- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-399-254/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė (pran.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“, valstybės įmonei „Prienų miškų urėdija“
- Ieškovas
- R. G.
- Trečiasis asmuo
- E. M.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja) ir Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-616-454/2012 pagal ieškovo R. G. patikslintą ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Kauno regiono keliai“, valstybės įmonei „Prienų miškų urėdija“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (I t. b. l. 116-118) ir prašė priteisti iš atsakovių solidariai 16 816,45 Lt žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovui 2010-10-24 vairuojant trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kelyje Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė (Prienų rajono teritorijoje) ant mašinos užvirto pakelės medis, dėl ko patirta 16 816,45 Lt žala. Policijai nenustačius ieškovo veiksmuose administracinės teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, buvo priimtas nutarimas nepradėti eismo įvykio administracinės bylos teisenos. Autoįvykio kilimo priežastis yra atsakovių tiesioginių pareigų nevykdymas, tačiau jos atsisakė atlyginti žalą nurodydamos, kad medis augo ne jų vykdant tiesiogines funkcijas prižiūrimoje zonoje.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu (II t. b. l. 76-78) ieškinį patenkino iš dalies; iš atsakovės valstybės įmonės „Kauno regioniniai keliai“ priteisė ieškovui 16 816,45Lt žalos ir 505 Lt žyminio mokesčio bei 73 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad dėl žalos dydžio tarp šalių ginčo nėra. Ginčas kilo dėl nustatymo asmens, kuris privalo atlyginti žalą. Teismas nustatė, kad medis augo už kelio juostos ribų, kelio apsaugos zonoje, o kelio nuosavybė priklauso Lietuvos Respublikai, kuri turto patikėjimo teise valdo atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“, todėl sprendė, kad visi darbai kelio juostoje ir jo apsaugos zonoje galimi tik su kelio savininkės leidimu. Ši atsakovė, vykdydama kelio priežiūrą, privalėjo sudaryti sąlygas saugiam eismui. Pagal 2008-12-23 Susisiekimo ministro įsakymą Nr. 3-507 „Dėl saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kelio savininkas taip pat turi pasirūpinti ir aukštesniais už atstumą iki kelio briaunos arba jam lygiais medžiais augančiais kelio juostoje (13.6. p.). Tačiau kelio juosta patenka į kelio apsaugos zoną. Teismas vadovavosi 2004-02-11 Vyriausybės nutarimo Nr. 155 „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 34 punktu, kuriame numatyta, kad dirbti įvairius darbus ir (ar) statyti kokius nors statinius keliuose, kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje (išskyrus žemės ūkio, melioracijos, miškų tvarkymo darbus, dirbamus nepažeidžiant kelio sankasos ir kitų kelio įrenginių) be savininko (valdytojo) leidimo draudžiama ir konstatavo, jog atsakovei VĮ „Kauno regiono keliai“ kelio apsaugos zonoje tvarkant želdynus leidimas nereikalingas. Nustatęs, kad šio nutarimo 34.1. punkte numatyta, jog žemės savininkai - kelio apsaugos zonoje dirbti įvairius darbus, objekto statytojui (užsakovui) suderinus tai su kelio savininku (valdytoju), konstatavo, kad norint atlikti kokius nors darbus kelio apsaugos zonoje VĮ „Prienų miškų urėdija“ reikalingas kelio savininko leidimas. Teismas, vadovaudamasis to paties nutarimo 39 punktu, kuriame įsakmiai numatyta, jog juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys, kurie nuosavybės ar nuomos teise naudojasi kelio apsaugos zonos žeme, atsako už tinkamą jos priežiūrą, sprendė, kad kelio apsaugos zonoje esančia žeme ir joje augančiais želdiniais privalo rūpintis kelio savininkas. Todėl konstatavo, kad atsakovei VĮ „Prienų miškų ūkio urėdija“ nereikėjo išduoti leidimo dėl želdinių kirtimo kelio apsaugos zonoje, ji neturėjo pareigos rūpintis šioje zonoje augančiais želdiniais. Atsakovei VĮ „Kauno regiono keliai“ kelio apsaugos zonoje tvarkant želdynus leidimas nereikalingas, todėl atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“ jų ir neišduoda. Be to nurodė, kad po įvykio medžius, galinčius sukelti pavojų eismui, kirto atsakovė VĮ „Prienų miškų ūkio urėdija“ turėdama leidimą, o kirstinus medžius nurodė atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“. Iš nustatytos informacijos teismas sprendė, kad ši atsakovė negalėjo nuspėti medžio išvirtimo, tačiau nurodė, kad jai keliami aukštesni reikalavimai dėl saugaus eismo keliuose užtikrinimo, todėl ji privalėjo rūpintis želdiniais. Teismas nenustatęs VĮ „Prienų miškų ūkio urėdija“ atsakomybės už atsiradusią žalą, jos atžvilgiu ieškinį atmetė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“ apeliaciniu skundu (II t. b. l. 83-88) prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismo motyvai nepagrįsti, sprendimas priimtas šališkai ir formaliai, tinkamai neišanalizavus bylos aplinkybių. Teismas neįrodė, kad apeliantė nevykdė savo pareigų, be to, supainiojo sąvokas ir padarė išvadą, prieštaraujančią aprašomojoje dalyje nurodytiems savo teiginiams. Nurodė, kad atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“ negalėjo nuspėti medžio išvirtimo, tačiau iškart po to darė išvadą, kad į miškų urėdijos funkcijas neįeina pareiga atlikti šalia kelio augančių medžių, galinčių sukelti pavojų kelių eismo saugumui, savaiminio virtimo prognozavimo, o VĮ „Kauno regiono keliai“ kaip atsakingas asmuo privalėjo rūpintis želdiniais jos prižiūrimoje vietoje. Nurodo, kad teismas besąlygiškai žemės ir turto savininką atleidžia nuo atsakomybės, ją perkeldamas kelią prižiūrinčiai organizacijai;Vadovaujantis Kelių, Želdynų įstatymais ir Susisiekimo ministro 2008-12-23 įsakymu Nr. 3-507, Susisiekimo ministerija ir jos įsteigtos Valstybės kelių priežiūros įmonės, skirtingai nei geležinkelio kelių priežiūros padaliniai, visiškai atsako tik už kelio juostoje augančius želdinius. Tuo tarpu teismas nustatė, kad medis augo už kelio juostos ribų, kelio apsaugos zonoje; Teismas nepagrįstai konstatavo, kad visi atliekami darbai kelio juostoje ir jo apsaugos zonoje galimi tik su kelio savininko leidimu ir atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“ negalėjo atlikti darbų kelio juostoje, kelio apsaugos zonoje be kelio savininko leidimo ir ypač todėl atsakovei VĮ „Kauno regiono keliai“ kelio apsaugos zonoje tvarkant želdynus leidimas nereikalingas, nes tai prieštarauja 2004-02-11 Vyriausybės nutarimui Nr. 155 „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“. Sprendime nenurodyta, kokiu juridiniu pagrindu kelio savininkas turėtų ir galėtų rūpintis ne jam priklausančia žeme ir turtu;Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei VĮ „Kauno regiono keliai“ kelio apsaugos zonoje tvarkant želdynus leidimas nereikalingas, o atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“ neišduoda leidimo apeliantei šalinti želdinius kelio apsaugos zonoje. Vadovaujantis tokia teismo išvada, kelininkai gali pjauti medžius, augančius ne jų žemėje, ir disponuoti svetimu turtu 50 m atstumu nuo kelio. Gal atsakovė su tuo ir sutiktų, tačiau galimai nesutiktų savininkai privačių miškų, besiribojančių su keliais. Todėl šie teismo motyvai nepagrįsti, neteisėti, prieštaraujantys materialinėms teisės normoms;Teismas visiškai atmetė force majeure, nors medis neturėjo jokių vizualiai pastebimų defektų, išvirto su šaknimis. Dėl to kelius prižiūrinti organizacija neturėjo imtis kokių nors profilaktinių priemonių. Prognozuoti medžio būklę teoriškai galėjo tik specialistai – medžio savininkai, t. y. VĮ „Prienų miškų urėdija“;Teismas nenagrinėjo ieškovo atsakomybės. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien Kelių policijos sprendimu nepradėti eismo įvykio administracinės bylos teisenos, kai tuo tarpu ieškovas nurodė pasvirusį medį matęs ir anksčiau, tačiau neinformavo kelio ar miško savininkų, be to, pastebėjęs pavojų privalėjo pasirinkti saugų greitį.
Atsiliepimas
Atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t. b. l. 103-104) prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde tinkamai nesuformuluotas apeliacinio skundo dalykas, nes iš skundo neina suprasti, ar apeliantė nori, kad teismas ieškinį atmestų, ar kad žala ieškovui būtų priteista iš VĮ „Prienų miškų urėdija“. Apeliantė nepagrįstai neigia savo pareigą rūpintis kelių saugumu. Atsakovė turėtų gauti leidimą iš apeliantės medžių kirtimo darbams atlikti. Miškų įstatymas ir Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašas prognozuoti apie medžių, augančių kelių apsaugos zonoje, pavojingumą kelių eismo saugumui įpareigoja apeliantę. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad medžio būklę gali nustatyti tik savininkas, nes savininkas nebūtinai turi būti specialistas. Atsiradus būtinybei apeliantė galėjo pasinaudoti specialisto pagalba. Tačiau apeliantė savo pareigas atliko aplaidžiai ir neapžiūrėjo kelio apsaugos zonoje augančių medžių.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t. b. l. 111-113) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad įvertinant ar medis auga kelio juostoje reikia įvertinti jo aukštį iki viršūnės, o tokią pareigą turėjo apeliantė. Medžiu valstybinės reikšmės kelių juostoje laikomas ir toks medis, kuris yra aukštesnis už atstumą iki kelio briaunos ar jam lygus, kas šioje situacijoje kaip tik ir buvo. Apeliantė savo veiksmais, o būtent savo iniciatyva iškirsdama 30 kitų aplink buvusių medžių, patvirtino, kad buvo atsakinga ir už nuvirtusį medį. Byloje nėra duomenų apie galimybę taikyti force majeure, todėl teismas pagrįstai to ir nevertino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad autoįvykis įvyko III kategorijos valstybinės reikšmės krašto kelyje Antakalnis-Jieznas-Merkinė, kurį turto patikėjimo teise valdo atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“ (I t., b.l. 81). Taigi, šiai atsakovei, kaip valstybei priklausančio turto valdytojai gali kilti pareiga atlyginti žalą tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme.
Pagal Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 p. želdiniai – žmogaus pasėti ar pasodinti medžiai (tarp jų ir pasodinti pavieniai ar natūraliai išaugę), krūmai, krūmokšniai, puskrūmiai, lianos ir žoliniai augalai. Pagal to paties straipsnio 32 punktą, želdynų ir želdinių valdytojas – želdynų ir želdinių savininkas ar savivaldybė, valstybės įmonė ar organizacija, patikėjimo teise valdantys įstatymų nustatyta tvarka jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę žemę, kurioje yra želdynų ir želdinių, ar kitas fizinis ar juridinis asmuo, teisėtai įgijęs privačios žemės valdymo teisę ar žemę naudojantis įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu pagrindu, arba turintis tik želdynų ir želdinių valdymo teisę. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, valstybinės reikšmės automobilių kelių želdiniai – želdiniai, augantys valstybinės reikšmės automobilių kelio juostoje – žemės juostoje, kurioje nutiestas ar tiesiamas kelias. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, mišku nelaikomi kelio juostose įveisti želdiniai ir šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas.
Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad apeliantė, kuriai perduota valstybinėms funkcijos įgyvendinti valstybinė žemė, kurioje yra nutiestas III kategorijos valstybinės reikšmės krašto kelias Antakalnis-Jieznas-Merkinė yra ir šio kelio juostoje, kurios minimalus plotis valstybinės reikšmės III kategorijas kelio pagal Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra 22 metrai, įveistų želdinių valdytoja, kuriuos tvarkydama turi vykdyti Želdynų įstatymo reikalavimus. Pastarojo įstatymo pagrindu Susisiekimo ministerija 2008-12-23 įsakymu Nr. 3-507 patvirtino Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašą, kurio 13 punktas taip pat reglamentuoja, kad apeliantė turi šalinti ir prižiūrėti tik kelio juostoje medžius ir krūmus pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą (Žin., 2007, Nr. 80-3215), skirtingai nuo geležinkelio kelius prižiūrinčios įmonės pareigos prižiūrėti ir geležinkelio kelių apsaugos zonoje augančius medžius.
Kelių priežiūrą taip pat reglamentuoja, pagal Kelių įstatymo 15 straipsnį parengtas, LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtintas Kelių priežiūros aprašas. Pagal šio aprašo 5 punktą, Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės atlieka privalomus valstybinės reikšmės kelių priežiūros darbus (užduotis), šių kelių techninę priežiūrą ir kitus darbus, o pagal 12.3 punktą apeliantė privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, taip pat privalo neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui (keista: Nr. 1303, 2008-12-03, Žin., 2008, Nr. 142-5651 (2008-12-11.). Pažymėtina, kad pagal Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo 13.6 punktą, saugiam eismui pavojų keliančiu medžiu laikytinas medis, aukštesnis už atstumą iki kelio briaunos arba jam lygus, o nagrinėjamu atveju išvirtęs medis savo laja uždengė visą kelio juostą, todėl apeliantė be pagrindo laiko, kad šis medis neturėjo būti jos stebėjimo objektu.
Apeliantė apeliaciniame skunde besąlygiškai nurodė, kad neturi teisės kirsti medžių, kurių nuosavybė jai nepriklauso. Kolegija su tokia nuostata nesutinka. Pagal Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą LR Aplinkos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055, 4.3 punktą, leidimų nereikia, kai avariniais atvejais kertami sausuoliai, vėjavartos, vėjalaužos, sniegalaužos ir palinkę medžiai, keliantys pavojų elektros, kitų inžinerinių tinklų ir įrenginių eksploatacijai arba eismo saugumui. Tuomet apie tokius darbus per 5 darbo dienas privalu informuoti valstybinio miško valdytoją apie jų valdose atliktus pavojingų medžių kirtimus.
Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, o Valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos ir kiti šio straipsnio 6 dalyje nurodyti asmenys. Kadangi mišku nelaikomi želdynai augantys kelio juostoje, tai už jos arba nagrinėjamu atveju kelio apsaugos zonoje augantys želdynai sudaro mišką, turto patikėjimo teise valdomą atsakovės VĮ „Prienų miškų urėdija“. Pažymėtina, kad VĮ „Prienų miškų urėdija“ taip pat nurodė, kad iš su ginčo keliu besiribojančių valstybinės reikšmės miškų ploto yra išjungta 40 m. pločio kelio juosta (II t., b.l. 4-9). Atsakovė VĮ „Kauno regiono keliai“ pateikė foto nuotraukas (I t., b.l. 79-80), faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (II t., b.l. 36-40), kurie patvirtina, kad į kelio važiuojamąją dalį nuvirtęs medis, augo ne kelio juostoje, o kelio apsaugos zonoje (Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), todėl pareiga prižiūrėti mišką, atlikti jo inventorizaciją, sekti jo būklę pagal Miškų įstatymą ir poįstatyminius aktus turi atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“. Tačiau sutiktina su šia atsakove, kad kelio apsaugos juostoje yra ribojama ūkinė veikla, todėl pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, keliuose, kelių juostose ir jų apsaugos zonose dirbti įvairius darbus be kelio savininko leidimo draudžiama.
Kolegija daro išvadą, kad ieškovo nuostolius nulėmė netinkama ant kelio važiuojamosios dalies – kelio juostos staiga užvirtusio medžio, kuris augo kelio apsaugos zonoje priežiūra. Šis medis augo atsakovės VĮ „Prienų urėdija“ patikėjimo teise valdomame valstybinės reikšmės miške, todėl pastaroji turėjo juo rūpintis, sekti jo būklę, o kadangi medis padarė nuostolius, tai laikyti ją neatsakinga už tai negalima (CK 6.263 str. 3 d.). Nors šis medis ir augo kelio apsaugos zonoje, tačiau dėl savo aukščio apeliantės turėjo būti laikomas saugiam eismui pavojų keliančiu medžiu, todėl ji, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai turėjo tai prognozuoti ir neleisti, kad pavojų keliantis medis augtų kelio apsaugos zonoje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal jos pačios pateiktas nuotraukas ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, medis išvirto ne su šaknimis (II t., b.l. 38-40), todėl jos apeliacinio skundo aplinkybės šiuo aspektu yra nepagrįstos ir labiau tikėtinas ieškovo paaiškinimas, kad jis dar iki įvykio matė, kad medis buvo palinkęs į kelio važiuojamąją dalį. Taigi, kolegija sprendžia, kad abiejų atsakovių, valdančių valstybės joms patikėtą turtą, neveikimas ir pareigų pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą neatlikimas, nagrinėjamu atveju suponavo tiek faktinio, tiek ir teisinio priežastinio ryšio, nulėmusio ieškovo nuostolių atsiradimą, buvimą (CK 6.247 str.). Pastebėtina ir tai, jog nustatant priežastinį ryšį pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis, todėl priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė. Šiuo atveju abi atsakovės nesielgė taip, kad iki eismo įvykio būtų nustatytas kelio apsaugos zonoje augantis medis, keliantis eismo saugumui ir eismo dalyvių turtui pavojų, todėl abiejų atsakovių atžvilgiu konstatuotinos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.) ir solidari pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą (CK 6.263 str. 2 d., 6.279 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pakankamai duomenų, kad ir iki šio eismo įvykio abi atsakovės bendradarbiavo šalindamos eismo saugumui keliančius medžius – kelių priežiūros specialistai juos nustatydavo, miško priežiūros specialistai juos šalindavo (II t., b.l. 13-14), kuomet atlikti darbus kelio apsaugos zonoje galima tik su kelio savininko sutikimu ir tai atitiko ne tik pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą, bet ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje reglamentuotus principus, kuomet civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Apeliantės argumentai dėl nenugalimos jėgos force majeure yra nepagrįsti ( CK 6.253 str. 1 d.), kadangi abi atsakovės neišvengiamai turėjo suprasti, kad pasviręs į kelio važiuojamąją dalį medis kelia grėsmę eismo saugumui ir turėjo bei galėjo imtis priemonių jį pašalinti. Kolegija nemano, kad žala mažintina todėl, kad anksčiau šiuo keliu pravažiuodamas ieškovas matė šį medį pasvirusį į kelio važiuojamąją dalį, bet nepranešė apeliantei. Negalima konstatuoti, kad ieškovas turėjo pareigą ir kompetencijos įvertinti šią aplinkybę, kaip keliančią pavojų eismo saugumui detaliai medžio neapžiūrėjęs, kuomet tokią pareigą turėjo apeliantė, nuolat tikrindama kelių būklę, prireikus atlikdama specialiąsias kelio apžiūras (Kelių priežiūros aprašo 13.5 p.).
Kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, o taip pat atsakovė VĮ „Prienų urėdija“, netinkamai aiškino ir reikiamai neatskyrė paminėtuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose vartojamų kelio juostos ir kelio apsaugos zonos sąvokų reikšmės, neišsiaiškino turto valdymo patikėjimo teise apimties, todėl sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys atsakovės VĮ „Prienų miškų urėdija“, kuri nevykdė pareigos elgtis taip, kad jos valdomas turtas nepadarytų žalos, atžvilgiu panaikinama ir ieškinys tenkinamas abiejų atsakovių atžvilgiu, iš atsakovių solidariai priteisiant 16 816,45 Lt žalos atlyginimo (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p., 2 d.).
Taip pat pakeistinas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priteisiant iš abiejų atsakovių ieškovui po 253 žyminio mokesčio ir valstybei po 36,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 5 d.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliantė apeliacinį skundą apmokėjo 505 Lt žyminiu mokesčiu. Jos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o apeliacijoje pralaimėjusia šalimi laikytina atsakovė VĮ „Prienų miškų urėdija“ iš kurios apeliantei ir priteistina ½ dalis arba 253 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys atsakovei VĮ „Prienų miškų urėdija“ panaikinti, ieškinį tenkinti visiškai ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Priteisti ieškovo R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovių VĮ „Kauno regiono keliai“ (į.k. 232112130, buveinė I. Kanto g. 23, Kaune) ir VĮ „Prienų miškų urėdija“ (į.k. 191803586, buveinė Ignacavos k., Ašmintos sen., Prienų sav.) 16816,45 Lt (Šešiolika tūkstančių aštuonis šimtus šešiolika litų 45 ct.) žalos atlyginimo ir po 253 (du šimtus penkiasdešimt tris) litus iš kiekvienos atsakovės žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš atsakovių VĮ „Kauno regiono keliai“ ir VĮ „Prienų miškų urėdija“ po 36,50 Lt iš kiekvienos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) surenkamąją sąskaitą LT247300010112394300, „Swedbank“, AB, (banko kodas 73000), įmokos kodas 5660).
Priteisti iš atsakovės VĮ „Prienų miškų urėdija“ apeliantei VĮ „Kauno regiono keliai“ 253 (du šimtus penkiasdešimt tris) litus už apeliacinį skundą.