vietose leidimo Nr. L-11 saugumo sąlygų, tai yra pagal renginio nuostatus save paskyręs atsakingu už dalyvių ir žiūrovų saugumą, nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniškai nesiėmė organizacinių saugumą užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zoną be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, iki renginio pradžios trasos lėtėjimo zonos neaptvėrė, nesiėmė kitų priemonių, kad žiūrovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos, taip neužtikrino trasos saugumo, dėl ko renginio dalyviui M. K. 2009 m. gegužės 23 d. apie 13 val. vairuojant savo automobilį ,,Nissan 200SX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasirodymo pabaigoje, trasos lėtėjimo zonoje, neatsižvelgus į tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiūrovų, bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis, kad važiuojamosios dalies danga yra šlapia, kad rungties metu automobilio padangos nusidėvėjo, nesumažinus automobilio važiavimo greičio, netinkamai pasirinkus bei atlikus automobilio valdymo veiksmų visumą, dėl ko automobilis neįgavo tiesiaeigio stabilaus judėjimo, automobilio nesuvaldė ir automobilis slysdamas išvažiavo už trasos lėtėjimo zonos ribos į dešinę ir partrenkė šalia trasos stovėjusius žiūrovus, tuo dėl neatsargumo M. K. ir J. D. nežymiai sutrikdė sveikatą, T. T., M. D., E. Š., A. P. ir B. Ž. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Skunde nuteistojo T. G. gynėjas advokatas Antanas Jarašius prašo 2013 m. liepos 18 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį T. G. atžvilgiu pakeisti – T. G. išteisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės, neturtinės žalos ir kitų išlaidų priteisimo bei palikimo teisės į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka iš T. G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“.

Skunde teigiama, jog teismas neišaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl prašoma atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą – apklausti liudytojus Š. M. ir G. D., kurie gali patvirtinti, kad instruktažo metu buvo reikalaujama lėtėti po finišo ir mažinti automobilio slydimo kampą dar prieš finišą, už trasos saugumą buvusius atsakingus savanorius T. P. ir A. M., taip pat Lietuvos automobilių sporto federacijos Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininką R. M. – dėl privalomų saugumo reikalavimų.

Apeliantas nurodo, jog teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą kaltinamajam priėmė šališką sprendimą ir padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą; dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; netaikytas įstatymas, kurį reikėjo pritaikyti. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pažeistos BPK 20 str. 3 ir 5 dalys, 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 2,3 p. Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendį grindė prielaidomis, T. G. ir liudytojų parodymus vertino šališkai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tuo pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą“ 3.18 p. Teismas nepaisė Lietuvos bei Europos žmogaus teisių teismo formuojamos praktikos, jog teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Skundžiamas nuosprendis nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalinti prieštaravimai ir abejonės, kurios privalo būti aiškinamos nuteistojo naudai, o ne jo nenaudai, kaip yra šioje byloje.

Teismas nenustatė, kokiu atstumu nuo finišo linijos nuteistasis M. K. partrenkė ir sužalojo žiūrovus. Skundo autoriaus nuomone, ši esminė aplinkybė iš viso nebuvo tiriama, ji neaptarta nuosprendyje ir neįvertinta. Šia prasme nuteistojo M. K. parodymai, kad pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo ta, jog lėtėjimo zona nuo žiūrovų nebuvo atitverta „stop“ juosta, yra visiškai nereikšmingi – tokia juosta niekaip negalėjo sulaikyti iš trasos dideliu greičiu išslystančio ir nevaldomo automobilio, juo labiau – užkirsti kelią netinkamiems M. K. veiksmams, nes tuo pačiu teismas pripažino, kad M. K., pagal savo patirtį ir prisiimtą atsakomybę vairuoti padidinto pavojaus šaltinį, galėjo ir privalėjo įvertinti tokio automobilinio šou renginio pavojingumą, važiavimo sąlygas ir savo gebėjimus suvaldyti rizikingai vairuojamo padidinto pavojaus šaltinį, ką jis akivaizdžiai pervertino. Apelianto nuomone tokie teismo motyvai prieštaringi.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas atstumas nuo finišo kirtimo linijos iki užvažiavimo ant žiūrovų vietos, bei žiūrovų vietos (atstumo) nuo trasos, o tai itin svarbu įvertinant, ar žiūrovai buvo saugiu atstumu nuo finišo kirtimo linijos ir trasos šono. Byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kokiu atstumu turėjo būti (privalomai ar rekomenduojama) ištiesta „stop“ linija lėtėjimo trasos ilgio ir pločio atžvilgiu. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir eismo įvykio vietos planas (t. 1 b. l. 3-6) šia prasme yra visiškai neinformatyvūs. Byloje yra parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys: T. G. - 145 m nuo finišo iki įvykio vietos (t. l. b. l. 36-37), V. D. - 56-60 m ir 10-11 m iki trasos kelio (t. 1 b. l. 49-50), M. K. - 80-90 m ir 8-9 m (t. 1 b. l. 69-70), B. Ž. - 70-75 m ir 8 m, taigi vidurkis - (360,5 m : 4) - 90 m ir (27 : 3) - 9 m.

2012-10-25 ekspertizės išvada Nr. 11-1281(12)/11-2592(12) nustatyta, kad „M. K. nesuvaldė vairuojamo automobilio „Nissan 200 SX“, kuris nuslydo nuo važiuojamosios dalies į pievą dėl netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumos <...> jo „pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo nepriimtini“-, Automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finišo liniją ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumą dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, būtų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neišslystant į pievą“; „Automobilio „Nissan 200 SX", važiuojančio vairuotojo nurodytu 60 km/h greičiu tiesiaeigiu stabiliu judesiu, mažiausias sustabdymo kelias, eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis, yra 37,7 m, o važiuojančio nurodytu 70 km/h greičiu - 48,8 m“. Skunde teigiama, kad žiūrovai buvo dvigubai didesniame atstume, maždaug už 9 metrų nuo trasos, pievoje, t. y. visiškai saugiame atstume nuo finišo linijos ir trasos, su sąlyga, kad varžybų dalyviai vykdys instruktažo reikalavimus ir imsis tinkamų priemonių saugiai grįžti lėtėjimo trasa. Varžybose dalyvavo apie 30 asmenų, M. K. atvejis – vienintelis (tai - tik 3,3 proc. nuo visų dalyvių skaičiaus), todėl ta aplinkybė, kad žiūrovai, stovėję pievoje maždaug už 90 metrų nuo finišo linijos, ir ta vieta nebuvo atitverta „stop“ juosta, neturėjo tiesioginės įtakos įvykio kilimui. Priežastinio ryšio tarp T. G., kaip organizatoriaus veiksmų ir kilusių pasekmių, nėra.

M. K. yra dalyvavęs daugelyje renginių, žinojo reikalavimus ir tai, kad vairuoja – padidinto pavojaus šaltinį, už kurio valdymą atsakingas tik jis, prieš startą matė žiūrovų buvimo vietas, todėl galėjo ir privalėjo važiuoti taip, kad nepadarytų žalos tretiesiems asmenims. Siekdamas kuo didesnio efekto, jis neįvertino savo sugebėjimų, todėl tuo pačiu privalo prisiimti galimą padidinto pavojaus šaltinio riziką bei pasekmes. Ekspertai nustatė (12, 19 išvados punktai), kad automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finišo liniją ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumą, dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, būtų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neišslystant į pievą.

Kėdainių rajono apylinkės teismas, padalindamas atsakomybę renginio organizatoriui T. G. ir tiesioginiam įvykio kaltininkui M. K., netinkamai nustatė bei įvertino faktines įvykio (bylos) aplinkybes, juo labiau – nustatydamas dvigubai didesnę T. G. kaltę, neatsižvelgdamas į tai, kad įvykis (sužaloti nukentėjusieji) kilo išimtinai dėl vairuotojo M. K. konkrečių veiksmų (neveikimo). Skunde pažymėtina, kad valstybinis kaltintojas, taip pat vertinęs kaltinamųjų veiksmus bei jų ryšį su pasekmėmis, prašė skirti atvirkščiai proporcingas bausmes (dvigubai didesnę M. K., o ne T. G.), nei paskyrė teismas.

Nors T. G. yra nuteistas už nusikaltimą dėl neatsargumo, padarytą automobilių sporto renginio metu, tačiau nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodyta, kokius norminius aktus ar taisykles, kurios galėjo/turėjo būti taikomos, jis pažeidė. Esant tokioms aplinkybėms, teiginiai: „nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniškai nesiimdamas organizacinių saugumą užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zoną be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, nesiėmė kitų priemonių, kad žiūrovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos, taip neužtikrino trasos saugumo“ yra abstraktūs, deklaratyvūs nes buvo numatyti asmenys, atsakingi už trasos saugumą, o automobiliai (ir padangos) buvo patikrinti tam paskirtų atsakingų už šią sritį asmenų. Visi renginio dalyviai buvo instruktuoti, lėtėjimo zona jokiomis inžinierinėmis priemonėmis niekada nebūdavo aptveriama, nes tai – pati saugiausia trasos dalis, ką patvirtino ir nukentėjusieji bei liudytojai E. Š., G. B., T. T.. Todėl, jeigu teismas laikė, jog žiūrovai buvo nesaugioje vietoje, ją pasirinko patys, dauguma jų – vienaip ar kitaip susiję su automobilių sportu: T. T. buvo akredituotas fotografas, dalyvavęs daugelyje renginių ir kaip dalyvis; B. Ž., kaip ir G. B., yra ne kartą dalyvavęs „driftingo“ renginiuose kaip dalyvis. Teismas nukentėjusiųjų veiksmus turėjo įvardinti kaip didelį neatsargumą ir pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 6 p.). Apelianto nuomone, visi žiūrovai suvokė galimą pavojų ir stebėjimo vietą pasirinko patys, atsižvelgdami ir į inžinierinių priemonių buvimą ar nebuvimą, trasos zoną (pavojingumą) ir atitinkamai galimą pavojų savo sveikatai ar gyvybei.

Skunde teigiama, jog nelogiška ir prieštaringa kaltinimo M. K. dalis, kurioje teigiama, jog „neatsižvelgus į tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiūrovų, bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis...“. Iš to seka, kad jei lėtėjimo zona būtų buvusi atitverta „stop“ juosta, M. K. būtų nusikaltimo nepadaręs, arba: kad M. K. privalėjo važiuoti atsižvelgdamas į tai, kad lėtėjimo zona neatitverta nuo žiūrovų. M. K. važiavo taip kaip važiavo ir į minėtas aplinkybes nekreipė jokio dėmesio. Tai nėra užvažiavimo ant žiūrovų priežastis ir tiesioginio ryšio tarp minėtų T. G. veiksmų bei pasekmių nėra. Nesant įrodymų, kad žiūrovai buvo nesaugioje vietoje, negalima T. G., nei UAB „ (duomenys neskelbtini)“ baudžiamoji atsakomybė.

Nepagrįstas ir neatitinka faktinėms aplinkybėms nuosprendžio teiginys, jog „renginio dieną išslydo vienas automobilis iš trasos įskaitinėje zonoje“ – tam buvo pasiruošta, niekas nenukentėjo, nei viename T. G. organizuotame renginyje panašaus įvykio nebuvo (o jų įvyko apie 20). Renginiuose automobiliai išslysta iš trasos įskaitinėje zonoje, tokios vietos yra žinomos ir joms papildomai skiriama dėmesio.

Skundo autoriaus nuomone, nepagrįstas teismo teiginys, jog „įvykio negalima laikyti neatsitiktiniu“ nes numatyti, kad dalyvis nesivadovaus instruktažo metu duotais nurodymais ir elgsis priešingai be priežasties, yra neįmanoma. Nesutinka apeliantas ir su teiginiu, jog „T. G. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, pagal savo patirtį ir prisiimtą atsakomybę galėjo ir privalėjo įvertinti automobilinio šou renginio pavojingumą...“, nes visos kitos zonos buvo saugios ir tvarkingos. Lėtėjimo zona – ypač saugi. Vairuotojas pats priėmė sprendimą ir pasielgė priešingai, nei reikalauta instruktažo metu, todėl turi atsakyti už savo netinkamus veiksmus.

Faktinėms aplinkybėms neatitinkančiu apeliantas laiko ir teiginį, jog T. G. pripažino, kad žiūrovai nebuvo instruktuoti, kaip jie turi elgtis. Nurodo, jog žiūrovai neturi būti instruktuojami. Tai padaryti neįmanoma – jie nuolat keičiasi, atvažiuoja, išvažiuoja, jie patys privalo suvokti ir įvertinti, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis ir pasirinkti saugią stebėjimo vietą. Trasos išdėstymas, konfigūracija buvo pritaikyta būtent tam, kad dalyviai būtų priversti kirsti finišo liniją beveik išsitiesinę ir galėtų iš karto stabdyti.

Apeliantas nesutinka ir su teiginiu, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo tik priedanga įgyvendinti „driftingo“ bendruomenes narių norą susirinkti ir išvengti policijos įsikišimo, nes UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuodavo ir metų čempionatus, mokėdavo mokesčius. T. G., kaip fizinis asmuo, renginio organizuoti negalėjo ir to nedarė, tai atliko bendrovė. Policijai, savivaldybei, priešgaisrinei tarnybai, greitajai medicinos pagalbai buvo pranešta oficialiai.

Skunde nesutinkama su nuosprendžio motyvu, kad T. G. prieštaraudamas pripažino ir patvirtino iki įvykio matęs ir suvokęs, kad žiūrovai nėra saugioje vietoje. Nuteistojo gynėjas teigia, jog T. G. nurodė, kad matė būtent tuos asmenis iki įvykio likus kelioms minutėms ir ėjo juos įspėti/patraukti (ar tai pranešė radijo ryšiu už saugą atsakingam asmeniui, kad tai padarytų), tačiau nespėjo, t. y. jis ėmėsi saugumo priemonių, tačiau žiūrovai nėra paklusnūs ir nuolat, rizikuodami artėja prie trasos.

Skunde pažymima, jog konkrečių atstumų Lietuvos automobilių sporto federacijos (toliau-LASF) dokumentuose nėra nurodyta (kad būtų bent 10 ar 20 metrų atstumas nuo važiuojamosios dalies, kad būtų reikalavimas kažką montuoti ar tiesti). Tai vertinama pagal situaciją, trasos konfigūraciją, greičio ir galimo susidūrimo kampą. Šiuo atveju lėtėjimo zonoje važiuojama tiesiai ir lėtai. Taip pat jokiuose LASF dokumentuose nėra nustatyti aiškūs reikalavimai saugioms žiūrovų zonoms. Dėl atitvarų, „stop“ juostos atstumų nuo važiuojamosios dalies paaiškinti gali LASF Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R. M..

Be to, teismas padaręs išvadą, kad žiūrovai stovėjo nesaugiu atstumu, turėjo nurodyti, koks šiuo atveju atstumas buvo saugus. Apelianto nuomone baudžiamoji atsakomybė galėtų kilti, tik jei žiūrovai būtų buvę įleisti į varžybų trasą ir nebūtų imtasi priemonių jų iš ten pašalinti. Visos trasos apsaugoti nuo galimo kiekvieno žiūrovo ar dalyvio neprognozuojamų, neleistinų veiksmų neįmanoma, žiūrovai ir patys privalo elgtis protingai, apdairiai ir atsargiai, rūpintis savo gyvybe ir sveikata.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad už žalą turi atsakyti T. G. darbdavys UAB „ (duomenys neskelbtini)“, bei sprendimu kartu taikyti ir subsidiarinę atsakomybę pačiam T. G. tuo motyvu, kad bendrovė neturi pakankamai turto ir lėšų bei kad T. G. veikė ir savo asmeniniais interesais. Šiuo atveju subsidiari atsakomybė nepagrįsta, nes akcininkas neatsako už bendrovės padarytą žalą ar skolas.

Teismo išvada, kad už žiūrovų saugumą buvo atsakingas renginio organizatorius UAB „ (duomenys neskelbtini)“ (esą, žiūrovai renginį stebėjo nesaugiu atstumu nuo trasos – tuo nepasirūpino T. G., veikęs bendrovės vardu), todėl jis turįs prisiimti 2/3 dalis su įvykiu susijusios žalos atlyginimo, o M. K. - 1/3 dalį, nepagrįsta tiek dėl dvigubo atsakovo įvardijimo – T. G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“, tiek ir dėl to, kad tiesioginis žalos padarymo kaltininkas yra M. K.. Be to, 29 asmenys (97 procentai renginio dalyvių) jokios žalos nepadarė, o jei nebūtų netinkamų neteisėtų M. K. veiksmų, T. G. atsakomybė nekiltų, todėl teismas laikant, kad T. G. kaltė yra dalinė – civilinius ieškinius išsprendė neteisingai taikydamas įstatymą, kurio nereikėjo taikyti ir netaikydamas įstatymo, kurį reikėjo taikyti, neaptarė ir didelio nukentėjusiųjų neatsargumo (BK 59 str. 6 p.).

Skunde tai pat teigiama, jog neturtinės žalos dydžiai byloje nustatyti nukrypstant nuo teismų praktikos, kur dėl tokių sužalojimų priteisiama iki 5 000 Lt, be to, neatsižvelgta į renginio bendrą tikslą, nuteistųjų asmenybes, jų turtinę padėtį ir ypač – į galimos atsakomybės laipsnį bei pobūdį.

Skunde pažymima, jog B. Ž. nesunkus (iš sunkaus) sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas tenkinant gynėjo prašymą. Bylos nagrinėjimo padidėjęs laikas niekaip nesusijęs su T. G. veiksmais ar kalte, juo labiau – kad jis pradžioje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o byla nagrinėta kelis metus. Tačiau teismas nukentėjusiesiems tiek E. Š., tiek B. Ž. atstovavimo išlaidas priteisė lygiomis dalimis iš abiejų nuteistųjų, nors jos, lyginant su kitų nukentėjusiųjų realiai turėtomis atstovavimo išlaidomis, yra žymiai didesnės.

Nuteistasis M. K. skunde prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-07-18 nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 2 d., paskirta bausmės, priteista dalis civilinių ieškinių ir procesinių išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiųjų pareikštus turtinius reikalavimus atmesti.

Teigia jog teismas padarė teisingas išvadas dėl T. G. kaltės, pagrįstai pripažino jį, kaip renginio (sporto varžybų) tikrąjį organizatorių, atsakingą už šio renginio saugumą, kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 str. 2 d. Apeliantas nesutinka su ta nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 2 d., ir mano, kad šioje dalyje teismo nuosprendis nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o teismo išvados yra paremtos vien prielaidomis.

Teismas pripažindamas apeliantą kaltu, rėmėsi išskirtinai tik kaltinimo pateikta versija, visiškai nesigilino į kitas reikšmingas įvykio aplinkybes, rodančias pareikšto kaltinimo nepagrįstumą, išvadas dėl kaltės padarė netinkamai įvertinęs bylos įrodymus, remdamasis vien prielaidomis, nukentėjusiųjų nuomone. Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, neįsigilino į norminį reglamentavimą, į byloje atliktos ekspertizės užfiksuotų duomenų visumą. Ekspertizės išvadomis rėmėsi selektyviai, t. y. parenkant tik tas nuostatas, kuriomis tariamai galima tvirtinti apeliantui pareikšto kaltinimo pagrįstumą. Tokiu būdu buvo pažeistos apelianto, kaip kaltinamojo, teisės į teisingą ir nešališką teismą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 (I) str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 44 str. 5 d., kas taip pat sąlygojo neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Nuosprendis turėtų būti panaikintas, kadangi byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytus neva neteisėtus nuteistojo veiksmus, o taip pat nesurinkta įrodymų dėl kaltės dėl kilusių padarinių.

Skunde apeliantas pažymi, jog jis niekada neneigė, kad vairavo automobilį, kad automobilį sumėtė ir kad nukentėjusiems asmenims šio įvykio metu buvo sutrikdyta sveikata, tačiau nesutinka su teiginiais, kad vairuodamas automobilį varžybų metu, apeliantas padarė kokius nors teisės pažeidimus, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ar nusikalstamai pasitikėdamas ir kad kaltas dėl kilusių pasekmių.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, jog 2009 m. gegužės 23 d. (įvykio metu) Kėdainių aerodrome įvykęs renginys turėtų būti vertinamas kaip šou renginys, o ne sporto šakos varžybos, kad tai yra ne oficialiai pripažintos sporto šakos sportininkų varžybos, kuriose sportininkai varžydamiesi gali susitelkti į rezultato siekimą, ko, teismo įsitikinimu, M. K. neturėjo teisės sau leisti tokiame bendraminčių mėgėjų, manevruojančių padidinto pavojaus šaltiniais, susibūrime. Tokios išvados prieštarauja norminiam reglamentavimui bei neatitinka byloje esančių duomenų. Toks nepagrįstas faktinių duomenų vertinimas sąlygojo ir tolimesnių neteisingų bei nepagrįstų teismo išvadų padarymą dėl tariamai neteisėtų apelianto veiksmų bei jo kaltės.

Teismas išvadą, jog tai buvo ne sporto varžybos, o šou renginys, padarė vien todėl, kad „driftingas“ įvykio metu nebuvo įtrauktas į Lietuvos automobilių sporto federacijos kuruojamų sporto šakų sąrašą (tai buvo padaryta tik 2012 metais). Tai viešas renginys, kuriame asmenys siekia rezultatų, varžosi, atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos būna vertinami paskirtų teisėjų, įgyja teisę dalyvauti kitose varžybose ir pan., todėl tokios veiklos vertinimas kaip sporto šakos negali priklausyti vien nuo fakto, kai ji yra įtraukiama į tam tikros federacijos kuruojamų sporto šakų sąrašą. Dalyvių veiksmai, siekiant rezultato, po to, kai tokia veikla yra įtraukiama į tam tikros sporto federacijos kuruojamų sporto šakų sąrašą, nepasikeičia. Dėl renginio vertinimo teismas nenuoseklus, nes aprašomojoje dalyje yra konstatuota, jog įvykis įvyko „nekomercinio automobilių sporto renginio „L. D.“ metu“. Be to, vertinant T. G. veiksmus nurodoma, kad T. G. nesivadovavo galiojančiais norminiais aktais renginiams, kuriuose važiuoja padidinto pavojaus šaltiniai (nuosprendyje nėra atskleista apie kokius norminius aktus čia minima, tačiau atsižvelgiant į byloje pateiktus norminius aktus, teigtina, kad čia turima mintyje Lietuvos automobilių sporto kodeksas, varžybų organizavimo taisyklės, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentas), o vadovavosi akivaizdžiai neoficialiomis – „driftingo“ bendruomenės viduje mėgėjų sukurtomis taisyklėmis.

Šiuo atveju įvykio vietoje buvo suformuota trasa, buvo varžomasi dėl tam tikro rezultato – patekimo į kitas varžybas, kas rodo, kad įvykio metu vyko varžybos, kaip tai numatyta Kūno kultūros ir sporto įstatymo 2 str. 15 d., 27 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, kad tai nebuvo automobilių sporto varžybos. Be to, Panevėžio apygardos teisme apklaustas specialistas A. B., turintis ilgametę patirtį automobilių sporto saugumo užtikrinime, patvirtino, jog tai yra visuotinai žinomas sportas, jie rengia visų rūšių automobilių varžybas, o saugumo reikalavimai yra vieningi visiems automobilių sporto renginiams.

Teismas visiškai nevertino ir visiškai nepasisakė dėl to, jog Lietuvos Respublikoje automobilių sporto varžybų, renginių lenktynių organizavimą, jų saugumo užtikrinimo reikalavimus nustato Lietuvos automobilių sporto federacija, jie įtvirtinti Lietuvos automobilių sporto kodekse. Pagal LASK 16 str. a p. varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas. Įvykio metu vykusios „driftingo“ varžybos priskirtinos prie neklasifikuotinų varžybų grupės. Pagal LASK 18 str. neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis LASK reikalavimų. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, jog vykęs renginys nėra automobilių sporto varžybos ir tokiu atveju apeliantui kilo pareiga elgtis išskirtinai rūpestingai ir atidžiai, todėl negalėjo maksimaliai susitelkti į rezultato siekimą, kaip tą daro sportininkai kitų varžybų metu. Tokios teismo išvados paneigia esamą reglamentavimą bei esamą praktiką dėl neprofesionalių lenktynininkų (kuriems dalyvavimas tokiose lenktynėse yra tik pomėgis ir tai nėra jų pragyvenimo šaltinis ar darbas) varžybų organizavimo. Teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja aukščiau paminėtam norminiam reglamentavimui, specialisto paaiškinimams bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios patvirtina, jog minėtas renginys yra automobilių sporto varžybos, kurioms turi būti taikomos visos tokioms varžyboms privalomos taikyti saugos priemonės.

Lietuvos automobilių sporto kodeksas, varžybų organizavimo taisyklės, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentas, pagal kuriuos sporto varžybų ir renginių organizatoriai atsako už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų saugumą sporto varžybų ir renginių metu. Šiuose dokumentuose reglamentuoti renginiui (varžyboms) keliami saugumo reikalavimai buvo ir yra privalomi 2009-05-23 renginio, kurio metu ir įvyko nagrinėjamas įvykis, nes, vykęs renginys atitinka neklasifikuojamų varžybų statusą. 2009-05-23 renginį (varžybas) organizavo UAB „ (duomenys neskelbtini)“, organizacinio komiteto pirmininkas ir saugumo viršininkas buvo šios įmonės direktorius T. G.. „Drifto“ varžybų trasa sudaryta iš trijų zonų: greitėjimo, įskaitinės bei lėtėjimo (t. 1 b. l. 42). Visos šios zonos privalėjo būti saugiai atskirtos ir aiškiai pažymėtos. Anksčiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustas specialistas A. B. paaiškino, jog varžybų trasoje dalyvių greičiai nėra ribojami. Todėl būtent organizatoriui tenka pareiga užtikrinti saugumą visoje trasoje (taip pat ir lėtėjimo zonoje), įvertinti greičius, išvažiavimo iš trasos galimybės, kitus nelaimingų įvykių rizikos faktorius ir imtis saugos priemonių apsaugant tiek žiūrovą, tiek ir varžybų dalyvį. Visa atsakomybė už trasos saugumą tenka būtent varžybų organizatoriui, kas buvo nurodyta ir Kėdainių miesto savivaldybės išduotame leidime. Iš to darytina išvada, kad apeliantui, kaip šių varžybų dalyviui, nekyla pareiga rūpintis saugumu trasoje; prieš išvažiuojant į trasą įvertinti esantį saugumą žiūrovų atžvilgiu; kažkaip specialiai įvertinti, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžinieriniais įrenginiais nuo žiūrovų ar nesaugoma fizinėmis priemonėmis. Varžantis šiame automobilių sporte, siekiama pasirodyti kaip galima geriau, važiavimo metu parodyti kaip įmanoma geresnį rezultatą, siekiama įskaitinėje zonoje šoniniu slydimu kuo gražiau praslysti ir pan.., todėl įskaitinėje zonoje važiuojama labai arti galimybių ribos, dėl ko dalyvis visas susikoncentruoja į trasą, atliekamus veiksmus ir tuo metu nemato aplink trasą esančių žiūrovų buvimo vietos bei juos skiriančių saugos priemonių, nes būtent organizatoriui – šiuo atveju T. G. tenka pareiga užtikrinti trasos saugumą, nustatyti tinkamą, saugų atstumą nuo trasos iki žiūrovų buvimo vietos bei ją teisingai paženklinti ar imtis kitų saugumo priemonių. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis T. G. jokių saugumo priemonių nesiėmė, dėl ko nukentėjusieji buvo nesaugioje vietoje. Tuo labiau, kad kaip nustatyta byloje, jei varžybų organizatorius būtų ėmęsis saugumo priemonių, būtų nustatęs bent minimalų saugų atstumą nuo trasos iki žiūrovų būvimo vietos, byloje nustatytų pasekmių būtų išvengta, nes apelianto valdoma transporto priemonė po apsisukimų sustojo vos 2,8 m (užfiksuota schemoje) nuo trasos kelio dangos, o šiuo atveju žiūrovai įvykio metu buvo arba ant važiuojamosios (asfaltuotos) trasos dalies, arba visai šalia jos.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, jog jis neįvertino lėtėjimo zonos saugumo trūkumų, nesumažino greičio, netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumą ir galėjo suvaldyti automobilį kirsdamas finišo liniją, pasielgė nusikalstamai nerūpestingai. Šias išvadas teismas grindė neteisinga apelianto parodymų interpretacija. Pažymi, jog nuolat teigė, kad reginys savo pobūdžiu atitiko sporto varžybas, už kurių saugumą išskirtinai atsakingas organizatorius, todėl varžydamasis dalyvis galėjo visiškai susitelkti tik į rezultato siekimą, ir dalyvis važiuodamas trasoje, neturėjo nei pastebėti, nei tuo labiau tą kažkaip specialiai įvertinti trasos saugumo (lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžinieriniais įrenginiais nuo žiūrovų bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis) trūkumus.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis, tvirtindamas, jog ir kiti važiuodami nesulėtindavo greičio kirtę įskaitinę zoną, pripažino, kad kirtęs įskaitinę zoną jis greičio nesulėtino. Pažymi, jog tokius parodymus sąlygojo bandymas apkaltinti, kad tik jis vienas į šią zoną įvažiuodavo per greitai, be to, varžybų metu trasoje greitis nėra ribojamas, lėtėjimo zona yra trasos dalis, kurioje automobiliai ne stovi, o važiuoja. Kaip pažymėjo specialistas D. B. (užfiksuota 2012-10-25 ekspertizės akto aprašomojoje dalyje) šoninio slydimo „drifto“ varžybose automobilis finišo liniją kerta pravažiavęs pro ją visu korpusu, automobilio slydimas vertinamas taip pat iki to momento, kada automobilis visu korpusu pravažiuoja pro finišo liniją; atsižvelgiant į renginio specifiką, kirsdamas finišo liniją automobilis gali, o tuo pačiu, siekdamas aukštesnio rezultato, ir turi slysti šonu. Akivaizdu, kad siekiančiam aukštų rezultatų dalyviui, išvysčius gan didelį greitį įskaitinėje zonoje, slystant šonu, nėra galimybės vos tik visu korpusu kirtus finišo liniją transporto priemonę sustabdyti. Priešingai, kaip pažymėjo specialistas D. B., kirtęs finišo liniją ir įvažiavęs į lėtėjimo zoną, dalyvis privalo grąžinti automobiliui tiesiaeigį stabilų judesį ir tik tada mažinti jo greitį, nes, kaip nurodoma ekspertizės akte, staigus automobilio akseleratoriaus pedalo atleidimas ar staigus stabdžio paspaudimas nėra saugus. Ekspertizė išvadoje yra konstatuota, jog nėra duomenų, kad kirtus finišo liniją automobilio greitis didėjo. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog trasos lėtėjimo zonoje apeliantas nesumažino automobilio važiavimo greičio. Be to, ekspertizės akte ekspertai patvirtino, jog automobilis, varomas galiniais ratais, slystantis šonu, atsiradus ratų sukibimui su kelio danga įgauna momentinį pagreitį. Taigi, esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad transporto priemonės pagreitėjimas ar greičio nesumažėjimas nepriklausė nuo mano valios.

Skunde pažymima ir tai, kad šoninio slydimo varžybose yra maksimaliai naudojamas akseleravimas ir stabdymas, dėl ko padidėja trintis su asfaltu bei žymiai greičiau dyla automobilio padangos. Todėl visuomet po įskaitinio važiavimo automobilio padangos būna stipriai susidėvėjusios. Prieš startą renginio organizatorius ar kitas jo įgaliotas asmuo jokių pastabų dėl automobilio neatitikties techniniams reikalavimams (tai pat ir dėl padangų) nepareiškė, todėl, važiuodamas įskaitinį ratą ir maksimaliai išvystydamas greitį, automobiliu slysdamas kaip įmanoma didesniu kampu, apeliantas negalėjo objektyviai numatyti, kiek susidėvi padangos, kokia jų būklė ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad žinojo apie padangų būklę ir turėjo į tai atsižvelgti, yra niekuo nepagrįsti.

Apelianto nuomone, teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas trasos lėtėjimo zonoje tariamai netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumą, dėl to neva nesuvaldė transporto priemonės. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog apeliantas tariamai galėjo suvaldyti savo transporto priemonę. Nurodoma, kad šias išvadas teismas padarė netinkami ištyrus ir įvertinus ekspertizės aktą. Teismas rėmėsi tik dalimi byloje pateiktos ekspertizės akto – ekspertizės išvados 4 p., 18 p., ekspertizės akto aprašomosios dalies nuostatomis, jog tiesioginę įtaką automobilio „valdomumui“ turi vairuotojo veiksmai, o šių veiksmų pasirinkimas taip pat priklauso ir nuo subjektyvių veiksnių, tokių kaip vairuotojo patirtis, sugebėjimai. Objektyvių duomenų, kurie įgalintų teigti, kad būtent ne nuo vairuotojo valios ar atliekamų transporto priemonės valdymo veiksmų transporto priemonė neteko „valdomumo“, nėra. Nuosprendyje, kaip, neva, ekspertizės išvados citata, pateikiami ir tokie teiginiai, jog „M. K., esant šlapiai kelio dangai, nusidėvėjusioms automobilio padangoms, vairuodamas automobilį, varomą galiniais ratais, finišą kirtęs slysdamas šonu, važiuodamas 60-70 km/h greičiu, netinkamai pasirinko automobilio stabdymo ir valdymo veiksmus, nors tokią galimybę turėjo, kas būtų leidę jam suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neišslystant į pievą“. Tokių teiginių akte ekspertai neišdėstė.

Nei nuosprendyje nei ekspertizės akte aiškiai nepagrįsta, kokiais konkrečiais veiksmais asmuo padarė uždraustą nusikalstamą veiką arba kokių konkrečių veiksmų nesiėmė, dėl ko kilo baudžiamojo įstatymo draudžiami padariniai. Nei iš nuosprendžio, nei iš ekspertizės akto nėra aišku, kokie veiksmai įeina į netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumą, o kokie – į tinkamai pasirinktų bei atliktų automobilio valdymo veiksmų visumą nagrinėjamu atveju. Ekspertizės akto 17 p. konstatuota, jog iš tyrimo pateiktos medžiagos objektyviai negalima nustatyti, kaip ir kokių tiksliai automobilio valdymo veiksmų seką (ar perjunginėjo pavaras, kokiose padėtyse buvo vairuotojo kojos pedalų, o rankos vairo atžvilgiu) atliko automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finišo liniją. Ekspertizės akte teigiama, jog įvykio metu, kirtus finišo liniją, pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo nepriimtini, tačiau nėra atskleista, ką šiuo reiškia terminas „nepriimtini“.

Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, be išlygų remdamasis ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodytais teiginiais, jog pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurie įgalintų teigti, kad būtent ne nuo vairuotojo valios ir atliekamų transporto priemonės valdymo veiksmų, transporto priemonė neteko valdomumo, visiškai nevertino kitų ekspertizės akte esančių duomenų, kurie leidžia suabejoti ekspertų teiginiais, jog įvykis įvyko vien tik dėl vairuotojo netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų. Ekspertizės akte teigiama, jog negalima apskaičiuoti automobilio važiavimo greičio šio eismo įvykio metu ir nustatyt kokia tikslia trajektorija automobilis nuslydo į padėtį po eismo įvykio, bei kurioje vietoje automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumą; negalima nustatyti, kurioje oro uosto teritorijos vietoje ir kaip buvo įrengtas trasos startas, greitėjimo, įskaitinė ir lėtėjimo zonos, taip pat finišas, negalima nustatyti, kokia buvo automobilio padėtis po eismo įvykio šių trasos dalių, o būtent finišo atžvilgiu ir kurioje vietoje važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, taip pat trasos dalių (finišo) atžvilgiu automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumą; nesant šių duomenų, o taip pat duomenų apie lenktynių trasos atkarpas (nuo finišo liniją žyminčio pilono iki susidūrimo vietos), detalius atstumus, nėra galimybės nustatyti automobilio greičio atskirose šios trasos atkarpos vietose; negalima tiksliai apskaičiuoti automobilio važiavimo greičio šio eismo įvykio metu. Šių duomenų trūkumas sudaro pakankamą pagrindą abejoti vienareikšme išvada, kad transporto priemonė neteko valdomumo tik nuo vairuotojo valios ir atliekamų valdomumo veiksmų.

Visiškai nėra aišku, kuo remiantis ekspertizės akte bei teismo nuosprendyje daromos prielaidos, jog kirtęs finišo liniją ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumą, dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, apeliantas būtų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neišslystant į pievą. Ekspertizės akte specialistas D. B. yra pasisakęs, kad dalyvių pasirodymas yra vertinamas iki to momento, kada automobilis visu korpusu pravažiuoja pro finišo liniją. Taip pat ekspertizės akto tiriamojoje dalyje yra užfiksuota, jog skundo autoriaus automobiliui kirtus finišo liniją visu korpusu, iki automobilis pradėjo suktis, praėjo vos 0,320 sekundės (t. y. praėjo vos trečdalis sekundės nuo to momento, kai kirto finišo liniją iki jo automobilis pradėjo nevaldomai suktis (ekspertizės akto 5 puslapis)). Akivaizdu, kad, esant tokiam trumpam laiko tarpui nuo finišo kirtimo iki kol automobilis pradėjo suktis, kyla pagrįstas klausimas, kuo remiantis teismas nustatė, jog byloje gali būt daroma neabejotina išvada, kad nagrinėjamo įvykio metu egzistavo tikimybė, kurios buvimą apeliantas turėjo ar privalėjo suvokti, jog galima išvengti susidūrimo imantis kitų veiksmų (priemonių), sudarančių techninę galimybę suvaldyti automobilį. Automobilio nesuvaldymas ir slydimas, atsižvelgiant į tai, kad tai įvyko automobilių sporto renginio (varžybų) metu, baigiant važiuoti įskaitinį ratą ir stengiantis ištiesinti bei suvaldyti slystantį automobilį, šiuo atveju turėtų būti laikomi ne neteisėtų veiksmų pasekmėmis, o nelemtu atsitiktinumu, nelaimingu atsitikimu, įvykusiu automobilių sporto varžybų metu. Tuo tarpu už dalyvių ir žiūrovų saugumą, kaip minėta, visose trasos zonose atsako organizatorius ir/ar jo įgaliotas asmuo. Varžybose važiuodamas maksimaliai greitai (kas yra vienas esminių rezultatų vertinimo kriterijų) įskaitinį ratą, apeliantas tvirtina ne tik negalėjęs numatyti, jog automobilį sumėtys, jis praras kontrolę bei nuslys į varžybas stebinčius žiūrovus, bet ir negalėjo žinoti, jog renginio (varžybų) organizatorius nevykdo savo įsipareigojimų varžybų saugumo užtikrinimo srityje, t. y. jog žiūrovai varžybas stebi neleistinoje, nesaugioje vietoje, neatitvertoje nuo trasos saugos barjerais, nes susipažinimo su trasa metu apeliantas domėjosi tiek, kiek susiję su važiavimu, pačia trasa. Šiuo atveju objektyviais, patikimais ir išsamiais įrodymais byloje nėra įrodyti apelianto neteisėti veiksmai/neteisėtas elgesys, todėl jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes nėra įrodyti visi esminiai inkriminuotos veikos elementai (neįrodyta veikos sudėtis). Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo aiškiai nuosprendyje konstatuoti, kokia neatsargumo forma – nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str.) buvo padaryta nusikalstama veika, bei nuosprendyje neatskleidė kuo pasireiškė apelianto suvokimas inkriminuotos veikos padaryme. Nagrinėjamas įvykis įvyko staiga, kai tik skundo autorius kirto finišo liniją, todėl nėra jokiais objektyviais duomenimis pagrįsti teismo teiginiai, kad jis, kirtęs finišo liniją, turėjo suvokti ar suvokė, kad gali imtis kitų (sprendime neįvardintų) veiksmų bei turėjo techninę galimybę išvengti įvykio. Teismas nesiaiškino ir skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, kaip apeliantas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo valinės pastangos dėl kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Visa tai rodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 str. 2 d., todėl šioje dalyje teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Be to, skirdamas bausmę, teismas netinkamai įvertino BK 54 str. numatytus reikalavimus, kas sąlygojo taip pat ir neteisingos bausmės paskyrimą. Vadovaujantis BK 55 str. nuostata, kartu įvertinus ir tai, kad žala nukentėjusiesiems atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, jiems skirtų pareigų neatlikimo, akivaizdu, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam už neatsargaus nesunkaus nusikaltimo padarymą, neturėtų būti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Apeliantas anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, gauna pastovias pajamas, darbe charakterizuojamas teigiamai, palaiko glaudžius ryšius su savo šeima. Psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę apskaitą neįrašytas. Beveik visiems nukentėjusiems pareiškė užuojautą. Taip pat, pasitaikius progai, atsiprašė ir dalies jų artimųjų, norėjo bent iš dalies prisidėti prie jų gydymo išlaidų apmokėjimo.

Skunde teigiama, kad teismas, paskirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, iš esmės atsižvelgė tik į nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus, jų kiekį ir pan., apelianto manymu, svarbu atsižvelgti ir į pačių nukentėjusiųjų elgesį prieš įvykį, jų asmenybes, patirtį ir pan. Visi nukentėjusieji yra (tuo metu buvo) „driftingo“ mėgėjai, šios sporto šakos aktyvistai, dažnai dalyvaudavę varžybose, todėl puikiai žinojo šios sporto šakos specifiką, galimus incidentus varžybų metu, tačiau, kaip patys patvirtino, įvykio dieną jie nesaugioje vietoje stovėjo ilgą laiką, visai šalia važiuojamosios dalies, rizikavo, kas rodo, kad dėl kilusių padarinių atsiradimo iš dalies yra atsakingi ir jie. Nukentėjusieji patys įvykio metu elgėsi rizikingai, ir toks jų elgesys turėtų būti pripažintas dideliu neatsargumu. Dėl šių aplinkybių apelianto manymu laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, norminiam reglamentavimui dėl bausmės skyrimo pirmą kartą teisiamam asmeniui.

Skunde apeliantas taip pat teigia, jog jis nėra kaltas dėl kilusio įvykio bei atsiradusių padarinių, todėl reiškiami ieškiniai jo atžvilgiu turėtų būti visiškai atmesti, jis nėra tinkamas atsakovas ir nėra pagrindo nukentėjusiesiems reikalauti iš jo žalos atlyginimo. Be to, teismas neteisingai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio patenkinimą, bei CK nuostatas, todėl nepagrįstai priteisė akivaizdžiai per dideles tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos kompensacijas.

Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo T. T. nurodomas fotoaparatas, objektyvas, telefonas buvo sugadinti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Tokios teismo išvados paremtos tik subjektyvia nukentėjusiojo pozicija. Nagrinėjamas įvykis įvyko 2009-05-23, tuo tarpu nukentėjusiojo nurodomi daiktai buvo apžiūrėti tik 2010-02-10, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų. T. T. teigė, kad dėl fotoaparato ir objektyvo apžiūros kreipėsi tik tuomet, nes tuomet pradėjo rengti civilinį ieškinį. Tačiau toks T. T. aiškinimas yra nepagrįstas, nes kaip seka iš bylos medžiagos T. T. į advokatą kreipėsi dar vėliau – 2010 metų balandžio pradžioje, o ieškinys teismui pateiktas 2010 m. balandžio 15 d. Be to, T. T. neteigė ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklaustas netrukus po nagrinėjamo įvykio, kad buvo sugadinti jo dabartiniu metu nurodomi daiktai. Tai leidžia suabejoti, ar nurodomi daiktai buvo sugadinti nagrinėjamo įvykio metu. Todėl nesant pakankamų įrodymų, toks nukentėjusiojo reikalavimas turėjo būti atmestas kaip neįrodytas.

Byla yra nagrinėjama jau labai ilgą laiko tarpą, tačiau iki šiol nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, jog šioje byloje jis gali reikšti bei pagrįsti ir kitus turtinius reikalavimus. Civilinio ieškovo nurodymas, kad jis patyrė išlaidų, susijusių su gydymu, negavo dalies darbo užmokesčio, yra niekuo neparemti. To nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys įrodymai. Todėl tokie nukentėjusiojo reikalavimai, priešingai nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, turėjo būti ne perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, o atmesti kaip neįrodyti, nes akivaizdu, kad šioje dalyje nukentėjusysis piktnaudžiauja savo subjektine teise (CK 1.37 str. 3 d.).

Apeliantas nesutinka ir su E. Š. priteistu 5 011,15 Lt turtinės žalos atlyginimu, teigia, jog ši žala nėra pagrįsta, būtina ir reali, jos nepatvirtina objektyvūs, teisingi dokumentai. Nukentėjusysis neįrodė, kad papildomas gydymas buvo reikalingas. Nukentėjusiojo nurodomos kelionių pas gydytojus išlaidos nėra realios, kadangi akivaizdu, kad pagal tuomet galiojusias degalų kainas, už tokią sumą galima buvo įsigyti ženklų kiekį degalų, kuriuo naudojantis galima nuvažiuoti pakankamai didelius atstumus. Tuo tarpu nukentėjusysis E. Š. pateikė tris kasos kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi didelius kiekius degalų. Be to, gan dideli kiekiai degalų buvo pirkti 2009-05-24 ir 2009-06-01, t. y. keletą dienų po įvykio. Tuo tarpu iš šio nukentėjusiojo paaiškinimų ir bylos duomenų matyti, kad tomis dienomis E. Š. buvo gydomas VšĮ „Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė“. Be to, degalai buvo pirkti ne Vilniuje, o (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Teismui nepateikta išrašų iš ligos istorijos, kuriose nurodomos apsilankymų datos, kurios turėtų sutapti su įgyto kuro datomis. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad aukščiau nurodomi nukentėjusiojo reikalavimai turėjo būti atmesti, nes nepagrįsti.

Apeliantas teigia, jog B. Ž. priteista 2628,72 Lt turtinei žalai atlyginti taip pat nepagrįstai. Nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo nurodomas fotoaparatas, objektyvas buvo sugadinti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Viskas įvyko 2009-05-23, tuo tarpu nukentėjusiojo nurodomas fotoaparatas ir objektyvas buvo apžiūrėti tik 2010-02-03, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio. Tai leidžia suabejoti, ar nurodomi daiktai buvo sugadinti nagrinėjamo įvykio metu. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusiojo rūbai ir laikrodis buvo sugadinti įvykio metu. Vien nukentėjusiojo pateikiama rūbų dovanojimo pažyma neįrodo, kad šie rūbai buvo sugadinti ir kad jie buvo sugadinti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo sugadintas nukentėjusiojo laikrodis ir kad jo vertė yra būtent 300 Lt. B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas netrukus po nagrinėjamo įvykio, neteigė, kad buvo sugadinti jo dabartiniu metu nurodomi daiktai. Nukentėjusiojo nurodomos, neva patirtos kelionių pas gydytojus išlaidos yra visiškai nepagrįstos, jos nėra būtinos ir realios, jų nepatvirtina išrašai iš ligos istorijos, kuriose būtų užfiksuotos apsilankymų datos, sutampančios su įgyto kuro datomis. Be to, nukentėjusiojo nurodomos kelionių pas gydytojus išlaidos nėra realios, kadangi akivaizdu, kad pagal tuomet galiojusias degalų kainas, už tokią sumą galima buvo įsigyti ženklų kiekį degalų, kuriuo naudojantis galima nuvažiuoti pakankamai didelius atstumus. Tuo tarpu nukentėjusysis B. Ž. pateikė tris kasos kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi gan didelius kiekius degalų – 2009-05-23, 2009-05-24 ir 2009-06-28, t. y. tą pačią dieną, kai įvyko nagrinėjamas įvykis, kitą dieną po įvykio bei praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po įvykio. Tuo tarpu iš šio nukentėjusiojo paaiškinimų ir bylos duomenų matyti, kad B. Ž. iš įvykio vietos buvo išvežtas greitosios pagalbos automobiliu į Kėdainių ligoninę, vėliau perkeltas į Kauno medicinos universiteto kliniką, kurioje buvo gydytas iki 2009 m. birželio pradžios, o nuo 2008-06-08 iki 2009-07-08 atliko reabilitaciją sanatorijoje „Pušyno kelias“. Be to, degalai buvo pirkti ne Vilniuje, kur kaip nurodo nukentėjusysis, jis gyvena, o (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Visa tai rodo, kad nukentėjusiojo reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmesti, kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat teigia, jog nepagrįstai A. P. buvo priteista 1 809,85 Lt byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo rūbai buvo sugadinti įvykio metu. Apie tai jis niekuomet nėra nurodęs. Taip pat nepateikė tą patvirtinančių įrodymų. Tai pat įrodymų rodančių jų vertę. Nukentėjusiojo nurodomos neva patirtos kelionių pas gydytojus išlaidos yra visiškai nepagrįstos, jos nėra būtinos ir realios, jų nepatvirtina išrašai iš ligos istorijos, kuriose būtų užfiksuotos apsilankymų datos, sutampančios su įgyto kuro datomis. Taip pat nurodomos patirtos išlaidos gydymuisi nėra pagrįstos būtinumu, kuriuos patvirtintų rašytiniai sveikatos priežiūros specialistų surašyti nurodymai. Byla yra nagrinėjama jau labai ilgą laiko tarpą, per kurį nukentėjusysis taip ir nesugebėjo tinkamai suformuluoti savo reikalavimą ir jį pagrįsti. Nukentėjusiojo nurodymas, kad jis negavo dalies darbo užmokesčio, yra niekuo neparemti. To nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys įrodymai, todėl tokie nukentėjusiojo reikalavimai, priešingai nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, turėjo būti ne perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, o atmesti kaip neįrodyti, nes akivaizdu, kad šioje dalyje nukentėjusysis piktnaudžiauja savo subjektine teise.

Apelianto manymu, nukentėjusiajam T. T., E. Š., A. P. ir B. Ž. priteistos po 15000 Lt neturtinės žalos kompensacijos yra nepagrįstos, aiškiai per didelės, neatitinkančios teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų. Nors įvykio metu nukentėjusiesiems ir buvo padaryti sveikatos sutrikdymai, fiziniai sužalojimai, tačiau jiems buvo suteikta kvalifikuota pagalba, jie faktiškai pasveiko, visi dirbantys, liekamųjų padarinių ateityje turėtų nelikti. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti nukentėjusiųjų visiško pasveikimo galimybe. Nukentėjusiesiems įvykio metu buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai. Kaip patys patvirtino visi nukentėjusieji, jiems nebuvo nustatytas darbingumo lygio praradimas, jie gali laisvai įsidarbinti, judėti, bendrauti, dėl ko nėra apribota galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą. Nukentėjusiųjų išgyvenimai, nurodomas, neva, profesinių įgūdžių praradimas, negalėjimas baigti mokslų yra paremti vien pačių nukentėjusiųjų ar jų artimųjų paaiškinimais, subjektyviais išvedžiojimais. To nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai.

Teismas visiškai neatsižvelgė į apelianto nurodomas aplinkybes, įrodančias, jog prašomos priteisti neturtinės žalos kompensacijos turi būti ženkliai mažinamos, jas priteisiant minimalaus dydžio. Apeliantas nors ir dirba, gauna pajamas, tačiau darbo užmokestis nėra didelis, kas mėnesį moka ir dar ilgą laiką mokės paskolą už įsigytą automobilį, kuris buvo visiškai sugadintas įvykio metu. Be to, apeliantas dėl įvykio taip pat labai išgyvena, patyrė stresą, sutriko miegas, negali susikaupti, greitai pavargsta, dėl ko negali toliau siekti magistro diplomo, siekti išsikeltų tikslų darbinėje aplinkoje. Dėl taikomų turtinių apribojimų neteko galimybės įsigyti būstą. Gaunamų pajamų nepakanka net ir būtiniems poreikiams patenkinti. Be to, kitas šioje byloje nuteistasis T. G., kuris ir turėtų visiškai atsakyti dėl to, kad neįgyvendino pareigos trasoje užtikrinti saugumą, taip pat neturi turto, pajamų, jo bendrovė bankrutuoja. Taip pat pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė nukentėjusiųjų elgesį vertinti kaip didžiai rizikingą, kaip didelį neatsargumą ir tuo pagrindu ženkliai priteistinas turtinės ir neturtinės žalos kompensacijas.

Apeliantas teigia, jog byla nėra itin sudėtinga, jokie sudėtingi, daug laiko užimantys procesiniai veiksmai, teisiniu požiūriu sudėtingi klausimai nebuvo sprendžiami, nukentėjusiųjų reiškiami turtiniai ir neturtiniai reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, todėl apelianto manymu atsižvelgiant ir į anksčiau nurodytą sunkią nuteistojo turtinę padėtį, priteistos sumos advokatų paslaugoms apmokėti yra akivaizdžiai nepagrįstos, neatitinkančios teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiuosius B. Ž. ir T. T. bylos nagrinėjimo eigoje tos pačios teisinių paslaugų sutarties Nr. 796/2009 pagrindu atstovavo NORDIA BAUBLYS&Partners advokatų profesinės bendrijos advokatas J. J.. Bylos nagrinėjimas pradinėje stadijoje buvo atidedamas esant būtent šių nukentėjusiųjų prašymams. Pradinėje stadijoje bylos nagrinėjimas nepagrįstai užtęsė ir niekuo nepagrįstas nukentėjusiojo E. Š. prašymas atlikti papildomą jo sveikatos sutrikdymo masto nustatymo ekspertizę. Be to, tas pats advokatas paruošė nukentėjusiųjų teismui pateiktus analogiškus civilinius ieškinius, parengtus panaudojant faktiškai tą patį šio procesinio dokumento pavyzdį bei analogiškus patikslintus ieškinius. Vertinant šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priteistos net ir sumažintos nukentėjusiųjų B. Ž. ir T. T. patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti – po 5 tūkstančius litų kiekvienam, neatitinka nei teisingumo, nei protingumo principų, todėl šios sumos dar turėtų būti mažinamos.

Atsikirtime į apeliacinius skundus nukentėjusiojo B. Ž. atstovas adv. J. J. prašo skundus atmesti.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis M. K. ir jo gynėjas – jo skundą tenkinti, o apelianto T. G. skundą atmesti, nuteistasis T. G. ir jo gynėjas – advokato A. Jarašiaus skundą tenkinti, o apelianto M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Skundai atmestini.

Dėl nuteistojo T. G. gynėjo skundo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog renkant ir vertinant įrodymus būtų iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos. Žemesnės instancijos teismo sprendimas surašytas laikantis BPK nustatytų nuosprendžio surašymo taisyklių. Nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos apelianto naudai, nagrinėjamoje byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje surinktų duomenų visumą ir tai leido teismui tinkamai išnagrinėti bylą, padarant motyvuotas, abejonių nekeliančias, esminių prieštaravimų neturinčias išvadas dėl T. G. padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto reiškiamos abejonės dėl bylos nagrinėjimo nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad apeliacine tvarka apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti naikinamas ar keičiamas. Skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismų šališkumo taip pat nepagrįstas. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas T. G. gynėjas nenurodė. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad Kėdainių raj. apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Teiginys, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą T. G. deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas.

Kaip matyti iš prašymo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei (t. 3 b. l. 96), 2009-05-18 UAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į minėtą savivaldybę, norėdama gauti leidimą organizuoti nekomercinį automobilių sporto „driftingo“ renginį (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje. Šiame prašyme, kurį pasirašė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ direktorius T. G., nurodoma, kad per pastaruosius tris metus bendrovė ir kolektyvas organizavo virš 20 „driftingo“ šou renginių, kad planuojamą renginį organizuos ir prižiūrės patyrusių asmenų komanda, o žiūrovams renginys nemokamas. Ir tokį leidimą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija davė (t. 1 b. l. 39). Šiame leidime (kurio Nr. L-11) taip pat nurodyta, kad renginio organizatoriai atsako už dalyvių ir žiūrovų saugumą, viešąją tvarką, priešgaisrinių reikalavimų bei kitų priemonių, keliamų panašaus pobūdžio renginiams, užtikrinimą. Taigi būtent UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo atsakinga už renginio, įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje, dalyvių ir žiūrovų saugumą. Šios bendrovės direktoriumi buvo nuteistasis T. G., kuris, remiantis byloje apklaustų asmenų – paties T. G., G. B., E. Š. bei kitų parodymais, ne tik vadovavo minėtai bendrovei ir buvo vienintelis jos akcijų turėtojas, bet ir asmeniškai organizavo minėtą renginį, rūpinosi (buvo atsakingas) jo saugumo užtikrinimu, o taip pat ir buvo vienas iš „driftingo“ arba „drifto“ (šoninio slydimo) atsiradimo pradininkų Lietuvoje, pagrindinis tokios rūšies renginių organizatorius. Minėtas aplinkybes patvirtina ir renginio (duomenys neskelbtini), įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., nuostatai. Juose užfiksuota, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuoja nekomercinį renginį, kurio metu vyks atvira atranka į „driftingo“ čempionato PRO lygą. Kaip šio renginio organizacinio komiteto pirmininkas, komisaras pirmininkas, saugumo viršininkas ir vyriausias teisėjas nuostatuose nurodytas nuteistasis T. G. (t. 1 b. l. 41-46).

Pagal Lietuvos Respublikos Kūno kultūros ir sporto įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1151 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais 2009-05-23) 2 str. 27 punktą, sporto varžybos – dviejų ar daugiau sportininkų, komandų, sporto klubų varžymasis pagal iš anksto paskelbtus nuostatus, laikantis tarptautinės sporto šakos federacijos nustatytų taisyklių, turint tikslą nustatyti nugalėtojus, prizininkus. Lietuvos automobilių sporto federacija yra tarptautinės automobilių federacijos (sutrumpintai FIA) narė. Taigi LASF, būdama FIA narė, turi laikytis Tarptautinio sporto kodekso reikalavimų ir paklusti FIA sprendimams. Tarptautinė automobilių federacija pripažįsta LASF, kaip vienintelę sporto valdžią, kuri visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali vadovauti automobilių sportui. Iš viso to galima daryti išvadą, kad tik LASF nustato automobilių sporto renginių organizavimo ir vykdymo taisykles. Būtent tokios taisyklės išdėstytos LASF priimtame Lietuvos automobilių sporto kodekse. Remiantis šiuo kodeksu (redakcija, patvirtinta 2009 m. gegužės 16 d., (t. 3 b. l. 100-130)) – varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas. Tokios varžybos gali būti tarptautinės ir nacionalinės. Nacionalinės varžybos skirstomos į klasifikuojamas ir neklasifikuojamas (kodekso 18 punktas). Neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis Lietuvos automobilių sporto kodekso reikalavimų. Tačiau net ir tokių varžybų pravedimas sankcionuojamas LASF, patvirtinant varžybų papildomus nuostatus. Tokios varžybos, kurios organizuojamos nesilaikant minėto kodekso reikalavimų, laikomos draudžiamomis varžybomis (kodekso 59 punktas).

Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis UAB „ (duomenys neskelbtini)“ leidimo organizuoti automobilių sporto varžybas neturėjo, „driftas“, kaip automobilių sporto šaka, į LASF automobilių sporto šakų sudėtį įtraukta tik 2012-03-31 (t. 5 b. l. 99). Todėl renginys pavadinimu (duomenys neskelbtini), įvykęs 2009 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje, automobilių sporto varžybomis, atitinkančiomis Kūno kultūros ir sporto įstatymo ir Lietuvos automobilių sporto kodekso nuostatus, negali būti laikomas. Šį renginį pagal automobilių sporto kodeksą galima laikyti tik draudžiamomis varžybomis. Kad tokio pobūdžio varžybos laikomos nelegaliomis (draudžiamomis), patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas LASF saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R. M.. Nėra abejonių ir dėl to, kad tai buvo varžybos – jų metu buvo varžomasi dėl rezultato (buvo atrenkami geriausieji (t. 3 b. l. 45)), dėl patekimo į kitą varžybų etapą, tai yra „driftingo‘ čempionato PRO lygą (t. 1 b. l. 41-46).

Tačiau bet kokiu atveju asmuo, organizuojantis vieną ar kitą renginį, kartu privalo prisiimti atsakomybę už šio renginio saugumą – tiek dalyvių, tiek stebėtojų (žiūrovų). Pirmosios instancijos teismas 2013-07-18 nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad tokiu asmeniu automobilių „driftingo“ renginio (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje metu buvo nuteistasis T. G.. Tiek nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme T. G., tiek apeliaciniame skunde apelianto gynėjas advokatas A. Jarašius neginčijo, kad būtent šis nuteistasis buvo minėto renginio (duomenys neskelbtini) pagrindinis organizatorius, o taip pat asmuo, atsakingas už šio renginio saugumą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad renginio dalyvių ir jį stebėjusių asmenų saugumas nebuvo užtikrintas, dėl ko vienam iš dalyvių (M. K.) nesuvaldžius automobilio, nukentėjo septyni jį stebėję (vienas jų, T. T., buvo užsiregistravęs kaip fotografas) asmenys.

Kaip jau minėta, organizuojant 2009 m. gegužės 23 d. įvykusias automobilių „driftingo“ varžybas (duomenys neskelbtini) UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo savo jėgomis ir priemonėmis suorganizuoti šį renginį. O šio renginio organizacinio komiteto pirmininku, komisaru pirmininku, saugumo viršininku ir vyriausiu teisėju buvo apeliantas T. G.. Varžymasis, rungtyniavimas automobiliais reikalauja ypatingų saugumo priemonių, kadangi tokiuose renginiuose dėl įvairių priežasčių nuolat susidaro avarinės situacijos. Todėl tokių varžybų, kuriose siekiama rezultato, varžomasi padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu, organizatoriams, taip pat automobiliams, jų vairuotojams, trasoms, keliami ypatingi saugumo reikalavimai. Tai, kad nagrinėjamu atveju Kėdainių rajone 2009 m. gegužės 23 d. vykusios automobilių „drifto“ varžybos priskirtinos prie draudžiamų (nelegalių), jų organizatoriaus T. G. nuo varžybų dalyvių bei žiūrovų saugumo užtikrinimo neatleidžia. O kaip matyti iš šioje byloje apklaustų specialistų – LASF Saugaus varžybų organizavimo pirmininkų (juo buvusių skirtingais laikotarpiais) A. B. ir R. M. paaiškinimų apeliacinės instancijos teismuose, 2009 m. gegužės 23 d. įvykusiose automobilių „drifto“ varžybose saugumo reikalavimų nebuvo laikytasi. Specialistai patvirtino, kad pirmiausia turėjo būti sudarytas trasos saugumo planas, nubraižyta (saugumo) schema, kurioje turėjo būti nurodyti atitvėrimai nuo žiūrovų, dalyvių, kuriais vadovaujantis ir jų laikantis ir turėjo būti organizuojamos varžybos. Kaip paaiškino T. G., prieš 2009-05-23 įvykusias „drifto“ varžybas (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas saugos planas, nubraižyta saugumo schema. Tačiau minėta schema (t. 1 b. l. 46), apklaustų specialistų tvirtinimu, visiškai neatitinka jokių reikalavimų – tai praktiškai yra tik teritorijos, o ne trasos saugumo planas ir vien tik dėl to varžybos vykti negalėjo (LASF Saugaus varžybų organizavimo komitetas joms vykti nebūtų davęs leidimo), nes vadovaujantis tokiu planu ir tokia schema varžybų saugumo organizuoti ir užtikrinti neįmanoma. Iš renginio (duomenys neskelbtini) nuostatų (t. 1 b. l. 41-46) matyti, kad „drifto“ varžybų trasa susideda iš trijų zonų: greitėjimo, įskaitinės ir lėtėjimo. Taigi kiekviena iš šių trijų zonų yra trasos dalis ir turi būti atitinkamai apsaugota. Apklausti specialistai taip pat patvirtino, kad lėtėjimo zona yra trasos dalis, kad jai turi būti keliami tie patys saugos reikalavimai, kaip ir visai trasai. Iš T. G., M. K., kitų „drifto“ varžybose dalyvavusių ir baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų, specialistų paaiškinimų matyti, kad vykusio renginio metu vairuotojų greitis trasoje nebuvo ribojamas. Remiantis specialistų R. M., A. B. paaiškinimais, nors „drifto“ varžybų dalyviai lėtėjimo zonoje nelenktyniauja, nesiekia rezultato, tačiau dėl įvairių techninių priežasčių lėtėjimo zoną jie gali įveikti tokiu pat greičiu, kaip ir kitas trasos dalis. Reikia įvertinti, kad „drifto“ metu naudojamasi technika – automobiliais, kurie trasoje sugenda, sutrinka jų stabdžiai, užsikerta akseleratoriai, sugenda vairo mechanizmas, nudyla padangos. Turi būti įvertinama ir tai, kad vairuotojas gali susidurti su automobilio valdymo problema ar jam sutrikti sveikata, kad dėl varžybų įtampos, patirties stokos ar dėl kitų priežasčių jis gali netinkamai pasirinkti automobilio valdymo, manevravimo veiksmus ir imtis priemonių, kad tokie atvejai nebūtų pavojingi dalyviams bei varžybas stebintiems asmenims. Dar daugiau, apklausti asmenys – liudytojas G. B., nukentėjusysis T. T., apeliantas T. G. bei kiti kaip tik ir patvirtino, kad „drifto“ varžybų metu būdavo, jog automobiliai tapdavo nekontroliuojami, apsisukdavo, išlėkdavo iš trasos, sugesdavo, sprogdavo jų padangos, kad automobilio vairuotojas nesuvaldydavo automobilio dėl savo paties kaltės. Tokių atvejų būdavo ir lėtėjimo zonoje (liudytojo G. B. parodymai). Tiek iš apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą apklaustų liudytojų G. D., Š. M., A. M., T. P., tiek paties T. G., tiek kito apelianto – M. K., taip pat nukentėjusiųjų T. T., E. Š. parodymų matyti, jog automobilių „drifro“ varžybų, įvykusių 2009-05-23, metu vienintelės saugos priemonės buvo tai, kad dalis trasos buvo atitverta „stop“ juosta (t. 1 b. l. 35), o trasą prižiūrėjo ir jos saugumu rūpinosi keli savanoriai, kurių, kaip nurodė T. G., renginių metu būdavo tiek, kiek pavykdavo surinkti (t. 3 b. l. 136-137). Visi minėti asmenys, o taip pat liudytojas G. B. patvirtino, kad trasos lėtėjimo zona niekaip nebuvo apsaugota. Remiantis T. G. aiškinimu lėtėjimo zonoje buvo padėtos tik dvi padangos. Būtent dėl to, kad ir kirtus įskaitinę trasos dalį gali atsirasti automobilių technikos, žmogiškojo faktoriaus problemų, specialisto R. M. tvirtinimu ir reikalinga lėtėjimo zona kaip apsauginė zona, kurioje nebūtų nei žiūrovų, nei teisėjų, nei kito personalo. Nebent jie būtų tinkamai (tam tikru atstumu) atskirti nuo trasos. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, varžybas stebėję žiūrovai buvo visiškai šalia važiuojamosios kelio dalies, tarp žiūrovų ir kelio praktiškai nebuvo jokio tarpo, o kai kurie varžybas stebėję asmenys, kaip galima spręsti iš vaizdo įrašo, netgi stovėjo ant važiuojamosios kelio dalies krašto. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netgi pats apeliantas T. G. apklausiamas pripažino, kad matė, jog renginio metu žiūrovai priartėjo prie lėtėjimo trasos dalies ir suprato, kad šie žiūrovai yra nesaugioje zonoje, tik nespėjo jų patraukti, tai yra suvokė, kad renginį stebėjusių asmenų saugumas neužtikrintas. Todėl atsižvelgiant į visa tai, skirtingai negu teigiama T. G. gynėjo apeliaciniame skunde, nėra svarbu koks buvo atstumas nuo įskaitinės trasos dalies pabaigos (skunde ši vieta įvardijama finišo kirtimo linija) iki nukentėjusiųjų žiūrovų partrenkimo (sužalojimo) vietos, kadangi visa lėtėjimo zona yra trasos dalis, joje, kaip jau minėta šioje nutartyje, irgi būdavo įvairių incidentų, todėl turėjo būti imtasi priemonių atitinkamai šią trasos dalį apsaugoti. Ir būtent dėl to, kad lėtėjimo zona (iki pačios trasos pabaigos) nebuvo apsaugota, žiūrovai priartėjo prie jos taip, kad stovėjo visiškai šalia trasos (o ne pievoje, maždaug už 9 metrų nuo trasos, kaip teigiama apeliaciniame skunde). Kad įvykio vieta buvo visiškai šalia trasos patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1 b. l. 3-12), iš kurio matyti, kad automobilis „Nissan 200SX“ po įvykio sustojęs visiškai šalia trasos (kelio) – nuo automobilio priekinės ašies iki kelio yra 2,80 m, o nuo galinės ašies iki kelio - 0,60 m, o automobilio galinė dalis net išsikišusi ant asfaltuotos trasos dalies. Tokiu atveju taip pat netenka prasmės ir skundo argumentas, kad nuosprendyje nenurodyta, koks atstumas nuo trasos šono būtų buvęs saugus ir kur esant nukentėjusiesiems T. G. nekiltų atsakomybė.

Negalima sutikti ir su T. G. gynėjo skundo motyvu, kad apeliantas, likus kelioms minutėms iki įvykio, matė nukentėjusius šalia trasos ir ėjo juos įspėti (ar tai pranešė radijo ryšiu už saugumą atsakingam asmeniui), tai yra ėmėsi būtinų saugumo priemonių. Kolegijos nuomone, saugumo priemonės turi būti tokios, kad automobilio „drifto“ varžybas stebintys asmenys, tokio renginio metu apskritai negalėtų patekti į nesaugią trasos dalį – nagrinėjamu atveju visiškai šalia trasos, tai yra vietos, kuria važiuoja automobiliai ir imtis tokių saugumo priemonių privalėjo šio renginio organizatorius T. G..

Taip pat, sprendžiant T. G. atsakomybės klausimą, neturi jokios reikšmės ir tai, kad kitas nuteistasis, M. K., buvo dalyvavęs ne vienose automobilių „drifto“ varžybose, žinojo, kad vairuoja padidinto pavojaus šaltinį, už kurio valdymą jis atsakingas, todėl privalėjo važiuoti taip, kad nepadarytų žalos tretiesiems asmenims, kad jis nesilaikė nurodymų trasoje, padidino greitį toje vietoje, kurioje reikėjo jį mažinti. Pažymėtina, kad T. G., remiantis nukentėjusiųjų, liudytojų bei jo paties parodymais, organizavo ne tik šį renginį, bet ir apskritai buvo tokio pobūdžio, tai yra „drifto“ varžybų iniciatorius Lietuvoje bei pagrindinis jų rengėjas, per keletą metų iki nagrinėjamo įvykio organizavęs ne vieną tokio tipo (automobilių „drifto“) renginį. Būtent apeliantas T. G., būdamas šio renginio organizatoriumi ir asmeniu, atsakingu už jo saugumą, privalėjo numatyti visokius netikėtumus, galimas automobilių technines, taip pat jų valdymo problemas – automobilio gedimą, padangos sprogimą, žmogiškąjį faktorių, tai, kad varžybų jaudulys, įtampa daro savo, dėl ko net ir patys geriausi vairuotojai pradeda daryti jiems nebūdingas klaidas, tame tarpe ir kad vairuotojas gali nesilaikyti reikalavimų, ir imtis priemonių trasą padaryti saugią. Dar daugiau, padidinto pavojaus grėsmę pirmiausia stengiamasi sumažinti apsaugant trasą, o ne nustatant kokias nors saugaus greičio ribas.

BK 139 str. numatyta atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. O pagal antrą šio straipsnio dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių. Norint veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį visiškai nesvarbu, ar asmuo (asmenys) buvo sužalotas ar susargdintas pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, kadangi šios normos dispozicija nėra blanketinė ir norint atskleisti šios normos turinį nereikia (nėra būtina) vadovautis kitų teisės aktų nuostatomis. Todėl priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad nuosprendyje nenurodyti norminiai aktai ar taisyklės, kurie turėjo būti taikomi ir kuriuos pažeidė apeliantas, jokios reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad galioja bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos. Dar daugiau, renginio, kuriame varžomasi didesnio pavojaus šaltiniais, organizavimas T. G. sukelia netgi didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos.

Kaip jau kolegija pažymėjo, nors „drifto“ varžybos, įvykusios (duomenys neskelbtini) kaime, buvusio oro uosto teritorijoje, buvo draudžiamos (nelegalios), tačiau T. G. tai neatleido nuo pareigos jų metu užtikrinti renginio dalyvių saugumą. Todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendyje visiškai pagrįstai teigiama, kad apeliantas T. G. nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniškai nesiėmė saugumą užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zoną be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, nesiėmė kitų priemonių, kad žiūrovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos ir taip neužtikrino trasos saugumo.

Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad 2009 m. gegužės 23 d. automobilių „drifto“ varžybų (duomenys neskelbtini) įvykusių (duomenys neskelbtini) kaime, buvusiame oro uoste, metu T. G. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Nuteistasis T. G. ilgą laiką domėjosi automobilių „drifto“ sportu, tokio pobūdžio varžybomis, jų organizavimu užsienio šalyse, netgi buvo tokios automobilių sporto rūšies, tai yra „drifto“ pradininkas Lietuvoje, taip pat, kaip pripažino ir jis pats, studijavo Lietuvos automobilių sporto kodeksą, varžybų saugumui keliamus reikalavimus, taigi pagal savo patirtį, prisiimtą atsakomybę ne tik galėjo, bet ir privalėjo įvertinti automobilių „drifto“ varžybų pavojingumą, tokio renginio keliamas grėsmes tiek žiūrovams, tiek jo dalyviams ir imtis priemonių jiems apsaugoti. Tai, kad vienas varžybų dalyvių, M. K., kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, pasielgė priešingai, nei buvo nurodyta instruktažo metu, T. G. nuo atsakomybės taip pat neatleidžia. Apeliantas turėdamas pakankamai patirties (kaip nurodė jis pats, buvo suorganizavęs virš 20 tokio pobūdžio renginių) supratimo apie automobilių keliamas grėsmes, renginių metu susidūręs su įvairiais incidentais (tiek techninio, tiek žmogiškojo pobūdžio), turėjo numatyti ir tokį atvejį, kad vairuotojas – tiek dėl įtampos varžybų metu, tiek dėl patirties stokos, gali varžybų metu priimti netinkamą sprendimą, todėl privalėjo imtis priemonių apsaugoti tiek renginį stebinčius asmenis, tiek jo dalyvius (tame tarpe ir patį netinkamą sprendimą priėmusį vairuotoją). Tačiau jis elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerūpestingai ir neužtikrino tinkamo renginio, įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., saugumo, dėl ko buvo sužaloti septyni jį stebėję asmenys (iš jų penki – nesunkiai). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo išvada, kad toks T. G. elgesys susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Taigi nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 2 d.

Apeliantas nesutinka ir su Kėdainių rajono apylinkės teismo teiginiu, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo tik priedanga įgyvendinti „drifto“ bendruomenes narių norą susirinkti ir išvengti policijos įsikišimo. Viena iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“ veiklos formų – renginių organizavimas. Iš tiesų, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, būtent ši bendrovė organizuodavo metų čempionatus, jos vardu T. G. kreipdavosi į miestų ar rajonų savivaldybes, policijos, priešgaisrines gelbėjimo ar greitosios medicinos pagalbos tarnybas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo reikalinga įgyvendinti „drifto“ bendruomenės norą netrukdomai rinktis, iš esmės padarė teisingą išvadą.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje, sprendžiant ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (šis elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Kolegijos nuomone, rizikingas elgesys, tai pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepasymas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji nors ir stovėjo visiškai šalia trasos, kuria važiavo automobiliai, nors kai kurie iš jų – T. T. bei B. Ž. buvo ne kartą dalyvavę automobilių „drifto“ varžybose kaip dalyviai, tačiau ši trasos dalis buvo neapsaugota, neatribota nuo žiūrovų, vietoje, kurioje buvo susibūrę varžybas stebėję asmenys, būti nebuvo draudžiama. Nukentėjusieji buvo sužaloti ne dėl to, kad elgėsi rizikingai, o dėl to, kad nebuvo imtasi pakankamų priemonių „drifto“ varžybų dalyviams ir jas stebėjusiems asmenims apsaugoti, taip pat dėl asmens, vairavusio automobilį, netinkamų veiksmų. Todėl nukentėjusiųjų elgesys, t. y. varžybų metu buvimas visiškai šalia trasos, negali būti pripažintas rizikingu ir laikomas apelianto T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Bausmė T. G. paskirta teisingai, nepažeidžiant BK 54 str. bei 61 str. reikalavimų. Kolegijos nuomone teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad T. G., nors ir padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau nuo 2003 metų už KET pažeidimus baustas 14 kartų, paskirtos baudos nesumokėtos, jo padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes, buvo sužaloti septyni asmenys (iš kurių net penki nesunkiai) ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra būtina ir pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. G. teisiamas pirmą kartą, turi mažamečių vaikų, taip pat padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai šio asmens atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo ir bausmės vykdymą atidėjo minimaliam laikui.

Dėl M. K. apeliacinio skundo

Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatas, nes savo sprendimą pagrindė prielaidomis, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, tinkamai nemotyvavo savo išvadų, ekspertizės aktu rėmėsi selektyviai, nesigilino į norminių aktų reglamentavimą, į kitas reikšmingas įvykio aplinkybes, rodančias pareikšto kaltinimo nepagrįstumą, yra nepagrįsti. Apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išdėstytus reikalavimus: nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų: patikrino įrodymų patikimumą, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą.

Nuteistasis M. K. nesutinka su Kėdainių rajono apylinkės teismo išvada, kad 2009 m. gegužės 23 d. Kėdainių aerodrome įvykęs renginys nelaikytinas sporto šakos varžybomis, kuriose sportininkai varžydamiesi susitelkia į rezultato siekimą, o už varžybų dalyvių ir žiūrovų saugumą atsako tik tokių varžybų organizatoriai. Skunde remiamasi Lietuvos kūno kultūros ir sporto įstatymu, Lietuvos automobilių sporto kodeksu, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentu. Apelianto nuomone, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuotas renginys, remiantis LASK 18 str., privalėjo būti laikomas neklasifikuojamomis varžybomis, kurias T. G. turėjo pravesti laikantis LASK reikalavimų. Nekyla abejonių dėl to, kad Lietuvos įstatymai ir LASF norminiai aktai yra skirti tam, jog maksimaliai būtų užtikrintas automobilių sporto dalyvių ir žiūrovų saugumas. Ir jeigu dalyvaujama LASF sankcionuotose varžybose, laikantis LASK reikalavimų, tokių varžybų dalyvis iš tiesų neprisiima atsakomybės už galimas pasekmes varžybų metu, jeigu buvo laikomasi nustatytų taisyklių.

Kaip jau minėta atsakant į kito apelianto, T. G., gynėjo skundo argumentus, pagal Lietuvos Respublikos Kūno kultūros ir sporto įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1151 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais 2009-05-23) 2 str. 27 punktą, sporto varžybos – dviejų ar daugiau sportininkų, komandų, sporto klubų varžymasis pagal iš anksto paskelbtus nuostatus, laikantis tarptautinės sporto šakos federacijos nustatytų taisyklių, turint tikslą nustatyti nugalėtojus, prizininkus. Už atitinkamos sporto šakos varžybų sistemos ir jų vykdymo sąlygų nustatymą yra atsakingos nacionalinės atitinkamos sporto šakos federacijos (šio įstatymo 43 str. 7 d.). Lietuvos automobilių sporto federacija yra tarptautinės automobilių federacijos (FIA) narė ir būtent LASF nustato automobilių sporto renginių organizavimo ir vykdymo taisykles. Tokios taisyklės išdėstytos LASF priimtame Lietuvos automobilių sporto kodekse (kuris buvo patvirtintas 2009-05-16 LASF narių suvažiavime). Remiantis šiuo kodeksu (t. 3 b. l. 100-130) – varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas. Tokios varžybos gali būti tarptautinės ir nacionalinės. Nacionalinės varžybos skirstomos į klasifikuojamas ir neklasifikuojamas. Neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis Lietuvos automobilių sporto kodekso reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip įtvirtinta LASK, Saugaus varžybų organizavimo reglamente, Lietuvos automobilių sporto varžybų trasų inspektavimo, varžybų vykdymo saugos kontrolės reglamente (t. 3 b. l. 131-132), net ir neklasifikuojamų varžybų pravedimas turėjo būti sankcionuotas Lietuvos automobilių sporto federacijos, patvirtinant varžybų papildomus nuostatus, tame tarpe ir saugumo reikalavimus. Tokios varžybos, kurios organizuojamos nesilaikant minėto kodekso reikalavimų, laikomos draudžiamomis varžybomis (kodekso 59, 61 punktai). UAB „ (duomenys neskelbtini)“ LASF leidimo 2009-05-23 organizuoti automobilių sporto varžybas neturėjo, saugumo reikalavimų su Lietuvos automobilių sporto federacija taip pat nebuvo suderinęs. Kad 2009-05-23 įvykusios automobilių „drifto“ varžybos laikomos nelegaliomis (draudžiamomis), patvirtino ir LASF saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R. M.. Todėl (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje 2009 m. gegužės 23 d. įvykęs renginys (duomenys neskelbtini), neklasifikuojamų varžybų statuso neatitinka, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio renginio nelaikė automobilių sporto varžybomis, kuriose šių varžybų dalyviai gali susitelkti tik į rezultato siekimą.

Taigi tokiu atveju, jeigu tai būtų LASF sankcionuotos varžybos, jų dalyvis atsakytų tik už Lietuvos automobilių sporto federacijos nustatytų taisyklių nesilaikymą, o visa kita atsakomybė už varžybų organizavimą, dalyvių bei varžybas stebinčių asmenų saugumą tektų organizatoriams. O tokių nelegalių (draudžiamų) varžybų dalyviai kartu turi prisiimti ir atsakomybę už galimas pasekmes varžybų metu – nepriklausomai nuo to buvo laikytasi nustatytų taisyklių ar nebuvo. Skundo autorius M. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis apie 20 kartų buvo dalyvavęs automobilių „drifto“ varžybose, kai kurias iš varžybų padėjo ir organizuoti. Nurodė, kad „drifto“ mėgėjai bendraudavo internetinėje erdvėje, turėjo susikūrę tam tikras savo važiavimo taisykles, su kuriomis jis buvo susipažinęs. Kaip patvirtino apeliantas, žinojo jis ir tai, kad 2009-05-23 „driftas“ nebuvo įtrauktas į automobilių sporto šakų sudėtį ir nepriklausė S. T. jis turėjo suprasti, kad 2009 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) kaime vyko ne oficialiai pripažintos sporto šakos varžybos, o tiesiog „drifto“ mėgėjų susibūrimas, jų pačių iniciatyva ir lėšomis organizuotos varžybos didesnio pavojaus šaltiniais – automobiliais, tai yra objektais, kurie kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams (t. 1 b. l. 41-47), todėl sukelia valdytojui ir didesnę nei įprasta rūpestingumo bei atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos.

Kaip matyti iš Lietuvos teisės ekspertizės centro atliktos ekspertizės išvados (t. 5 b. l. 124-132), automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finišo liniją ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumą, dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, būtų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neišslystant į pievą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad pagrindo netikėti tokia išvada nėra. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nurodo, kad nei ekspertizės akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, kokie veiksmai įeina į netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumą, o kokie – į tinkamai pasirinktų valdymo veiksmų visumą. Kolegija pažymi, kad nėra būtina nurodyti, kokie konkrečiai M. K. atlikti automobilio valdymo veiksmai buvo netinkami, nepriimtini. Svarbiausia yra tai, kad M. K. savo valia dalyvaudamas tokiame automobilių „drifto“ mėgėjų renginyje, vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, žinodamas bei matydamas, kad jame dalyvauja ir žiūrovai, turi prisiimti ir atsakomybę (yra kaltas) už tokios rizikos materializavimąsi – varžybų metu atsiradusias pasekmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas M. K., užpildydamas renginio (duomenys neskelbtini), įvykusio 2009-05-23, dalyvio registracijos lapą, pažymėjo, kad supranta, jog automobilių sportas yra pavojingas turtui ir gyvybei, o renginyje jis dalyvauja savo nuožiūra (t. 1 b. l. 47). Beje, kad „drifto“ varžybų metu jis nesiėmė visų reikalingų suvaldyti automobilį atsargumo priemonių, o buvo susitelkęs tik į kuo geresnio rezultato siekimą, patvirtino ir pats apeliantas M. K..

Tai, kad ekspertizės akte nurodoma, jog negalima apskaičiuoti M. K. vairuojamo automobilio važiavimo greičio šio įvykio metu, nustatyti kokia tikslia trajektorija automobilis nuslydo į padėtį po įvykio, kurioje vietoje automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumą, kad negalima nustatyti, kurioje oro uosto teritorijos vietoje ir kaip buvo įrengtas trasos startas, greitėjimo, įskaitinė ir lėtėjimo zonos, taip pat finišas, kad negalima nustatyti, kokia buvo automobilio padėtis po įvykio šių trasos dalių, o būtent finišo atžvilgiu ir kurioje vietoje važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, taip pat trasos dalių (finišo) atžvilgiu automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumą, o nesant šių duomenų, o taip pat duomenų apie lenktynių trasos atkarpas (nuo finišo liniją žyminčio pilono iki susidūrimo vietos), detalius atstumus, nėra galimybės nustatyti automobilio greičio atskirose šios trasos atkarpos vietose, skirtingai negu nurodoma apeliaciniame M. K. skunde, jokios reikšmės neturi. Kaip matyti iš ekspertizės akto išvadų, minėtos aplinkybės nekliudė ekspertams duoti kategorišką išvadą, jog būtent tai, kad vairuotojas M. K. buvusiomis kelio sąlygomis – esant šlapiai kelio dangai ir nusidėvėjusioms automobilio padangoms prarado automobilio valdomumą, dėl ko jo vairuojamas automobilis išslydo nuo važiuojamosios dalies į pievą ir partrenkė žiūrovus, leidžia teigti, kad automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojo pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo netinkami ir nepriimtini.

Skunde taip pat tvirtinama, kad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog apeliantas žinojo apie padangų būklę ir turėjo į tai atsižvelgti. Apeliantas M. K. aiškina, kad važiuodamas įskaitinį ratą ir maksimaliai išvystydamas greitį, automobiliu slysdamas kaip įmanoma didesniu kampu, jis negalėjo objektyviai numatyti, kiek susidėvi padangos, kokia jų būklė ir pan. Tačiau tame pačiame skunde jis minėtam teiginiui prieštarauja, nurodydamas, kad šoninio slydimo varžybose yra maksimaliai naudojamas akseleravimas ir stabdymas, dėl ko padidėja trintis su asfaltu bei žymiai greičiau dyla automobilio padangos, todėl visuomet po įskaitinio važiavimo automobilio padangos būna stipriai susidėvėjusios.

Apeliaciniame M. K. skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje negalėjo aiškiai konstatuoti, kokia neatsargumo forma – nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str.) buvo padaryta nusikalstama veika. Toks tvirtinimas nėra visiškai teisingas. Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendyje aiškiai konstatavo, kad M. K., savo rizika dalyvaudamas bendraminčių renginyje, kuriame pavojingai važiuojama padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu ir nesugebėjęs suvaldyti automobilio sužalojęs žmones, pasielgė nusikalstamai nerūpestingai, nes pagal savo patirtį ir prisiimtą atsakomybę vairuoti padidinto pavojaus šaltinį, galėjo ir privalėjo įvertinti tokio automobilių renginio pavojingumą, įvertinti važiavimo sąlygas ir savo gebėjimus suvaldyti rizikingai vairuojamo padidinto pavojaus šaltinį, ką M. K. akivaizdžiai pervertino, todėl yra kaltas dėl renginio metu sukelto įvykio ir taip pat privalo prisiimti atsakomybę už kilusias pasekmes.

Tačiau kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuosprendyje nurodė, kad M. K. veiksmuose galima įžvelgti ir požymius, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad M. K. elgėsi ir nusikalstamai pasitikinčiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tokiais samprotavimais – visos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o tokios formuluotės kaip „galima įžvelgti“ nėra tinkamos ir pakankamos nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti. Tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui, teisingam šios bylos išnagrinėjimui ir teisėto teismo sprendimo priėmimui. Taigi baudžiamasis įstatymas M. K. pritaikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 2 d.

M. K. skunde nesutinkama ir su jam paskirta bausme. Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 139 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistas M. K., sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Taigi savo esme abi bausmės yra susijusios su laisvės atėmimu. Todėl apeliantas neteisus, teigdamas, kad jam neturėjo būti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Skirti bausmę, nenumatytą sankcijoje, galima tik BK 62 str. ir 54 str. 3 d. numatytais atvejais. Tačiau minėtų straipsnių nuostatų M. K. taikyti negalima, nes nėra tam numatytų sąlygų. Jų skunde nenurodė ir apeliantas, todėl detaliau apie negalimumą taikyti minėtų straipsnių nuostatas teisėjų kolegija nepasisako. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į jo asmenybę, sukeltas sunkias pasekmes nukentėjusiesiems, į sužalotų asmenų kiekį, į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – dėl padarytos veikos nesigailėjo, visą kaltę vertė tik T. G., padarytos žalos neatlygino ir nesistengė atlyginti ir pagrįstai jam paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, įvertinęs, jog bausmės tikslai bus pasiektas be realaus bausmės atlikimo, atidėjo. Skiriant bausmę BK 54 str. bei 61 str. reikalavimai pažeisti nebuvo.

Dėl padarytos žalos atlyginimo

Apeliaciniuose skunduose ginčijami teismo nustatyti ir priteisti nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos dydžiai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, konstatuoja, jog šie skundų argumentai taip pat nepagrįsti, todėl atmetami.

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltam asmeniui ar materialiai atsakingam už kalto asmens padarytas veikas civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai kaip principai, kuriais turi vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, įtvirtinti ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje. Be to, CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimą, teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos. Taip pat pažymėtina, jog, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiesiems padaryta dėl neatsargios nusikalstamos veikos. T. T., E. Š., A. P. ir B. Ž. (taip pat M. D., kurias civilinio ieškinio nepareiškė) dėl šios veikos sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Visi šie asmenys neabejotinai patyrė fizinį skausmą ir neigiamus dvasinius išgyvenimus. Trys nukentėjusieji patyrė kojų kaulų lūžius, vienas – galvos traumą, kitus sužalojimus, jiems buvo taikomas operacinis gydymas, visi gan ilgą laiko tarpą negalėjo pasirūpinti savimi, buvo nedarbingi, buvo apribotos judėjimo, bendravimo galimybės.

T. T. lūžo blauzdikaulis, buvo prismigę stiklo šukių į veidą, ranką, taikytas skeletinis tempimas 6 paras, po to operuotas, atlikta dešinio blauzdikaulio osteosintezė plokštele ir sraigtais, taikyta reabilitacija, buvo žymiai apribotas nukentėjusiojo mobilumas, jam buvo reikalinga pagalba apsirengiant, vonioje, vaikščiojo tik su ramentais, pusę metų buvo nedarbingas, neigiamas pasekmes jaučia iki šiol – po didesnio krūvio jaučia didelį skausmą, ima šlubuoti, buvo taikyta kineziterapija, ergoterapija, magnetoterapija, medikamentinis gydymas. Iš medicininių išrašų matyti, jog 2009-09-04 traumatologo konsultacijoje nurodoma be ramentų vaikščioti galima po 2 mėn. (t. 2, b. l. 33, 55), kai įvykis buvo 2009 m. gegužės mėnesį.

E. Š. nustatytas dešiniosios blauzdos kaulų kūnų fragmentinis lūžis ir muštinė žaizda, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, patemti sprando raiščiai, daugybiniai nubrozdinimai, operuotas, atlikta osteosintezė, 2010 m. kovo mėnesį pašalintos metalo konstrukcijos, iki to laiko ir dar kelias savaites po šios operacijos vaikščiojo su ramentais, nedarbingas buvo apie 11 mėnesių, jaučia pastovius skausmus, operuota koja tinsta, ilgą laiką apsitarnaujant buvo reikalinga artimųjų pagalba, dėl to, kad ilgą laką buvo nedarbingas, bijojo, kad gal netekti gerai pamokamo darbo, prarasti kvalifikaciją.

B. Ž. įvykio metu buvo padaryta muštinė žaizda viršugalvio dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniu židiniu kairėje kaktinėje skiltyje, taikyta reabilitacija, nedarbingas buvo iki 2009-08-15. Dėl patirtos traumos ilgą laiką negalėjo laisvai judėti, bendrauti su draugais, artimaisiais, dirbti mėgstamo darbo, kankino nerimas dėl ateities, bijojo prarasti darbą.

A. P. įvykio metu buvo sumušta dešinė blauzda, lūžo blauzdikaulis ir vidinė kulkšnis, skeveldriniai lūžiai, operuotas, pašalintos negyvybingos kaulinės skeveldros, atstatyti lūžgaliai ir sutvirtinti dviem sraigtais ir 13 skylių plokštele su 12 sraigtų, kulkšnies lūžis sutvirtintas dviem sraigtais, 2012 m. kovo mėnesį operacijos metu pašalintos metalo konstrukcijos, buvo nedarbingas nuo 2009-05-23 iki 2010-07-14 (t. 4, b. l. 180), pergyveno dėl prarandamos kvalifikacijos, darbinių įgūdžių, ilgą laiką buvo apribota galimybė normaliai judėti, dėl to jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Kolegija pažymi, kad asmens teisė į sveikatą, yra absoliuti, viena iš svarbiausių asmens teisių. Taigi, nustatant ieškovams atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų. Nukentėjusieji neabejotinai patyrė didelius fizinius skausmus, jų visų gydymas užtruko, buvo ilgalaikis ir sudėtingas – kojų lūžiai gydyti panaudojant metalinius įtvarus, operuoti, ilgą laikotarpį buvo apribotas normalus vaikščiojimas, savęs apsitarnavimas, pakartotinės operacijos išimant metalinius įtvarus, ilgalaikis nedarbingumas. Nors B. Ž. kojų lūžių nepatyrė, tačiau jo patirta galvos trauma buvo pakankamai rimta su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, todėl natūralu, jog jis pergyveno, jaudinosi dėl tolesnių pasekmių jo sveikatai ir gyvenimo kokybei. Dėl ilgai užtrukusio nedarbingumo nukentėjusieji turėjo pagrįstų išgyvenimų dėl prarandamos kvalifikacijos, darbinių įgūdžių, baimės netekti darbo. Todėl įvertinus tai, jog nuteistieji yra jauni, darbingi, dirbantys ir gaunantys pajamas asmenys, aukštesniojo teismo manymu, nustatyta teismo neturtinė žala – po 15 000 litų kiekvienam iš nukentėjusiųjų atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra aiškiai per didelė.

Nors nuteistasis M. K. teigia, jog jis turi kas mėnesį mokėti paskolą už sudaužytą automobilį, dėl taikomų turtinių apribojimų negali įsigyti būsto, dėl įvykio jis taip pat patyrė daug neigiamų išgyvenimų, tačiau tai nėra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį, nes šios aplinkybės nepatvirtina, jog teismo nustatyta neturtinė žala, priteistina iš M. K., ypač atsižvelgiant į jos faktinį dydį – po 5 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam, būtų jam nepakeliama finansinė našta, be to, turtinė kaltininko padėtis nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio.

Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą neatsižvelgta į didelį pačių nukentėjusiųjų neatsargumą. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl šios aplinkybės, įvertino nukentėjusiųjų asmenybes, tai, kad jie visi yra driftingo mėgėjai, suvokė šio renginio pavojingumą. Nors jie stovėjo arti trasos ribų, tačiau, kaip jau minėta anksčiau šioje nutartyje, toks jų elgesys nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, todėl apylinkės teismas pagrįstai nevertino šios aplinkybės kaip didelio nukentėjusiųjų neatsargumo. Aukštesniojo teismo nuomone, įvertinus faktinius sužalojimus, ilgą gydymo trukmę ir aukščiau aptartus nukentėjusiųjų patirtus objektyvius nepatogumus dėl ribotų galimybių judėti ir apsitarnauti save, ilgai trukusio nedarbingumo, pergyvenimų dėl prarandamos darbinės kvalifikacijos, baimės prarasti darbus, priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nelaikytinos per didelėmis net ir įvertinus tai, jog nukentėjusieji suvokdami renginio pavojingumą stovėjo arti trasos ribų.

T. G. skundo argumentai dėl nepagrįstai taikytos T. G. bei UAB „ (duomenys neskelbtini)“ subsidiariosios atsakomybės bei priteistinos žalos padalijimo tarp T. G. ir M. K., yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai, atsižvelgdamas į visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes – teisinį deliktinės atsakomybės reglamentavimą, civilinių atsakovų UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ir T. G. tarpusavio santykius, turtinę padėtį, T. G. sutikimą atlyginti su nelaimingu atsitikimu susijusias išlaidas, atsižvelgęs į nukentėjusiųjų teisę gauti visišką žalos atlyginimą, motyvavo išvadas dėl T. G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“ subsidiariosios atsakomybės taikymo bei priteistinos žalos padalijimo tarp nuteistųjų, taip pat dalių dydžių. Aukštesnės instancijos teismas su šiomis išvadomis visiškai sutinka, šių išvadų pagrįstumu neabejoja, todėl nesikartoja.

Nepagrįsti, todėl atmetami ir M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą ir priėmė teisingą sprendimą šioje dalyje.

Byloje nukentėjusiojo parodymais, rašytiniais duomenimis – 2010-02-10 fotoaparato ir objektyvo apžiūros aktu, telefono techninės apžiūros aktu ir atliktų darbų aprašu nustatyta ir įrodyta T. T. patirta turtinė žala dėl fotoaparato ir telefono sugadinimo bei jų apžiūros. Nors nepateikti rašytiniai duomenys dėl fotoaparato įsigijimo kainos, tačiau teismas, įvertinęs, jog T. T. buvo akredituotas ir dalyvavo varžybose dėl savo pomėgio fotografuoti, pagrįstai sprendė, jog byloje nėra abejonių, kad jis iš tiesų turėjo fotoaparatą, jis buvo sugadintas (tai patvirtina jau vien faktas, jog automobilis atsitrenkė į žmonių minią, T. T. buvo sužalotas) ir pagrįstai sprendė, jog tokiu atveju patirtos žalos dydis už fotoaparatą su objektyvu – 1 400 Lt yra realus, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus. Tai, kad fotoaparatas buvo apžiūrėtas tik 2010 metais, o ne iš karto po įvykio nepaneigia teismo išvados, jog T. T. iš tiesų dalyvavo renginyje ir jo metu buvo sugadintas fotoaparatas bei telefonas. Atsižvelgiant į tai, jog dėl dalies nukentėjusiojo reikalavimų per visą ilgą bylos nagrinėjimo laiką nebuvo pateikta papildomų duomenų, be kurių priimti teisingo sprendimo teismas negalėjo, be papildomų tyrimo veiksmų tinkamai išręsti šio klausimo neįmanoma, o byla ir taip buvo nagrinėjama pakankamai ilgą laiką ir užtruko, teismas pagrįstai T. T. dėl dalies reikalavimų pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ir dalyje dėl turtinės žalos priteisimo E. Š.. Priešingai nei teigiama skunde, teismas negautų pajamų dydį, kelionių išlaidas, gydymo išlaidas, kurių nekompensuoja ligonių kasos, apskaičiavo įvertinęs pateiktus rašytinius duomenis dėl E. Š. darbo užmokesčio, išlaidų kurui ir gydymui kvitus, kitus rašytinius duomenis. Priešingai nei teigiama skunde, byloje yra duomenys, jog nukentėjusiajam Vilniuje buvo atliktos dvi operacijos. Po pirmos operacijos gydymą jis tęsė tėvų namuose (duomenys neskelbtini), nes negalėjo savimi pasirūpinti. Gydytojų apžiūrai reikėjo vykti į Vilnių. Todėl, net ir atsižvelgiant į tai, jog kuro kvitų datos gali nesutapti su apsilankymu pas gydytojus datomis, šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, jog išlaidos kurui – 335,21 Lt yra protingos ir pagrįstos. Be to, kaip pastebi apeliantas, kvitai rodo, jog kuras piltas arti Vilniaus (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Tai tik patvirtina, o ne paneigia aukščiau nurodytas aplinkybes.

Priešingai nei teigiama M. K. skunde, teismo išvados dėl B. Ž. priteistinos sumos turtinei žalai atlyginti yra pagrįstos ir motyvuotos. Teismas B. Ž. patirtą turtinę žalą nustatė įvertinęs paties B. Ž. ir nukentėjusiojo T. T. parodymus, jog jie abu dalyvavo renginyje, turėjo fotoaparatus, daiktų pažiūros aktais (t. 2, b. l. 115-117), kuro kvitais bei pagrįstai laikė, jog 300 Lt už sugadintus rūbus yra protinga suma, net ir nesant objektyvių jų įsigijimo duomenų, todėl skundas šioje dalyje taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistojo M. K. skundo argumentai dėl A. P. priteistos turtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs. Priešingai nei teigiama skunde, teismas išsamiai argumentavo sprendimą tiek dėl pripažintos įrodyta patirtos turtinės žalos atlyginimo, tiek ir dėl dalies ieškinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. A. P. priteista 1809,85 Lt tiesioginiams nuostoliams atlyginti, iš kurių 1249,45 Lt tiesioginėms gydymo išlaidoms atlyginti, 60,40 Lt kelionių į gydymo įstaigas išlaidų ir 500 Lt žalos už sugadintus rūbus. Šioje dalyje ieškinio pagrįstumą teismas nustatė tik išsamiai ir detaliai įvertinęs pateiktus rašytinius duomenis – kvitus, nukentėjusiojo parodymus, todėl aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka. Nors nepateikti rašytiniai duomenys dėl sugadintų rūbų vertės, tačiau aukštesnės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog išlaidos už sugadintus rūbus – 200 Lt už batelius, 160 Lt už kelnes ir 140 Lt už palaidinę atitinka realumo ir protingumo kriterijus. Natūralu, jog kasdieninių rūbų, batų įsigijimo kvitai paprastai nekaupiami ir ilgai nesaugomi, todėl neteisinga būtų atmesti ieškovo reikalavimus, atitinkančius protingumo kriterijus, vien dėl to, jog nėra rašytinių duomenų. Kelionės išlaidos pagrįstos rašytiniais duomenimis, todėl jų priteisimas nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, jog teismas priteistiną sumą tiesioginėms gydymo išlaidoms padengti nustatė tik išanalizavęs pateiktus kvitus, vaistų informacinius lapelius, kitų prekių paskirtį, įvertinęs nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį (dešinės blauzdos sumušimas, blauzdikaulio ir vidinės kulkšnies lūžis), ir motyvuotai dalį išlaidų pripažino nesusijusiomis su tiesioginiu gydymu. Tad, esant šioms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadų teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl dalies civilinio ieškinio reikalavimų, liečiančių negautas pajamas, teismas negalėjo išspręsti dėl tų pačių priežasčių, kaip ir T. T. atveju. Aukštesnysis teismas sutinka su teismo išvada, jog pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti negautų pajamų dydžio. Bylos nagrinėjimui besitęsiant pakankamai ilgą laiką šie duomenys nebuvo pateikti, šiems duomenims išsiaiškinti būtini papildomi tyrimo veiksmai, kurie, jau esant aiškioms kaltės ir bausmės aplinkybėms, dar labiau užtęstų bylos nagrinėjimą ir atitolintų galutinio procesinio sprendimo priėmimą, todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstu teismo sprendimą A. P. dalyje dėl negautų pajamų pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą civilio proceso tvarka.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog teismas priteisė per dideles sumas nukentėjusiųjų patirtoms išlaidoms teisinei pagalbai apmokėti. Nuteistasis M. K. teigia, jog priteistos sumos, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, akivaizdžiai per didelės, be to, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams, nes nenustatyta, jog nuteistieji būtų vilkinę bylą, priešingai, bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl nukentėjusiųjų ar jų atstovų prašymų, negalėjimo dalyvauti posėdžiuose, be to, nukentėjusiojo E. Š. bei B. Ž. interesus atstovavo tas pats advokatas, pateikė analogiškus civilinius ieškinius. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti.

Pažymėtina, jog išlaidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu. Įstatymas (BPK 106 str. 2 d.) numato, jog teismas šių išlaidų gali nepriteisti ar jas sumažinti, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį. Be to, teismų praktikoje sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą, atsižvelgiama į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, sunkumą, kaltės pobūdį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, sugaištą laiką ir pan.

Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl proceso išlaidų dydžio. Teismo išvados pagrįstos reikšmingų aplinkybių visumos analize, todėl apeliacinės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka, laiko jas teisėtomis bei pagrįstomis. Teismas atsižvelgė į visas anksčiau paminėtas aplinkybes, t. y. į tai, kad T. T. turėtos proceso išlaidos yra už teisines konsultacijas ir civilinio ieškinio parengimą, A. P. išlaidų turėjo už civilinio ieškinio parengimą, nukentėjusįjį advokatas atstovavo trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose, teikė patikslintą ieškinį, į posėdžius vyko iš kito miesto. Aukštesniojo teismo manymu, visos šios aplinkybės įvertintos tinkamai. Atsižvelgiant į ilgą bylos nagrinėjimą teisme, veikos pobūdį, veikos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad šios nukentėjusiųjų išlaidos (po 1000 Lt) yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl jos iš apeliantų pagrįstai priteistos visa apimtimi.

Spręsdamas dėl nukentėjusiųjų B. Ž. ir E. Š. patirtų proceso išlaidų aukščiau minėtų įstatymo nuostatų teismas taip pat nepažeidė. Įvertinta ne tik tai, kad teisinė pagalba nukentėjusiems buvo teikiama nuolat nuo 2010 metų, kad nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, į kuriuos vykti turėjo į kitą vietovę, nei jo buveinė, tačiau įvertinta ir tai, kad nukentėjusiuosius atstovavo tas pats advokatas, nebuvo reikalingos išskirtinės specialios žinios, nebuvo sprendžiami sudėtingi ir nauji teisinio pobūdžio klausimai, į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė būtent dėl nukentėjusiųjų ar jo atstovo kaltės, taip pat įvertintas ir patenkintų bei atmestų reikalavimų santykis, atsižvelgta ir į vienodą nukentėjusiųjų pateiktų procesinių dokumentų turinį. Teismas aukštesniojo teismo nuomone visas šias aplinkybes, jų visumą įvertino tinkamai ir pagrįstai prašomas priteisti proceso išlaidas už advokato pagalbą nukentėjusiesiems E. Š. ir B. Ž. sumažino iki 5000 Lt. Visos apeliantų skunduose nurodytos aplinkybės sprendžiant šį klausimą įvertintos tinkamai apylinkės teisme, todėl papildomai jas vertinti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Nors veika, dėl kurios nuteisti apeliantai, ir yra neatsargi, ji nepriskiriama pavojingų nusikalstamų veikų kategorijai, tačiau bylos nagrinėjimas užtruko gana ilgą laiką, nukentėjusiųjų atstovas buvo aktyvus ginant nukentėjusiųjų interesus, todėl teismo nustatytas proceso išlaidų dydis nelaikytinas aiškiai nepagrįstu, neproporcingu ar neatitinkančiu protingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Pažymėtina, jog apeliantai yra jauni, darbingi, dirbantys ir pajamų turintys asmenys, todėl nukentėjusiesiems priteistos proceso išlaidos advokatų pagalbai apmokėti nelaikytinos nepakeliama našta apeliantams. Jas mažinti ar jų visiškai nepriteisti nėra pagrindo.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. G. gynėjo advokato Antano Jarašiaus ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus atmesti.