- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-30
- Bylos Nr.
- I-1375-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00255-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, R. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,
dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, R. K.dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei R. K.“ (toliau - ir Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 2-7).
Pareiškėjas prašyme nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. liepos 15 d. Panevėžio apygardos prokuratūra gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos ministerija) pareiškimą „Dėl viešojo intereso gynimo“. Šiame prašyme Aplinkos ministerija prašė Panevėžio apygardos prokuratūros ginti viešąjį interesą, nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises fiziniams asmenims, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kadangi nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį - Plavio ežerą, kuris yra išimtinė valstybės nuosavybė. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, surinkęs visą medžiagą, nustatė, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Pagal Panevėžio apskrities 2008 m. sausio 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ R. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,47 ha ploto vandens telkinį. Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Kisielienei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7,71 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 6,07 ha vandens telkinio - Plavio ežero dalį (vertė 8601 Lt), esančią 27,40 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė 38826 Lt), bendrosios nuosavybės teise valdomame su S. U., J. K., A. K., R. K., J. P., J. R. Utenos apskrityje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, Antažiegės kaime. Atsakovo atstovas, pagrįsdamas prašymo reikalavimus, pažymėjo, kad pagal 1929 m. kovo 6 d. Ežerėnų apskrities Dusetų valsčiaus V-ojo rajono seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 307 eilutę ir 1937 m. Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašą, ežeras Plavys iki 1940 metų priklausė valstybei, taigi jis atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau - Vandens įstatymas) 4 straipsnyje nustatytus kriterijus, pagal kuriuos paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Teigė, kad Sprendimas Nr. S42-17 priimtas prieštaraujant Vandens įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnio ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio nuostatoms, kadangi ežeras, į kurio dalį buvo atkurtos nuosavybės teisės, iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Mano, jog esant tokioms aplinkybėms, Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) turi būti panaikintas, nes yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Teigė, kad valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ši teisė yra įtvirtinta ir saugoma Konstitucijos (47 straipsnis), Vandens įstatymo (4 straipsnis), Žemės įstatymo (6 straipsnis). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju, Nacionalinė žemės tarnyba, atkurdama nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas ir dėl šių pažeidimų vandens telkiniai, kurių išsaugojimas valstybės nuosavybe yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, tuo pažeistas viešasis interesas, kurį gina prokuroras.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atsiliepime išdėsčiusi argumentus, motyvus ir teisinį reglamentavimą, su pareiškėjo prašymu nesutiko (b. l. 63-66). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas V. Č. nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba pakeitė savo poziciją dėl pareiškėjo prašymo reikalavimo, jam neprieštarauja ir prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos priimtą Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad priimant šį sprendimą, Nacionalinė žemės tarnyba vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kitais įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, reglamentuojančiais žemės reformą, todėl neatsižvelgė į Vandens įstatymo 4 straipsnyje nurodytus kriterijus dėl paviršinių vandens telkinių priskirimo valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Teigė, kad Nacionalinę žemės tarnybą suklaidino tai, kad Plavio ežeras nebuvo įtrauktas į Vyriausybės tvirtinamą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, todėl priskyrus šį ežerą prie laisvos valstybinės žemės sąrašo, buvo priimtas Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovas paaiškino, kad jeigu būtų patenkintas pareiškėjo prašymas ir panaikintas Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. išliktų teisė atkurti nuosavybės teises į lygiavertį vandens telkinį.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija ir jo atstovė E. V. teismo posėdyje su pareiškėjo prašymu sutiko, prašė jį tenkinti (b. l. 58-60). Nurodė, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriuje saugomų archyvinių dokumentų matyti, kad Plavio ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Teigė, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis, paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Minėtos straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybinės reikšmės paviršiniais vandens telkiniais laikomi tie, kurie iki 1940 m. priklausė valstybei. Tvirtino, kad Plavio ežero priskyrimas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal vieną iš Vandens įstatyme nustatytų kriterijų yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad minėtasis ežeras yra valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys, išimtinė valstybės nuosavybė. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ežeras Plavys nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, neturi reikšmės jo, kaip valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio, statusui. Nacionalinė žemės tarnyba, atkurdama nuosavybės teises į Plavio ežerą, pažeidė ne tik Vandens įstatymo nuostatas, bet ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas ir naikintinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, prašė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant (b. l. 79).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. 2008 m. sausio 24 d. buvo išduota išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad R. K. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 9,47 ha vandens telkinį (b. l. 52). Rengiant Zarasų rajono Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 12 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Užtiltės kadastro vietovėje Zarasų rjone“, R. K. suprojektuota perduodama neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo – Plavio ežero (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras žemės sklypo plotas – 27,40 ha) dalis – 6, 07 ha (b. l. 31-35). Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. spalio 15 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K. Ch. nuosavybės teisėmis Panevėžio apskr. Rokiškio r. Junkūnų k. valdyto vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,07 ha vandens telkinio, Plavio ežero, dalį, esančią 27,40 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini)bendrosios nuosavybės teise valdomame su kitais bendrasavininkiais - S. U., J. K., A. K., R. K., J. P., J. R. Utenos apskrityje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, Antažiegės kaime.
Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei R. K.“, kuriuo R. K. buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – Plavio ežero dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad viešas interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatyme numatyta prokuroro teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 ir kt.). Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą ir savo pareigą pagal įstatymą jį ginti, motyvavo tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, atkurdama nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų valstybinės reikšmės vandens telkinys – Plavio ežero dalis buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn. Spręstina, kad šio klausimo neišnagrinėjus, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės, todėl prokuroro prašymas nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip viešojo intereso gynimas, nes valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, jų išsaugojimas yra reikšmingas, reikalingas ir vertingas visai visuomenei.
Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai R. K. buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – Plavio ežero dalis. Byloje nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį R. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai (Konstitucijos 47 straipsnis).
Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.
Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.
Vandens įstatymo, kurio 2 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų, 4 straipsnis yra skirtas išimtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtas sąvokas, paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai (Vandens įstatymo 3 straipsnio 18 dalis). Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km² ; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra konstatavęs, kad tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (keistas 2008-02-06 nutarimu Nr. 135 ir 2010-06-21 nutarimu Nr. 790). Į minėtais Vyriausybės nutarimais patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą Plavio ežeras ginčui aktualaus Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo dieną nebuvo įtrauktas. Byloje esantys archyviniai dokumentai - 1929 m. kovo 9 d. Ežerėnų apskrities Dusetų valsčiaus V-to rajono mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas (307 Ei. Nr.) bei 1937 m. balandžio mėn. Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų paskirstytų eigulių priežiūrai sąrašas (44 Eil. Nr.) (b. l. 53-54, 84-86) patvirtina, jog Plavio ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei nuosavybės teise, iki 1997 m. lapkričio 19 d. (Vandens įstatymo įsigaliojimo) nebuvo įgytas privačion nuosavybėn, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Nepaisant tos aplinkybės, kad Plavio ežeras Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, šis vandens telkinys pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014. LVAT teisėjų kolegija, minėtoje nutartyje atsižvelgdama į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sąlygas (Vandens įstatymo 4 straipsnio 1,2,3 dalys), iš esmės yra panašus į Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams kriterijus (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), padarė išvadą, jog atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą, pagrįstą, be kita ko ir teisės aktų hierarchijos principu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, galimas analogiškas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiškinimas ir nepaisant to, kad tam tikras ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad ežeras Plavys, kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, yra valstybinės reikšmės vandens telkinys. Šis vandens telkinys, vadovaujantis Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise ir negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Sprendimas (duomenys neskelbtini) naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės R. K., iš esmės lieka nebaigta trečiojo suinteresuoto asmens R. K. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, todėl Nacionalinė žemės tarnyba, veikdama pagal įstatymus, turi operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.
Dėl teismo išlaidų
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė prašymą priteisti 36,01 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą, tai yra, jie turi teisę reikalauti atlyginti: skundo surašymo ir padavimo išlaidas; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko teismo procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo tenkintas pareiškėjo prašymas, o trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašė pareiškėjo prašymą tenkinti, laikytina, kad yra ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos, būtinos atsirasti Aplinkos ministerijos teisei į išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašo priteisti 36,01 eurus transporto išlaidų ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 87-92). Bylos duomenys patvirtina, kad Aplinkos ministerijos įgaliota atstovė Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė E. V.dalyvavo 2015-10-13 teismo posėdyje, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į transporto išlaidų, atstovei vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis). Aplinkos ministerija savo atstovės atvykimą į 2015-10-13 teismo posėdį grindžia Aplinkos ministerijos kanclerio 2015-10-05 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. V. ir A. S. komandiruotės į Panevėžį“ (b. l. 88), kuris patvirtina, jog atstovė į teismo posėdį vyko tarnybiniu automobiliu VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-03-31 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl lengvojo automobilio kuro normos patvirtinimo“ (b. l. 89), kuriame nurodyta, jog automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuro normos sąnaudos vasaros sezonui yra 12,50 l/100 km. Iš Aplinkos ministerijos pateikto 2015-03-23 potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nuo balandžio 1 d. iki lapkričio 1 d. yra taikomos vasaros sezonui nustatytos automobilių kuro naudojimo normos (b. l. 90). Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos interneto tinklalapio (prieiga per www.lakd.lt nuorodą „atstumai“) duomenimis nustatyta, kad atstumas maršrutu Vilnius-Panevėžys-Vilnius sudaro 272 kilometrus, todėl vykimui į teismo posėdį ir atgal Aplinkos ministerijos įgaliota atstovė sunaudojo 34 litrus degalų (dyzelino). Įvertinus degalų (dyzelino) kainą (1,059 Eur/l) (b. l. 99), laikytina, kad trečiojo suinteresuoto asmens transporto išlaidos, patirtos nagrinėjant administracinę bylą, sudaro 36,01 Eur , kurie priteistini iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei R. K.“.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 36,01 Eur (trisdešimt šešis eurus ir 0,1 ct) transporto išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.