- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-04
- Bylos Nr.
- I-736-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02302-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.4Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-13 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-06-07 iki 2018-06-15, pažeidžiant kalinimo sąlygas, leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daugelį kartų, kameroje Nr. 59 iš bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą ir jį padalinus iš visų kameroje kalėjusių asmenų skaičiaus, teko mažiau negu 3,6 kv. m. Nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ir durimis, jos buvo be rankenų ir neužsidarydavo iki galo, buvo didelis tarpas. Ne kartą naudojantis unitazu pareigūnai, įskaitant ir moteris, neįspėję atidarydavo duris ir matydavo jį tualete. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Tualetai seno tipo, tupimi, įmontuoti grindyse, neuždengiami. Tas pats pasakytina apie laikino sulaikymo patalpas, esančias rėžiminio korpuso rūsyje ir administracinio pastato rūsyje, tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos, užuolaidos. Skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai tiesiog nebuvo registruojami, juos išmesdavo. Kameroje Nr. 59 lovų galuose nebuvo atramų pagalvei, o tai neleisdavo tinkamai išsimiegoti, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės, ant gultų nebuvo kopetėlių, todėl buvo sunku užlipti į antrą lovos aukštą, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, kildavo konfliktinės situacijos. Kameroje kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kameroje ventiliacija neveikė, tokios nebuvo visai, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, langus dengė trijų eilių grotos, kurios stipriai ribojo tiek vėjo, tiek natūralios šviesos patekimą, gultai rūdijo nuo drėgmės. Nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas, dirbtinė apšvieta labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą, nes lempos buvo be apsauginių gaubtų, be to, taip įrengtos lempos nuo durų trankymo iškrenta ir dūžta. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, drėgna, kamera neremontuota. Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, dalyvavimas kultūros, sporto, kūrybos ir kt. renginiuose, judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (12, 75, 77-78 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (75 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (24-32 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2018-06-07 iki 2018-06-15 kameroje Nr. 59 su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,95 iki 6,59 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kameroje Nr. 59, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės atskyrimas yra 2,20 m. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma teikiama iš miesto tinklų, pati įstaiga šildymo parametrų nereguliuoja, todėl negali būti atsakinga už tariamą nepakankamą šildymą kamerose. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kalinčių asmenų aprūpinimo radiatoriais ar ventiliatoriais.
Atsakovas nurodo, kad visos Šiaulių TI kameros įrengtos ir aprūpintos baldais pagal teisės aktų reikalavimus, jokie teisės aktai neįpareigoja kalintiems asmenims nurodyti, kuriame aukšte jie turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jie miega, todėl atsakovas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienu ar kitu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jis miegojo pirmame ar antrame gulto aukšte. Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopetėlėmis. Iš kameros nuotraukų matyti, kad gultuose atramėlės pagalvėms yra, todėl pareiškėjo teiginiai, kad naktimis jis negalėjo išsimiegoti dėl pastoviai nukrentančios pagalvės, yra paneigti bylos medžiaga.
Atsakovas nurodo, kad kamera Nr. 59 bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šioje kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Kamera Nr. 59 paskutinį kartą buvo patikrinta 2018-05-10, išvados surašytos 2018-05-11 patikrinimo akte Nr. PA-2739, nustatyta, kad apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi, lempos su apsauginiais gaubtais, mikroklimato parametrai, nesant skundų, netikrinti, iš kameros nuotraukų matyti, kad ji tvarkinga, neseniai remontuota. Pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso, nes reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011-03-31 įsakymu Nr. 1/08-22 patvirtinta „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai, kurie įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečio planus. Šiaulių TI informacija apie vykdomus fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, visi norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio informacija. Pareiškėjui M. K. bylai aktualiu laikotarpiu buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2018-06-07 iki 2018-06-15, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kameros plotui, higienos normos reikalavimų, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kamerose nėra iškvietimo mygtukų, netinkamai organizuojamas Šiaulių TI laikomų asmenų užimtumas, kameros aprūpintos netinkamais baldais.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2018-10-19 pažymos Nr. 60/09-37580 (34 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-06-07 iki 2018-06-15, viso 9 dienas, gyvenamojoje kameroje Nr. 59 su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,95 iki 6,59 kv. m., taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 59 dydį - 19,78 kv. m (34 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą - 1,365 kv. m (35-36 b. l.) ir kameroje buvusių asmenų skaičių (3-5), nustatė, kad net tuo atveju, kai kameroje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgų plotą (lieka 18,41 Kv. m) pareiškėjui teko 3,68 kv. m. Penki asmenys šioje kameroje buvo laikomi tik dvi dienas (2018-06-14 ir 2018-06-15), kitas dienas buvo laikomi keturi asmenys ir pareiškėjui teko 4,60 kv. m (atėmus sanitarinio mazgo plotą). Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (5,36 kv. m. - 39 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, ventiliacija neveikė, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas, dirbtinė apšvieta labai stipri, lempos be apsauginių gaubtų, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, kamera neremontuota.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2018 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA-2739, iš kurio matosi, kad 2018 m. gegužės 10 d. grįžtamosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatyta, jog kameroje Nr. 59 apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi, lempos su apsauginiais gaubtais, higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimų pažeidimai pašalinti (60-62 b. l.), taigi patikrinimo rezultatai paneigia pareiškėjo teiginį dėl netvarkingų lempų, tačiau atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie kameros Nr. 59 temperatūrą, drėgmę, dirbtinį apšvietimą, pelėsio nebuvimą, remontą, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016 - 2017 metais atliktus remonto darbus (41-47 b. l.) matosi, kad kamera Nr. 59 nebuvo remontuojama, o iš pateiktos fotonuotraukos (67 b. l.) nustatyti oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo parametrus nėra galimybės. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 59 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 39 punkto, numatančio ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kamera buvo vėdinama per langą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ir durimis, jos buvo be rankenų ir neužsidarydavo iki galo, buvo didelis tarpas, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, tualetas įmontuotas grindyse. Laikino sulaikymo patalpose tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos, užuolaidos.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (36 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 59 mūrinė, sienelės aukštis 2,20 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną šioje kameroje atskirtas nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateikta ir kameros Nr. 59 fotonuotrauka (67 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas durimis, unitazo nėra, tik sanitarinis įrenginys grindyse. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, nesuderinami su higienos normos reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018), o tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 59 atitvertas durimis, laikytina, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Tačiau nagrinėjamu atveju kameroje buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kameroje galėjo laikytis nemalonus kvapas, tuo labiau, kad kameroje įrengtas tik sanitarinis įrenginys grindyse, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos ar užuolaidos. Atsakovas atsiliepime dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo laikymo sulaikymo kamerose nepasisakė visiškai, tačiau iš pažymos apie 2016 m. Šiaulių TI atliktus remonto darbus (41-44 b. l.) matosi, kad liepos – rugsėjo mėn. laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose atlikti sanitarinių mazgų atitvarų pagaminimo ir sumontavimo darbai. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI į laikino sulaikymo patalpą (TLK-2) buvo patalpintas tik vieną kartą, todėl byloje esančių duomenų neužtenka nustatyti, kad laikino sulaikymo patalpose pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu ir dėl to galėjo būti pažeistas jo privatumas.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, dalyvavimas kultūros, sporto, kūrybos ir kt. renginiuose, judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla.
Atsakovas į bylą pateikė 2018-10-19 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2439 (50 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras esant galimybei duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo tenisą bei užimtumo kambarį pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; socialinės reabilitacijos programos vykdomos nuteistiesiems, paliktiems Šiaulių TI atlikti ūkio darbus. Į bylą pateikta ir Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtinta Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo programa (56-59 b. l.) bei suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (51-54 b. l.), iš kurių matosi, kad į treniruoklių salę kameroje Nr. 59 laikomi asmenys buvo vedami 2018-06-06, tačiau pareiškėjas į šią kamerą buvo patalpintas tik 2018-06-07, taigi į treniruoklių salę nebuvo išvestas, ir tik 2018-06-13 galėjo būti išvestas į krepšinio aikštelę. Tačiau pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą. Šiaulių tardymo izoliatoriuje asmenys laikomi rakinamose kamerose, todėl akivaizdu, kad jame negali būti užtikrinama judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (49 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jo teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje Nr. 59 nebuvo lovų galuose atramų pagalvei, o tai neleisdavo tinkamai išsimiegoti, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės, ant lovų nebuvo kopetėlių, todėl buvo sunku užlipti į antrą lovos aukštą, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, kildavo konfliktinės situacijos.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Taigi aktualus teisinis reglamentavimas nenumato, kad lovos turi būti su kopetėlėmis ir atramomis lovų galuose, iš pateiktos fotonuotraukos matosi, kad atramos lovų galuose yra (67 b. l.), pareiškėjas dėl galimai netinkamos lovos į Šiaulių TI administraciją su prašymu nesikreipė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad lovos kameroje Nr. 59 buvo netinkamos, o pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebuvo registruojami, juos išmesdavo, tačiau šis jo teiginys abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo parašęs skundą ar konkretų prašymą, ir jie nebuvo užregistruoti, kada tai buvo padaryta, todėl tokių jo abstrakčių teiginių nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista skundų ir prašymų gavimo ir registravimo tvarka.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).
Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas kameroje Nr. 59, kurioje nustatyti higienos normos pažeidimai, buvo laikomas tik 9 dienas, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (50 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.