Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. N. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio mėn. 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovė A. N. (duomenys neskelbtini) pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo. Prašė panaikinti LR Kultūros ministro įsakymą Nr. PĮ-160, grąžinti ieškovę į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad LR Kultūros ministras 2005-11-16 įsakymu Nr. P3-124 priėmė ieškovę į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas. 2007-09-10 įsakymu Nr. PĮ-160, vadovaudamasis LR Darbo kodekso 124 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 2 dalimi, LR Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu, Ministras atleido ieškovę iš pareigų. Nurodė, kad atleidimas iš darbo neteisėtas, nes ieškovė atleista be jokio teisinio pagrindo.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad pagal Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų, patvirtintų LR Kultūros ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-447 “Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų patvirtinimo” 1 punktą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra biudžetinė įstaiga. Biudžetinių įstaigų steigimo, valdymo, veiklos, vadovų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką nustato specialusis Biudžetinių įstaigų įstatymas. Minėto įstatymo 6 straipsnyje yra nustatyta, kad biudžetinei įstaigai vadovauja vadovas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų steigėjas, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Ši steigėjo teisė yra absoliuti, nes nesaistoma jokių aplinkybių ir nesusijusi su vadovo kaltais veiksmais. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų 2 punktas įtvirtina, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Teismas konstatavo, kad LR Kultūros ministras, vadovaudamasis Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu, turėjo absoliučią teisę atleisti biudžetinės įstaigos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovę iš šios įstaigos vadovo pareigų. Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, vadovaujantis specialiuoju Biudžetinių įstaigų įstatymu. Toks darbo sutarties pasibaigimas numatytas DK 124 straipsnio 1 punkte.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką civilinėse bylose Nr.3K-7-760/2001, Nr. 3K-3-640/2004, Nr. 3K-3-418/2006 ir pažymėjo, kad biudžetinė įstaiga yra viena iš juridinio asmens rūšių, kurios vadovo funkcijos iš esmės tos pačios, kaip ir kitų juridinių asmenų vadovų (viešųjų įstaigų ir pan.), todėl biudžetinės įstaigos vadovo skyrimo procedūra, teisinė padėtis, teisiniai santykiai su biudžetinės įstaigos steigėju yra iš esmės tokie patys kaip ir viešosios įstaigos vadovo. Teismas, atsižvelgdamas į teimų praktiką dėl viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš užimamų pareigų, sprendė, kad tarp Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjo ir teatro vadovės A. N. (duomenys neskelbtini) susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Atsakovas, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjas, turėjo absoliučią teisę atleisti ieškovę, nepriklausomai nuo kokių nors aplinkybių ar jos kaltų veiksmų buvimo. Steigėjui įgyvendinus šią teisę, su vadovu sudaryta darbo sutartis pasibaigia, nes baigiasi steigėjo vadovui duotas pavedimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Sutinkamai su CPK 320 str. 2 d., kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2, 3 d., nenustatyta. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų paaiškinimų, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 330 str.), todėl, vadovaudamasi CPK 330 str. panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas LR Kultūros ministro 2005-11-16 įsakymu Nr. P3-124 priėmė ieškovę, laimėjusią konkursą, į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas penkerių metų laikotarpiui nuo 2005-11-17 iki 2010-11-17 imtinai (b.l. 4). Su ieškove 2005-11-16 sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 17-S-2005 (b.l. 5). LR Kultūros ministras 2007-09-10 įsakymu Nr. PĮ-160, vadovaudamasis Darbo kodekso 124 str. 1 p., 140 str. 2 d. ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu, nuo 2007-09-10 atleido ieškovę iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigų (b.l. 8). Atsakovas nenurodė, kad ieškovė atleista iš darbo dėl drausminių nuobaudų. Be to, vadovaudamasis Darbo kodekso 140 straipsnio 2 dalimi, atsakovas, išmokėdamas ieškovei dviejų mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, patvirtino, kad ieškovės kaltės dėl atleidimo iš darbo nebuvo, nes priešingu atveju išeitinė išmoka nebūtų išmokėta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo sutartis nutraukta, nesant administracijos vadovo kaltės.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kultūros ministro 2007-09-10 įsakymas Nr. PĮ-160 atleisti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovę iš pareigų, nesuėjus terminuotos darbo sutarties terminui ir nesant ieškovės kaltės, yra priimtas pažeidžiant teisės normas, suabsoliutinus ministro teisę bet kada atšaukti įstaigos vadovą ir nemotyvuojant tokio atleidimo priežasčių, todėl yra neteisėtas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų, patvirtintų LR Kultūros ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-447 “Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų patvirtinimo” 4 punkte nurodoma, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veikla grindžiama jo nuostatais, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų, Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Pagal minėtų nuostatų 11 punktą Teatrui vadovauja teatro vadovas, kurį konkurso būdu skiria į pareigas, atleidžia iš jų Kultūros ministras Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ši teisės norma nustato Kultūros ministro kompetenciją, skiriant ir atleidžiant Teatro vadovą, bet pati savaime nenustato darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Kita vertus, ji reiškia, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama pirmiausia vadovaujantis Darbo kodekso nustatytais pagrindais. Tą patvirtina ir nuostatų 25 punktas, nurodantis, kad teatro vadovo ir darbuotojų darbo santykius ir darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas ir kiti teisės aktai.

DK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas - kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Šios nuostatos reiškia, kad specialieji įstatymai gali nustatyti tam tikrus specifinius darbo santykių ypatumus, bet jie negali prieštarauti Darbo kodekso nuostatoms ir pabloginti darbuotojo padėties, palyginus su ta, kuria nustato Darbo kodeksas (DK 4 str. 2 d.).

Darbo kodekso 124 straipsnis yra bendra Darbo kodekso norma, numatanti darbo sutarties pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio 1 punkte nurodoma, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus Darbo kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais t.y. blanketinė norma, nukreipianti į kitus įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Biudžetinių įstaigų įstatymas nustato, jog biudžetinės įstaigos vadovą skiria ir atleidžia iš pareigų steigėjas, jei įstatymai nenumato kitaip (Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 str.). Tačiau ši teisės norma tik nustato biudžetinių įstaigų valdymo tvarką, steigėjo kompetenciją, o ne darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Minėtame įstatyme steigėjui LR Kultūros ministerijai suteikta teisė skirti ir atleisti įstaigos vadovą ribojama Darbo kodeksu, kaip darbo santykius reglamentuojančio teisės akto nuostatomis, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymu, kaip specialiu teisės aktu, reglamentuojančiu teatrų ir koncertinių įstaigų vykdomą profesionalaus scenos meno veiklą, šių įstaigų finansavimą, darbuotojų darbo sąlygų ir socialinių garantijų ypatumus. Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostata pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiu atveju netaikomos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios atleidimą iš darbo. Nors Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjui Kultūros ministerijai pagal norminius aktus suteikta teisė skirti pareigoms ir atleisti iš teatro vadovą, tačiau šią teisę steigėjas turi įgyvendinti remdamasis teisės normomis, reguliuojančiomis darbo santykius.

Valstybiniai teatrai savo veiklą vykdo vadovaudamiesi specialiuoju teisės aktu - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymu, kurio 8 str. nustatyta, kad teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis įstatymas ir kiti norminiai teisės aktai. Ši specialiojo įstatymo teisės nuostata, nagrinėjant valstybiniame teatre ginčus dėl darbo santykių, nukreipia į Darbo kodeksą. DK 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas - kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Taigi kiti teisės norminiai aktai darbo santykius reglamentuoja tiek, kiek tai numato Darbo kodeksas. Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 str. 2 d. 5 p. numato, kad Vyriausybės įgaliota institucija konkurso būdu skiria teatro ar koncertinės įstaigos, kurios steigėjo funkcijas atlieka, vadovą ir jį atleidžia. Įstatymo 10 str. nustato teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų darbo santykių reglamentavimo ypatumus. Įstatymo 10 str. 1 d. atskirai išskirtas nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų darbo santykių reglamentavimas. Minėta nuostata nurodo, kad nacionalinių,valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai į pareigas skiriami konkurso būdu. Kvalifikacinius reikalavimus nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų bei koncertinių įstaigų vadovams, taip pat konkursų tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams. Terminuotos darbo sutarties sudarymas su konkursą laimėjusiu asmeniu yra privalomas. Atkreiptinas dėmesys, kad toks vadovų darbo santykių reglamentavimas netaikomas kitiems teatrams ar koncertinėms įstaigoms, kurie yra privatūs juridiniai asmenys, taip pat viešieji juridiniai asmenys, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga ir kurių steigėjai nėra Įstatymo 3 str. 3 ir 4 dalyse nurodyti subjektai (t.y. kurių steigėjai nėra ministerijos, apskričių viršininkai, savivaldybių tarybos).

Darbo sutartis, kaip šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis) yra pagrindas atsirasti darbo teisiniams santykiams. Darbo sutarčių sudarymą, pakeitimą, nutraukimą ir kitus darbo santykių aspektus reglamentuoja Darbo kodeksas. Byloje pateikta 2005 m. lapkričio mėn. 16 d. Darbo sutartis (b.l. 5), kurioje nurodytos visos būtinosios sąlygos - darbo vieta, darbo funkcijos, bei nustatyta darbo apmokėjimo tvarka įrodo, kad tarp ieškovės - darbuotojo A. N. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo – darbdavio Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, už darbą ieškovė gaudavo atlyginimą, apmokestinamą kaip su darbo santykiais susijusios pajamos. Darbo sutarties 17 p. nurodo, kad darbo sutartis gali būti nutraukta LR Darbo kodekso nustatytais pagrindais. Atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį, privalėjo laikytis Darbo kodekso ir kitų darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, t.y. Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo. Pastebėtina, kad šio įstatymo 10 str. nėra numatyta jokių išimčių dėl Darbo kodekso taikymo, nutraukiant darbo sutartį.

LR Kultūros ministro 2007-09-10 įsakymas Nr. PĮ-160 nėra pagrįstas, nes jame nenurodytas ieškovės atleidimo iš darbo teisinis pagrindas, darbo sutartis su ieškove nutraukta, nenurodant ieškovės kaltės ir nemotyvuojant priežasčių, dėl kurių terminuota darbo sutartis nutraukta prieš terminą. Pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalį darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos tik ypatingais atvejais, jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjus darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, laikydamasi atleidimo iš darbo tvarkos pagal Darbo kodekso 129 ir 130 straipsnį. 2003 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo klatės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ pažymėta, kad į juridinių faktų sudėtį, kuriai esant leidžiama nutraukti terminuotą darbo sutartį, turi įeiti svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas, faktas, kad darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu terminuotos darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir iki jos termino suėjimo likęs laikas yra ne trumpesnis nei darbuotojui taikytinas įspėjimo terminas, ir faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jos sutikimu į kitą darbą. Šias teisės normas atsakovas pažeidė.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 26 d. nutarimu įtvirtinta teisminio precendento privalomumo taisyklė. Tačiau pažymėtina, kad precendentas sukuriamas tik savo faktinėmis aplinkybėmis tapačiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl darbo santykių, kilusių tarp akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių, viešųjų įstaigų steigėjų ir šių juridinių asmenų vadovų. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad nėra suformuota teismų praktika dėl ginčų, kilusių tarp biudžetinių įstaigų vadovų ir biudžetinių įstaigų steigėjų, šiuo atveju – valstybės įgaliotų institucijų. Taikyti analogiją pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001 yra netikslinga, nes šioje byloje buvo išaiškinta dėl uždarosios akcinės bendrovės ir bendrovės administracijos vadovo teisinių santykių ir uždarosios akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens, vadovo teisinio statuso. Atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-880/2002, 3K-3-191/2005 formuoja teismo praktiką dėl akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų atleidimo iš užimamų pareigų. Kitose Lietuvos Aukščiausio Teismo nagrinėtose bylose Nr. 3K-3-640/2004, 3K-3-418/2006 suformuota praktika dėl viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo. Esminė aplinkybė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose dėl akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių, viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš užimamų pareigų yra ta, kad sprendimą dėl vidinio juridinio asmens valdymo - įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo iš pareigų priėmė ir vykdė kolegialus organas (visuotinis akcininkų susirinkimas, bendrovės valdyba, stebėtojų taryba, visuotinis dalininkų susirinkimas, savivaldybės taryba), kuriam yra būtinas pasitikėjimas jo renkamu administracijos vadovu, todėl bylose vadovaujamasi precendentu, sukurtu nagrinėjant bylą Nr. 3K-7-760/2001. Nagrinėjamoje civilinėje byloje tokį sprendimą atleisti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovę iš pareigų priėmė vienasmeniškai viešojo administravimo subjektas LR Kultūros ministras individualiu administraciniu aktu, kuris pagal individualiam aktui keliamus bendruosius reikalavimus turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; be to akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (LR Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1,2 p.). Visais atvejais įstatymuose nustatyti valstybės institucijų administraciniai metodai negali prieštarauti CK 1.2. str. 2 d. reikalavimams. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime pabrėžiama, kad valstybės tarnybos skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja informacijos sklaidą ir komunikavimą, atvirumą ir viešumą (tiek, kiek tai nekenkia kitoms teisės saugomoms vertybėms), atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus, taip pat tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti. Valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe.

Atribojant akcinių bendrovių, uždarų akcinių bendrovių veiklos specifiką nuo biudžetinės įmonės veiklos specifikos reikšminga aplinkybė yra ta, kad privačių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti privačius jų steigėjų interesus, privataus juridinio asmens veikla susijusi su juridinio asmens dalyvių, steigėjų bei organų narių materialinės naudos (pelno dalies, turto prieaugio gavimo) siekimu. Šių juridinių asmenų valdymo organų teisiniai santykiai, kurių pagrindinis tikslas – veikti bendrovės naudai yra specifiniai, o tų santykių ypatumai lemia kitokius bendrovės vadovo darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nei numatyta Darbo kodekse (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-457/2005). Biudžetinės įstaigos veikla susijusi su viešųjų interesų tenkinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atribodamas biudžetinės įstaigos ir viešosios įstaigos statusą nurodė, kad dėl skirtingo finansavimo, turto įgijimo ir lėšų gavimo tvarkos bei sąlygų, viešųjų įstaigų veikla reguliuojama specialiu įstatymu ir jos yra atskirtos nuo biudžetinių įstaigų, kurios tik reorganizacijos į viešąsias įstaigas pagrindu pakeičia savo teisinį statusą. Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, visiškai arba dalinai išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose (Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 str.). Viešoji įstaiga – tai iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, kurios steigėjai fiziniai bei juridiniai asmenys sudaro steigimo sutartis. Valstybės bei vietos savivaldos institucijos valstybės (savivaldybės) turtą viešajai įstaigai gali perduoti tik panaudos pagrindais ir tik tais atvejais, kai bent vienas iš viešosios įstaigos steigėjų yra valstybės ar vietos savivaldos institucija. Viešoji įstaiga turi turėti kolegialų organą – visuotinį dalininkų susirinkimą. Viešųjų įstaigų įstatymo normų sisteminis aiškinimas sudaro pagrindą viešąsias įstaigas atriboti nuo biudžetinių įstaigų, ypač tais atvejais, kai valstybės ar savivaldos institucija yra viešosios įstaigos steigėja. Viešosios įstaigos išlaikomos ne tik iš biudžeto, jų lėšas sudaro savininkų lėšos, pajamos už paslaugas, labdara, fondų lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-1010/2002).

Biudžetinės įstaigos steigėjas yra specifinis viešosios teisės subjektas - valstybė ar savivaldybė, įgijantys civilines teises ir pareigas per valstybės (savivaldybių) valdymo institucijas. Valstybei ir savivaldybei netaikomos CK 2 knygos II dalies normos, išskyrus nurodytus kodekso straipsnius, susijusius su valstybės ir savivaldybės teisių ribojimu kitų subjektų atžvilgiu, esant civiliniams santykiams (CK 2.35 str.). Sąvoka „valdymo institucija“ reiškia vykdomąją valdžią (Vyriausybę, ministrą), kurių kompetenciją nustato visų pirma Konstitucija, kiti įstatymai. Valstybė gali įgyti tik tokias civilines teises ir prisiimti tik tokias civilines pareigas, kurios neprieštarauja Konstitucijai.

Biudžetinė įstaiga išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų ir skirta tenkinti visuomenės interesus, tad jos veikla turi būti skaidri ir negali būti politizuota. Antraip galimi atvejai, kad pasikeitus politinei situacijai, suabsoliutinus ministro ar kito pareigas einančio politiko teisę atleisti įstaigos vadovą iš pareigų be teisinio pagrindo, nenurodant to atleidimo pagrindo ir motyvų, būtų pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kurios yra konstitucinės vertybės, taip pat Konstitucinio teisingumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pastebėtina, kad Teatro vadovas skiriamas konkurso būdu, todėl pretendentams į vadovo pareigas, vertinant jų kvalifikacinius ir profesinius gabumus bei asmenines ir dalykines savybes keliami aukšti reikalavimai. Įstatymo nuostata, kad su vadovu sudaroma penkerių metų terminuota darbo sutartis reiškia, kad steigėjas gali pasirinkti kas penkeri metai tokį vadovą, galintį efektyviai vadovauti įstaigai, o asmuo, konkurso keliu paskirtas vadovu, turi teisėtus lūkesčius, kad tam laikotarpiui valstybė saugos jo, kaip darbo santykiuose esančios ekonominiu ir socialiniu požiūriu silpnesnės pusės įgytas teises. Darbo kodekse 124 str. įtvirtinti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai yra įstatymu numatyta garantija, apsauganti darbuotoją nuo nepagrįstos darbdavio savivalės. Konstitucinis teismas 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų, siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad LR Kultūros ministro 2007-09-10 įsakymas Nr. PĮ-160 „Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės A. N. (duomenys neskelbtini) atleidimo už užimamų pareigų“ yra naikintinas dėl neatitikimo imperatyvioms įstatymo normoms.

Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, vadovaujantis Darbo kodekso 297 str. 3 d. yra pagrindas ją grąžinti į pirmesnį darbą. Remiantis Darbo kodekso 297 str. 3 d., jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį dabo užmokestį už visą priverstinės paravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra aplinkybių, nustatytų Darbo kodekso 297 str. 4 d., kurioms remiantis, būtų negalima grąžinti ieškovės į darbą. Ieškovė iš darbo atleista, vadovaujantis LR Kultūros ministro 2007-09-10 įsakymu Nr. PĮ-160 nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. Ieškovės vidutinis darbo užmokestis pagal atsakovo pateiktą pažymą apie A. N. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį (b.l. 29) sudaro 3333,33 Lt per mėnesį ir 204,08 Lt per dieną. Teisėjų kolegija remiasi pateiktu vidutiniu darbo užmokesčiu, kurio šalys neginčijo, ir skaičiuoja darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už 5 mėnesius ir 19 dienų, kas sudaro 20544,17 Lt (3333,33 Lt x 5 mėn.) + (204,08 Lt x 19 d.) = 20544,17 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kuri pagal pateiktą pažymą apie A. N. (duomenys neskelbtini) darbo užokestį sudaro 6666,66 Lt (2 x 3333,33 Lt), ši suma įskaičiuojama į priteistiną darbo užmokestį ir galutinis ieškovei likęs mokėtinas darbo užmokestis sudaro 13877,51 Lt (20544,17 – 6666,66 Lt).

Kadangi ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 str. 1 d. 2 p., iš atsakovo priteisiamas žyminis mokestis, kuris yra paskaičiuojamas už ieškinį ir apeliacinį skundą pagal procentinę išraišką nuo priteisto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir sudaro 1232,65 Lt (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 83 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d., 3 d., 4 d.). Byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovės turėtas kitas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti), todėl šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teismas

nusprendė:

Ieškovės apeliacinį skundą patenkinti pilnai.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą.

Panaikinti LR Kultūros ministro 2007-09-10 įsakymą Nr. PĮ-160 „Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės A. N. (duomenys neskelbtini) atleidimo iš užimamų pareigų“.

Pripažinti ieškovės A. N. , a.k. (duomenys neskelbtini)atleidimą iš darbo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigų neteisėtu.

Grąžinti A. N. (duomenys neskelbtini) į darbą - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas.

Priteisti iš atsakovo LR Kultūros ministerijos ieškovės A. N. (duomenys neskelbtini) naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos 13877,51 Lt (trylika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus, 51 ct).

Priteisti iš atsakovo LR Kultūros ministerijos 1232,65 Lt (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt du litus, 65 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.