- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-06
- Bylos Nr.
- 2-251/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02250-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- E. B., uždarajai akcinei bendrovei „Tysart“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1037-604/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MF Namai“ ieškinį atsakovams E. B., uždarajai akcinei bendrovei „Tysart“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, restitucijos taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Ieškovas BUAB „MF Namai“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m. balandžio 17 d. Skolų užskaitymo sutartį, sudarytą tarp bylos šalių, taikyti restituciją – iš atsakovo E. B. priteisti 26 540 Lt, 5 procentų procesines palūkanas.
Reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui E. B. priklausantį 26 540 Lt kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas, esančias atsakovo kasoje ir sąskaitose ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis; uždrausti atsakovui UAB „Tysart“ vykdyti mokėjimus atsakovui E. B. pagal 2009 m. balandžio 17 d. Skolų užskaitymo sutartį.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Atsižvelgęs į tai, kad su prašymu dėl atsakovo E. B. turto suradimo ir aprašymo į antstolį nespėjo kreiptis per CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį gavo tik 2013 m. spalio 18 d., ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovui E. B. nuosavybės teise priklausantį 26 540 Lt kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai reikalavimui užtikrinti, areštavo atsakovo lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus atsiskaitymui su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus. Taip pat uždraudė atsakovui UAB „Tysart“ vykdyti mokėjimus atsakovui E. B. pagal 2009 m. balandžio 17 d. Skolų užskaitymo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas dėl objektyvių aplinkybių negalėjo laiku kreiptis į antstolį dėl 2013 m. spalio 9 d. nutarties vykdymo, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiamas pakartotinai. Įvertinęs, jog reikalavimo suma yra pakankamai didelė – siekia 26 540 Lt, atsakovo E. B. finansinė padėtis nėra žinoma, teismas sprendė esant pagrindą manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas E. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį.
Skunde teigiama, kad ieškiniu prašoma priteisti suma nevertintina kaip pakankamai didelė, dėl ko būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovui galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nes ieškovas turėjo pareigą pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, o ne atsakovas jį paneigti.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro teismo nutarties, kuria apelianto atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė – 26 540 Lt lėšų areštas, teisėtumo patikrinimas.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atskirajame skunde ieškinio tikėtinas pagrįstumas nekvestionuojamas, tačiau teigiama, kad nėra grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba pasidarymui nebeįmanomu. Taigi apskųstos teismo nutarties teisėtumo kontrolė vykdytina iš esmės tik pastaruoju aspektu – patikrinant, ar teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Nuoseklioje ir išplėtotoje Lietuvos apeliacinio teismo CPK 144 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Jeruzalės boulingo klubas“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. K. ir kt. v. E. O. ir kt., bylos Nr. 2-210/2013). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Santeka“ v. UAB „Skirnuva“, bylos Nr. 2-447/2009). Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Ardera“ ir kt., bylos Nr. 2-1385/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo išdėstytais argumentais dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pripažino, jog 26 540 Lt suma apeliantui yra pakankamai didelė ir suponuoja esant grėsmę sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui negalimu. Duomenų apie savo turtinę padėtį apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė, t. y. nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepagrįstai taikė didelės reikalavimo sumos prezumpciją (CPK 12, 178 straipsniai). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog didelės reikalavimo sumos prezumpcija yra santykinio pobūdžio, o jos taikymas visais atvejais priklauso nuo konkrečių ginčo aplinkybių. Minėta, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent apeliantui perkelta našta paneigti aptartą prezumpciją, kurią jis galėjo įgyvendinti pateikdamas įrodymus – duomenis apie savo turtinę padėtį (pvz., gaunamas pajamas, turimą turtą), kartu su atskiruoju skundu. Pasisakant dėl apelianto turtinės padėties pastebėtina, kad pagal Turto arešto aktų registro duomenis apelianto atžvilgiu įregistruoti trys turto arešto aktai (įskaitant ir įregistruota skundžiamos teismo nutarties pagrindu), kurių bendra suma – 1 049 648,86 Lt. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apeliantui nuosavybės teise priklauso tik vienas nekilnojamasis daiktas – negyvenamoji patalpa (vidutinė rinkos vertė – 225 000 Lt), kuris yra įkeistas, o hipotekos kreditoriaus prašymu notaras yra atlikęs vykdomąjį įrašą 1 000 142,86 Lt sumai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tokie duomenys implikuoja apelianto turtinės padėties sunkumą bei paneigia atskirajame skunde nurodomus teiginius. Nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia teigti, kad šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma priteisti suma apeliantui nėra didelė, t.y. kad priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą apeliantas nesunkiai galėtų jį įvykdyti. Nepaneigus didelės ieškinio sumos prezumpcijos, pagrindo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė taikyti apelianto atžvilgiu ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, tokiu būdu užtikrinant apelianto nuosavybės teise turimo turto masės stabilumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.