Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant – prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir I. Č. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Č. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008-11-17, iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 1,425 g psichotropinės medžiagos – amfetamino miltelių, turinčių 0,125 g gryno amfetamino (8,8%) bei ne mažiau kaip 2,449 g narkotinės medžiagos – kanapių žiedynų su apyžiedžiais, kurią neteisėtai laikė savo namuose, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kol 2008-11-18, apie 02 val., darydami kratą namuose šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai, bei 2008-11-17, apie 21.30 val., iš namų neteisėtai gabeno 1,425 g psichotropinės medžiagos – amfetamino miltelių, turinčių 0,125 g gryno amfetamino (8,8 %) iki degalinės (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., turėdamas tikslą ten ją parduoti, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir darant asmens kratą ši psichotropinė medžiaga buvo surasta ir paimta.

Be to, I. Č. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, kuomet 2008-11-17, apie 22.00 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), prie degalinės (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams sulaikant jį kaip asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, pasipriešino policijos pareigūnu prisistačiusiam ir tarnybinį pažymėjimą pateikusiam Šiaulių apskrities VPK Šiaulių r. PK Kriminalinės policijos skyriaus specialistui D. G., papurkšdamas minėtam pareigūnui dujų balionėliu į veidą ir taip sukeldamas nukentėjusiajam D. G. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. Č. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl apelianto kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 286 str. Savo kaltės neginčija ir apeliantas, kuris tik prašo skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią, švelniausią bausmę.

Skirdamas bausmę nuteistajam I. Č., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK VIII skyrius), į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Apeliantas du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas sunkus (BK 11 str. 5 d.), padarė būdamas ankščiau neteistas (t. 1, b. l. 129-130). Tačiau byloje yra duomenų, kad I. Č. ankščiau (2008-01-14) buvo įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., už kurią, paskyrus baudžiamojo poveikio priemones (įspėjimą ir elgesio apribojimą) ir įpareigojimus (būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tęsti mokslą, be atitinkamos institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos) nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas (t. 1, b. l. 134-135), kaip nepilnametis (BK 93 str.). Byloje taip pat yra duomenų, bylojančių, kad nuteistasis niekur nedirbo ir įpareigojimą tęsti mokslą vykdė neatsakingai – I-ąjį pusmetį Šiaulių (duomenys neskelbtini) buvo tik keliose pamokose, iš visų dalykų yra neatestuotas (t. 1, b. l. 141). Tai rodo, kad baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas apeliantui pozityvaus poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, už ką pagrįstai buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Apeliantas padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas sunkus tyčinis nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., kurios sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. Apylinkės teismas svarstė galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę, tačiau, visgi, priėmė sprendimą skirti I. Č. laisvės atėmimo bausmes. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatos gali būti taikomos ir paskiriama švelnesnė bausmė tik išskirtiniais atvejais, kuomet straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokia išvada turi sekti įvertinus padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra itin teigiamai nuteistąjį apibūdinančių duomenų, o jo padarytu vienu iš nusikaltimų (BK 260 str. 1 d.) kėsinamasi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, kas įtakoja narkomanijos plitimą, ypač jaunimo tarpe. Narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei. Todėl kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui skirti I. Č. laisvės atėmimo bausmes Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 286 str. sankcijose numatytose tokių bausmių ribose.

Kaip jau buvo minėta, apylinkės teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau kolegija pažymi, kad ne tik prisipažinimas lengvina nuteistojo atsakomybę, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, o kita – padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas gera valia, o ne prispirtas įrodymų, aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad I. Č., pradedant kratą jo namuose, sava valia pareigūnams nurodė, kur yra paslėptos narkotinės ir psichotropinės medžiagos ir kiti bylos tyrimui reikšmingi daiktai (t. 1, b. l. 24-33). Jau pirmos apklausos metu 2008-11-18 (t. 1, b. l. 77-80) I. Č. išsamiai, detaliai papasakojo apie visas aplinkybes, aiškiai nurodydamas, kad narkotines bei psichotropines medžiagas laikė ne tik savo reikmėms, bet ir pardavimui, kas, iš esmės, ir leido daryti išvadą, jog tokius nedidelius kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų nuteistasis įgijo ir laikė turėdamas tikslą jas platinti. Iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad konkrečios informacijos apie tai, kad I. Č. platina narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas jie neturėjo ir, pastarųjų teigimu, jie tiesiog tikrinę informaciją, kad nenustatytas asmuo degalinėje (duomenys neskelbtini), gali platinti narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 196-198).

Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija sprendžia, jog I. Č. po nusikalstamų veikų padarymo padėjo nustatyti jų apimtį, detales ir tuo pačiu padarytų veikų pavojingumo laipsnį. Toks jo elgesys atitinka Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas aptarto I. Č. elgesio nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas.

Tačiau, nors ir nustatyta dar viena nuteistojo I. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas nustatytos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra žymiai mažesnės už Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 286 str. sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius, nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, spręsdamas I. Č. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nesvarstė galimybės pasiekti paskirtos bausmės tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., atidedant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK XI skyriaus nuostatomis. Iš esmės minėto skyriaus nuostatos reglamentuoja nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tačiau I. Č. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė neturėdamas 21 metų amžiaus, todėl yra pagrindas svarstyti, ar jo socialinė branda iš tikrųjų atitinka pilnamečio subjekto koeficientą, o jei ne, spręsti klausimą, ar nėra pagrindo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 81 str. 2 d., taikyti nuteistajam BK XI skyriaus nuostatas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad I. Č. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas 18 metų ir 5 mėnesių amžiaus. Byloje nėra tiksliai nustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis apeliantas įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas pardavimui, tačiau iš nuteistojo parodymų galima spręsti, jog nusikalstamai elgtis pastarasis pradėjo 2008 metų pavasarį, tai yra būdamas nepilnamečiu (I. Č. gimęs (duomenys neskelbtini)). Nuteistojo skunde įvardintos jo šeimos aplinkybės, tai, kad jo tėvai išsituokę, tėvas nemoka išlaikymo, gyvena tik su motina, jaunesniais broliais bei seserimis nakvynės namuose – leidžia pagrįstai manyti, kad I. Č. dvasinis, moralinis asmenybės brendimas nebuvo toks, kokį paprastai patiria kitas vaikas, gaunantis jo vystymosi sąlygoms būtiną dėmesį bei materialinį išlaikymą. Socialinės aplinkos, kurioje formavosi I. Č. asmenybė, įvertinimas duoda pagrindą manyti apie nepakankamą nuteistojo socialinę brandą, būdingą eiliniam pilnamečiui asmeniui.

Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. I. Č. buvo teisiamas pirmą kartą, sulaikytas policijos pareigūnų iškart prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nurodė, kur paslėpti kiti bylos tyrimui reikšmingi objektai, paaiškino, kad narkotines ir psichotropines medžiagas vartoja pats ir pardavinėja kitiems asmenims, nors pastarosios aplinkybės galėjo ir nenurodyti, nes rastų ir išimtų narkotinių bei psichotropinių medžiagų kiekiai buvo nedideli. Iš I. Č. parodymų ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad apeliantas nusikalstamos veikos ėmėsi nevisiškai suvokdamas tokios veikos pobūdį, tiesiog, norėdamas tokiu būdu prasimanyti pinigų. Apie nepakankamą savo nusikalstamo elgesio, gręsiančios atsakomybės ir neigiamų pasekmių sau pačiam suvokimą byloja ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu I. Č. atsisakė gynėjo (t. 1, b. l. 195), nors Baudžiamasis įstatymas už sunkų tyčinį nusikaltimą numato itin griežtą atsakomybę. Visos paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad I. Č. savo socialine branda prilygsta nepilnamečiui.

Teisėjų kolegija, svarstydama bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdama, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atsižvelgia į visas bylos aplinkybes. Įvertindama byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, kolegija ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kaip pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės vykdymas paveiks I. Č. teigiamus socialinius ryšius (jis neteks galimybės baigti mokslą, vėliau įgyti specialybę, pakeisti gyvenimo būdą ir pan.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktos Šiaulių miesto savivaldybės Nakvynės namų administracijos charakteristikos, I. Č. šiuo metu mokosi Šiaulių (duomenys neskelbtini), dieniniame skyriuje, gyvendamas Nakvynės namuose nepažeidinėja vidaus tvarkos taisyklių, draugiškai ir nuoširdžiai bendrauja su gyventojais ir darbuotojais, yra nekonfliktiškas, paslaugus, rūpestingas, noriai dalyvauja organizuojamuose renginiuose. Be to, pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreiškė nuoširdų pasiryžimą nebepažeidinėti įstatymų, tęsti mokslą, įsidabinti. Todėl kolegija mano, kad realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas už nusikaltimus, apelianto padarytus byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas.

Atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas nuosprendyje nurodytais motyvais pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmes, tačiau išdėstyti argumentai, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam, pagal savo socialinę brandą prilygstančiam nepilnamečiui, baudžiamosios atsakomybės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 80 str. 1-4 p., gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl I. Č. taikomas Lietuvos Respublikos BK 92 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidedamas paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 81 str.) keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti I. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 81 str. 2 d., 92 str. 1 d. I. Č. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo (2 metams 6 mėnesiams) bausmės vykdymą atidėti 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 p., 2 p., 3 d. 5 p., 92 str. 2 d., I. Č. dvylikai mėnesių paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą, uždraudžiant be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.