Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-01-17 · Byla Nr. N-62-44-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-01-17
Bylos Nr.
N-62-44-08
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Administracinė byla Nr. N – 062 – 44/2008Procesinio sprendimo kategorija – 32 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. sausio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio (pranešėjo), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pirmininko), rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Ukmergės rajono Policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros grupės 2007 m. balandžio 21 d. nutarimu J. B. už Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 3 dalyje numatytojo pažeidimo padarymą nubaustas 300 litų bauda, nes jis 2005 m. lapkričio 3 d. apie 17 val. 40 min., Ukmergės rajone, kelio Siesartis – Žemaitkiemis 6 kilometre, tamsiu paros metu vadeliojo kinkomą vežimą, nepaženklintą kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, ir dėl šios priežasties į jį atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis. Eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio keleivis, apgadintas automobilis bei vežimas.

II.

J. B. po jo nubaudimo kaip pareiškėjas kreipėsi į apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė rajono policijos nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodė, kad inkriminuoto teisės pažeidimo nepadarė. Nutarimas priimtas jam nedalyvaujant posėdyje, taigi, pažeidžiant jo teises, įtvirtintas ATPK 272 straipsnyje.

Apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktojo skundo argumentus, padarė išvadą, kad skundas netenkintinas. Pripažinta, jog surinkta medžiaga nustatyta, kad nagrinėto eismo įvykio metu J. B. , pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 113 punktą, tamsiu paros metu važiavo vežimu, kuris buvo be atšvaitų ir ši aplinkybė buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Tokiu būdu, automobilį vairavęs K. B. neturėjo galimybės pastebėti vežimo ir laiku išvengti susidūrimo. Nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog incidento metu J. B. vadeliojamas vežimas nebuvo paženklintas iš galo raudonos šviesos atšvaitais.

Padaryta išvada, jog ta aplinkybė, kad J. B. vadeliojamas vežimas nebuvo pažymėtas kaip reikalaujama Kelių eismo taisyklių 113 punktas, buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastimi. J. B. veiksmuose yra visi ATPK 131 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai.

Sprendžiama, jog J. B. su jam pareikštais kaltinimais buvo tinkamai supažindintas, tai patvirtino savo parašais administracinio teisės pažeidimo protokole bei skundžiamame Eismo priežiūros grupės nutarime. Skundo motyvai dėl neraštingumo, kad jisai nesupratęs nutarimo esmės, vertintini kaip pasirinkta gynimosi taktika, siekiant išvengti administracinės ir civilinės atsakomybės, nes šie motyvai atsirado tik tada, kai prasidėjo procesas dėl žalos atlyginimo. Eismo priežiūros grupės nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Jį naikinti J. B. nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

J. B. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skunde pateiktąjį prašymą patenkinti – panaikinti policijos nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Su Vilniaus apygardos administracinio teisino nutartimi nesutinkama.

1. Išvada, kadangi J. B. vadeliojamas vežimas nebuvo pažymėtas pagal Kelių eismo taisyklių 113 punkto reikalavimus, buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, yra nepagrįsta ir neatitinkanti priežastinio ryšio vertinimo taisyklių. Visų pirma, priežastinio ryšio nustatymas yra būtina sąlyga administracinei atsakomybei taikyti. Priežastinis ryšys būtinas, privalomas ir turi būti neabejotinas. Jis egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, būtino priežastinio ryšio nelieka. Tačiau tai, jog egzistuoja pažeidimo faktas, automatiškai negali reikšti, jog būtent dėl šio pažeidimo atsirado ir ATPK 131 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės (t. y. lengvas kūno sužalojimas). Apygardos administracinis teismas netinkamai nustatė padaryto administracinio teisės pažeidimo sudėtį ta apimtimi, jog vežimo nepažymėjimas nebuvo ta būtina ir privaloma priežastimi, dėl kurios atsirado pasekmės.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad pagrindine įvykio ir pasekmių atsiradimo priežastimi buvo faktas, jog ta pačia kryptimi važiavęs K. B. nepamatė jo vadeliojamo vežimo. Priešingai nei nurodė teismas, objektyviai galima įžvelgti bent keletą kitų priežasčių, dėl ko automobilio vairuotojas nepastebėjo vežimo ir į jį atsitrenkė:

1) Priešpriešiais važiavusio automobilio apakinimas šviesomis;

2) prietema ir vėlus paros metas;

3) saugumo ir atsargumo priemonių kelyje nesilaikymas.

Pats K. B. bei kartu su juo automobilyje važiavusi žmona V. B. teisme parodė, jog įvykis įvyko iš karto prasilenkus su automobiliu, dėl kurio priešpriešinių šviesų matomumas kelyje dar labiau pablogėjo. Policijos patrulis Dainoras Žiupka, kuris iš karto atvyko į įvykio vietą, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje parodė, jog automobilio vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo su važnyčiotoju, kadangi priešpriešiais važiavo automobilis ir jį apakino, dėl to jis ir negalėjo pastebėti vežimo.

Nukentėjusieji K. B. , V. B. bei liudytojai R. Š. , R. Ū. , Č. J. patvirtino, jog įvykio metu jau buvo prietema. Natūralu, jog tamsiu paros metu matomumas žymiai sumažėja. Atitinkamai, iš aukščiau nurodytų susidūrimo ir pasekmių atsiradimo priežasčių būtina išskirti tą priežastį, kuri buvo pagrindinė ir privaloma, kitas iš jų eliminuojant. Logiškai kyla klausimas, ar K. B. būtų susidūręs su tinkamai paženklintu vežimu, jei jis būtų apakintas priešpriešiais važiavusio automobilio šviesos. Akivaizdu, jog susidūrimas būtų įvykęs ir pasekmės būtų kilusios - tuo momentu, kai vairuotojas yra apakinamas, jis negali matyti prieš jį esančių objektų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra paženklinti, ar ne.

Būtent, apakinimas reiškia galimybės matyti atėmimą. Vadinasi, būtent apakinimas buvo įvykio priežastimi. Vežimo nepaženklinimas - tik viena iš kitų su įvykiu susijusiu, tačiau ne būtinųjų sąlygų. Automobilį vairavęs K. B. iš pradžių buvo apakintas ir tik po to jis pamatė jo vadeliotą vežimą. Jei jis nebūtų buvęs apakintas, vežimą būtų pamatęs laiku. Priešingu atveju būtų galima daryti išvadą, jog apakinimas taptų nepavojingu reiškiniu vairuojant, jei tik priekyje esantis objektas būtų pažymėtas. Deja, dauguma autoįvykių apakinimo padarinyje atsiranda net ir tada, kuomet priekyje esančios transporto priemonės, kiti eismo dalyviai ir objektai yra šviesūs, signalizuojantys ir/ar pažymėti.

3. Be to tai, kad apygardos administracinis teismas neteisingai ir nepagrįstai išsprendė priežastinio ryšio klausimą, patvirtina ir kiti byloje buvę duomenys. K. B. duodamas parodymus tvirtino, jog jis bandė stabdyti, tačiau to nepakako ir nebuvo kur pasitraukti, nes iš priekio važiavo automobilis, kad pamatė vežimą kai iki jo buvo likę apie 10 - 15 m atstumas. Visų pirma tai reiškia, jog esant objektyvioms sąlygoms (t. y., jei K. B. nebūtų apakintas) toks atstumas yra pakankamas susidūrimui išvengti. Be to, tokiu atstumu jis turėjo aiškiai matyti visus objektus priešakyje, kadangi, kaip nustatyta kelių transporto eismo įvykio vietos apžiūros protokole, matomumas iš vairuotojo kabinos įjungus artimus šviesos žibintus buvo 35 m. K. B. tvirtina, jog prieš susidūrimą buvo įjungti kaip tik artimųjų šviesų žibintai.

Tokie duomenys pagrįstai verčia abejoti aplinkybe, ar K. B. iš tiesų laikėsi saugaus greičio ir visų atsargumo reikalavimų. Vargu ar važiuojant 70 - 80 km/h greičiu nebūtų buvę galima sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo su objektu, kuris matomas buvo likus dar net 10 - 15 m iki jo. Pagrįsta manyti ir tai, jog automobilio greitis buvo didesnis. Be to, kelionės tikslas buvo nuvežti V. B. į Ukmergės ligoninę. Suprantama, jog vykstant į ligoninę dėl staigaus sveikatos sutrikimo, skubėjimas yra įprastas. Be to, skubėti nekliudė ir tai, jog dažniausiai kelio ruožas, kuriame ir įvyko susidūrimas, yra neapkrautas dideliu transporto kiekiu, yra platus, sausas). Manytina, jog K. B. , remdamasis savo žiniomis ir praktika, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti bet kokių eismo įvykių ir nepakankamai įvertino visas aplinkybes.

Kelių eismo taisyklių 172 punktas numato, jog pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tuo tarpu apygardos administracinis teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes, tuo labiau nenurodė nevertinimo motyvų.

4. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas pažeidžiant procesines administracinių bylų teisenos normas. Visų pirma ATPK 248 straipsnyje besąlygiškai nurodyta, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Apygardos administracinis teismas nesiekė ir neįgyvendino šių uždavinių.

5. Apygardos administracinis teismas inter alia savo išvadas pagrindė tuo, jog esą jo padaryto Kelių eismo taisyklių 113 punkto pažeidimą bei eismo įvykio tiesioginį priežastingumą konstatavo ir Ukmergės rajono apylinkės prokuratūra bei Ukmergės rajono vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nutarimais, kurie nustatyta tvarka nenuginčyti. Manytina, jog teismas klaidingai suprato ir išaiškino įrodymų instituto teisės normas tiek baudžiamajame procese, tiek administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje. Pažymėtina, jog apie įrodymus galima kalbėti tik tada, kai procesas vyksta teisme, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras disponuoja tik tam tikrais duomenimis, ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri įrodymais virsta tik tada, kai įrodymais šią medžiagą pripažįsta teismas. Byla į teismą nebuvo perduota ir surinkti duomenys įrodymais nebuvo pripažinti. Atitinkamai, baudžiamojoje byloje buvo atlikta tik pirmoji - ikiteisminio tyrimo stadija. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas, suteikdamas išskirtine ir nekvestionuojamą reikšme ikiteisminio tyrimo medžiagai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: jokie įrodymai negali turėti iš anksto nustatytos juridinės galios. Įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertina teismas (ATPK 257 straipsnis). Teismas privalėjo objektyviai, tiesiogiai ir savarankiškai ištirti visus duomenis, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir įvertinti, ar galima juos pripažinti įrodymais. Tuo tarpu apygardos teismas šiuos duomenis priėmė kaip „konstatuotus" faktus, kurie esą atleidžia nuo jų vertinimo ir motyvavimo.

6. Apygardos administracinis teismas visiškai nevertino aplinkybių dėl jo sunkios sveikatos būklės bei tos aplinkybės, jog pažeidimo padarymo metu buvo II grupės invalidas (apie tai nutartyje net neužsimenama). Buvo pateikęs šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Viena iš ATPK 31 straipsnyje numatytų atsakomybę už administracini teisės pažeidimą lengvinančių aplinkybių yra tai, jog teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (I, II grupių invalidas) ar asmuo, sulaukęs 65 metų. Teismas šių aplinkybių nevertino. Be to tai, jog jis nemoka nei skaityti, nei rašyti, taip pat neabejotinai patvirtina jo sunkią padėtį.

Šie bei kiti faktai parodo apygardos administracinio teismo nutarties subjektyviškumą bei paviršutiniškumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

J. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su apygardos administracinio teismo padaryta išvada, kad apkaltintasis asmuo pagrįstai nubaustas. Pažymėtina, kad J. B. suformuluotas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo protokole ir šis dokumentas apibrėžia šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo dalyką ir bylos ribas. Todėl šiame procese nenagrinėjami klausimai, nesusiję su kaltinimu. Reikia pažymėti, kad apygardos administracinis teismas šios nuostatos nepažeidė, priešingai, apeliaciniame skunde tai bandoma padaryti ir tai nepriimtina.

J. B. apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad apygardos administracinis teismas įrodymus vertino vadovaudamasis ATPK 257 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, t. y. įrodymai įvertinti pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš apygardos administracinio teismo nutarties matyti, kad teismas išvadas padarė remdamasis visų įrodymų visuma, o ne paskirais faktais, kaip bandoma pateikti apeliaciniame skunde. Todėl negalima teigti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas J. B. administracinio teisės pažeidimo byloje klaidingai suprato ir išaiškino įrodymų instituto teisės normas. Neteisingai tvirtinama, kad apygardos administracinis teismas suteikė išskirtinę ir nekvestionuojamą reikšmę ikiteisminio tyrimo medžiagai, nes teismas savo išvadų nedarė vadovaudamasis vien Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros nutarimais, šie dokumentai tik buvo paminėti tarp kitų įrodymų ir pažymėta, kad šie nutarimai nustatyta tvarka nenuginčyti. Kadangi apygardos administracinis teismas bylos fakto aplinkybes nustatė, vertino ir išaiškino tinkamai, jas ištyrė ir nepažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl apygardos administracinio teismo nutartis atitinka jai keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Apeliantas teisingai nurodė, kad policijos nutarime turėjo būti pažymėta daugiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o ne tik viena. Kadangi paskirtas teisės normos sankcijoje nustatytos baudos minimumas, tai dėl esančių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra pagrindo švelninti baudą. Apeliaciniame skunde nurodytosios kitos aplinkybės negali būti pagrindas taikyti ATPK 30 ¹ straipsnio nuostatas ir dar labiau švelninti paskirtąją baudą ar jos visai neskirti.

Esant tokiai situacijai, apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą, J. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius