Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-3294-402/2014

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-12-16
Bylos Nr.: I-3294-402/2014
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00980-2014-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Natalja Zelionkienė (pirm.), Asta Urbonienė, Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas: P. G., D. G.
Atsakovas: VĮ „Regitra“
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-3294-402/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00980-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2.; 74.; (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Nataljos Zelionkienės, kolegijos teisėjų Astos Urbonienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Gintarei Petraitienei,

dalyvaujant pareiškėjo P. G. atstovui ir pareiškėjui D. G. , atsakovo VĮ „Regitra“ atstovui Gediminui Gudeliauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. G. ir D. G. skundą atsakovams VĮ „Regitra“, Lietuvos valstybei atstovaujamai VĮ „Regitra“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašo:

1) panaikinti sprendimą atsisakyti vykdyti prašymą Nr. 10690731, 10690768 ir 10692086 įregistruoti 2013 metų laidos Nissan „Juke" VIN SJNFBAF15U6413475, įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320 VIN WDB2200652A297944, įvežtą iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor VIN WDB1714452F239417, įvežtą iš Didžiosios Britanijos;

2) atlyginti neturtinę žalą skaičiuojant LR Vyriausybės patvirtintą vieną minimalų gyvenimo lygį per mėnesį už kiekvieną neįregistruotą automobilį nuo 2014-06-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

3) atlyginti transporto priemonių 2013 metų laidos Nissan „Juke" VIN JNFBAF15U6413475, įvežtos iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320 VIN WDB2200652A297944, įvežtos iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor VIN WDB1714452F239417, įvežtos iš Didžiosios Britanijos, nuvertėjimą nuo 2014-06-28, kuomet atsakovas atsisakė įregistruoti minėtas transporto priemones, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) atlyginti turėtas išlaidas: 2500 lt skundo paruošimo išlaidas advokato padėjėjui (ABTĮ 44 str 1-2.), ir 100 lt. sumokėto žyminio mokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjai skunde, taip pat ir pareiškėjas ir P. G. atstovas D. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2014-06-28 pareiškėjai kreipėsi į VĮ „Regitra" Kauno filialą su prašymu įregistruoti transporto priemones 2013 metų laidos Nissan „Juke", įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320, įvežtą iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor, įvežtą iš Didžiosios Britanijos. Atsakovas atsisakė registruoti nurodydamas, kad transporto priemonės pritaikytos eismui kairiąja puse ir turi vairą dešinėje pusėje. Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 14.4 punkto nuostatos draudžia tokių transporto priemonių registravimą". Atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją.

2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12, kuris yra priešingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamai pozicijai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti nauju anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotu lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės i kairę, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/31 l/EEB dėl valstybių narių įstatymo, susijusio su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį bei pagal SESV 34 straipsnį. Teisingumo Teismas sprendime padarė išvadą, kad vairuotojo vietos, kuri yra sudedamoji transporto priemonės vairavimo mechanizmo dalis, padėčiai taikomas direktyvomis įtvirtintas suderinimas, todėl valstybės narės negali dėl kelių eismo saugumo reikalauti perkelti naujų transporto priemonių vairuotojo vietą į priešingą pusę nei ta, kuria vyksta eismas.

ES teisės viršenybė yra užtikrinama, netaikant jai prieštaraujančių nacionalinės teisės normų. Sąjungos teisės viršenybė prieš valstybių narių teisę aktuali tik tuomet, kai konkrečiu atveju taikytina ir ES teisės nuostata, ir valstybės narės teisės nuostata, o turinio požiūriu jos viena kitai prieštarauja. Nagrinėjamu atveju būtent ir yra situacija, kuomet nacionalinė teisės norma prieštarauja ES teisei, o prieštaravimo faktas yra nustatytas kompetetingos ES teisminės institucijos sprendimu.

Atsiliepimas

Atsakovas skunde ir atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su pareiškėjų skundu nesutinka. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus transporto priemonių registravimo teisinis reglamentavimas, galiojęs priimtų skundžiamų atsisakymų registruoti transporto priemones metu. Transporto priemonės registravimo sąvoka ir funkcijos buvo nustatytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, kur teigiama, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas - tai veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Pagal minėto įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama tik nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, todėl VĮ „Regitra" registruoja tik transporto priemones.

Transporto priemonės registravimo tvarką reglamentuoja Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 206 (toliau -Taisyklės). Šiose Taisyklėse numatyta, jog transporto priemonės apžiūra yra transporto priemonės registravimo procedūros sudėtinė dalis ir yra atliekama pirmiausia. Taisyklių 3.4. punktas apibrėžia, jog transporto priemonės apžiūra - tai transporto priemonės identifikavimas ir patikrinimas, ar registruotini transporto priemonės duomenys sutampa su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba transporto priemonių registre esančiais įrašais. Pagal Taisyklių 14.4. punktą, Lietuvos Respublikoje neregistruojamos transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčios vairą dešinėje pusėje, išskyrus istorines ir skirtas specialioms darbo funkcijoms atlikti transporto priemones. Pažymėtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis taip pat numatė, kad draudžiama dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tas, kurios buvo įregistruotos Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurios pagal konstrukciją ir įrangą yra skirtos specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, taip pat transporto priemonėms, kurios teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos istorinių motorinių transporto priemonių kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad minėti teisės aktai galiojo 2014-06-28 priimant pareiškėjų skundžiamus sprendimus atsisakyti registruoti transporto priemones, todėl pagrįstai galima teigti, jog VĮ „Regitra" vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, dėl ko negali būti laikoma, jog priimti sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini.

Šalies argumentai

Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau toks reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiga atlyginti žalą atsiranda tik pareiškėjui įrodžius civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žala (LR CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Tačiau pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų dėl visų prašomų atlyginti nuostolių, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas, o turėtų būti atmestas kaip neįrodytas. VĮ „Regitra" vykdydama įstatymo nuostatas ir Taisyklių reikalavimus pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjų transporto priemones, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir tai yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas skundui atmesti. Atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, jis negali būti atsakingas už pareiškėjų nurodomos žalos kilimą ir atlyginimą. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog tarp atsakovo teisėtų veiksmų ir pareiškėjų nurodomos žalos yra priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti atsakovo sprendimus dėl atsisakymo vykdyti prašymus Nr. 10690731, Nr. 10690768 ir Nr. 10692086, priteisti neturtinę žalą ir atlyginti transporto priemonių nuvertėjimą, atsiradusias dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (LR CK 6.271 str.). Taip pat prašo priteisti turėtas išlaidas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašė registruoti transporto priemones 2013 metų laidos Nissan „Juke" VIN SJNFBAF15U6413475, įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320 VIN WDB2200652A297944, įvežtą iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor VIN WDB1714452F239417, įvežtą iš Didžiosios Britanijos. Atsakovas 2014-06-28 pranešimais (b.l. 8-10) atsisakė registruoti minėtas transporto priemones nurodydamas, kad transporto priemonės pritaikytos eismui kairiąja puse ir turi vairą dešinėje pusėje, taip pat nurodė, jog Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų įregistravimo taisyklių 14.4 punkto nuostatos draudžia tokių transporto priemonių registravimą.

Iš išdėstyto darytina išvada, jog transporto priemones atsisakyta įregistruoti dėl vienintelės priežasties – jų vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, kadangi jos pritaikytos eismui kairiąja kelio puse. Kitokių atsisakymo įregistruoti transporto priemones priežasčių nenurodyta, jų nenurodė šalys ir teismo posėdžio metu ir dėl to (t.y. dėl kitų, nei pranešimuose (b.l. 8-10) nurodytų priežasčių) ginčo byloje nėra.

Pareiškėjai teigia, jog 2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12, kuris yra priešingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamai pozicijai.

2014-03-20 Teisingumo Teismas nusprendė, jog „drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį bei pagal SESV 34 straipsnį“.

Atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus, vėliau pateikdamas teismui atsiliepimą į skundą, tiek ir jo atstovas teismo posėdžio metu vadovavosi tik nacionaliniu teisiniu reguliavimu, t.y. nurodė jog Lietuvos Respublikoje eismas vyksta dešiniąja kelio puse (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-1654 redakcija). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustatė, kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tuos, kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurie pagal konstrukciją ir įrangą yra skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas nebuvo netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje (2000 m. spalio 12 d. Nr. VIII-2043 įstatymo redakcija). Transporto priemonės registravimo tvarką reglamentuoja Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 206 (toliau -Taisyklės). Šiose Taisyklėse numatyta, jog transporto priemonės apžiūra yra transporto priemonės registravimo procedūros sudėtinė dalis ir yra atliekama pirmiausia. Taisyklių 3.4. punktas apibrėžia, jog transporto priemonės apžiūra - tai transporto priemonės identifikavimas ir patikrinimas, ar registruotini transporto priemonės duomenys sutampa su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba transporto priemonių registre esančiais įrašais. Pagal Taisyklių 14.4. punktą, Lietuvos Respublikoje neregistruojamos transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčios vairą dešinėje pusėje, išskyrus istorines ir skirtas specialioms darbo funkcijoms atlikti transporto priemones.

Aiškinant aukščiau išdėstytas teisės normas, darytina išvada, jog ir nacionalinės teisės nuostatose išdėstytas draudimas eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje nėra absoliutus, kaip matyti, yra numatytos tam tikros išlygos.

Akivaizdu, jog ginčo teisiniams santykiams aiškintinos nacionalines teisės nuostatos, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę bei Europos Sąjungos teisminių institucijų praktiką.

Teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą. Šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. prejudicinis sprendimas byloje von Colson ir Kamann (14/83), 26 p.). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje Marleasing (C 106/89), 8 p.).

Iš Direktyvos 2007/46, vadinamos „pagrindų direktyva“, 1 straipsnio, analizuojamo kartu su jos 2, 3 ir 14 konstatuojamosiomis dalimis, vienoda naujų transporto priemonių patvirtinimo procedūra, pagrįsta visiško jų techninių charakteristikų suderinimo principu, o specialieji techniniai transporto priemonių konstrukcijos ir veikimo reikalavimai įtvirtinti šios direktyvos IV priede nurodytose specialiosiose direktyvose. Siekiant valstybėje narėje įregistruoti transporto priemonę nustatytos daugiausia trys pakopos, kurias sudaro, pirma, transporto priemonės techninių charakteristikų patvirtinimas, t. y. Pagrindų direktyvoje numatyta Bendrijos transporto priemonės tipo patvirtinimo procedūra; antra, galima techninė apžiūra, leidžianti patikrinti, ar naudota transporto priemonė tinkama dalyvauti kelių eisme; trečia, pats įregistravimas, t. y. administracinis leidimas dalyvauti kelių eisme, apimantis transporto priemonės identifikavimą ir registracijos numerio išdavimą.

Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyti valstybių narių įpareigojimai, pagal kuriuos jos „registruoja arba leidžia parduoti ar pradėti eksploatuoti tik šios direktyvos reikalavimus atitinkančias transporto priemones“, ir „dėl priežasčių, susijusių su jų gamybos ir veikimo aspektais, kuriems taikoma ši direktyva, jos nedraudžia, neriboja ar nesudaro kliūčių registruoti, parduoti, pradėti eksploatuoti transporto priemones <...>, jei [jos] atitinka šios direktyvos reikalavimus“. Pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio trečią pastraipą „konkretūs techniniai reikalavimai dėl transporto priemonių konstrukcijos ir veikimo nustatyti šios direktyvos taikymui skirtuose norminiuose aktuose, kurių išsamus sąrašas pateiktas IV priede“.

Pagrindų direktyvos 26 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės įregistruoja, leidžia parduoti ar pradėti naudoti transporto priemones tik tuo atveju, jei pagal minėtos direktyvos 18 straipsnį dėl jų yra išduotas galiojantis atitikties liudijimas. Pagrindų direktyvos nuostatoje nėra numatyta galimybė atsisakyti įregistruoti naują lengvąjį automobilį dėl to, kurioje pusėje yra jo vairavimo mechanizmas. Toks šios direktyvos nuostatų, aiškinimas, tiek pažodinis, tiek pagal kontekstą, yra pagrįstas atsižvelgiant į Direktyvos 70/311 – vienos iš minėtos pagrindų direktyvos IV priede išvardytų atskirųjų direktyvų – nuostatas. Direktyva 70/311 susijusi su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, yra vienas iš atskirųjų norminių aktų, minimų Pagrindų direktyvos IV priede.

Direktyvos 70/311 2a straipsnyje valstybėms narėms draudžiama atsisakyti ar uždrausti registruoti transporto priemones dėl priežasčių, susijusių vien su jų vairavimo mechanizmo vieta, jeigu jos atitinka šios direktyvos prieduose nustatytus reikalavimus. Taigi, kadangi šiuose prieduose nepatikslinama, ar vairavimo mechanizmas turi būti kairėje, ar dešinėje, ar per vidurį, nacionalinės valdžios institucijos privalo registruoti lengvąjį automobilį neatsižvelgdamos į vairavimo mechanizmo vietą, jeigu visais kitais atžvilgiais automobilis atitinka minėtus reikalavimus. Minėta nuostata Direktyvos 70/311 struktūroje būtų betikslė, jei būtų laikoma, kad ja nėra siekiama panaikinti apribojimus, pagrįstus vien transporto priemonių, patenkančių į jos taikymo sritį, vairavimo mechanizmo vieta.

Akivaizdu, jog esant transporto priemonės vairui dešinėje pusėje, eismui vykstant dešiniąja kelio puse riboja vairuotojo regėjimo lauką, kai prasilenkiama dvipusio eismo kelyje, kiekviena kryptimi turinčiame po vieną eismo juostą. Tačiau, Teisingumo teismas padarė išvadą, jog iš Direktyvos 70/311 2a straipsnio ir Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė, jog šie sunkumai būtų tokie dideli, kad jais būtų pateisinami teisės aktai, draudžiantis eksploatavimą transporto priemonių, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje.

Dėl laisvo prekių judėjimo ribojimo, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnio nuostatas pažymėtina, jog su laisvu prekių judėjimu susijusios nuostatos taikomos valstybių narių kilmės prekėms, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esančioms iš trečiųjų šalių atvežtoms prekėms. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekė tampa nacionaline, kai yra importuota ir pateikta į rinką, o tai reiškia, kad importuotos naudotos transporto priemonės ir tos, kurios įsigyjamos vietoje, yra panašios arba konkuruojančios prekės.

SESV 36 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad „žmonių <...> sveikatos bei gyvybės apsaugos“ tikslas yra vienas iš pagrindų, leidžiančių pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimus, kurie yra kiekybiniai apribojimai ar lygiaverčio poveikio priemonės. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad minėtas tikslas – netgi svarbiausias iš interesų, ginamų šia leidžiančia nukrypti nuostata. Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nesant suderintų taisyklių, leidžiančių užtikrinti žmonių sveikatos ir gyvybės apsaugą, valstybės narės turi nuspręsti dėl šios apsaugos užtikrinimo lygio ir priemonių jam pasiekti, tačiau suteikta diskrecija vis dėlto turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į Sutartyje nustatytus apribojimus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos kompetentingų institucijų atsisakymas registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje prieštarauja 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių duomenų. Kaip jau išanalizuota aukščiau, šios aplinkybės nustatytos 2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimu byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12.

Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis, įtvirtinta, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Visgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. prejudicinis sprendimas byloje Pfeiffer ir kt. (C-397/01, C-403/01), 103 p., 1991 m. lapkričio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Francovich ir kt. (C-6/90 ir C-9/90), 11 p., 2002 m. liepos 11 prejudicinis sprendimas byloje Marks & Spencer (C-62/00), 25 p.). Tačiau atvirkštinis atvejis – kai valstybės institucijos nori remtis direktyvomis prieš piliečius – nėra galimas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1986 m. vasario 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Marshall (152/84), 48 p.; 1987 m. spalio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Kolpinghuis Nijmegen (80/86), 10 p., 1994 m. liepos 14 d. prejudicinis sprendimas byloje Faccini Dori (C-91/92), 20 p.; 2004 m. sausio 7 d. prejudicinis sprendimas byloje Wells (C-201/02), 56 p.; minėto prejudicinio sprendimo byloje Pfeiffer ir kt. 108 p., 2010 m. sausio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Kücükdeveci (C-555/07), 46 p.).

Be kita ko, pažymėtina, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdami į direktyvų tikslus. Tačiau kartu šis įpareigojimas negali paneigti bendrų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisės sudedamoji dalis, ypač teisinio saugumo ir lex retro non agit (teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį) principų. Nacionalinio teismo pareiga atsižvelgti į direktyvos turinį aiškinant savo nacionalinės teisės nuostatas yra apribota, kalbant konkrečiai, kai toks aiškinimas gali lemti, kad remiantis direktyva ir nesant priimto jos perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymo būtų nustatyta ar sugriežtinta asmenų, kurie pažeidžia direktyvos nuostatas, baudžiamoji atsakomybė (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. prejudicinis sprendimas byloje Knud Grøngaard ir Allan Bang (C-384/02), 29-30 p., minėto prejudicinio sprendimo byloje Kolpinghuis Nijmegen 12-13 p.).

Vadovaujantis Saugaus eismo įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintu vienu iš eismo saugumo užtikrinimo principų, būtent valstybės pareiga yra sudaryti saugias ir vienodas visiems eismo dalyviams dalyvavimo eisme sąlygas, o eismo dalyvių pareiga – žinoti ir laikytis valstybės nustatytos tvarkos. Eismo saugumas taip pat yra užtikrinamas priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus, vykdant valstybinę įstatymų ir kitų eismo saugumo užtikrinimą reguliuojančių teisės aktų vykdymo priežiūrą ir kontrolę (Saugaus eismo įstatymo 6 str. 1 d. 3 ir 8 p.).

Atsižvelgiant į nurodytą Teisingumo Teismo, Vyriausiojo administracinio teismo praktiką susidariusioje situacijoje, konstatuotina, kad 2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismui priėmus sprendimą byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12 ir nustačius, jog Lietuva neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 70/311/EEB 2a straipsnį, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB (Pagrindų direktyva) 4 straipsnio 3 dalį bei pagal SESV 34 straipsnį ir nesant priimto jų perkėlimo į nacionalinę teisę, taikytinos ES teisės nuostatos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą ir atlyginti transporto priemonių nuvertėjimą susidariusias dėl atsakovo kaltės, kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis transporto priemonėmis pagal jų tikslinę paskirtį. Toks pareiškėjo prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį, terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis (CK 6.271 str. 2 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-330/2008).

Priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas pagrįstai taikė nacionalinės teisės nuostatus, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, t.y. Lietuvos Respublikoje eismas vyksta dešiniąja kelio puse (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-1654 redakcija). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustatė, kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tuos, kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurie pagal konstrukciją ir įrangą yra skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti. Šis draudimas nebuvo netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje (2000 m. spalio 12 d. Nr. VIII-2043 įstatymo redakcija). Aiškinant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2192 redakcija), 2 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1256 redakcija), 3 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-1654 redakcija), 16 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. Nr. VIII-2043 įstatymo redakcija) nuostatas teleologiniu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad šiomis teisės normomis nėra reguliuojama transporto priemonių tipo patvirtinimo sistema, tačiau, siekiant užtikrinti eismo saugumą, tuo apsaugant eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, yra nustatomas draudimas eksploatuoti Lietuvos Respublikoje transporto priemones, kurios yra pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje.

Kaip matyti iš aukščiau išanalizuotų tiek ES, tiek ir Nacionalinių teisės nuostatų, institucija, šiuo atveju VĮ Regitra pagrįstai taikė Nacionalinės teisės normas, kadangi asmenys gali direktyvomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku, tačiau atvirkštinis atvejis – kai valstybės institucijos nori remtis direktyvomis prieš piliečius – nėra galimas. Taigi sprendžiant neturtinės žalos, transporto priemonių nuvertėjimo atsiradimo priežastis teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos bei transporto priemonių nuvertėjimo atsiradimo. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjai įsigydami transporto priemones, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje taip pat turėjo įvertinti situaciją, teisinį reguliavimą ir rizikos faktorius.

Esant išdėstytoms aplinkybėms skundas dalyje dėl sprendimo, atsisakyti vykdyti prašymą Nr. 10690731, 10690768 ir 10692086 įregistruoti 2013 metų laidos Nissan „Juke" VIN SJNFBAF15U6413475, įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320 VIN WDB2200652A297944, įvežtą iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor VIN WDB1714452F239417, įvežtą iš Didžiosios Britanijos panaikinimo, tenkintinas. Skundo dalis dėl neturtinės žalos ir transporto priemonių nuvertėjimo priteisimo atmestina.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimo išlaidas.

ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjų prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas išlaidų pagrindimas (ABTĮ 45 str.).

Pareiškėjams išaiškintina, kad ABTĮ 45 str. 1 d. atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas jie gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsniu, teismas

nusprendė:

Skundą tenkinti dalinai.

Panaikinti sprendimus atsisakyti vykdyti prašymus Nr. 10690731, 10690768 ir 10692086 įregistruoti 2013 metų laidos Nissan „Juke" VIN SJNFBAF15U6413475, įvežtą iš Vokietijos Federacinės Respublikos, 2002 metų laidos Mercedes Benz S320 VIN WDB2200652A297944, įvežtą iš Airijos Respublikos bei 2010 metų laidos Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) Kompressor VIN WDB1714452F239417, įvežtą iš Didžiosios Britanijos.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Natalja ZelionkienėGintaras ČekanauskasAsta Urbonienė