- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-31
- Bylos Nr.
- 2K-88/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Greičius, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- V. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį (2008 m. sausio 20 d. epizodas) laisvės atėmimu trims mėnesiams, 291 straipsnio 1 dalį (2008 m. sausio 28d. epizodas) laisvės atėmimu trims mėnesiams, 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir laikė, gabeno bei panaudojo žinomai suklastotus dokumentus. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos tokios šių nusikaltimų padarymo aplinkybės.
V. K. 2008 m. sausio 20 d., apie 12.05 val., Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos kontrolės punkte, esančiame Rodūnios kelias 2, Vilniuje, panaudodamas žinomai suklastotą dokumentą – Čekijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu, kuriame buvo įklijuota jo – V. K. – fotonuotrauka, pateikdamas jį VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto pareigūnams kaip jo asmenybę patvirtinantį tikrą dokumentą, tyčia neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, atskridęs lėktuvo reisu BT 162 iš Kopenhagos į Vilnių.
Be to, jis 2008 sausio 28 d., apie 18.20 val., Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos kontrolės punkte, esančiame Rodūnios kelias 2, Vilniuje, panaudodamas žinomai suklastotą dokumentą – Čekijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu, kuriame buvo įklijuota jo – V. K. – fotonuotrauka, pateikdamas jį VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto pareigūnams kaip jo asmenybę patvirtinantį tikrą dokumentą, tyčia neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išskrisdamas lėktuvo reisu BT 165 iš Vilniaus oro uosto į Kopenhagą.
Be to, jis nuo 2006 m. vasario 11 d. iki 2008 m. sausio 28 d., 18.20 val., neteisėtai laikė su savimi žinomai suklastotus dokumentus – Čekijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu, kuriame buvo įklijuota jo – V. K. – fotonuotrauka, ir Čekijos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu, kuriame buvo įklijuota jo – V. K. – fotonuotrauka, kuriuos 2008 m. sausio 20 d., apie 12.05 val., vykdamas iš Kopenhagos į Vilnių, t. y. atskrisdamas lėktuvo reisu Nr. BT 162, ir 2008 m. sausio 28 d., apie 18.20 val., vykdamas iš Vilniaus į Kopenhagą, t. y. išskrisdamas lėktuvo reisu Nr. BT 165, gabeno per valstybės sieną ir 2008 m. sausio 20 d., apie 12.05 val. bei 2008 m. sausio 28 d., apie 18.20 val., žinomai suklastotą dokumentą – Čekijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) – panaudojo, pateikdamas jį Vilniaus oro uosto užkardos pasienio kontrolės punkto pareigūnams kaip jo asmenybę patvirtinantį dokumentą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį, o Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį pakeisti: paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to buvo suvaržytos įstatymo garantuotos jo teisės. Nuteistasis mano, kad vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas jam turėjo paskirti atlikti bausmę atviroje kolonijoje, o ne pataisos namuose. Kasatorius skunde pažymi, kad jis yra nuteistas už nesunkų tyčinį nusikaltimą, o pagal Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio nuostatas asmenys, nuteisti už tokius nusikaltimus, bausmę atlieka atvirose kolonijose. Be to, nuteistasis teigia, kad teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių: jis teigiamai charakterizuojamas, yra ligonis, užsienietis, anksčiau nebuvo teistas. Kasatorius skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir netgi nesvarstė tokios galimybės, taip pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus. Nuteistasis skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tik paviršutiniškai išanalizavo jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl bausmės, neaptarė galimybės taikyti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, neįsigilinęs į bylos esmę priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 16 d. senato nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą“ 5 punkte nurodyta, kad svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Nuteistojo nuomone, teismas visiškai neįvertino šių aplinkybių: jis vienas rūpinasi ką tik gimusiu vaiku, nes jo žmonai po gimdymo vienai vaiką prižiūrėti per sunku; šiuo metu žmona vėl laukiasi kūdikio. Apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodo nuteistasis kasaciniame skunde, visiškai neįvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnio (jis įvykdė nesunkius nusikaltimus), kaltės formos bei rūšies, neįvertino, jog nusikaltimas buvo padarytas dėl susiklosčiusių sunkių asmeninių aplinkybių: žmona sunkiai sirgo, grėsė kūdikio praradimas, todėl jis privalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką ir vėliau iš jos išvykti. Be to, nuteistasis pažymi, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas, yra ligonis, turi pastovią gyvenamąją vietą Lietuvoje, jo žmona yra Lietuvos Respublikos pilietė, kaip ir jo dukra, dėl paskirtos bausmės jo šeima yra beviltiškoje padėtyje. Kasatoriaus nuomone, jam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, 76 straipsnio nuostatos ir skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Anot kasatoriaus, skirdami jam laisvės atėmimo bausmę teismai buvo šališki. Nuteistasis skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo suvaržytos jo procesinės teisės, nes posėdyje dalyvavo vertėja, galinti versti iš rusų kalbos, tačiau nebuvo vertėjo, kuris galėtų versti iš armėnų kalbos į lietuvių kalbą, todėl jis nesuprato proceso ir negalėjo realizuoti savo procesinių teisių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, buvo šališkas, taip pažeisdamas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Bekiš prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras mano, kad skirdamas nuteistajam bausmę teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir pagrįstai paskyrė bausmes, atitinkančias arba labai artimas sankcijose numatytam jų minimumui. Prokuroro nuomone, nuteistojo kasaciniame skunde nurodytas argumentas, jog reali laisvės atėmimo bausmė pakenks nuteistojo žmonos ir mažamečio vaiko interesams, nėra pakankamas pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę švelnesnę, nei numatyta sankcijoje. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad, jo nuomone, teismas nepažeidė BK 50 straipsnio 3 dalies, BVK 90 straipsnio nuostatų ir pagrįstai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, o ne atviroje kolonijoje. Prokuroras pažymi, kad V. K. nuteistas už du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą, o bausmės atlikimo vietos, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parinkimas yra teismo prerogatyva. Nesutikdamas su nuteistojo argumentais dėl BK 75 straipsnio taikymo prokuroras atsiliepime nurodo, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, be to, nurodytoje normoje imperatyviai nustatyta, kad bausmės vykdymas atidedamas tik tuomet, kai yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Tuo tarpu, šioje byloje, kaip skunde nurodo prokuroras, teismas padarė priešingą išvadą (kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus jos atlikimo) ir pakankamai išsamiai ją argumentavo. Neigdamas nuteistojo skundo teiginius apie BPK 8 straipsnio nuostatų pažeidimą prokuroras nurodo sekančius argumentus: baudžiamojo proceso įstatymas užtikrina proceso dalyviams teisę kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka; iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, dalyvavo vertėja, o proceso dalyviams buvo išaiškinta teisė pareikšti jai nušalinimą; nei nuteistasis, nei jo gynėja neprašė nušalinti vertėjos ir nepateikė jokių prašymų (tame tarpe, ir dėl kito vertėjo pakvietimo); iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistasis pasisakė baigiamosiose kalbose, pasinaudojo paskutinio žodžio teise. Nurodytos aplinkybės, prokuroro nuomone, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad teismo posėdžio metu nuteistasis kalbėjo kalba, kurią moka jis ir teisme dalyvavusi vertėja, o visa teisminio proceso eiga buvo verčiama į jam suprantamą kalbą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 367 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad BK 50 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, 76 straipsnio taikymo klausimai apeliacine tvarka nebuvo nagrinėti. Ši byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, kuriame išvardintų BK normų taikymo klausimai nebuvo keliami, o kiti proceso dalyviai apeliacinių skundų nebuvo padavę. Nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai, kad BK 50 straipsnio 3 dalį (parinkdamas bausmės atlikimo vietą) teismas pritaikė netinkamai, kad be pagrindo netaikė jam BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, 76 straipsnio nuostatų, viršija BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisės apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka ribas, todėl jie paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55 straipsnio, 75 straipsnio taikymo
Nuteistasis, kasaciniame skunde apeliuodamas į jį patį charakterizuojančias bei šeimynines aplinkybes, nusikalstamų veikų padarymo priežastis, teigia manąs, jog jam turėjo būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Anot kasatoriaus, paskirdamas jam laisvės atėmimą teismas netinkamai parinko bausmės rūšį, nes jis nuteistas už nesunkių nusikaltimų padarymą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 55 straipsnyje yra nustatyta, jog pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius tik iš dalies atitinka aptariamoje BK normoje apibūdintą asmenį. Jis buvo teisiamas pirmą kartą; nusikaltimai, už kurių padarymą jis buvo teisiamas, priskiriami prie nesunkių ir apysunkių. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 55 straipsnyje nurodytas sąlygas visiškai atitinka tik toks asmuo, kuris pirmą kartą teisimas už vieno nusikaltimo padarymą. Kasatorius nuteistas už tris nusikaltimus, iš kurių du yra nesunkūs, o vienas – apysunkis. Be to, aptariama BK norma nedraudžia skirti laisvės atėmimą ir pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam asmeniui. Ji tokiu atveju tik įpareigoja teismą savo sprendimą motyvuoti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas jame nurodė gana išsamius motyvus, kodėl nuteistajam skiria laisvės atėmimo bausmę. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad parenkant nuteistajam V. K. bausmės rūšį BK 55 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo pažeistos ir BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Bausmės paskirtos BK 291 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 2 dalies sankcijų ribose – tai atitinka BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimus. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę) teismas įvertino nustatydamas skiriamų bausmių dydį, t. y. paskirdamas minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmes už du nesunkius nusikaltimus ir artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę už apysunkį nusikaltimą. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad paskiriant kasatoriui bausmes už jo padarytus nusikaltimus bausmės skyrimą reglamentuojantis baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tuo atveju, jeigu asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, ne daugiau kaip trejiems metams ir jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. V. K. nuteistas už du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Tai būtų viena iš sąlygų, leidžiančių jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau, įvertinęs nuteistojo asmenybę, tai, kad jis neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, kad niekur nedirba ir neturi teisės dirbti, t. y. neturi pajamų pragyvenimui bei šeimos išlaikymui, kad padarė kelias tyčines veikas, viena kurių yra apysunkė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad antroji iš įstatyme nurodytų sąlygų liko nenustatyta. Nenustačius antros bausmės vykdymo atidėjimui būtinos sąlygos, teismas pagrįstai I. K. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK reikalavimų pažeidimus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, paviršutiniškai, buvo šališkas. Be to, kasatorius skunde nurodo, kad buvo suvaržytos jo procesinės teisės, nes dėl kalbos barjero jis negalėjo suprasti proceso eigos. Nuteistasis V. K. tvirtina, kad posėdyje dalyvavo vertėja, galinti versti iš rusų kalbos, tačiau nebuvo vertėjo, kuris galėtų versti iš armėnų kalbos į lietuvių kalbą; rusų kalbos jis nemoka, todėl nesuprato proceso ir negalėjo realizuoti savo procesinių teisių. Šie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti. Iš apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad V. K. apeliacinio skundo esminis argumentas – teiginys, jog jam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, buvo išnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, kad ją paskiriant BK 41 straipsnio 2 dalis (reglamentuojanti bausmės paskirtį), 54 straipsnis (nustatantis bendruosius bausmės skyrimo pagrindus) pritaikyti tinkamai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prieštarauja bylos medžiagai ir kasatoriaus teiginys, kad procesas apeliacinės instancijos teisme nebuvo verčiamas į jam suprantamą kalbą. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo vertėja; nėra duomenų, kad nuteistasis ar jo gynėja būtų pareiškę jai nušalinimą ar prašę teismo kviesti kitą vertėją; nuteistasis pasisakė baigiamosiose kalbose, pasinaudojo paskutinio žodžio teise. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismo posėdžio metu nuteistasis kalbėjo kalba, kurią moka jis ir teisme dalyvavusi vertėja, o visa teisminio proceso eiga buvo verčiama į jam suprantamą kalbą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad BPK 8 straipsnio nuostatos, užtikrinančios proceso dalyviams teisę kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, nebuvo pažeistos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teiginio, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nuteistasis V. K. niekuo nemotyvuoja. Todėl jis paliekamas nenagrinėtas kaip deklaratyvus.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo V. K. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.