Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-03-04 · Administracinė byla Nr. eA-3579-502/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-04
Bylos Nr.
eA-3579-502/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03697-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
S. A.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-3579-502/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03697-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. A. (S. A.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (15/6-13)15PR-307 ,,Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo ir grąžinimo į Baltarusijos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nenagrinėjo jo prašymo suteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per 7 dienas, įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tinkamai neįvertino jo situacijos, nepagrįstai pripažino Baltarusijos Respubliką saugia trečiąja valstybe. Tam, kad Baltarusijos Respublika galėtų būti priskirta prie saugių trečiųjų šalių kategorijos, turi būti nustatytos trys kumuliatyvios sąlygos: ji turi būti ratifikavusi 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir laikytis jos nuostatų be jokių geografinių apribojimų, joje turi būti teisės aktais reglamentuojama prieglobsčio procedūra ir ji turi būti ratifikavusi 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Žmogaus teisių apsaugos konvencija) bei laikytis jos nuostatų, įskaitant reikalavimus, susijusius su veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis. Vadovaujantis viešai prieinama informacija apie žmogaus teisių situaciją ir prieglobsčio sistemos trūkumus Baltarusijos Respublikoje, šioje valstybėje trūksta tinkamo prieglobsčio nagrinėjimo procedūros funkcionalumo, sistemingai perduodami asmenys, siekiantys tarptautinės apsaugos, šalims, kuriose jiems gresia kankinimai ar kitoks netinkamas elgesys. Ataskaitoje, kuria remiamasi šioje byloje, išskirti du atvejai (2017 m.), kai prieglobsčio prašytojai išsiųsti į kilmės valstybes (Rusijos Federacija, Azerbaidžanas), nepaisant ten gresiančių kankinimų. Baltarusijos Respublika nėra ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvencijos, periodiškai skelbiama apie jos pažeidimus, Lietuvos Respublikoje sulaukiama Baltarusijos Respublikos piliečių, prašančių suteikti prieglobstį dėl Baltarusijoje gresiančio persekiojamo Žmogaus teisių apsaugos konvencijos prasme, tai iš esmės paneigia saugios trečiosios šalies koncepciją.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo turimas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje galiojo ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jis bus panaikintas, todėl jis negali grįžti į šią valstybę. Iš Baltarusijos Respublikos pareiškėjas išvyko 2018 m. gruodžio 25 d., neturi duomenų ar įrodymų, patvirtinančių leidimo nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje panaikinimą, nes jam nėra įteikti pranešimai apie pradėtą ar baigtą leidimo nuolat gyventi panaikinimo procedūrą. Pareiškėjas teigė, kad daugiau nei 6 mėnesius jis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) (motina mirė, vėliau tėvą ištiko insultas, dėl to liko), o po to išvyko į Vokietiją (per Lietuvą, 2018 m. gruodžio 25 d.). Todėl tikėtina, kad leidimas bus panaikintas arba jau yra panaikintas, nes Baltarusijoje leidimas nuolat gyventi gali būti panaikintas, jei užsienietis daugiau nei šimtą aštuoniasdešimt tris dienas per kalendorinius metus buvo už Baltarusijos Respublikos ribų. Migracijos departamentas, vertindamas, ar apskritai asmuo gali būti grąžintas į Baltarusijos Respubliką, privalėjo nustatyti, ar pareiškėjo teisę gyventi šalyje pagrindžiantis dokumentas yra galiojantis, o ne remtis prielaidomis.

Atsiliepimas

4. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 77 straipsnio 1 dalies 2 punktą prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, jeigu prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės. Sprendimas nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje priimamas per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 39 punkte įtvirtinta pareiga įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – surinkti duomenis, reikalingus įsitikinti, kad egzistuoja Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko iš Baltarusijos Respublikos, kurioje jam yra išduotas leidimas nuolat gyventi. Migracijos departamentas atliko tyrimą, kurio metu apklausė pareiškėją apie priežastis, dėl kurių jis negali grįžti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad negalės įvažiuoti į Baltarusijos Respubliką, nes šiuo metu galiojantis leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje bus panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ilgiau, nei 6 mėnesius nebuvo leidimą išdavusioje šalyje. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas turi leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje, išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojantį iki (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad Baltarusijoje yra bloga finansinė ir politinė, žmogaus teisių padėtis, baiminasi, kad nebegaus Šengeno valstybės vizos, nes viršijo leistiną buvimo Šengeno valstybėse laiką ir dėl to nebegalės susitikti su šeima, gyvenančia Vokietijoje. Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus duomenis ir konstatavęs, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, priėmė ginčijamą sprendimą. Atsakovo nuomone, Baltarusijos Respublika yra saugi šalis, pareiškėjui yra išduotas leidimas gyventi Baltarusijos Respublikoje, jis yra galiojantis, todėl pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Buvo atliktas išsamus pareiškėjo situacijos tyrimas, pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, o pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. A. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje, išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojantį iki (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 25 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, pasinaudodamas jam Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje išduota Šengeno valstybių C tipo viza. 2019 m. spalio 1 d., vadovaujantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 604/2013, pareiškėjas buvo perduotas iš Vokietijos Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Pareiškėjas 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, paaiškindamas, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten vykstančio karo, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojanti iki (duomenys neskelbtini) leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojantį iki (duomenys neskelbtini) bei kitus dokumentus. 2019 m. spalio 8 d. apklausoje pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, nes jis turi sūnų, jis nenori grįžti į Baltarusijos Respubliką, o išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje gali būti panaikintas, nes jis Baltarusijoje nebuvo daugiau, nei 6 mėnesius, jam nebebus išduota Šengeno valstybių viza, jis nebegalės aplankyti giminaičių, gyvenančių Europoje. Pareiškėjas teigė, kad yra bloga bendra ekonominė ir politinė situacija Baltarusijos Respublikoje, joje nuolat vyksta finansinės krizės, žmogaus teisės negerbiamos, todėl grįžęs į Baltarusijos Respubliką neturės vietos kur gyventi, neturi pinigų.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 25 punktu, 77 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bei Aprašo 35, 36, 39, 167, 169, 170 punktais, Sprendimu nenagrinėjo pareiškėjo prašymo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per 7 dienas, įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rimtų priežasčių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog Baltarusijos Respublika nėra saugi jo konkrečiomis aplinkybėmis, tarp pareiškėjo ir Baltarusijos Respublikos egzistuoja ryšys, leidžiantis jam grįžti ir toliau gyventi Baltarusijos Respublikoje, o įvertinus visus Aprašo 169 punkte išdėstytus saugios trečiosios valstybės elementus, nustatyta, jog Baltarusijos Respublika laikytina saugia trečiąja valstybe pareiškėjui. Todėl pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje negali būti nagrinėjamas.

9. Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje numatyta, kad saugi trečioji valstybė – valstybė, kuri nėra užsieniečio kilmės valstybė, tačiau yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir (arba) 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso, taip pat Žmogaus teisių apsaugos konvencijos ir (arba) 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir pagal nacionalinius įstatymus suteikianti realią galimybę prašyti prieglobsčio bei nustatyta tvarka jį gauti. Pagal Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2 punktą prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, jeigu prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės.

10. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus dokumentus, darė išvadą, kad atsakovas visapusiškai, detaliai ir objektyviai išanalizavo padėtį Baltarusijos Respublikoje, pagrįstai konstatavo, kad Baltarusijos Respublika yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, joje užsienio piliečiai bei asmenys be pilietybės, esantys šalyje, gali kreiptis dėl prieglobsčio, prieglobsčio suteikimą reglamentuoja įstatymas „Dėl pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos, prieglobsčio ir laikinos apsaugos suteikimo Baltarusijos Respublikos užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės“. Atsakovas sprendime pažymėjo, kad vadovaujantis viešai prieinama informacija, užsienio piliečiai Baltarusijos Respublikoje kreipiasi dėl prieglobsčio, šalyje yra suteikiamas prieglobstis ir kitos tarptautinės apsaugos formos. Todėl teismas vertino, kad Baltarusijos Respublikoje galioja tarptautinės žmogaus teisių apsaugos mechanizmai, šalyje yra galimybė kreiptis dėl prieglobsčio ir jį gauti, joje laikomasi negrąžinimo principo, t. y. iš jos žmonės negrąžinami ten, kur jiems gresia persekiojimas, todėl Baltarusijos Respublika gali būti saugia trečiąją valstybe pareiškėjui.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė rimtų priežasčių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad Baltarusijos Respublika nėra saugi jo konkrečiomis aplinkybėmis, kad egzistuoja ryšys, neleidžiantis jam grįžti ir toliau gyventi Baltarusijos Respublikoje. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgęs į pareiškėjo individualią situaciją, surinko informaciją ir objektyviai įvertino, ar Baltarusijos Respublika atitinka Aprašo 169 punkte nustatytus kriterijus. Bylos įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimai, atsakovo surinkta informacija iš kelių nesusijusių šaltinių, patvirtina, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, o tyrimas pagrįstas ir tinkamai atliktas.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Baltarusijos Respublikoje išduotas leidimas gyventi jam būtų panaikintas, jam nebus išduota Šengeno viza, jis negalės aplankyti giminių Vokietijoje, nepagrindžia teiginių, kad Baltarusijos Respublika nėra saugi valstybė. Apklausoje pareiškėjas teigė, kad bendra ekonominė, politinė padėtis Baltarusijoje yra nepatenkinama, tačiau nenurodė, kad būtų susidūręs su problemomis dėl pilietybės (yra (duomenys neskelbtini) pilietis), o paaiškinimus grindė iš esmės bendromis frazėmis, kad užsieniečiams Baltarusijoje sunku gyventi, nes nuolat vyksta finansinės krizės, visus 7 metus gyveno su baime. Teismo vertinimu, nenustatyta aplinkybių, jog Baltarusijos Respublikoje jo gyvybei ir laisvei gresia pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad grįžus į Baltarusijos Respubliką jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar bus žeminamas jo orumas, ar jis kitokiu būdu bus baudžiamas, ar, jog jam šioje šalyje grėstų mirties bausmė, egzekucija. Byloje nėra įrodymų, jų nenurodė ir pareiškėjas, kad Baltarusijos Respublikoje būtų persekiojami (duomenys neskelbtini) piliečiai, be to, joje nevyksta jokie kariniai veiksmai.

13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos nustatyti, ar pareiškėjui Baltarusijos Respublikoje išduotas leidimas nuolat gyventi galėjo būti panaikintas. Teisės aktai, reglamentuojantys pabėgėlių teises, nenustato pareigos atsakovui įrodinėti neiginius. Migracijos departamentas atsižvelgė, kad pareiškėjo leidimas gyventi Baltarusijos Respublikoje galioja iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri patvirtintų, jog jam išduotas leidimas buvo panaikintas. Pareiškėjas teiginius, kad leidimas nuolat gyventi jam bus panaikintas, grindė išimtinai savo subjektyvia nuomone, o ne objektyviais duomenimis. Baltarusijos Respublikos įstatymo „Dėl užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės teisinės padėties“ (toliau – ir Baltarusijos Respublikos Įstatymas) 57 straipsnyje numatyta galimybė, bet ne imperatyvas panaikinti leidimą nuolat gyventi, jeigu asmuo šalyje nebuvo daugiau nei 183 dienas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje buvo panaikintas.

14. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į saugią trečiąją valstybę, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į saugią trečiąją valstybę arba įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atvyko teisėtai, pasinaudojęs jam išduota Šengeno valstybių viza. Kadangi pareiškėjui išduotos Šengeno vizos galiojimas pasibaigė, įsigaliojus Sprendimui pareiškėjas praras teisę likti Lietuvos Respublikoje, jis pagrįstai turi būti grąžintas į Baltarusijos Respubliką. Taip pat nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nėra nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką.

15. Teismas vertino, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Kadangi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas netenkino ir antrojo pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo prašymą.

III.

16. Pareiškėjas S. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (15/16-13)15PR-307 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo ir grąžinimo į Baltarusijos Respubliką“ bei įpareigoti Migracijos departamentą pakartotinai atlikti tyrimą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog Baltarusijos Respublika yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, joje užsienio piliečiai bei asmenys be pilietybės, esantys šalyje, gali kreiptis dėl prieglobsčio, tačiau neįvertino trečiosios sąlygos, kuri yra esminė siekiant Baltarusijos Respubliką pripažinti saugia trečiąja šalimi. Teismas priimtu sprendimu neįvertino 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva) 39 straipsnio 2 dalies c) punkto, kuris įtvirtina, kad trečioji šalis gali būti laikoma saugia trečiąja šalimi tik tokiu atveju, jeigu ji yra ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją ir laikosi jos nuostatų, įskaitant reikalavimus, susijusius su veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis. 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, byloje M. A. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 59793/17) (įsigaliojo 2019 m. kovo 11 d.), remiantis viešai prieinama informacija apie žmogaus teisių situaciją ir prieglobsčio sistemos trūkumus Baltarusijos Respublikoje, nurodoma, kad Baltarusijos Respublikoje trūksta prieglobsčio nagrinėjimo procedūros tinkamo funkcionalumo, sistemingai perduodami asmenys, siekiantys tarptautinės apsaugos, šalims, kuriose jiems gresia kankinimai ar kitoks netinkamas elgesys. Ataskaitoje, kuria remiamasi šioje byloje, išskirti du atvejai (2017 m.), kai prieglobsčio prašytojai išsiųsti į kilmės valstybes (Rusijos Federacija (čečėnas), Azerbaidžanas), nepaisant ten gresiančių kankinimų.

18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Baltarusijos Respublikos ambasadoriaus (duomenys neskelbtini) J. S. pranešimą, kuriame pabrėžiamas (duomenys neskelbtini) Respublikos ir Baltarusijos Respublikos bendradarbiavimas, abipusė pagarba ir dialogas, tai pagrindžia prielaidą apie Baltarusijos suinteresuotumą išlaikyti darnius santykius su (duomenys neskelbtini), neužtikrinant veiksmingų teisių gynimo priemonių prieglobsčio prašytojui iš (duomenys neskelbtini) Respublikos, ypač esant atvejams, kai Baltarusija išdavė Azerbaidžano ir Čečėnijos piliečius jų kilmės valstybėms. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino skunde nurodytas aplinkybes, netinkamai taikė teisinį reguliavimą ir nepagrįstai sprendė, kad Baltarusijos Respublika gali būti saugia trečiąją valstybe pareiškėjui.

19. Pareiškėjas pažymi, kad jam išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje galioja iki (duomenys neskelbtini) Apeliacinio skundo padavimo metu pareiškėjas turi teisėtą pagrindą gyventi Baltarusijos Respublikoje, tačiau tikėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nespės išnagrinėti šios administracinės bylos iki pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje galiojimo laiko pabaigos. Dėl šios priežasties, pareiškėją išsiuntus į Baltarusijos Respubliką, jo buvimas Baltarusijos Respublikoje bus neteisėtas, kadangi pasibaigus leidimo nuolat gyventi laikui pareiškėjas teisinio pagrindo gyventi ir būti Baltarusijos Respublikoje neturės. Todėl teismo sprendimo argumentas, jog pareiškėjas nepateikė rimtų priežasčių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad egzistuoja ryšys, neleidžiantis jam grįžti ir toliau gyventi Baltarusijos Respublikoje, yra sąlyginis ir gali būti nuginčytas.

20. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti tyrimą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad pagal Direktyvos 39 straipsnį valstybės narės gali numatyti Direktyvos sąlygas, kada valstybė laikoma saugia trečiąja valstybe. Minėta Direktyvos norma nėra imperatyvi, o valstybės narės turi diskreciją perkelti Direktyvos normą arba ne. Lietuva pasirinko neperkelti minėtos normos į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio prieštaravimo Direktyvos nuostatoms. Nei pagal Direktyvos 38 straipsnį, nei pagal Įstatymo 2 straipsnio 25 dalį, 136 straipsnį, Aprašo 168, 169 punktus nėra reikalavimo, kad trečioji valstybė būtų ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją. Migracijos departamentas neturi jokių duomenų apie netinkamą Direktyvos perkėlimą ar pažeidimų dėl Direktyvos perkėlimo tyrimo procedūras prieš Lietuvą. Sprendžiant klausimą dėl saugios trečiosios valstybės privaloma atsižvelgti ne į Direktyvos 39 straipsnį, o į Įstatymo ir Aprašo nuostatas. Migracijos departamentas rėmėsi surinkta reikiama kilmės valstybės informacija, ji buvo įvertinta surinktų duomenų visumoje, tai leido daryti ne prielaidas, o išvadas, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams Baltarusijos Respublika yra saugi trečioji valstybė ir jiems suteikiama tarptautinė apsauga. Baltarusijos Respublikos Įstatyme nėra nustatyta, kad užsienietis praranda teisę nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Šio įstatymo 57 straipsnyje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti panaikintas, jei užsienietis daugiau, nei vienerius metus neturėjo galiojančio leidimo gyventi. Taigi, numatyta galimybė, bet ne imperatyvas panaikinti leidimą nuolat gyventi, jeigu užsieniečio leidimo nuolat gyventi galiojimas laikas yra pasibaigęs. Be to, šiuo pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Baltarusijoje galės būti panaikintas tik 2021 m. vasario 15 d., t. y. praėjus daugiau, nei metams po minėto dokumento galiojimo laiko pabaigos. Pagal Baltarusijos Respublikos Įstatymo 58 straipsnį, to paties įstatymo 57 straipsnyje numatytais atvejais, sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui priima teismas, vidaus reikalų įstaiga savarankiškai arba pagal atitinkamų Baltarusijos Respublikos valstybinių įstaigų prašymą. Migracijos departamentas neturi duomenų, galinčių patvirtinti, kad atitinkamos Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimą panaikinti pareiškėjui suteiktą leidimą nuolat gyventi. Tokios informacijos nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl tikėtina, kad pareiškėjas nėra praradęs teisės gyventi Baltarusijos Respublikoje. Apeliacinio skundo teiginiai dėl pareiškėjo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo pasibaigimo yra susiję ne su ginčijamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, o su jo praktiniu įgyvendinimu. Jei sprendimo nebus įmanoma įvykdyti, bus sprendžiamas tolesnis pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (15/6-13)15PR-307 ,,Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo ir grąžinimo į Baltarusijos Respubliką“, kuriuo buvo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per 7 dienas nuo sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo įsigaliojimo, įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies bei neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog Baltarusijos Respublika yra saugia trečiąja šalimi, į kurią galima grąžinti pareiškėją pagal Įstatymo nuostatas. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė jam kylančio pavojaus pagal jo individualią situaciją. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jam išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje buvo panaikintas, nepateikė rimtų priežasčių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog Baltarusijos Respublika nėra saugi jo konkrečiomis aplinkybėmis, tarp pareiškėjo ir Baltarusijos Respublikos egzistuoja ryšys, leidžiantis jam grįžti ir toliau gyventi Baltarusijos Respublikoje.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai atliko jo situacijos tyrimą, Baltarusijos Respublika nepagrįstai pripažinta saugia trečiąja šalimi, joje nebus užtikrinamos veiksmingos teisių gynimo priemonės prieglobsčio prašytojui iš (duomenys neskelbtini), ši valstybė neatitinka Direktyvos 39 straipsnio 2 dalies c) punkto nuostatų, kadangi nėra ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvencijos. Be to, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje galioja iki (duomenys neskelbtini) todėl pasibaigus bylos nagrinėjimui teisme, jei pareiškėjas bus išsiųstas į Baltarusijos Respubliką, jo buvimas šioje valstybėje bus neteisėtas. Todėl teismo sprendimo argumentas, jog pareiškėjas nepateikė rimtų priežasčių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad egzistuoja ryšys, neleidžiantis jam grįžti ir toliau gyventi Baltarusijos Respublikoje yra nepagrįstas.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 25 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, turėdamas jam Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą. 2019 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo perduotas iš Vokietijos VSAT ir 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, paaiškindamas, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten vykstančio karo, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojanti iki (duomenys neskelbtini) leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) ir galiojantį iki (duomenys neskelbtini) bei kitus dokumentus. 2019 m. spalio 8 d. apklausoje pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, nes jis Baltarusijos Respublikoje turi sūnų, jis nenori grįžti į Baltarusijos Respubliką, o išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje gali būti panaikintas, nes jis Baltarusijoje nebuvo daugiau, nei 6 mėnesius, jam nebebus išduota Šengeno valstybių viza, jis nebegalės aplankyti giminaičių, gyvenančių Europoje. Pareiškėjas teigė, kad Baltarusijos Respublikoje yra bloga bendra ekonominė ir politinė situacija, joje nuolat vyksta finansinės krizės, žmogaus teisės negerbiamos, todėl grįžęs į Baltarusijos Respubliką neturės vietos kur gyventi, neturi pinigų.

28. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas (Įstatymo 1str. 1 d.). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 25 dalį saugi trečioji valstybė – valstybė, kuri nėra užsieniečio kilmės valstybė, tačiau yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir (arba) 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso, taip pat 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir (arba) 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir pagal nacionalinius įstatymus suteikianti realią galimybę prašyti prieglobsčio bei nustatyta tvarka jį gauti. Įstatymo 77 straipsnis nustato aplinkybes, dėl kurių prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, viena jų – kuomet prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios šalies (1 d. 2 p.); sprendimą šiuo klausimu priima Migracijos departamentas. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma pažeidžiamiems asmenims, taip pat nustačius kitą Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (Įstatymo 77 str. 3 d.).

29. Pagal Aprašo 35 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti: 1) ar kita Europos Sąjungos valstybė narė gali būti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą; 2) ar yra Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas, išskyrus to paties straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus; 3) ar yra Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, išskyrus to paties straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus; 4) ar yra Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas.

30. Pagal Aprašo 36 punktą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, remdamasis Aprašo 35 punkte nurodyto tyrimo rezultatais, priima vieną iš šių sprendimų: nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės (36.1 p.); nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka (36.2 p.); nustatyti už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingą ES valstybę narę (36.3 p.); nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį. Toks sprendimas priimamas, jeigu nustatomos Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, išskyrus to paties straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus (36.4 p.).

31. Pagal Aprašo 169 punktą Aprašo 36.4 papunktyje nurodytas sprendimas (nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį) Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu priimamas, jeigu Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Aprašo 175 punkte nurodytą ataskaitą apie padėtį trečiojoje valstybėje ir prieglobsčio prašytojo pateiktus duomenis, jeigu tokia ataskaita neparengta – į Aprašo 167 punkte nurodytą informaciją ir (arba) Aprašo 168 punkte nurodytą pažymą bei prieglobsčio prašytojo pateiktus duomenis, nustato, kad: tarp prieglobsčio prašytojo ir atitinkamos trečiosios valstybės yra ryšys, kuriuo remdamasis prieglobsčio prašytojas turi svarių priežasčių vykti į šią valstybę (169.1 p.); trečioji valstybė atitinka Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje nustatytą saugios trečiosios valstybės apibrėžimą ir joje su prieglobsčio prašytoju bus elgiamasi pagal šiuos principus (169.2 p.): prieglobsčio prašytojo gyvybei ir laisvei negresia pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo prie tam tikros socialinės grupės ar politinių įsitikinimų; prieglobsčio prašytojui nėra grėsmės patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų; laikomasi draudimo išsiųsti prieglobsčio prašytoją į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; laikomasi draudimo išsiųsti prieglobsčio prašytoją į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; prieglobsčio prašytojas turi galimybę kreiptis dėl pabėgėlio statuso ir, jeigu suteikiamas šis statusas – gauti apsaugą pagal 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso (169.2.1 – 169.2.5 p.).

32. Pareiškėjas, ginčydamas Migracijos departamento priimtą Sprendimą nenagrinėti jo prašymo suteikti prieglobstį remiasi Direktyvos 39 straipsniu, ir tvirtina, kad Baltarusijos Respublika negali būti pripažįstama saugia trečiąją šalimi, nes nėra ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvencijos, t. y. neatitinka Direktyvos 39 straipsnio 2 dalies c) punkto.

33. Direktyvos 39 straipsnio ,,Europos saugios trečiosios šalies koncepcija“ 1 dalis numato, kad valstybės narės gali numatyti, kad tarptautinės apsaugos prašymo ir prašytojo saugumo jo konkrečiomis aplinkybėmis nagrinėjimas, kaip aprašyta II skyriuje, nevykdomas arba vykdomas iš dalies tais atvejais, kai kompetentinga institucija remdamasi faktais nusprendžia, kad prašytojas siekia atvykti arba neteisėtai atvyko į jos teritoriją iš saugios trečiosios šalies pagal 2 dalį. Pagal šio Direktyvos straipsnio 2 dalį trečioji šalis gali būti laikoma saugia trečiąja šalimi taikant 1 dalį tik tuo atveju, jeigu: a) ji yra ratifikavusi Ženevos konvenciją ir laikosi jos nuostatų be jokių geografinių apribojimų; b) joje yra teisės aktais reglamentuojama prieglobsčio procedūra ir c) ji yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir laikosi jos nuostatų, įskaitant reikalavimus, susijusius su veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis. Direktyvos 39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašytojui leidžiama ginčyti Europos saugios trečiosios šalies koncepcijos taikymą remiantis tuo pagrindu, kad jo konkrečiomis aplinkybėmis atitinkama trečioji šalis nėra saugi. Pagal Direktyvos 39 straipsnio 4 dalį atitinkamos valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose nustato 1 dalies nuostatų ir sprendimų pasekmių įgyvendinimo detales, remdamosi negrąžinimo principu, taip pat numato šio straipsnio taikymo išimtis dėl humanitarinių arba politinių priežasčių arba dėl viešosios tarptautinės teisės.

34. Pažymėtina, jog vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Aiškindamas šią nuostatą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, jog jei direktyva yra teisingai perkelta į nacionalinę teisę, jos poveikis pasiekia asmenis per atitinkamos valstybės narės priimtas priemones (1980 m. gegužės 6 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 102/79, Rink. p. 1473).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įstatymo priedo ,,Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 13 punkto matyti, kad Direktyvos nuostatos perkeltos į Įstatymą. Direktyvos 39 straipsnio nuostatos, nustatančios Europos saugios trečiosios šalies koncepciją, nėra imperatyvios. Todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą turėjo vadovautis atitinkamomis Įstatymo nuostatomis. Atsakovas, priimdamas sprendimą, nustatė, kad Baltarusijos Respublika yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl Baltarusijos Respublikos ambasadoriaus pasisakymų, kitos nurodytos aplinkybės dėl ekonominės ir politinės padėties šioje valstybėje nepaneigia atsakovo atlikto tyrimo metu surinktos informacijos apie Baltarusijos Respublikoje galiojančius tarptautinius žmogaus teisių apsaugos mechanizmus, kurie išsamiai išdėstyti Sprendime. Baltarusijos Respublikoje galioja prieglobsčio suteikimą reglamentuojantis įstatymas ,,Dėl pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos, prieglobsčio ir laikinos apsaugos suteikimo Baltarusijos Respublikos užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės“. Taip pat atsakovas nustatė, kad Baltarusijos Respublikoje nuo 2015 iki 2018 m. prieglobstis buvo suteiktas 40 prieglobsčių prašytojų, iš jų 18 (duomenys neskelbtini) piliečių, 2 894 užsieniečiams buvo suteikta papildoma apsauga, iš jų 82 (duomenys neskelbtini) piliečiams. Byloje surinktų įrodymų pagrindu spręstina, kad Baltarusijos Respublika įgyvendina aptartų tarptautinių dokumentų nuostatas ir pagal nacionalinius įstatymus suteikia realią galimybę prašyti prieglobsčio bei nustatyta tvarka jį gauti. Todėl, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 25 dalies nuostatas Baltarusijos Respublika atitinka saugios trečiosios šalies sąvoką, nors ir nėra ratifikavusi Žmogaus teisių apsaugos konvencijos, nes minėta Įstatymo nuostata numato alternatyvą – šalis turi būti 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir (arba) 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė. Taigi, atsakovas Sprendime pagrįstai ir nepažeisdamas nustatyto teisinio reglamentavimo pareiškėjo atveju Baltarusijos Respubliką pripažino saugia trečiąja šalimi, o pirmosios instancijos teismas atitinkamai pagrįstai sprendė, kad šiuo aspektu atsakovo Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas negalimas. Atsakovo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje, šioje valstybėje gyvena jo sūnus, taigi tarp pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) ir atitinkamos trečiosios valstybės yra ryšys, kuriuo remdamasis prieglobsčio prašytojas turi svarių priežasčių vykti į šią valstybę (Aprašo 169.1 p.). Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepagrindė individualių aplinkybių, kurios jam keltų pavojų ir dėl kurių Baltarusijos Respublika negalėtų būti jo atžvilgiu laikoma saugia trečiąja šalimi (Įstatymo 87 str. 1 d., Aprašo 169.2.1–169.2.5 p.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, kad pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje galioja iki (duomenys neskelbtini) ir šios teismo nutarties priėmimo metu jo galiojimas jau bus pasibaigęs, nesudaro pagrindo spręsti, kad Sprendimas nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmiausia, skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal jo priėmimo metu (2019 m. spalio 10 d.) buvusią faktinių ir teisinių aplinkybių visumą. Byloje esantys įrodymai šiuo atveju patvirtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neturėjo jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo turimas leidimas nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje buvo negaliojantis ar būtų kokių nors kitų objektyvių kliūčių pareiškėjui būti šioje valstybėje. Kita vertus, tokio pobūdžio pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su Sprendimo vykdymu ir pareiškėjo išvykimu iš Lietuvos Respublikos, o tai nėra šio administracinio ginčo dalykas.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo surinkta pakankama įrodymų visuma, būtina kilusiam administraciniam ginčui išspręsti, pirmosios instancijos teismas atsakė į pareiškėjo reikalavimus ir išnagrinėjo teisiškai reikšmingus pareikštiems reikalavimams išspręsti skundo argumentus. Byloje buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas teismo sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, atsižvelgus į jame išdėstytus argumentus, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė