- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-22
- Bylos Nr.
- A-146-632-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl moralinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas R. S. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 5), kuriuo teismo prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą – 11 000 litų ir įpareigoti Marijampolės pataisos namus visus išvykstančius ir atvykstančius asmenis maitinti valgykloje.
Paaiškino, kad atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau ir - Pataisos namai). 2007 m. gruodžio 11 d. apie 12 val. 20 min. buvo konvojuotas iš Kauno tardymo izoliatorius į Pataisos namus. Pareigūnams atlikus asmens kratą ir liepus eiti į būrius nuėjęs į savo būrį, pasidėjęs daiktus, po to ėjęs į valgyklą, nes buvo laikas, skirtas pietauti jo lokaliniam sektoriui. Praleidimo punkte jį sustabdė prižiūrėtojas, neleido eiti pietauti motyvuodamas tuo, kad pasibaigęs jo būrio maitinimo laikas. Prižiūrėtojui paaiškino, kad papietauti nespėjo ne dėl savo kaltės, o dėl to, jog iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo atvežtas į Marijampolės pataisos namus baigiantis pietų laikui. Prižiūrėtojas paskambino Pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui, tačiau ir po šio pokalbio jam neleido eiti pavalgyti. Pareiškėjas teigė ėjęs į valgyklą nepasibaigus jo lokalinio sektoriaus maitinimui. Ši situacija turėjo būti užfiksuota stebėjimo kamerų, o atsakovas privalėjo saugoti laikmenas.
Pareiškėjas teigė dėl Pataisos namų administracijos veiksmų neduodant jam pietų patyręs dvasinius išgyvenimus, nežmonišką elgesį, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, kankinimą. Atėmus teisę papietauti buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir 29 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija)1 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 173 straipsnio 4 dalies ir 7 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 2 dalies, 4 dalies, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr.14 1.2 punkto, Teisingumo ministro įsakymo „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ 1.2 punkto, Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo tvarkos 20, 24, 31 punktų bei Nuteistųjų maitinimo organizavimo taisyklių 22, 27, 34 punktų reikalavimai.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, jog 2007 m. gruodžio 11 d. konvojus į Marijampolės pataisos namus atvyko apie 11 val. 55 min. R. S. 12 val. 20 min. buvo atlikta asmens krata. Jo daiktai buvo patikrinti ir 12 val. 25 min. jis buvo išleistas į gyvenamąjį sektorių 11-me būryje. Paaiškino, kad savo būrį nuteistasis gali pasiekti per 1-2 minutes. 11-o būrio maitinimas pagal grafiką trunka nuo 12 val. 30 min. iki 12 val. 50 min., todėl nuteistasis R. S. galėjo nuvykti į valgyklą, kaip tai numato nuteistųjų maitinimo grafikas. R. S. kreipėsi į budėtoją jau pasibaigus maitinimo laikui. Budėtojas, įvertinęs susidariusią situaciją priėmė sprendimą, jokių išimčių nuteistajam nedaryti, kadangi nuteistasis turėjo pakankamai laiko papietauti.
Paaiškino, kad laiką kada konvojus atveža nuteistuosius fiksuoja tik stebėjimo kameros. Patikrinus 2007 m. gruodžio 11 d. kamerų laikmenas nustatyta, jog 12 val. 25 min. pareiškėjas buvo išleistas į lokalinį sektorių, kalinių maitinimas prasidėjo už 5 min. Taigi, pareiškėjas turėjo spėti papietauti, tačiau kažkur užtruko.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo pažeistos teisės gauti pietus. Pažymėjo, kad pataisos namai yra specifinė įstaiga, kurios veikla yra griežtai reglamentuota, nuteistojo teisės ir pareigos nustatytos specialiųjų įstatymų, nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų – maitinimo organizavimo taisyklių.
Teismas pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas nebuvo į Marijampolės pataisos namus naujai atvežtas nuteistasis, jam buvo žinoma laivės atėmimo bausmės įstaigos tvarka, įskaitant ir jo būriui skirtą pietų laiką ( nuo 12.30 iki 12.50 val.). Remdamasis teismo posėdyje apklaustų liudytojų Š. K., K. S., E. Z., S. M., A. T. parodymais teismas padarė išvadą, kad R. S. į lokalinį sektorių atėjo apie 12 val. 30 min. ir tik apie 12 val. 50 min. ėjo pietauti. Nuo R. S. grįžimo į lokalinį sektorių iki atėjimo prie praleidimo posto praėjo maždaug pusė valandos dėl to, kad pareiškėjas norėjo išsikrauti daiktus. Aplinkybę, kad R. S. po jo asmens ir daiktų apžiūros atėjęs į lokalinį sektorių apie 12 val. 30 val. ir žinodamas vidaus tvarkos reikalavimus, turėdamas pakankamai laiko nueiti į valgyklą nustatytu laiku, nepasinaudojo šia galimybe, teismas vertino kaip paties pareiškėjo neatsakingumą.
Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų būtina sąlyga – neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas nurodė negalįs kaltinti pareigūno, neleidusio į valgyklą, kadangi yra administracija, kuri privalo užtikrinti tinkamas bausmės atlikimo sąlygas (b. l. 59). Teismas konstatavo, jog Pataisos namų pareigūnas neleido R. S. eiti pietauti vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklės (toliau – ir Taisyklės), bei remiantis šiomis Taisyklėmis Marijampolės Pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-97 patvirtinta Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo tvarka (toliau ir – Maitinimo organizavimo tvarka).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pasekmės pareiškėjui atsirado dėl jo paties neveikimo – turėdamas pakankamai laiko, nepasinaudojo teise papietauti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nagrinėdamas bylą teismas neteisėtų veiksmų ar neveikimo nenustatė. Teismas pažymėjo, kad Maitinimo organizavimo tvarka nenumato išimčių gauti papildomą maisto davinį, draudžia išnešti maistą iš valgyklos, išskyrus atvejus, kai nuteistieji su konvojumi išvežami iš Pataisos namų (tokiu atveju jiems atskirai įpakuojama maisto produktų). Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas, nurodymas laikytis pataisos įstaigos dienotvarkės ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu bausmių vykdymu.
Teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmai buvo neteisėti ir pasekmės atsirado dėl pareiškėjo nerūpestingumo, todėl priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti pareiškėjo minimų Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir Teisingumo ministro įsakymų reikalavimai, susiję su nuteistųjų maitinimu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatos.
Remdamasis aptartais argumentais teismas priėjo prie išvados, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai teisėti, nėra vienos iš būtinų sąlygų atsirasti civilinei atsakomybei, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad keldamas reikalavimą įpareigoti atsakovą visus išvykstančius ir atvykstančius asmenis maitinti valgykloje, pareiškėjas gina viešąjį interesą, neturėdamas tam kitų kalinių įgaliojimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punktu.
III.
Pareiškėjas R. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo tas pačias faktines aplinkybes, kurias buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t.y. kad 2007 m. gruodžio 11 d. apie 12 val. 20 min. buvo konvojuotas iš Kauno tardymo izoliatorius į Marijampolės pataisos namus, kur jam nebuvo leista papietauti.
Šalies argumentai
Apeliantas remiasi liudytojų Š. K., K. S. ir E. Z. parodymais ir nurodo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. lokalinis sektorius skambučiu buvo pakviestas pietų ne 12 val. 30 min., kaip yra numatyta pagal grafiką, o anksčiau. Teigia, kad iš liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, į valgyklą jis ėjo pavalgymui skirtu laiku, t.y. tarp 12 val. 30 min. - 12 val. 50 min. Mano, kad teismas nagrinėdamas bylą nebuvo objektyvus, nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje numatytais reikalavimais, neteisingai interpretavo liudytojų parodymus, todėl teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, pažeisti šio įstatymo 86 straipsnio reikalavimai, taip pat jo teisė į teisingą teismą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimo į R. S. apeliacinį skundą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog 2007 m. gruodžio 11 d. apie 12 val. 20 min. konvojui jį etapavus iš Kauno tardymo izoliatorius į Marijampolės pataisos namus, šių Pataisos namų administracija jam neleido papietauti, dėl to jis patyręs dvasinius išgyvenimus, nežmonišką elgesį, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, kankinimą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius pareiškėjo nurodytos įstaigos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Marijampolės pataisos namai pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistojo laisvės atėmimu teisinė padėtis savaime sukelia jam tam tikrus įstatymais numatytus teisių ir laisvių apribojimus. Šio Kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Prie tokių reikalavimų priskirtini reikalavimai laikytis patvirtintos maitinimo organizavimo tvarkos.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas, teigdamas jog atsakovą atstovaujantys Marijampolės pataisos namai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir 29 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 1 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 173 straipsnio 4 dalies ir 7 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 2 dalies, 4 dalies, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr.14 1.2 punkto, Teisingumo ministro įsakymo „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ 1.2 punkto, Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo tvarkos 20, 24, 31 punktų bei Nuteistųjų maitinimo organizavimo taisyklių 22, 27, 34 punktų reikalavimus, ir prašydamas priteisti 11 000 Lt neturtinę žalą, jo nurodytų teisės aktų pažeidimus sieja ir neturtinę žalą kildina iš vienkartinio, pasak jo, neteisėto Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmo – neleidimo papietauti 2007 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui grįžus į Pataisos namus iš Kauno tardymo izoliatoriaus.
Atsakovo atstovas neneigia, kad minėtą dieną pareiškėjui nebuvo leista papietauti, tačiau teigia, kad taip įvyko dėl paties pareiškėjo kaltės, nes jis nesilaikė jam žinomos Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr.4/07-97 patvirtintos Maitinimo organizavimo tvarkos 20, 24 punktų reikalavimų bei patvirtinto Nuteistųjų maitinimo grafiko, kuriais 11-ajam būriui pietų maitinimas nustatytas nuo 12.30 iki 12.50 val., šiuo laiku papietauti nenuvyko, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas neneigia žinojęs Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo organizavimo tvarką bei grafiką, kurio turėjo laikytis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, bylos šalių paaiškinimus, priėjo išvadą, kad atlikus asmens kratą pareiškėjas į gyvenamąjį sektorių 11-me būryje buvo įleistas apie 12.25 val., todėl turėjo pakankamai laiko papietauti pagal nustatytą grafiką (nuo 12.30 iki 12.50 val.). Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka. Pareiškėjo prašytų apklausti liudytojų Š. K., K. S., E. Z. parodymai patvirtina tik pareiškėjo nurodytą ir atsakovo atstovo neginčijamą aplinkybę, jog pareiškėjui minėtą dieną nebuvo leista papietauti, tačiau nėra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo veiksmus neteisėtais, nes minėti asmenys apie priežastis, dėl kurių 2007 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui nebuvo leista papietauti, teismui jokios informacijos nesuteikė. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos galėjo ar turėjo pagrindo abejoti dėl liudytojų S. M., A. T., parodymų objektyvumo. Tokių abejonių nepareiškė ir apeliantas, priešingų įrodymų nepateikė. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų byloje nenustatyta.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymus dėl įrodymų (vaizdo įrašų) išreikalavimo, taip pat dėl jo nurodytų liudytojų Š. K., K. S., E. Z. apklausos. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas šių liudytojų, taip pat liudytojais apklaustų Pataisos namų darbuotojų parodymus vertino kartu su visų bylos įrodymų visuma, neišskiriant ir pareiškėjo paaiškinimų, pagal ABTĮ 57 straipsnio taisykles ir savo išvadas sprendime motyvavo pagal šio įstatymo 86 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Todėl apelianto argumentas, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą nėra pagrįsta jokiais konkrečiais argumentais ar įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindinė sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti - neteisėti valdžios institucijos veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo argumentai, jog 2007 m. gruodžio 11 d. negavęs pietų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nežmonišką elgesį, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, kankinimą, yra abstraktaus pobūdžio. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš vienkartinio atsakovo veiksmo. Pagal Nuteistųjų maitinimo grafiką pareiškėjo būriui vakarienė numatyta nuo 17.30 iki 17.45 val. Pareiškėjas neteigia, jog atsakovo atstovas jam neleido gauti vakarinę. Taigi pareiškėjo nurodyta jam nemaloni fiziologinė būklė, jog jis negavo pietų, tęsėsi trumpai (apie 5 valandas).
Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu, nustatančiu, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą, elgiamasi, ar jis baudžiamas, taip pat jį atitinkančiomis Konstitucijos 21 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoti tokius pažeidimus nėra pagrindo. Pagal tarptautinę teisę kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja, kitokiu nežmonišku elgesiu pripažįstamas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką fizinių ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundėsi dėl vienkartinio, trumpai trukusio veiksmo.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.