Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Panevėžio kalėjime ji bausmę atlieka nuo 2019 m. vasario 15 d. Iki 2019 m. gegužės 21 d. bausmę atliko kalėjimo režimo sąlygomis, nuo 2020 m. liepos 3 d. – lengvosios grupės sąlygomis. Pareiškėja neturi galiojančių nuobaudų, ne kartą buvo skatinta už nepriekaištingą elgesį ir pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, gavo padėką už dalyvavimą pozityvaus užimtumo priemonėse, bausmės atlikimo laikotarpiu įgijo vidurinį išsilavinimą, 2020–2021 m. mokėsi Panevėžio profesinio mokymo centre ir įgijo virėjos specialybę, o 2021–2022 m. mokėsi kirpėjos amato, nuo 2022 m. gegužės 11 d. vykdo individualią veiklą. Kalėjimo administracija ją charakterizuoja teigiamai. Pareiškėja dirbo įkalinimo įstaigos administracijos pasiūlytus darbus, lankė adaptacijos programas, emocinės paramos grupę, dalyvavo ir kitose programose, rankdarbiais rėmė vaikų namus, dienos centrus, dalyvavo meninėje veikloje, konkursuose, konferencijose, jos darbai buvo vežami į parodas, už tai ne kartą gavo padėkas.

2.2. Teisinis reguliavimas, kai draudimai taikomi išimtinai dėl paskirtos bausmės trukmės, diskriminuoja nuteistuosius, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, žemina laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteisto asmens orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.), pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Bausmės trukmė negali būti pagrindu nuteistųjų diskriminacijai, nes tokiu atveju bausmės tikslai, nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje, prarastų prasmę, o nuteistieji nedėtų pastangų pasitaisyti, būti naudingais visuomenei, integruotis į ją.

2.3. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimti teisės aktai, rekomenduoja trumpalaikių išvykų iš kalinimo įstaigų suteikimą laikyti ne poilsiu nuo kalinimo, o sudėtine elgesio su kaliniais programos dalimi, o kalinimui iki gyvos galvos taikyti tokius pat principus kaip ir ilgalaikiam kalinimui (1976 m. vasario 17 d. rezoliucija Nr. (76) 2 „Dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais“). 2003 m. spalio 9 d. rekomendacijoje Nr. Rec (2003) 23 „Dėl kalėjimų administracijos prižiūrimų kalinių, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ar kitam ilgam terminui“ pažymėta, jog darbo su kaliniais, nuteistais laisvės atėmimo iki gyvos galvos ar kitomis ilgalaikėmis bausmėmis, tikslas turėtų būti, be kita ko, padidinti ir pagerinti kalinių, jei jie būtų išleisti į laisvę, galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę ir gyventi laikantis įstatymų, taip pat pažymėta, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šeimos ryšiams palaikyti; su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, turėtų būti elgiamasi taip, kad būtų užtikrinta pagarba jų žmogaus teisėms, jiems paliekamos visos teisės, kurios nėra teisiškai atimamos paskyrus laisvės atėmimo bausmę (2006 m. sausio 11 d. rekomendacijos Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“).

2.4. Draudimas suteikti trumpalaikę išvyką į namus bei darbą už įstaigos ribų, taikant elektroninę stebėjimo priemonę, yra kišimasis į jos privatų ir šeimos gyvenimą, žeminantis orumą bei pažeidžiantis Konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Net ir baisius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis, išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltę ir šios vilties iš jų atimti negalima. Atėmus šią viltį, būtų paneigtas jų žmogiškumo aspektas, kas prilygtų pažeminimui (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 22662/13, 51059/13, 58823/13, 59692/13, 59700/13, 60115/13,69425/13 ir 72842/13, 180 p.). Kaliniai iš esmės turi ir toliau visas pagrindines Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, išskyrus teisę į laisvę (EŽTT 2016 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Biržietis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49304/09, 45 p.).