- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-333-245/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Danutė Giačaitė, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- I. R., M. A.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Atsakovas
- M. A., I. R.
- Ieškovas
- K. B.
- Advokatai
- Loreta Daukšienė
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-333-245/2015
Teisėjas Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00195-2014-5
2015 m. balandžio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai, nuteistiesiems I. R., M. A., jų gynėjoms advokatėms Loretai Daukšienei, Ingridai Maldeikienei, E. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. R., M. A. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., ir jam skirtos bausmės:
pagal BK 284 str. 1 d. – 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose,
pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 2 (dveji) metai terminuoto laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 ir 3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviems) metams, įpareigojant M. A. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei 9 (devynis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
I. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., ir jam skirtos bausmės:
pagal BK 284 str. 1 d. – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose,
pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 1 (vieni) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 ir 3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant I. R. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys atmestas.
K. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš atsakovų M. A. ir I. R. priteista solidariai 10000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) / 2896,20 € (du tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt šeši eurai ir 20 cnt) ieškovui K. B..
Iš atsakovų M. A. ir I. R. priteista solidariai 800,00 Lt (aštuoni šimtai litų) / 231,70 € (du šimtai trisdešimt vienas euras ir 70 cnt) proceso išlaidų K. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. ir I. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu 2014-04-13, apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, be jokios dingsties ir motyvo, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, vartojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų D. Š. ir K. B. atžvilgiu. M. A. tyčia smaugė D. Š. ir du karus kumštimi sudavė K. B. į veido sritį bei ne mažiau kaip šešis kartus įspyrė K. B. į galvos sritį, I. R. įspyrė ne mažiau kaip vieną kartą K. B. į veido sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam K. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei M. A. padarė nukentėjusiajam D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu M. A. ir I. R. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
I. R. apeliaciniame skunde prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-12-15 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – jį išteisinti. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nėra nuoseklūs, nenurodydamas kuo pasireiškė jo parodymų nenuoseklumas ir kuo konkrečiai jo parodymai, duoti teisme, neatitinka parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentuotai atmetė M. A. prisipažinimą, jog nusikalstamą veiką jis padarė vienas, suteikdamas liudytojų A. B. ir A. B. parodymams didesnę įrodomąją galią, nors šių liudytojų parodymai apie neva nusikalstamoje veikoje dalyvavusį antrą asmenį buvo išgauti neleistinu būdu - užduodant akivaizdžiai atsakymą menančius klausimus, laisvai atpasakodamos įvykius šios liudytojos antro asmens, neva dalyvavusio įvykyje, neminėjo. Taigi, įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles, o skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas tik apkaltinančius įrodymus - pažeidė BPK 305 str. 1 d. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog „nukentėjusysis ir liudytojai tvirtina, kad smūgius nukentėjusiajam K. B. sudavė abu kaltinamieji“ neatitinka faktinių bylos duomenų, nes K. B. niekada nėra davęs parodymų, jog apeliantas sudavė jam smūgius, išreiškė tik spėlionę, jog smūgius jam galėjo suduoti ne vienas, o du asmenys, antro asmens neįvardindamas. Taigi, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas vien prielaida, kad būtent jis buvo tas asmuo, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje nebuvo laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo, nes jam buvo perkelta pareiga įrodinėti savo nekaltumą. Tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.
Šalies argumentai
M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-12-15 nuosprendžio dalį dėl 2896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš jo ir I. R., taip pat paskirti jam švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad savo kaltę jis pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme, todėl kaltės neginčija. Nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo nuoseklūs parodymai, kad I. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo, negali būti vertinami kaip kaltės nepripažinimas. Byloje yra duomenys, jog jis dirbo ir tebedirba iki šiol Vilkaviškio rajono savivaldybėje vairuotoju. Taigi, skundžiamame nuosprendyje yra užfiksuota tikrovės neatitinkanti aplinkybė. Tai turėjo įtakos jam skiriant bausmę. Pirmosios instancijos teismas itin lakoniškai pasisakė dėl bausmės jam skyrimo. Teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų interesais, tačiau į bausmės tikslus neatsižvelgė.
Žemesnės instancijos teismas
Tenkindamas iš dalies nukentėjusiojo K. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 113 str. 2 d. bei CK 6.250 str. nuostatas. Priteisdamas nukentėjusiajam K. B. 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šias esmines aplinkybes: 1) 2014 m. liepos - gruodžio mėnesių jo atlyginimo vidurkis buvo 1602,59 Lt ir jokių kitų pajamų jis negauna; 2) jo sutuoktinės R. A. deklaruotos apmokestinamos metinės pajamos 2013 metais iš viso sudarė 9562,43 Lt (tai yra vidutiniškai 796,87 Lt kas mėnesį), nuo kurių dar reikia susimokėti mokesčius; 3) kas mėnesį jis moka po 338,23 Lt dengdamas „Swedbank“ AB kreditą; 4) gyvendamas šeimoje jis augina mažametį, 2009-01-02 gimusį sūnų J. A.. Nurodytos aplinkybės yra esminės, nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, o į jas neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 113 str. 2 d. bei CK 6.250 str. nuostatas.
Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas netinkamai atsižvelgė į teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. birželio 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004, priteisė 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą asmeniui, kuris dėl daugybinių kaulų lūžių neteko 50% darbingumo, o 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2005, priteisė to paties 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą 12 metų vaikui, patyrusiam sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam K. B., pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai nesivadovavo Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų I. R. ir M. A. apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris nors ir yra lakoniškas, tačiau atitinka faktines bylos aplinkybes, nuteistųjų kaltė yra įrodyta, baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo normos taikytos teisingai.
Dėl I. R. skundo
Nors apeliantas prašo jį visiškai išteisinti, remdamasis M. A. prisipažinimu, jog nusikalstamą veiką šis padarė vienas, tačiau tokiam prisipažinimui prieštarauja byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis K. B. nuo pat pirmos apklausos momento pažymėjo, kad jį užpuolė du nepažįstami vyriškiai, aiškiai nurodydamas kuris asmuo, kokius smūgius ir į kurias kūno vietas jam sudavė. Nuo suduotų smūgių K. B. sąmonės nebuvo praradęs, savo užpuolikus matė, juos apibūdino nurodydamas apytikslį amžių, ūgį, kūno sudėjimą, vilkėtus drabužius. Be to, kitas to paties įvykio metu užpultas nukentėjusysis D. Š. K. B. vėliau socialiniame tinklalapyje „Facebook“ parodė dviejų vyriškių anketas, kurie jį sumušė. K. B. atpažino abu asmenis, kurie savo anketose buvo pasivadinę vardais – M. A. ir I. R.. M. A. K. B. atpažino kaip asmenį, kuris pirmasis jam sudavė kumštimi smūgius į veido sritį, po ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 10-12), dėl kito asmens atpažinimo K. B. nebuvo visiškai užtikrintas, tačiau iš pateiktų šešių nuotraukų kaip panašiausią nurodė I. R. (t. 1, b. l. 13-15). Taip pat pažymėjo, jog šis asmuo koja spyrė jam, begulinčiam ant žemės, vieną kartą į dešinį skruostą, po ko toliau smurtinius veiksmus – spardydamas kojomis į galvos sritį, tęsė M. A.. Pirmąjį M. A. K. B. suduotą smūgį matė įvykio vietoje buvęs D. Š., tačiau toliau naudojamo smurto K. B. atžvilgiu nematė, nes pats bėgo nuo jį besivejančio vyriškio. Tačiau K. B. po įvykio jam papasakojo, kad buvo mušamas ne tik M. A., bet ir I. R., kuris jam gulinčiam kartą įspyrė.
Įvykio metu kartu su K. B. ir D. Š. taip pat buvo seserys A. B. ir A. B.. Jos abi kilusią konfliktinę situaciją stebėjo sėdėdamos automobilyje, iš transporto priemonės išlipusios nebuvo, nes bijojo pačios būti sumuštos. A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmasis fizinį smurtą K. B. atžvilgiu panaudojo M. A., įvykio vietoje buvo ir I. R., tačiau jo suduotų smūgių K. B. ji teigė nemačiusi, tik girdėjusi liepiant nesistoti, nes dar gaus mušti (t. 1, b. l. 21-22). A. B. pažymėjo ir tai, jog per daug stengėsi nežiūrėti, į konfliktą nesikišti. K. B. buvo užpultas tamsiu paros metu, gatvių apšvietimas nedegė, A. B. buvo išsigandusi dėl savo sveikatos, todėl tai, kad ji nematė konkretaus I. R. spyrio K. B., nėra pagrindas teigti, jog spyrio nebuvo. Liudytoja A. B. teigė mačiusi I. R. spyrį K. B., po kurio šis nusivijo D. Š.. Atkreiptinas dėmesys, jog A. B. automobilyje sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, šalia vairuotojo, o jos sesuo A. B. sėdėjo ant galinės sėdynės, todėl A. B. iš priekio vaizdo niekas neužstojo, nors buvo tamsu, tačiau ji galėjo geriau matyti K. B. užpuolikus nei A. B.. Teisminio nagrinėjimo metu tiek A. B., tiek A. B. patvirtino, jog smūgius K. B. sudavė ne tik M. A., bet ir I. R.. Abi patvirtino, jog I. R. spyrė K. B. vieną kartą koja. Taigi liudytojos A. B. parodymai yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Liudytoja A. B. dėl I. R. veiksmų ikiteisminio tyrimo metu abejojo, nes aktyviausias smurtautojas ir smurto iniciatorius buvo M. A., tačiau jos parodymai taip pat yra tikėtini, nes esminių prieštaravimų juose nėra. Teisminio nagrinėjimo metu minėtoms liudytojoms nebuvo uždavinėjami atsakymą menantys klausimai, buvo tikslinamos, detalizuojamos įvykio aplinkybės klausiant kiek smūgių, į kurias vietas sudavė I. R.. Tai nėra atsakymą menantys klausimai, liudytojai A. B. buvo bandoma padėti prisiminti įvykio aplinkybes užduodant įvairius įrodinėjimo dalyką sudarančius klausimus, be to, jai klausimus galėjo užduoti ir teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis, pažymėdamas, kurios, jo manymu, pasakojimo detalės neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau to nepadarė. Taigi, tiek nukentėjusiojo K. B., tiek liudytojų A. B., A. B., nukentėjusiojo D. Š. parodymai patvirtina, kad M. A. ir I. R. veikė bendrininkų grupėje, jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad veikimas bendrininkų grupėje nereiškia, jog visi bendrininkai turi atlikti vienodus veiksmus. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji dalyvavo pažeidžiant viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdant K. B. sveikatą, abu mušė nukentėjusįjį (veikos kvalifikavimui nesvarbu, kuris tai darė intensyviau), taigi abu nuteistieji realizavo BK 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto objektyviuosius požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino bendrininkais ir nusikaltimo vykdytojais. Tai, kad nuteistieji iš anksto nesitarė padaryti nusikaltimą, neeliminuoja bendrininkavimo. Pakanka, kad susitarimas įvyktų prieš pat padarant nusikaltimą ar net nusikaltimo darymo metu. I. R., matydamas, jog M. A. muša K. B., nesistengė smurto nutraukti, priešingai, aktyviais veiksmais, spirdamas koja gulinčiam nukentėjusiajam, toliau tęsė M. A. pradėtus realizuoti neteisėtus veiksmus, tokiu būdu prisidėdamas prie nusikalstamos veikos darymo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas skunde nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai. Ikiteisminio tyrimo metu I. R. aiškino, jog pirmas į gatvę pasižiūrėti, koks automobilis netoli jų namų sustojo, išėjo M. A., jis prisijungė vėliau, nes buvo grįžęs į verandą pasiimti batų (t. 1, b. l. 94), o teisminio nagrinėjimo metu apeliantas nurodė, kad jam išėjus iš namo paskui jį ėjo mažytė mergaitė, tai jis nuvedė ją atgal į namą, todėl prie M. A. prisijungė vėliau. Teisėjui perklausus patikslino, kad atgal į namą grįžo ir dėl batų, ir dėl mergaitės. Toliau teismo posėdyje nurodė, kad smūgių nesudavė, tik kalbėjo su nukentėjusiuoju, o ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad K. B. tik perspėjo, kad daugiau, būdamas nevietinis, nevažinėtų po kaimą, apie jokius pokalbius su nukentėjusiuoju nekalbėjo. Be to, nors I. R. savo kaltę neigia, tačiau pirmosios instancijos teisme jis iš dalies sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu bei atlyginimu už advokato paslaugas, taigi iš esmės netiesiogiai pripažino, jog K. B. sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra ir jo kaltų veiksmų pasekmė.
Dėl M. A. skundo
Nuteistasis M. A. savo kaltės įrodytumo neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu bei priteisto civilinio ieškinio dydžiu. Apelianto teigimu, jam galima skirti švelnesnę bausmę, nes jis savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai dėl sukelto įvykio gailisi. O jo parodymai, kad I. R. nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo, negali būti vertinami kaip kaltės nepripažinimas. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2012, 2K-688/2012, 2K-78/2014). Nuoširdus gailėjimasis nėra tapatus bendro pobūdžio pareiškimams dėl kaltės pripažinimo. Jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, t. y. pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei asmuo nuoširdžiai gailisi padaręs tokią veiką. Jei asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą ar neigti teismo nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažįstama lengvinančia.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. A. viso proceso metu neneigė sudavęs K. B. pora smūgių į veido sritį, tačiau savo vaidmenį jis menkino, bandė nuslėpti naudoto smurto intensyvumą ir mastą, t. y. nekonkretizavo suduotų smūgių skaičiaus, iš pradžių teigė, kad nuo smūgių K. B. tik suklupo, vėliau teismo posėdžio metu aiškino, kad nukentėjusysis buvo nukritęs ant žemės. Savo vaidmenį M. A. menkino ir neigdamas bendrininkavimo faktą, nors tai įrodyta aukščiau aptartų įrodymų visuma. Dėl padarytos nusikalstamos veikos apeliantas nukentėjusiųjų neatsiprašė, teisme išreikštas atsiprašymas tik formalus. Nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis M. A. nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus ir kad jo parodymai padėjo išsiaiškinti jam ir I. R. inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Skiriant bausmę M. A. teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad jis anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, todėl skyrė bausmę artimą inkriminuoto straipsnio vidurkiui, t. y. dvejus metus laisvės atėmimo, nors BK 138 straipsnio 2 dalies sankcija numato iki penkerių metų laisvės atėmimo. Be to, bausmės vykdymas jam atidėtas dvejiems metams, taigi realaus laisvės atėmimo M. A. išvengs, tačiau per nustatytąjį laikotarpį teismui privalės įrodyti, kad ši nusikalstama veika buvo labiau atsitiktinė ir tai nėra jo pastovaus gyvenimo būdo išraiška. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog realiai varžyti M. A. laisvės nėra pagrindo, nes jis įstatymų imperatyvus pažeidžia pirmą kartą, yra charakterizuojamas teigiamai, su žmona augina mažametį sūnų, dirba Vilkaviškio rajono savivaldybėje vairuotoju (t. 1, b. l. 72), duomenų, kad sistemingai pažeidinėtų įstatymus, bylos medžiagoje nėra. Vis dėlto, trumpinti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ar panaikinti nustatytus įpareigojimus (tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje) nėra pagrindo. Bausmė negali būti tik simbolinė, nesukelianti jokių suvaržymų kaltajam asmeniui, nes priešingu atveju ji gali veikti ne prevenciškai, o skatinti tolesnį nusikalstamumą lengvabūdiškai tikintis išvengti baudžiamojo persekiojimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė yra proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms, ne per griežta ir pakankama bausmės tikslams pasiekti.
Apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiajam K. B. priteistu neturtinės žalos dydžiu. M. A. teigimu, apylinkės teismas neatsižvelgė į jo realiai gaunamas pajamas, jo sutuoktinės gaunamas pajamas, dalimis mokamą „Swedbank“ AB kreditą, šeimoje auginamą mažametį vaiką. Apelianto manymu, priteisiant 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos.
Apygardos teismas, atmesdamas nuteistojo teiginius, pažymi, kad 10 000 Lt (2896,20 Eur) suma nukentėjusiajam K. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo priteista ne tik iš M. A., bet iš abiejų nuteistųjų solidariai, t. y. nukentėjusysis gali reikalauti šios sumos atlyginimo iš bet kurio nuteistojo arba iš abiejų, o vienam nuteistajam atlyginus visą sumą, šis įgytų regreso teisę išsireikalauti pusę sumokėtos sumos iš kito nuteistojo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio, 6.251 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą pakankamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir nukentėjusiojo K. B. naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Todėl mažinti nukentėjusiajam šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris yra nustatytas neperžengiant analogiško pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų ribų, bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam K. B. dėl tyčinių neteisėtų M. A. ir I. R. veiksmų buvo padarytas nosies sumušimas, veido sumušimas, abipusis apatinio žandikaulio lūžimas kairėje kaklelio srityje ir dešinėje tarp 3-4 dantų, taip pat kraujosruvos su kraujo išsiliejimu į minkštuosius audinius abiejų akių vokuose, muštinė žaizda nosies nugarėlės srityje, kraujosruva pasmakrėje, apatinio žandikaulio dešinės pusės IV danties išmušimas (t. 1, b. l. 28-29). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl patirtų sužalojimų K. B. patyrė stiprų fizinį skausmą, nepatogumus (savaitę laiko gydėsi stacionariai, pusantro mėnesio – ambulatoriškai, daugiau nei mėnesį laiko buvo priverstas valgyti specialiai paruoštą maistą, kurį galėjo valgyti tik per šiaudelį ir pan.). Po užpuolimo patirti ir dvasiniai išgyvenimai – pažeminimas dėl sumušimo draugų akivaizdoje, baimė būti pripažintam netinkamu tarnybai kariuomenėje, nes kariams keliami aukšti sveikatos būklės reikalavimai, diskomfortas dėl pakitusios išvaizdos, negalėjimas gyventi įprasto gyvenimo: sportuoti, su draugais lankytis įvairiuose renginiuose ir pan. Šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai įvertintos, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais kriterijais, kuriais remiantis nukentėjusiajam solidariai priteistas 10 000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis. Šios bylos kontekste nuteistojo argumentai, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų būti mažinamas, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, nepagrįstas. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ir kt. Šiuo atveju teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 113, 115 straipsnių ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo, reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priteista atlygintina neturtinės žalos suma neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-534/2009, Nr. 2K-283/2010; Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-96-380/2014), todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistiesiems M. A. ir I. R., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2015-03-02 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-973 matyti, kad advokatė I. M., pateikusi advokato orderį Nr. 0964377, teikia antrinę teisinę pagalbą M. A. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma iki 2015-03-03 yra 26,06 Eur (t. 2, b. l. 61). Iš 2015-03-25 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-1312 matyti, kad advokatė Loreta Daukšienė, pateikusi advokato orderį Nr. 402227, teikia antrinę teisinę pagalbą I. R. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma iki 2015-03-25 yra 68,55 Eur (t. 2, b. l. 73).
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistųjų gynimo iš apeliantų nepriteistinos. Apeliacinės instancijos teisme pirmojo posėdžio metu advokatė I. M. buvo atleista nuo tolimesnio dalyvavimo baudžiamosios bylos nagrinėjime, nes nuteistasis M. A. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu E. S.. Kadangi Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta advokatė realiai nuteistojo neatstovavo, todėl pateikta pažyma yra nepagrįsta. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo I. R. taip pat nepriteistinos, kadangi apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų I. R. ir M. A. apeliacinius skundus atmesti.