Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Ž. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 25 paroms;

D. B. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 30 parų.

Nukentėjusiajam M. G. iš R. Ž., D. B. ir J. P. solidariai priteista 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu J. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. ir D. B. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami kartu su J. P., bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia, 2010-01-22 apie 21.50 val., Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius M. G. ir M. S., tai yra J. P. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam M. G. į galvos sritį – pakaušį, vieną smūgį kumščiu į dešinį skruostą, vieną smūgį kumščiu į kairiąją akį, dėl ko nukentėjusysis M. G. nugriuvo ant žemės ir atsitrenkęs į asfaltą nusibrozdino dešinės rankos pirštus, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. G. poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke ir dešiniame skruoste, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos 3-5 pirštuose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, J. P. sudavus vieną smūgį ranka nukentėjusiajam M. S. į dešinį skruostą, tokiu būdu sukeliant M. S. fizinį skausmą, J. P. reikalaujant iš nukentėjusiojo M. G. atiduoti butelį, tuo metu R. Ž. ir D. B. būnant kartu nusikalstamos veikos darymo vietoje, tokiais veiksmais sukeliant grėsmę nukentėjusiesiems M. G. ir M. S. ir darydami sutartą tarpusavyje bendrą nusikalstamą veiką, R. Ž. pagrasinus nukentėjusiesiems M. G. ir M. S. tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tai yra grasinus papjauti bei pagrasinus gestu durti peiliu, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam M. G. priklausantį butelį degtinės „Sobieski“ – 13,99 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam M. G. griūnant ant žemės nuo J. P. suduotų smūgių, butelis degtinės sudužo ir nukentėjusieji M. G. ir M. S. iš įvykio vietos pabėgo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo pakeisti ir panaikinti jo atžvilgiu priimtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. 1 d. 1 p., 38 str. 1 d., 40 str. ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba skirti švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde apeliantas teigia, kad po padaryto nusikaltimo pakeitė savo gyvenimo būdą, nebedaro teisės pažeidimų, 2011-04-21 pats susikūrė darbo vietą ir dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, atsiprašė nukentėjusiųjų M. G. ir M. S., iš verslo uždirbęs pinigų, už save ir kitus kaltinamuosius nukentėjusiesiems atlygino padarytą žalą, pastarieji jam atleido ir jokių pretenzijų neturi. Tvirtina, kad į visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės atsižvelgti, todėl paskyrė jam per griežtą ir bausmės tikslų neatitinkančią bausmę.

Be to, skunde nuteistasis R. Ž. teigia, kad atsižvelgus į ankščiau paminėtas aplinkybes, būtų galima jo atžvilgiu taikyti BK 93 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaip nepilnametį, pirmą kartą pasikėsinusį padaryti apysunkį nusikaltimą.

Apelianto nuomone, jo atsiprašymas nukentėjusiųjų, žalos atlyginimas pastariesiems, teismo turėtų būti traktuojamas kaip visiškas kaltės pripažinimas, todėl apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pagal BK 38 str. nuostatas.

Taip pat skunde R. Ž. nurodo, kad jo mama T. C. laiduoja už jį ir garantuoja, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys nusikaltimų, todėl yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir pagal BK 40 str.

Apeliantas R. Ž. atkreipia dėmesį, kad nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis ir jam paskirtas areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas, 25 paroms, neatitinka nepilnamečiams taikomos baudžiamosios atsakomybės ypatumų, bausmės tikslų ir bendros valstybės bausmių politikos nepilnamečių asmenų atžvilgiu. Pažymi, kad nepakeitus jo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, atlikdamas arešto bausmę, jis praras darbą ir sukurtą verslą, kas, konkrečiu atveju, būtų socialiai neteisinga, nes jis būtų nubaustas 2 kartus – būtų atimta laisvė ir darbas. Apelianto manymu, neatleidus jo nuo baudžiamosios atsakomybės, galima jam paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (BK 54 str. 3 d., 55 str.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 38 str., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliantas skunde pažymi, kad jo dalyvavimas nusikaltime buvo minimalus, jis pripažino savo kaltę ir gailisi dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, ankščiau nebuvo teistas, mokosi (duomenys neskelbtini), susitaikė su nukentėjusiaisiais M. G. ir M. S., pastarųjų atsiprašė, M. G. atlygino neturtinę žalą, todėl mano, kad yra visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukti. Apeliantas pasižada nusikalstamų veikų nebedaryti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. Ž. ir D. B., jų gynėjai, nukentėjusieji M. G. ir M. S. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. Ž. ir D. B. apeliaciniai skundai tenkinami.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, R. Ž. ir D. B. pripažino kaltais pasikėsinus įvykdyti plėšimą pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Apeliaciniais skundais nuteistieji neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jų atžvilgiu taikytos baudžiamosios atsakomybės apimtimi, prašydami nuo baudžiamosios atsakomybės juos atleisti ir baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl nuteistojo R. Ž. skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas, būdamas nepilnametis, nusikalstamą veiką padarė (pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą) pirmą kartą, tačiau jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimo nesvarstė. Baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 str. 1 d. sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (BK 91 str.). Kita vertus, BK 93 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms, t. y. toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nepilnametis (nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus), jis turi būti pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y. kad jis: 1) nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliaciniame skunde R. Ž. teigia, ką jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad padarė išvadas dėl savo elgesio ir gyvenimo būdo, teisės pažeidimų nebedaro, susikūrė sau darbo vietą ir pradėjo dirbti, visiškai atlygino nukentėjusiesiems M. G. ir M. S. padarytą žalą, susitaikė su pastaraisiais ir jie jam atleido. Apeliacinės instancijos teisme R. Ž. pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir išreiškė apgailestavimą dėl savo elgesio. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti, kad apeliantas suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį ir kremtasi dėl to, nes tai patvirtina aptarti pozityvūs poelgiai nukentėjusiųjų atžvilgiu ir pastangos gyventi dorai. Apeliantas kartu su skundu teismui pateikė dokumentus apie savo darbo santykius (3 t., 28-30 b. l.), nukentėjusiųjų atsiprašymą ir žalos jiems atlyginimą patvirtinančius dokumentus – susitaikymo protokolą, nukentėjusiųjų M. G. ir M. S. pareiškimus, kuriais jie sutinka, jog R. Ž. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (3 t., 35-37 b. l.). Aptartuose dokumentuose deklaruotą poziciją ir išdėstytas aplinkybes dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir susitaikymo su nuteistuoju R. Ž. nukentėjusieji M. G. ir M. S. patvirtino apeliacinės instancijos teisme

Be to, kas paminėta, ir tai, kad R. Ž., neturėdamas 18 m. amžiaus, pirmą kartą pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą, kolegija atkreipia dėmesį, jog pastarojo dalyvavimas bendro nusikaltimo padaryme buvo mažiau aktyvus už J. P., kuris skundžiamu nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš nukentėjusiųjų, nuteistojo D. B. ir paties J. P. parodymų teisiamajame posėdyje yra aišku, kad iš esmės J. P. iniciavo nusikalstamą veikimą ir tik jis sudavė smūgius nukentėjusiesiems M. G. ir M. S. (2 t., 186-189 b. l.), taip nežymiai sutrikdydamas M. G. sveikatą (1 t., 14; 16 b. l.). Taigi byloje nustatytos aplinkybės nerodo padidinto R. Ž. asmens pavojingumo visuomenei ir leidžia daryti išvadą, kad nepaskyrus kriminalinės bausmės jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, kolegija mano, kad yra visos BK 93 str. 1 d. 1 p. numatytos būtinos sąlygos atleisti R. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones. Todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla R. Ž. atžvilgiu nutraukiama (BPK 327 str. 2 p.).

Pritaikius R. Ž. atžvilgiu besąlyginį nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, nėra prasmės aptarinėti sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 38 ir 40 str. nuostatas, ar spręsti klausimą dėl švelnesnės bausmės paskyrimo pagal BK 54 str. 3 d.

Dėl D. B. skundo argumentų

Pagal BK 38 str. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi BK 38 str. taikymui būtina nustatyti visumą aukščiau paminėtų būtinų sąlygų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B., būdamas neteistas (2 t., 38 b. l.), tačiau vieną kartą baustas administracine tvarka (2 t. 42 b. l.), pasikėsino padaryti vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą. Be abejonės, visa tai neapibūdina apelianto teigiamai, kaip ir tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1 t., 145 b. l.). Tačiau D. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl to, kas pirmosios instancijos teisme buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. taip pat deklaravo savo kaltės pripažinimą ir pasiryžimą daugiau nebenusikalsti. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad D. B. buvo mažiau aktyvus bendros nusikalstamos veikos dalyvis, nes, kaip jau minėta, J. P. iniciavo nusikalstamą veikimą, ir tik pastarasis sudavė smūgius nukentėjusiesiems M. G. ir M. S. (2 t., 186-189 b. l.), taip nežymiai sutrikdydamas M. G. sveikatą (1 t., 14; 16 b. l.). Be to, kolegija atkreipia dėmesį į susiformavusius teigiamus D. B. socialinius ryšius. Apeliantas nuo 2009-09-01 mokosi (duomenys neskelbtini) dieniniame skyriuje. Mokymo įstaigos administracijos D. B. apibūdinamas kaip mandagus, draugiškas mokinys, nepažeidinėjantis vidaus tvarkos, mėgstantis sportuoti, gyvenantis su tėvais, kurie rūpinasi sūnaus auklėjimu (2 t., 44 b. l.). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo D. B. būtų pažeidęs įstatymus. Šios aplinkybės rodo, kad yra pagrindas manyti, jog nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Įvertinusi šiuos bylos duomenis kolegija sprendžia, kad yra pagrindo manyti, kad nuteistasis D. B. nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nuteistasis D. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui ir dokumentus, patvirtinančius, kad jis susitaikė su nukentėjusiaisiais M. G. ir M. S., savo noru atlygino M. G. padarytą žalą (3 t., 44-45 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji M. G. ir M. S. patvirtino, kad jiems žala atlyginta, kad jie susitaikė su nuteistuoju D. B. ir jokių pretenzijų pastarajam neturi.

Taigi, esant visoms BK 38 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms, kolegija naikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį D. B. atžvilgiu, atleidžia jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukia (BPK 327 str. 2 p.).

BK 67 str. 2 d. nurodyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės Baudžiamojo kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos šiame įstatyme numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas nuteistąjį D. B. charakterizuojančias aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kaip jau minėta, buvo tik atsitiktinė jo elgesio pasekmė, mano, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslai bus pasiekti neskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonių.

Kadangi nuteistieji R. Ž. ir D. B. visiškai atlygino nusikalstama veika padarytą žalą nukentėjusiajam M. G., pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir panaikinama nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo ne tik iš apeliantų, bet ir iš neapskundusio nuosprendžio atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. P., ir procesas dėl nukentėjusiojo M. G. civilinio ieškinio nutraukiamas (BPK 107 str., 320 str. 5 d., 328 str. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 1 p., 3 d., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 25 paroms, D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 30 parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 str. 1 d. 1 p., 3 p. R. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 str. 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 p. paskirti R. Ž. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. D. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. jam susitaikius su nukentėjusiaisiais ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam M. G. iš R. Ž., D. B. ir J. P. solidariai priteista 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir procesą dėl nukentėjusiojo M. G. civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.