- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- eI-5886-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01110-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Advokatai
- Rasa Vilkelytė
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas, ir S. G.) per jam atstovavusią advokato padėjėją Rasą Vilkelytę skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, ir Kauno TI), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 14 d. kameroje Nr. 244, nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. spalio 2 d. kameroje Nr. 207, nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. kameroje Nr. 227 ir 2019 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 167, atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytose kamerose; kamerose nuolat degė akims kenkianti ir jas žalojanti dieninė ir naktinė šviesa; kamerose visuomet būdavo drėgna, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, krito tinkas, dėl netinkamos ventiliacijos nuolat trūkdavo oro, tvyrodavo nemalonus kvapas. S. G. teigimu, kamerų nebūdavo galima išsivėdinti per langus, be to, langai buvo viengubi, todėl kamerose būdavo šalta, o pataisos įstaigos administracija neišduodavo šildytuvų ir elektrinių ventiliatorių. Pareiškėjas tvirtino, jog kamerose esantys tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos dalies sienelėmis ar pertvaromis, dėl ko buvo pažemintas jo orumas. Pareiškėjas teigė, kad pagalvės užvalkalo ir patalynės keitimas tik vieną kartą per savaitę yra nepriimtinas higienos požiūriu, jam nebuvo išduota po antrą paklodę ir pagalvės užvalkalą, išduotas minkštasis inventorius būdavo purvinas nuo įsigėrusių į čiužinį kūno riebalų ir prakaito. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose esančios lovos metalinės ir dviaukštės, todėl gulint ant jų skaudėdavo kūną, o lipant į antrąjį lovos aukštą būdavo pažadinamas pirmame lovos aukšte miegantis asmuo. Pareiškėjas nurodė, kad kameros nebūdavo dezinfekuojamos, todėl spintelių stalčiuose veisėsi tarakonai. S. G. teigė, jog pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, jam buvo suteikiami tik 1 val. trukmės pasivaikščiojimai, jų metu būdavo įžūliai tyčiojamasi iš jo, nes išsakius prašymą leisti pasinaudoti tualetu, visiems pasivaikščiojimo kiemelyje esantiems asmenims būdavo nutraukiamas pasivaikščiojimas. Pareiškėjas tvirtino, jog tekdavo laukti iki galės nusimaudyti duše, o neužtekus laiko, likdavo nenusimaudęs, kas žemino jo orumą. S. G. teigimu, Kauno TI neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, dvasiniais skausmais ir reputacijos pablogėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei skirti S. G. baudą už piktnaudžiavimą procesu. Kauno TI, remdamasis Kauno TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. birželio 14 d. pažymos Nr. 11-3327 duomenimis, tvirtino, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui kameroje reikalavimas, o 2019 m. balandžio 29 d. – 2019 m. balandžio 30 d., t. y. vieną parą, pareiškėjui trūko tik 0,02 kv. m ploto (1,4 cm x 1,4 cm). Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m, kovo 6 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-1631-415/2019, vertino, kad už nustatytą teisių pažeidimą pakankama satisfakcija laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas. Kauno TI nurodė, kad ginčo ar jam artimu laikotarpiu pareiškėjo kamerose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) darbuotojai netikrino dirbtinio apšvietimo. Kauno TI kameroje Nr. 204 artimu ginčo laikotarpiui Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą ir apšvietos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose neveikia oro ventiliacija, yra klaidinantys, nes kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, be to, veikia mechaninė ventiliacijos sistema, todėl tinkamai naudojantis kamerų ventiliavimo galimybėmis, t. y. atsidarant langus, neužkemšant ventiliacijos angos, kamerų vėdinimas yra užtikrinamas. Kauno TI nurodė, kad Visuomenės sveikatos centras 2017 m. gruodžio 11 d. tikrino kamerą Nr. 204, 2018 m. gruodžio 28 d. – kamerą Nr. 215, tačiau pažeidimų, susijusių su netinkama temperatūra kamerose, drėgme ar jose susikaupusiu pelėsiu, nenustatė. Kauno TI paaiškino, kad kamerose sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, turi duris, tačiau jų viršus yra atviras. Nurodė, kad išskalbta patalynė išduodama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punkto nuostatomis. Tvirtino, kad esant dažnesniam patalynės keitimo poreikiui, pareiškėjas, remiantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo 4.12 punktu, galėjo turėti du savo asmeninės patalynės komplektus. Kauno TI teigė, kad kamerose lovos įrengtos, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktu, ir pažymėjo, kad reikalavimo įrengti lovų kopėtėles kamerų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato. Kauno TI nurodė, kad yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri nuolat vykdo kenkėjų kontrolę. Valstybės atstovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundų ar pretenzijų dėl kenkėjų neteikė nei Visuomenės sveikatos centrui, nei Kauno TI administracijai, kritiškai vertino skundo teiginius apie, neva, kamerose įsiveisusius parazitus. Paaiškino, kad teisės aktai nenumato tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus, kadangi pasivaikščiojimus kiemeliuose koordinuoja ir prižiūri paskirti pareigūnai, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas negalėjo susisiekti su pareigūnais. Kauno TI pabrėžė, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę naudotis dušu. Kauno TI nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte aiškiai nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kauno TI šios pareigos vykdymą užtikrina atsakingas skyrius, vadovaudamasis Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašu (toliau – ir Naudojimosi dušu tvarkos aprašas), patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209. Be to, Kauno TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, į kuriuos tiekiamas šaltas vanduo, juose yra kriauklės, todėl pareiškėjas turėjo galimybes bet kada apsiprausti ir kameroje. Naudojimosi dušu tvarkos aprašo 14 punkte nustatyta, kad esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 15 min. Kauno TI pažymėjo, kad didžiąją kalinimo dalį pareiškėjas buvo laikomas kameroje su 2 arba 3 asmenimis, o Kauno TI dušuose yra įrengtos trys maudymosi vietos, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas išsigalvoja aplinkybes apie negalėjimą nusiprausti, be to, nenurodo konkrečių aplinkybių, kada ši teisė, neva, nebuvo užtikrinta. Kauno TI akcentavo, kad nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes, o pareiškėjo argumentai apie patirtą neturtinę žalą yra nekonkretūs. Teigė, kad pareiškėjas nurodė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie kalinimo sąlygas ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius. Valstybės atstovas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip akivaizdų piktnaudžiavimą administracinius procesu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis Kauno TI patyrė dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Vertinant byloje nustatytus įrodymus, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/20162017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kalint Kauno TI kameroje Nr. 244 nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 14 d., kameroje Nr. 207 - nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. spalio 2 d., kameroje Nr. 227 - nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. ir kameroje Nr. 167 - 2019 m. sausio 22 d., jam teko mažesnis kameros plotas, nei numato teisės aktai.
Nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. kovo 5 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atsižvelgus į tai, kad taikomas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas kameros plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad S. G. nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 244, kurios plotas – 14,75 kv. m, šioje kameroje buvo kalinami 3 asmenys, pareiškėjui teko 4,91 kv. m ploto; nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. spalio 2 d, - į kamerą Nr. 207, kurios plotas – 16,08 kv. m, šioje kameroje buvo kalinami 2-4 asmenys, pareiškėjui teko nuo 8,04 iki 4,02 kv. m ploto; nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. – į kamerą Nr. 227, kurios plotas – 13,95 kv. m, šioje kameroje buvo kalinami 3 asmenys, pareiškėjui teko 4,65 kv. m ploto; 2019 m. sausio 22 d. – į kamerą Nr. 167, kurios plotas – 14,15 kv. m, šioje kameroje gyveno 3 asmenys, pareiškėjui teko 4,71 kv. m ploto.
Atsižvelgęs į tai, kad aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės kitais objektyviais įrodymais nepaneigtos, teismas neturi pagrindo abejoti Kauno TI pateiktais duomenimis apie kameras, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, jų plotus ir kartu kalintų asmenų skaičių, todėl spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.
Atsakovės atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2019 m. balandžio 29 d. – 2019 m. balandžio 30 d., t. y. vieną parą, pareiškėjui trūko tik 0,02 kv. m ploto, tačiau S. G. skunde šios paros kaip ginčo laikotarpio nenurodė. Dėl šios priežasties galimas pareiškėjo teisių pažeidimas 2019 m. balandžio 29 d.- 2019 m. balandžio 30 d. laikotarpiu nenagrinėjamas ir dėl jo nepasisakoma.
Remiantis nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu S. G. teisė į teisės aktais įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameros ploto normą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad kamerose nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa, kuri žalojo akis ir kenkė regėjimui.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o naktinio ir natūralaus apšvietimo parametrai nenustatyti.
Kauno TI duomenų apie kamerose, kuriose buvo kalinamas S. G., ginčo laikotarpiu buvusią natūralią ir dirbtinę apšvietą nepateikė. Tačiau atsakovės atstovas nurodė, jog Visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo operatyviąją kontrolę ir atlieka tikrinimus pagal iš Kauno TI laikomų asmenų gautus skundus. Kauno TI pateikė Visuomenės sveikatos centro 2017 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-1473 (16.3.187.2.12), kuriame užfiksuoti 2017 m. gruodžio 4 d. vykusių patikrinimų rezultatai. Šio akto duomenimis, buvo patikrinta kameros Nr. 204 apšvieta ir nustatyta, kad ji atitinka nustatytus reikalavimus. Šie įrodymai leidžia spręsti, jog Kauno TI yra laikomasi teisės aktais numatytų kamerų apšvietos reikalavimų.
Be to, S. G. neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš to, kad kameros nebuvo pakankamai ventiliuojamos, jose trūko oro, tvyrojo iš tualeto sklindantis nemalonus kvapas, kamerų nebūdavo galima išsivėdinti per langus, langai buvo viengubi, todėl kamerose būdavo šalta, o pataisos įstaigos administracija neišduodavo šildytuvų ir elektrinių ventiliatorių, gyvenamosiose patalpose visuomet būdavo drėgna, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, krito tinkas,
Eksploatavimo taisyklių 14.10. punktas nustato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. HN 134:2015 numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (16 ir 17 punktai.). HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Kauno TI nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį. Kauno TI pateikta fotomedžiaga leidžia spręsti, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai, įrengta mechaninė ventiliavimo sistema, kamerų sanitariniuose mazguose įrengti klozetai turi dangčius.
Spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, teismas atsižvelgia, į tai, kad Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktas numato, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar jo struktūrinį padalinį Kauno mieste dėl netinkamos Kauno TI kamerų apšvietos, temperatūros, vėdinimo, pelėsio ir nepateikė paaiškinimų, kad tam tikros aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise.
Vertinant pareiškėjo teiginius, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Be to, vertinant pareiškėjo teiginius dėl kamerų apšvietos, vadovaujamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punktu, kuriame numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Teismo vertinimu, viena iš priemonių, skirtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, yra naktinis kameros apšvietimas. Išjungus kamerų naktinį apšvietimą, Kauno TI pareigūnai negalėtų stebėti jose esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus, savęs žalojimo atvejus. Daroma išvada, kad Kauno TI kamerose naktinis apšvietimas kamerose įrengtas, siekiant teisėtų tikslų, t. y. siekiant užtikrinti jose laikomų asmenų saugumą.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog Kauno TI veikė netinkamai ir dėl to neužtikrino nustatytų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, apšvietos parametrų, nepagrįsti bylos duomenimis ir dėl to atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
S. G. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščioti galėdavo tik 1 val. per parą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Ši teisės norma numato tam tikras išimtis: nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Teismas vertina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą gryname ore.
Vertinant pareiškėjo teiginius, jog nesuteikiant ilgesnės trukmės pasivaikščiojimų yra diskriminuojamas, kadangi pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, nuteistiesiems yra suteikiami ilgesnės trukmės pasivaikščiojimai, atsižvelgiama, jog ginčo laikotarpiu ir bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustatyta tvarka nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar konstituciniams principams, ši teisės norma buvo ir yra galiojanti, todėl Kauno TI pareigūnai, organizuodama S. G. pasivaikščiojimus, pagrįstai ja vadovavosi.
Teismas kaip nepagrįstą bylos duomenimis ir deklaratyvų vertina skundo teiginį, jog pasivaikščiojimų metu Kauno TI darbuotojai tyčiodavosi iš nuteistųjų, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada, kurie pareigūnai pasivaikščiojimų metu su juo elgėsi netinkamai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl nepagarbaus, jį įžeidžiančio ir žeminančio pareigūnų elgesio pasivaikščiojimų metu būtų nedelsdamas kreipėsi į Kauno TI. Taigi, byloje objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius apie neteisėtą pareigūnų elgesį, nėra, o bendro pobūdžio ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
S. G. tvirtino, jog pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl norėdamas išsikviesti pareigūnus, kartais net visą valandą daužydavo pasivaikščiojimo kiemelio duris. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimus koordinuoja ir prižiūri paskirti pareigūnai, todėl nėra pagrindo teigti, jog S. G. pasivaikščiojimų metu negalėjo susisiekti su Kauno TI pareigūnais. Teismas, remdamasis šiais atsakovės atstovo paaiškinimais ir atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punktą, kaip nepagrįstus vertina S. G. skundo argumentus dėl Kauno TI pasivaikščiojimų kieme neįrengtų iškvietimo mygtukų.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus nebuvo pažeista.
Be to, S. G. neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo neatitverti nuo gyvenamosios patalpos sienelėmis ar pertvaromis.
Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Kauno TI pateikta fotomedžiaga leidžia teigti, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis, kuriose yra įrengtos durys. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog šių sienelių aukštis yra 2,10 m. S. G., gavęs Kauno TĮ atsiliepimą, šios aplinkybės neginčijo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus ir užtikrino pareiškėjui privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
Be to, pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dažnai nespėdavo nusiprausti po dušu, turėdavo laukti iki nusipraus kiti asmenys.
Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, šiose įstaigose kalinamiems asmenims galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir HN 134:2015 44 punkte. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13 punktą (Kauno TI direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 1-45 redakcija), kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 15 minučių pasinaudoti dušu; pagal šio aprašo 15 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems, turintiems fizinę negalią, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 5 minutėmis.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nenustatyta, jog Kauno TI ginčo laikotarpiu būtų pažeidęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su skundais dėl negalėjimo pasinaudoti dušu ar motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ne Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir kad jo prašymai būtų netenkinti.
Remiantis tuo, kas nurodyta, S. G. skundo teiginiai dėl teisės į dušą pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas S. G. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu kameros nebuvo dezinfekuojamos, todėl jose veisėsi buitiniai parazitai.
Pagal HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. gruodžio 27 d. sudarytą Kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį Nr. KN-P2016/816/20-82, pagal kurią, UAB „Dezinfa“ nuolat vykdo kenkėjų kontrolę Kauno TI. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog Kauno TI vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl šios teisės normos pažeidimo, atsižvelgiama į tai, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog Visuomenės sveikatos centras ginčo ar artimu jam laikotarpiu, tikrindamas gautus pareiškėjo ar kitų kalinamų asmenų skundus, būtų atlikęs patikrinimus kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, ir nustatyta tvarka užfiksavęs aplinkybės, jog Kauno TI kamerose veisėsi parazitai. Be to, byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl parazitų buvimo kamerose būtų teikęs Kauno TI administracijai skundus arba, būdamas rūpestingas ir atidus pilietis, būtų apie tai pranešęs įstaigos administracijai, kuri turėtų pareigą kreiptis į UAB „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo paslaugos suteikimo.
Be to, pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (toliau – ir Tvarkos aprašas), asmenys, esantys kameroje yra patys atsakingi už joje palaikomą švarą ir tvarką. Tvarkos apraše numatyta, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą bei tvarką. Taigi, šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Tvarkos apraše nurodyta, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo apie pastebėtus trūkumus, sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoja įstaigos pareigūnus. HN 134:2015 37 punktas irgi įpareigoja pareiškėją nuolat rūpintis švara bei tvarka gyvenamojoje patalpoje. Byloje nėra duomenų jog pareiškėjas S. G. būtų teikęs skundus, jog kamerose nešvaru, ir prašęs priemonių švarai palaikyti.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl nedezinfekuojamų kamerų, parazitų jose nenaikinimo vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad jam išduotos patalynės keitimas vieną kartą per savaitę yra nepriimtinas higienos požiūriu, kad jam nebuvo išduoti antras paklodės ir pagalvės užvalkalo komplektas, minkštasis inventorius būdavo prisigėręs kūno riebalų ir prakaito.
HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 draudžia laisvės nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, jog Kauno TI suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos apraše, patvirtintame Kauno TI direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109, detaliai reglamentuota aprūpinimo patalyne eiga, t. y. šiame apraše nurodyta, jog ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus (jeigu jie buvo priduoti į skalbyklą) (toliau – ir sanitarinė diena); sanitarinė diena vykdoma šiomis savaitės dienomis: pirmadienį – pirmame aukšte, antradienį – antrame aukšte, trečiadienį – trečiame aukšte; sanitarinėmis dienomis, keičiant patalynę, dalyvauja Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas, Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis, Ūkio skyriaus skalbėja, Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas atliekantis nuteistųjų, paliktų tardymo izoliatoriuje ūkio darbams, priežiūrą; kiekvienas suimtasis ar nuteistasis asmeniškai grąžina skalbėjai naudotą patalynę bei gauna išskalbtą (5-7 punktai).
Teismas vertina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog Kauno TI ginčo laikotarpiu nesilaikė minėtu įsakymu nustatytos patalynės keitimo tvarkos. Byloje pateiktas Visuomenės sveikatos centro 2017 m. balandžio 3 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-287 (16.3.187.2.12), nors ir nepatenka į ginčo laikotarpį, tačiau patvirtina, jog Kauno TI pažeidimų, susijusių su asmenims išduodamos patalynės būkle, nenustatyta. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis prašymais išduoti antrą patalynės komplektą į Kauno TI administraciją ar skundais į Visuomenės sveikatos centrą skundais dėl nekeičiamų lovos skalbinių ar jų netinkamos būklės.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl teisės gauti tinkamą patalynę atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino ir iš to, kad kamerose lovos buvo metalinės ir dviaukštės, todėl keldavo nepatogumų.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt. Taigi, metalinės lovos įrengimas kamerose atitiko Aprūpinimo normų reikalavimus. Ginčo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nurodyta, jog kartu su lovomis turi būti įrengtos kopėtėlės ar kiti mechanizmai, skirti patekti į antrąjį lovos aukštą. Kita vertus, jeigu pareiškėjas dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (fizinės sveikatos būklės, kūno anatomijos ir kt.) negalėjo užlipti į miegamąją vietą antrame aukšte, dėl kilusių nepatogumų jis turėjo galimybę kreiptis į Kauno TI administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nepateikta. Teismo vertinimu, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti Kauno TI pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta Kauno TI ir (ar) jų pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Atsakovės atstovas atsiliepime prašė skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesu.
Prašymas dėl baudos pareiškėjai paskyrimo netenkinamas.
Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis suprantamas kaip naudojimasis procesine teise ne pagal jo paskirtį, t. y. kai dalyvaujančio asmens veiksmai skirti ne siekiant apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę, bet sukurti nepatogumą kitai šaliai, sudaryti jai spaudimą, daryti įtaką jos elgesiui, tokie veiksmai turi neteisėtą paslėptą tikslą ir reiškia piktnaudžiavimą teise. Tik nustatęs tokio pobūdžio atvejus, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, gali skirti tokiam asmeniui baudą. Procesinio dokumento, su kuriuo nesutinka priešinga šalis, pateikimas teismui bei jame išdėstyti argumentai savaime nesudaro pagrindo teigti, jog S. G. piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas subjektyviai yra įsitikinęs, kad jo teisės buvo pažeistos, ir gina šias teises pagal savo įsitikinimą, pateikdamas teismui procesinį dokumentą – skundą dėl žalos atlyginimo, tačiau šio skundo pateikimas ir jame išdėstytų argumentų visuma negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas procesu. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, paduodamas teismui skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtų turėjęs tikslą sukurti nepatogumų Kauno TI ar daryti šiais institucijai spaudimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo S. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti Lietuvos valstybei atstovaujančio Kauno tardymo izoliatoriaus prašymo skirti S. G. baudą už piktnaudžiavimą procesu.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.