Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. atstovo advokato Gintaro Griciaus ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. bei nuteistojo D. K. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 (nuo 2007-07-21 redakcija)) ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, uždraudžiant lankytis vietose bei renginiuose, kuriuose yra vartojamas alkoholis; įpareigojant:

nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose;

per vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

bausmės atlikimo metu laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtus įpareigojimus ir kartą per tris mėnesius atsiskaityti už paskirtų draudimų ir įpareigojimų vykdymą laisvės apribojimą vykdančiai institucijai;

jeigu dėl objektyvių priežasčių jis negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę;

jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajam D. K. palikta nepakeista kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

T. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Panaikintos išteisintajam T. P. kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas.

Civilinių ieškovų (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 9 292,72 Eur, V. M. 43 443 Eur ir J. M. 17 586,32 Eur dydžio pareikšti civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: 2011-09-30, apie 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio viešoje vietoje – ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgių sudavimu, demonstruodamas aplinkinių ir asmenybės negerbimą, kitų asmenų akivaizdoje dėl mažareikšmės priežasties tarpusavio konflikto metu sukėlė muštynes, kurių metu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. V. į įvairias kūno vietas, sukeldamas jam fizinį skausmą.

T. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2011-09-30, apie 00.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), D. K. mušantis su A. V., tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, bet ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą V. M., kuris nuo smūgio parkrito ant žemės, jam išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu; trūkus galvos smegenų žievės kraujagyslėms, dviejose vietose išsiliejęs kaukolės smegeninėje ertmėje kraujas suspaudė galvos smegenis, tuo sukeldamas (dėl ekspozicinio suspaudimo) galvos smegenų komą, išeminį židinį, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokuroro, nukentėjusiojo V. M. atstovo advokato ir nukentėjusiosios J. M. apeliacinių skundų

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje T. P. teismui buvo perduotas kaltinant jį pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. tuo, kad 2011-09-30, apie 00.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), D. K. mušantis su A. V., tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, bet ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą V. M., kuris nuo smūgio parkrito ant žemės, jam išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu; trūkus galvos smegenų žievės kraujagyslėms, dviejose vietose išsiliejęs kaukolės smegeninėje ertmėje kraujas suspaudė galvos smegenis, tuo sukeldamas (dėl ekspozicinio suspaudimo) galvos smegenų komą, išeminį židinį. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas T. P., savo sprendimą pagrindė tuo, kad nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog T. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir T. P. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąsają, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl T. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką neįrodytumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad T. P. veikoje yra visi nusikalstamos veikos – sunkaus žmogaus sveikatos sutrikdymo požymiai.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.).

Liudytoja I. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prie parduotuvės buvo konfliktas, kilo muštynės. Pažiūrėjusi pro langą matė, kad gulėjo vyriškis, tačiau jo neatpažintų, nes lauke buvo tamsu. Su kolege iškvietė pagalbą su pavojaus mygtuku (4 t. 123 b. l.).

Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis yra vyr. patrulis. Atvykus į įvykio vietą prie parduotuvės matė gulintį vyriškį. Jį pasodino prie parduotuvės, atrėmė į sieną šalia lango, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Kitų asmenų šalia nebuvo. Vieną asmenį sulaikė, o kiti pabėgo. Jis nubėgo tikrinti kitų asmenų. Kai grįžo prie parduotuvės, nukentėjusiojo nebebuvo (4 t. 121, 122 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-14 apklausiamas liudytojas A. B. davė iš esmės tokius pačius parodymus (1 t. 127 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme ekspertas Rimantas Petras Pečkus paaiškino, kad dėl galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, lydimo galvos smegenų spaudimu, V. M. sveikatos sutrikdymas kvalifikuotinas kaip sunkus. Po patirtos galvos traumos trūksta kraujagyslės ir vyksta palaipsninis kraujo išsiliejimas. Kurį laiką žmogus gali ir vaikščioti, kol susikaupia atitinkamas kiekis kraujo, spaudžiantis smegenis. Tada žmogus praranda sąmonę. Iš jam pateiktų dokumentų sprendžia, jog V. M. patyrė nemažiau kaip tris trauminius poveikius: į kaktą, kairę smilkininę sritį ir galvos plaukuotąją dalį. Didžiausia tikimybė, jog V. M. kraujo išsiliejimas įvyko nuo trauminio poveikio plaukuotoje galvos dalyje, nes ten buvo muštinė žaizda (4 t. 117-119 b. l.).

Iš aptartų nuteistojo D. K., liudytojų parodymų matyti, kad tik liudytoja I. V. tiesiogiai matė, kad vienas jaunuolis trenkė kitam jaunuoliui į galvos sritį ir pastarasis nukrito ir nesikėlė. Ekspertas R. P. Pečkus paaiškino, kad didžiausia tikimybė, jog V. M. kraujo išsiliejimas įvyko nuo trauminio poveikio plaukuotoje galvos dalyje, nes ten buvo muštinė žaizda. Liudytojai A. J. ir D. V. patys tiesiogiai nematė, kad T. P. sudavė smūgį V. M., tačiau jie abu nurodė, kad matė T. P. stovintį šalia gulinčio žmogaus. Po muštynių ant žemės prie parduotuvės gulintį vyriškį matė ir liudytojos R. B. bei I. T.. Liudytojas A. B. atvykęs į įvykio vietą taip pat prie parduotuvės rado gulintį vyriškį, kurį pasodino prie parduotuvės. Liudytojas A. J. dar nurodė, kad stovėdamas šalia gulinčio žmogaus T. P. buvo susiėmęs už galvos ir sakė: „ką aš padariau“ „užmušiau žmogų“. Liudytojas D. V. papildomai nurodė, kad vėliau, po byloje nagrinėjamo įvykio, susitikus prie bažnyčios T. P. sakė, kad kažin ar jis neužmušė to žmogaus. Nuteistasis D. K. parodė, kad kitą dieną po byloje nagrinėjamo įvykio, sutikus D. V. ir A. J., šie papasakojo jam, jog atvažiavus policijai visi išsilakstė ir po to susitiko prie bažnyčios R. Š. ir T. P., kuris buvo išsigandęs, susiėmęs už galvos ir sakė: „ar aš jo neužmušiau“. Nuteistasis D. K. ir liudytojai A. J. bei D. V. parodė, kad T. P. po byloje nagrinėjamo įvykio tarėsi su jais, kad kaltę prisiimtų D. K.. Nuteistasis D. K. parodė, kad T. P. jo prašė prisiimti kaltę dėl V. M. sužalojimo, siūlė jam surasti advokatą, apmokėti žalą, surasti darbą užsienyje, davė jam 1000 litų, paskui dar kažkiek pinigų, pinigų duodavo, kai grįždavo iš užsienio. Tarp jų buvo žodinis susitarimas, kuris įvyko po įvykio praėjus gal 2–3 savaitėms. Liudytojas A. J. parodė, kad po byloje nagrinėjamo įvykio T. P. buvo atvažiavęs pas D. V. į namus tartis, kad jie nesakytų teisybės, kad pakeistų parodymus T. P. naudai, už tai siūlė surasti darbą užsienyje. Liudytojas D. V. taip pat parodė, kad buvo sutarę sakyti, jog kaltas yra D. K., žino, kad tarp T. P. ir D. K. buvo žodinis susitarimas, jog D. K. prisiims už jį kaltę, o T. P. jam sumokės už tai pinigų, pasamdys advokatą. Tačiau T. P. dingus ir nebedavus pinigų D. K., jis pakeitė parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo D. K. ir liudytojų A. J., D. V., I. V., R. B., I. T., A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, jog T. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, šie nuteistojo D. K. ir liudytojų parodymai nėra vienintelis kaltinamojo T. P. kaltę patvirtinantis įrodymų šaltinis. Visi minėti įrodymai turi būti vertinami ne tik atskirai, bet ir kartu su byloje esančia rašytine medžiaga.

Byloje esančioje 2012-01-16 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. M. medikai stebėjo ir dokumentuose atžymėjo muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje, susidariusią traumuojant galvą. Dėl to išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, trūkus galvos smegenų žievės kraujagyslėms dviejose vietose. Išsiliejęs kaukolės smegeninėje ertmėje kraujas suspaudė galvos smegenis, tuo sukeldamas (dėl ekspozicinio spaudimo) galvos smegenų komą, išeminį židinį. Tyrimo metu buvo medicininiai duomenys, nurodantys į asmens suluošinimą prarandant didelę dalį bendro darbingumo, bet pasekmės medicininiu požiūriu nebuvo nusistovėjusios – tyrimui nebuvo pateikta reabilitacinio sveikatinimo baigties medicininė dokumentacija – dėl nepilnai pateiktų tyrimui rašytinio pobūdžio įrodymų teismo medicinos ekspertas negali teikti ekspertinės išvados dėl nusistovėjusių pasekmių; remiantis bendriniu teisiniu principu (sunkesnei kvalifikacijai apimant lengvesnę) – V. M. trauma yra sunkaus sveikatos sutrikdymo masto (1 t. 78–79 b. l.).

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus pateiktais duomenimis 2012-01-23 V. M. nustatytas dešimties procentų darbingumo lygis pagal darbingumo lygio nustatymo kriterijų I.3.3 punktus, taip pat specialusis nuolatinės slaugos poreikis pagal specialiųjų poreikių nustatymo kriterijų sąrašo 1.9 punktus (1 t. 94 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu anksčiau nurodyti bylos duomenys sudaro tarpusavyje sutampančių, vienas kitą patvirtinančių ir papildančių įrodymų grupę, jie vertintini kaip patikimi ir patvirtinantys, kad T. P. 2011-09-30, apie 00.20 val., ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), sudavė smūgius V. M. ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė jo sveikatą, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais T. P. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kad jis V. M. nemušė ir nematė, kas jį mušė, gulinčio žmogaus jis nematė ir niekam nesakė, kad jis užmušė žmogų, kad D. K. neprašė už jį prisiimti kaltę dėl V. M. sužalojimo. Kadangi minėtų T. P. parodymų nepatvirtina byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetas, teisėjų kolegija šiuos T. P. parodymus vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Taip pat pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo 2016-11-30 teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. A. parodė, kad jis matė, jog byloje nagrinėjamo įvykio metu A. J. turėjo teleskopinę lazdelę ir su ja sudavė žmogui į galvą, kuris po smūgio nukrito ir gulėjo ant žemės (4 t. 158-162 b. l.), tačiau 2017-01-26 kito teisiamojo posėdžio metu D. A. pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad anksčiau sakė netiesą, iš tiesų jis nieko neprisimena. Tai, kad A. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam, jis sakė todėl, nes jo taip sakyti buvo prašęs T. P. (5 t. 32, 33 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, liudytojo D. A. 2016-11-30 teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais teisėjų kolegija nesivadovauja, nes jie buvo duoti, siekiant padėti T. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojas R. Š. yra T. P. draugas, todėl pirmosios instancijos teisme jo duotus parodymus, kad nei jis, nei T. P., nei D. A. muštynėse nedalyvavo (5 t. 66-71 b. l.), kurie prieštarauja kitų liudytojų teisme duotiems parodymams, teisėjų kolegija taip pat vertina kaip siekį suklaidinti teismą, norint padėti T. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taigi, nors T. P. savo kaltę neigia, tačiau byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad T. P. padarė Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, o būtent:

T. P. 2011-09-30, apie 00.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), D. K. mušantis su A. V., tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, bet ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą V. M., kuris nuo smūgio parkrito ant žemės, jam išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu; trūkus galvos smegenų žievės kraujagyslėms, dviejose vietose išsiliejęs kaukolės smegeninėje ertmėje kraujas suspaudė galvos smegenis, tuo sukeldamas (dėl ekspozicinio suspaudimo) galvos smegenų komą, išeminį židinį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendžio dalis, kuria T. P. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis, pripažįstant T. P. kaltu 2011-09-30 padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.).

Teismas, skirdamas bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1, 2 d.). Už Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki dešimties metų.

T. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. T. P. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino viso proceso metu, nesigailėjo ir savo veiksmų nevertino kritiškai. T. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė nustatyta paties T. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais. T. P. tyčia padarė baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, T. P. dirba, nevedęs, teistas, baustas administracine tvarka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei laikantis prokuroro apeliacinio skundo ribų dėl bausmės skyrimo, T. P. už Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – laisvės atėmimas 3 metams.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015-03-24 iki 2017-10-06) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą, kuris dar galiojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu šioje byloje, bausmės vykdymo atidėjimo institutas, reguliuojamas baudžiamojo įstatymo, palengvinančio T. P. teisinę padėtį, galėtų būti jam, nuteistam už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą mažesne nei ketverių metų laisvės atėmimo bausme, taikomas.

Pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (ir esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. 2015-03-19 redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015-03-24, ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015, 2K-7-386-746/2015). Tačiau vadovavimasis kiekvienu atveju Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. nereiškia automatiško Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2015-03-19 redakcijos taikymo. Tai reiškia tik tai, kad šis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas Lietuvos Respublikos BK 75 str. numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., be to, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindai, kuriems esant T. P. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nors jis nusikalto ne pirmą kartą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia teigti, kad jam būdinga kriminalinė, antivisuomeniška elgsena ir jis nevertas teismo pasitikėjimo. Pažymėtina, kad T. P. yra jauno amžiaus, dirba, byloje nėra duomenų, kad po skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendžio priėmimo T. P. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos nuomone, T. P. nėra toks pavojingas, jog jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad T. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad realus bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai principų, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos (2015-03-19 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015-03-24 iki 2017-10-06) ir T. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant jam pareigas (Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d.), kurios, teisėjų kolegijos nuomone, maksimaliai padėtų pasiekti bausmės tikslus.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiąja ir civiline ieškove pripažinta J. M. bei nukentėjusiojo V. M. atstovas advokatas G. Gricius 2016-10-26 pareiškė patikslintą civilinį ieškinį dėl nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (4 t. 146-148 b. l.).

Civilinio ieškinio dalyku yra tiek turtinė, tiek ir neturtinė žalos. Pagal baudžiamojo proceso teisę į turtinės žalos sąvoką įeina nusikalstama veika padaryta tiesioginė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos bei išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, t. y. gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. M. bei nukentėjusiojo V. M. atstovas advokatas G. Gricius, reikšdami civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad šią turtinę žalą sudaro J. M. turėtos išlaidos sūnaus V. M. gydymui būtiniems vaistams įsigyti – 1285,55 Eur, išlaidos pagerintam V. M. maitinimui – 1495,03 Eur, ir išlaidos apmokėjimui už keliones iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal – 324,74 Eur. Iš viso patirta turtinė žala sudaro 3105,32 Eur. Nukentėjusioji J. M. pateikė pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos patvirtinančius dokumentus (1 t. 38-60 b. l., 2 t. 61-110 b. l., 3 t. 100-121 b. l.), juose nurodytų patirtų išlaidų dydžiai atitinka protingumo kriterijus, todėl nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas visa apimtimi. Kadangi byloje nustatyta, jog V. M. sveikata sunkiai sutrikdyta dėl T. P. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiajai J. M. padarytą turtinę žalą turi atlyginti T. P., todėl pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos priteistinas iš T. P..

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Lietuvos Respublikos CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Nukentėjusioji J. M. ir nukentėjusiojo V. M. atstovas advokatas G. Gricius byloje pareiškė civilinį ieškinį ir dėl J. M. ir V. M. padarytos neturtinės žalos atlyginimo, prašydami iš T. P. priteisti 43443 Eur V. M. ir 14481 Eur J. M. neturtinei žalai atlyginti.

Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad savo nusikalstamais veiksmais T. P. nukentėjusiajam V. M. padarė sunkų kūno sužalojimą, dėl kurio jis prarado 90 procentų darbingumo. Po patirto sunkaus kūno sužalojimo nukentėjusysis V. M. negali kalbėti, vienas pats pavalgyti, vaikščioti, negali pats apsirengti ir nusirengti, savarankiškai pasinaudoti tualetu, nusimaudyti, nukentėjusysis juda tik neįgaliojo vežimėlio pagalba. Nuo 2012-01-27 iki 2012-02-16 nukentėjusysis buvo hospitalizuotas VšĮ (duomenys neskelbtini) reabilitacijos ligoninėje. Epikrizėje iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta kad V. M. yra judėjimo ir apsitarnavimo sutrikimas, dubens organų veiklos kontrolės sutrikimas, lovoje juda tik su pagalba, savarankiškai neatsisėda, neatsistoja, apsitarnauti visiškai negali. Epikrizėje nurodyta, kad prognozės, tęsiant medikamentoterapiją ir reabilitacines priemones, abejotinos. Dėl neteisėtų T. P. veiksmų nukentėjusysis V. M. patyrė didžiulius fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus, visiškai prarado laisvo judėjimo ir bendravimo galimybes, be artimųjų pagalbos pats visiškai negali apsitarnauti, nebeturi jokios galimybės sukurti savo šeimą, dėl ko iki šiol jaučiasi nukentėjusiojo emocinė depresija. Pastaruoju metu nukentėjusysis nuolat skundžiasi galvos skausmais (tai parodo gestais), yra labai neramus, blogai miega naktimis, blaškosi, padidėjęs dirglumas, įtampa, pablogėjusi dėmesio koncentracija, labai išgyvena, kad tapo visiškai priklausomas nuo artimųjų pagalbos, dėl patirto sužalojimo iš visiškai sveiko ir darbingo žmogaus tapo visiškai neįgaliu, suluošintu visam likusiam gyvenimui, dėl ko niekada nebegyvens tokio pilnaverčio bei prasmingo gyvenimo kaip iki tol. Dėl sūnaus suluošinimo didžiulę traumą, nerimą, bemieges naktis bei dvasinį skausmą patyrė ir nukentėjusioji, jo motina J. M., kuri nuo pat sužalojimo iki dabar slaugo ir prižiūri V. M., išgyvena dėl jo ateities ir aukoja savo gyvenimą sūnaus labui. Įvertinus šias aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusieji V. M. ir J. M. dėl sūnaus sveikatos sužalojimo patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas ir stresą, nepatogumus ir dar ilgai juos patirs ateityje. Taigi daroma išvada, kad dėl T. P. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Nustatydamas priteistinos nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia ne tik į nukentėjusiųjų interesus, bet ir į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. P. nusikaltimą nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu padarė tyčia, dėl savo veiksmų nesigaili. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad T. P. nevedęs, išlaikytinių neturi, yra jauno amžiaus, dirba. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-300-222/2017, 2K-76-942/2017, 2K-17-648/2017 ir kt.), į T. P. turtinę padėtį, į negrįžtamas padaryto nusikaltimo pasekmes, įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir siekiant protingos skirtingų interesų pusiausvyros, daroma išvada, kad nukentėjusiosios J. M. bei nukentėjusiojo V. M. atstovo advokato G. Griciaus pareikštas civilinis ieškinys dėl nukentėjusiesiems V. M. ir J. M. padarytos neturtinės žalos mažintinas, priteisiant iš T. P. V. M. 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o J. M. – 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos nuomone, šios sumos geriausiai užtikrins piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą bei balansą tarp padarytos veikos, jos sukeltų padarinių bei T. P. elgesio.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, byloje 2016-10-24 pareiškė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašoma priteisti iš T. P. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 9292,72 Eur už nukentėjusiojo V. M. gydymą (4 t. 104 b. l.). Nagrinėjamu atveju T. P. tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį V. M., pastarasis dėl sužalojimų buvo gydomas sveikatos priežiūros įstaigose, kurioms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už suteiktas V. M. sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta 9292,72 Eur. Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl T. P. neteisėtų veiksmų, todėl jis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti dėl to turėtas išlaidas. Byloje pareikštas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, civilinis ieškinys yra pagrįstas skaičiuote už suteiktas gydymo paslaugas (1 t. 107, 108 b. l.), todėl tenkintinas.

Nukentėjusiojo V. M. atstovas advokatas G. Gricius ir nukentėjusioji J. M. apeliaciniu skundu prašo priteisti iš T. P. visas šioje byloje nukentėjusiųjų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Byloje yra pateiktos atstovavimo išlaidų sąskaitos ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji J. M. sumokėjo atstovui advokatui G. Griciui 400 Eur už susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga, atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu, procesinių dokumentų rengimą, ir 200 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (5 t. 44-47 b. l.).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, atsižvelgusi į advokato darbo apimtį išnagrinėtoje apeliacinėje byloje, į pateikto apeliacinio skundo turinį, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, kuris nukentėjusiesiems J. M. ir V. M. palankus, teisėjų kolegija nusprendžia iš T. P. nukentėjusiajai J. M. priteisti 600 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Dėl nuteistojo D. K. apeliacinio skundo

Nuteistasis D. K. savo apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, jis nesutinka tik su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta laisvės apribojimo bausme, mano, kad ji yra per griežta ir prašo paskirti jam kitos rūšies bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu. Nuteistojo D. K. gynėja advokatė apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat prašė pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs bei paskirti nuteistajam D. K. švelnesnę bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai būtina spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš nuteistojo D. K. viso baudžiamojo proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme) duotų parodymų, nuteistasis, duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. K. nurodė, jog byloje nagrinėjamo įvykio metu jis sudavė smūgius ne tik A. V., bet ir V. M., nuslėpė aplinkybes apie T. P. dalyvavimą byloje nagrinėjamame įvykyje, bylą nagrinėjant apygardos teisme, davė jau kitokius parodymus, nurodė, kad smūgius V. M. galimai sudavė T. P.. Taigi nuteistasis D. K. savo parodymais klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. Todėl Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė D. K. negali būti pripažinta.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už padarytą nusikaltimą paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. K. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendžio, paskirdamas nuteistajam D. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.), į D. K. asmenybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirba. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai D. K. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad D. K. už nusikaltimą paskirta bausmė yra didesnė nei Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2 d. numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti D. K. skundžiamu nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. nurodytos aplinkybės – tai, kad pirmas smūgis buvo suduotas jam, kad nusikalstama veika padaryta prieš šešerius metus, kad per tą laiką jis padarė išvadas, kad įvykio metu buvo neteistas, kad norėtų vykti į užsienį uždarbiauti – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. K. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendį D. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-09-01 nuosprendžio dalį, kuria T. P. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

T. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo redakcija) nuteistajam T. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti T. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteisti iš T. P. nukentėjusiajam V. M. 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš T. P. nukentėjusiajai J. M. 3105,32 Eur turtinei žalai ir 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš T. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos, 9292,72 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtų išlaidų atlyginimo dėl nukentėjusiojo V. M. gydymo.

Priteisti iš T. P. nukentėjusiajai J. M. 600 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.