Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusio D. P. įstatyminės atstovės L. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Proceso išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. U. buvo kaltinama tuo, kad 2016 m. balandžio 25 d. apie 12.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ grupės prausykloje, tyčia sugriebdama už rūbų rankų pirštais ir nagais sužalojo mažametį D. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., padarydama nubrozdinimus kaklo ir krūtinės kairiame šone, sukėlusius nukentėjusiajam D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.

6.1. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas kai kurių liudytojų (L. P., D. V., S. Š., R. Š., M. Š., A. Š.) parodymus neva vertino selektyviai, tačiau, kokios šių liudytojų nurodytos aplinkybės priimant teismo nuosprendį nebuvo vertinamos, nenurodoma. Teigia, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esantys įrodymai (tarp jų ir liudytojų parodymai), nesudaro absoliučiai jokio pagrindo išvadai, kad ginčo atveju būtų nustatyti tiek objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (mušimas ar kitoks smurtavimas), tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (tyčia).

6.3. Pažymi, jog apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos duotiems parodymams ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo duotus parodymus. Išteisintosios ir jo gynėjo nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Nurodo, kad 2016-05-02 vykusios D. P. apklausos metu, pastarasis nenurodė ir nepaaiškino aplinkybių, kaip įvyko įvykis, kada nukentėjusiajam atsirado įbrėžimai. Tai, jog nukentėjusysis D. P. negali pateikti daugiau įvykio detalių ir paaiškinti, kaip viskas įvyko, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu atlikta psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė. Teismo posėdyje apklausta ekspertizę atlikusi teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. paaiškino, kad: „D. P. abejotinai gali suteikti informaciją, kaip vyko ta diena, jog niekada nebuvo vieno ir aiškaus atsakymo, nes yra tokia jo kalba: nepakankamai išsivysčiusi. Jo intelektas nėra aukštas, kad galėtų laisvai ir aiškiai pasakoti. Pats D. neįvertins, ar tai tyčia, ar ne tyčia. Realiai jis mažai atskleidė aplinkybių. Pilnas vaizdas nesusidėlioja iš jo parodymų. Įsimenami patys svarbiausi įvykiai. Tas įbrėžimas buvo jam emociškai reikšmingas. Būtent įbrėžimo momentas, apie kitą momentą, t. y. apie nugriuvimą jis nekalba. Jeigu būtų buvęs griuvimas, galima manyti, kad tai nėra jam svarbi aplinkybė, kaip kad tas įbrėžimas“.

6.3.1. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiajam D. P. yra diagnozuotas mišrus specifinis raidos sutrikimas (Ligos kodas (duomenys neskelbtini)), jog tokios ligos požymiai, o būtent kalbos, mokymosi ir/ar judesių raidos sutrikimas, taip pat leidžia teigti, jog nukentėjusysis negali objektyviai duoti parodymus apie įvykį ir jo aplinkybes, t. y. kaip viskas įvyko.

6.3.2. Išteisintosios ir jo gynėjo nuomone, tiek paties D. P. apklausos metu nurodytos aplinkybės, tiek Ekspertizės akte nurodytos išvados, tiek teismo posėdžio metu ekspertės A. Š. nurodytos aplinkybės, taip pat ir nukentėjusiajam nustatyta liga ir jos požymiai, neabejotinai leidžia teigti, jog nukentėjusysis negalėjo ir negali duoti parodymų apie įvykį, taip pat jo neva paaiškintos aplinkybės neleidžia spręsti apie nusikalstamos veikos, kurios padarymu yra kaltinama E. U., sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus. Mano, jog nukentėjusiojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš viso negali būti laikomi įrodymais šioje byloje, nes kaip matyti iš 2016-05-02 apklausos protokolo, jame yra pažymėta, kad nukentėjusiojo paaiškinimai užfiksuoti iš psichologės žodžių.

6.3.3. Pažymi, kad BPK 183 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. Nurodo, jog D. P. apklausos metu praktiškai visi vaikui užduodami klausimai buvo menantys. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad vaikas turėjo kalbos negalią, apklausą atlikusi V. Š. uždavinėjo ne tik menamus klausimus, tačiau net ir rankų gestais (sutartiniais ženklais) nukreipė apklausiamąjį į atsakymus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nurodė, kad peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad apklausos metu nepilnamečiui užduodami klausimai buvo menami, sutartiniais ženklais nukreipiama į apklausos tikslą. Pažymi, jog aplinkybę, kad klausimai buvo menami, patvirtina ir tai, kad 2017-12-05 teismo posėdyje apklausta psichologė V. Š., kuri atliko vaiko apklausą ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad žinojo, dėl ko vaikas bus apklausiamas, jog apie įvykį pirmiausia sužinojo iš spaudos. Mano, kad įvertinus tai kas nurodyta, Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai priimdami 2018 m. sausio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį visapusiškai ir objektyviai įvertino nukentėjusiojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie dėl aukščiau nurodytų priežasčių netgi negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

6.4. Nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas neturėjo pagrindo vertinti liudytojos L. P., t. y. nukentėjusiojo mamos, parodymų kritiškai. Pažymi, kad L. P. parodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai. Taip pat atkreipia dėmesį į pačios mamos elgesį po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme. Nurodo, kad nukentėjusiojo mama L. P. į policiją ir į medikus kreipėsi tik kitą dieną po įvykusio įvykio ir po to, kai pamatė įbrėžimus ant sūnaus kaklo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mama įbrėžimus pastebėjo grįžus vaikui namo, t. y. 2016-04-25, apie 17 val. Tuo tarpu tiek į policiją, tiek į medikus kreipėsi tik 2016­-04-26, ir tik po to, kai 2016-04-25 vakare, po 20 val. L. P. paskambino E. U. bendradarbė R. J., kuri nuolatos konfliktavo su visomis bendradarbėmis, įskaitant ir kaltinamąją E. U. ir kuri, tikėtina, nukentėjusiojo mamai L. P. papasakojo nebūtų dalykų apie E. U. (kaip matyti iš straipsnio pavadinimo „Nori perspėti tėvus: apdraskytą vaiką rado klykiantį tualete“, publikuotą naujienų portale (duomenys neskelbtini), R. J. L. P. pasakojo, kad vaikas yra pusplikis klupdomas, auklėtoja jį grubiai stumdo, kad vaikas pamatęs E. U. iš baimės eidavo keturiomis ir pan.), nors nei viena iš teismo posėdyje liudijusių kolegių nenurodė, kad E. U. netinkamai elgiasi su vaikais, įskaitant nukentėjusįjį D. P.. Pažymi, kad L. P. ikiteisminio tyrimo metu, t. y. praėjus beveik metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, papildė savo duotus parodymus nurodydama, kad sužalojimai neva buvo padaryti ir ant žando, nors nei gydytoja M. Š. (medikė vaiką apžiūrėjo sekančią dieną), nei specialistas J. S., nei visos tą dieną dirbusios kaltinamosios kolegės nematė absoliučiai jokių sužalojimų ant vaiko žando. Pažymi ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. P. siekė papildyti bylos medžiagą daiktiniu įrodymu – megztiniu, kurį sūnus D. P. neva vilkėjo įvykio dieną, teigdama, kad per tokį megztinį rankų nagais ir pirštais negalėjo būti padaryti tokie įbrėžimai, nors 2017-08-04 teismo posėdyje apklausiamas specialistas J. S. paaiškino, kad tokie sužalojimai, kokie buvo ant D. P. kaklo ir raktikaulio galėjo atsirasti taip, kaip nurodė E. U., t. y. gaudant vaiką ir auklėtojos pirštams ir nagams kontaktuojant su kūnu per megztinio medžiagą. Tačiau kaip paaiškėjo vėliau, apklausus liudytojus ir kaltinamąją tai buvo netgi ne tas megztinis, kurį D. P. vilkėjo įvykio dieną. Teigia, jog tokie nukentėjusiojo įstatyminės atstovės L. P. veiksmai kelia nemažai abejonių, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip būtent juos ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

6.5. Išteisintoji E. U. ir jos gynėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Šiaulių apylinkės teismas spręsdamas dėl kaltinamosios E. U. kaltės nekreipė dėmesio į tai, kad jos veiksmai prieš ir po įvykio neva prieštarauja jos parodymams. Pažymi, kad E. U. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs – auklėtoja E. U. gaudė slystelėjusį ugdytinį D. P. ir gaudydama galėjo įbrėžti vaikui. Nurodo, kad prokurorės teigimu aplinkybė, kad E. U. apie tai, kad vaikas nukrito, galimai susitrenkė galvą, nepranešė nei medicinos darbuotojai, nei darželio administracijai, nei ją pakeisti atėjusiai socialinei darbuotojai R. J., ir tai, neva, patvirtina subjektyvią nusikalstamos veikos pusę – tyčią. Atkreipia dėmesį į tai, kad nepranešimas nurodytiems asmenims jokiais būdais nepatvirtina tyčios, juolab, kad kaip ir nurodė apklausiama teismo posėdyje E. U., ji apžiūrėjo nuvirtusio vaiko galvą, ji nebuvo sužalota, jokio guzo nebuvo ir, kaip atrodė auklėtojai, vaikas neužsigavo, „sėkmingai“ nugriuvo. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio dieną nukentėjusysis D. P. vilkėjo megztinį su aukštu kaklu, tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, sužalojimai D. P. buvo padaryti ant kairės pusės kaklo (žemyn nuo ausies, kur kaklą dengia aukšta megztinio apykaklė) ir ant raktikaulio (kurį dengia pats megztinis). Pažymi, kad visos byloje apklaustos lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos patvirtino, jog taip paprastai D. P. sužalojimai nebuvo matomi. Tuo tarpu, pasak išteisintosios ir jos gynėjo, pats vaiko griuvimo faktas buvo dinamiškas, truko vos kelias sekundes, kaltinamoji ir nukentėjusysis patyrė stresą, abu buvo susijaudinę, o kaltinamajai svarbiausia buvo, kad vaikas nesusitrenktų virsdamas ir objektyviai kaltinamoji nesuvokė ir negalėjo suvokti įbrėžimų mąsto. Teigia, kad nors kaltinamoji ir nurodė, kad po D. P. griuvimo ant kaklo buvo įbrėžimas, tačiau auklėtoja jo nesureikšmino, kadangi ją išgąsdino pati griūtis ir grėsmė D. P. susižaloti smarkiau nei pats įbrėžimas. Teigia, jog akivaizdu, kad auklėtoja visiškai pagrįstai išgąsdinta vaiko griūties nesureikšmino įbrėžimo. Juolab, kad visas įbrėžimas (tiek ant kaklo, tiek ant raktikaulio), kaip ir nurodė liudytojai, nesimatė. Tuo tarpu, kaip ir nurodė E. U. teismo posėdžio metu, kad visus įbrėžimus pamatė tik kitą dieną internete (paaiškiname apeliacinės instancijos teismui, kad nukentėjusiojo mama L. P. fotonuotrauką su D. P. įbrėžimais buvo patalpinusi socialiniame tinkle Facebook, iš kur vėliau šią fotonuotrauką pašalino) ir tik tada suvokė, kas nutiko ir kokio masto yra įbrėžimai, apie kuriuos išvakarėse, t. y. 2016-04-25 apie 17 val. paskambinusi užsiminė nukentėjusiojo mama L. P.. Pažymi, jog analogiškai pasisakytina ir dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių apie tai, kad auklėtoja E. U. buvo susijaudinusi. Po tokio įvykio, t. y. po to, kada neklausantis, besimuistantis ir priešgyniaujantis vaikas griūva ir jį tenka gaudyti, tuo pačiu išsigąstant, kad vaikas nesusižalotų, kiekvienas protingas asmuo susijaudintų ar susinervintų tokioje situacijoje.

6.6. Teigia, kad apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas ypatingą dėmesį turėjo sutelkti vertindamas kaltinamosios parodymų nuoseklumo bei patikimumo aspektą ir kad neva kaltinamoji tikslino savo parodymus derindama juos prie byloje esančios informacijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad E. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuosekliai davė tokius pačius parodymus ir visada nurodė tokias pačias aplinkybes apie įvykio dieną ir absoliučiai jokie parodymai nebuvo keičiami ar derinami, kaip bandoma teigti apeliaciniame skunde. Priešingai – apeliaciniame skunde nurodant absoliučiai nereikšmingas aplinkybes (pvz., kaip nukentėjusysis atėjo ar buvo atvestas į prausyklą, ir pan.) yra bandoma „pritempti“ tokiu būdu bandant įrodyti E. U. kaltę, kurios ginčo atveju nėra, kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kaltinamosios reakcija toje situacijoje padėjo išvengti rimtesnių sužalojimų ir tokiu būdu E. U. veiksmai D. P. atžvilgiu nelaikytini tyčiniais veiksmais, siekiant sukelti fizinį skausmų.

6.7. Nurodo, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog E. U. padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą veikdama netiesiogine tyčia. Teigia, kad nukentėjusiojo D. P. griūtis prausykloje ir E. U. pastangos sugauti griūnantį vaiką truko tik akimirksnį, t. y. visas veiksmas įvyko labai greitai ir kaip pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pats griuvimo ir įbrėžimo faktas buvo dinamiškas, truko vos kelias sekundes. Pažymi, kad auklėtoja E. U. D. P. griūnant ne tik, kad nesuvokė, jog griebia vaiką ties kaklo-pečių sritimi (svarbiausia buvo sugauti vaiką, kad pastarasis neužsigautų), bet ir akivaizdžiai negalėjo suvokti padarinių, kad sukels vaikui skausmą. Priešingai – auklėtojos veiksmai (gaudymas) buvo nukreipti į visiškai kitą tikslą ir padarinius (skausmo/sužalojimo išvengimą).

7. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą L. P. ir atstovė advokatė V. Pluščiauskienė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti civilinį ieškinį, išteisintoji E. U. ir jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

8.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

8.2. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo prokurorė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

9.1. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nuosprendyje daugiausia dėmesio skyrė kaltinamosios E. U. prieštaringiems parodymams, jog liudytojų L. P., D. V., S. Š., R. Š., M. Š. parodymus, psichologės ekspertės A. Š. paaiškinimą, vertino selektyviai – rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuri neprieštaravo kaltinamosios parodymams, jog nevertino nukentėjusiojo mažamečio D. P., liudytojų R. J., O. V. M., L. B. parodymų, nepasisakė dėl Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-12/2016, neatsižvelgė ir nesigilino į psichologės V. Š., psichologės ekspertės A. Š. paaiškinimus.

9.1.1. Lyginant išteisintosios E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės skundo argumentais, jog teismas išteisindamas E. U. rėmėsi jos prieštaringais parodymais. Viso proceso metu E. U. nuosekliai paaiškino įvykio faktines aplinkybes, t. y. kokiomis aplinkybėmis ji galėjo sužaloti nukentėjusįjį D. P.. Ji parodė, kad su vaikais grįžus iš lauko į grupę, D. nusirengė paskutinis, nesivalė batų. Kiti vaikai nuėjo praustis. D. praustis nenorėjo, rodė jai rankas, leisdamas suprasti, kad rankų nesiplaus. Vaikai nuėjo valgyti, todėl ji ragino D. nusiplauti rankas ir eiti su vaikučiais valgyti. D. išėjo iš prausyklos ir atsitūpė už lovų. Kiti vaikai tuo metu valgė. Sakė, kad eitų plautis rankų, jis pasimuistė, leido paimamas už rankų. Ji ragino D. nusiplauti rankas ir eiti valgyti. Pati nuėjo prie mažosios kriauklės, nusiplovė rankas ir paragino tai padaryti D.. Tada D. atbėgo prie kriauklės ir bėgdamas slystelėjo, t. y. jis prabėgo pro ją, tada sukosi ir beveik šonu krito ant žemės. Ji čiupo D. ranka už megztinio šono, ties kairės pusės kaklu ir petimi, o kita ranka atsirėmė į sieną, kad pati nenugriūtų. D. nugriuvo ant žemės labiau šonu, nei nugara. Ji išsigando, puolė žiūrėti, ar jis neprasiskėlė galvos. Jokių sužalojimų galvoje nebuvo, o kad galėjo atsirasti įbrėžimai kakle, ji sužinojo vakare, kai jai paskambino D. mama. Po to, kai D. nugriuvo, ji matė jo kakle rausvą brūkšnelį, tačiau to nesureikšmino, nes labiau bijojo, kad D. nebūtų susižalojęs galvos. Taip pat E. U. paaiškino, kad D. dar prieš griūnant pradėjo verkti, todėl ji nesuprato, ar jam skaudėjo. Dar labiau pradėjo verkti, kai ji pasakė D., jog skambins jo mamai ir pasakys kaip jis elgiasi. Paskambino D. mamai ir papasakojo apie viso pusdienio D. elgesį. Kadangi ji nejuto, jog D. padarė sužalojimus, apie tai jo mamai nepasakė. Neneigia, kad išėjusi iš prausyklos galėjo kolegėms pasakyti, jog įbrėžė dėl to, jog pastebėjo jo kakle rausvą brūkšnelį.

9.1.2. Išteisintosios E. U. nurodytas aplinkybes, kad D. neklausė auklėtojos, nenorėjo plautis rankų, nėjo į prausyklą, ožiavosi, patvirtino teisme apklaustos liudytojos D. V., S. Š., R. Š.. Paties įvykio, kokiomis aplinkybėmis D. buvo padaryti sužalojimai, šios liudytojos nematė. Jos tik patvirtino E. U. nurodytas aplinkybes, kad auklėtoja ne kartą ragino D. eiti į prausyklą ir nusiplauti rankas. Paėmusi D. už rankos nusivedė į prausyklą. Kas vyko pačioje prausykloje, liudytojos nematė. Liudytoja D. V. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai ji grįžo į grupę su maistu, auklėtoja buvo prausykloje su D.. D. verkšleno. Smarkaus jo verkimo negirdėjo. Liudytoja S. Š. parodė, kad prausykloje D. zyzė, verkė, jog D. pradėjo verkti, kai E. nuėjo jį pakviesti į grupę. Kai nuėjo auklėtoja į prausyklą, išgirdo verksmą, tačiau to verksmo nesureikšmino, nes per dieną tai būna ne vienas kartas. Liudytoja R. Š. parodė, kad prausykloje didelio triukšmo nebuvo, kad suprastų, jog ten kažkas labai vyksta. Girdėjo kaip D. niurzga. Verksmo didelio nebuvo. Buvo garsiau už niurzgėjimą, bet ne klyksmas. Trenksmo, bildesio negirdėjo. Auklėtoja išėjo iš prausyklos po to, kai girdėjo D. niurzgantį. Nors teisme apklausta liudytoja R. J. parodė, jog jai einant dirbti į grupę, jau prie durų girdėjo klyksmą, klyksmas sklido iš grupės tualeto, šie liudytojos parodymai paneigti anksčiau aptartų liudytojų ir pačios išteisintosios parodymais. Pažymėtina ir tai, jog liudytoja R. J. į grupę atėjo po to, kai E. U. jau buvo nusivedusi D. į prausyklą. Taigi, minėta liudytoja taip pat nematė kas vyko prausykloje tarp D. ir E. U.. Apklausta liudytoja L. P. patvirtino, kad jai skambino E. U. ir skundėsi dėl D. neklausymo, tačiau apie tai, kad D. griuvo, jog jam įbrėžė, jai nesakė.

9.1.3. Tai, kad išteisintosios E. U. ir apklaustų liudytojų parodymai dėl kai kurių aplinkybių, kurių, akivaizdu, tiek išteisintoji, tiek ir liudytojos negalėjo identiškai papasakoti, skiriasi, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad išteisintosios ir liudytojų duoti parodymai yra prieštaringi. Įvertinusi išteisintosios E. U. parodymus tiek atskirai, tiek juos lyginant tarpusavyje su anksčiau nurodytų liudytojų parodymais, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas aptartus įrodymus vertino selektyviai, jog rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kuri patvirtino išteisintosios keliamą versiją.

9.2. Išteisintoji E. U. teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad D. atbėgo prie kriauklės ir bėgdamas slystelėjo, t. y. jis prabėgo pro ją, tada sukosi ir beveik šonu krito ant žemės. Ji čiupo D. ranka už megztinio šono, ties kairės pusės kaklu ir petimi, o kita ranka atsirėmė į sieną, kad pati nenugriūtų. D. nugriuvo ant žemės labiau šonu, nei nugara. Ji išsigando, puolė žiūrėti, ar jis neprasiskėlė galvos. Jokių sužalojimų galvoje nematė, nejuto, kad D. įbrėžė. Šią išteisintosios nurodytą versiją patvirtino teisme apklaustas ekspertas J. S.. Ekspertas paaiškino, kad D. P. nustatytų sužalojimų (įbrėžimas kakle ir krūtinės kairiame šone) išsidėstymas atitinka E. U. nurodytas aplinkybes – D. P. paslydus, ji kaire ranka čiupo jam už megztinio ties kaklu ir petimi, t. y. griebiant kaire ranka D. P. už rūbų kairės rankos pirštai kontaktavo su D. P. kairės pusės kaklu ir krūtine. Įbrėžimas buvo padarytas nagais. Taip pat ekspertas paaiškino, jog per medžiagą galima padaryti įbrėžimą.

9.3. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. U. sugriebdama D. P. už rūbų rankų pirštais ir nagais padarė D. P. nubrozdinimus kaklo ir krūtinės kairiame šone. Šis įbrėžimo momentas buvo emociškai reikšmingas ir D. P., nes tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės metu parodė, kad auklėtoja nuskriaudė - su nagais brėžė į petį. Tokias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes parodė ir teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą L. P.. Ji teigė, kad apžiūrėjusi sūnų pamatė įbrėžimus kakle. Sūnus kalba sunkiai, bet ji supranta jo kalbą. Sūnus jai pasakė, kad jį stūmė ir brėžė. Ji paklausė sūnaus su kuo brėžė, jis pasakė, kad su nagais. Kaip jau ir buvo minėta, jog emociškai reikšmingas momentas D. P. buvo įbrėžimas, o griuvimo momentas, akivaizdu, jog D. P. neįsiminė ir jis apie tai nenurodė. Teisiamojo posėdžio metu apklausta psichologė ekspertė paaiškino, kad kai buvo užduotas klausimas, kas darželyje neklauso auklėtojos, vaikas pasakė, kad „brėžė čia“. Nurodė, kad kaire ranka nuo nugaros į priekį ir sakė „nagas, teta brėžė su nagu“. Parodė į lėlę baltais plaukais. Vaikas vis rodė, kad jam brėžė ir „šaukė, pyko, mušė“. Kitų aplinkybių jis neaiškino ir jie to jo neklausinėjo. Taip pat paaiškino, kad apklausos metu nebuvo vieno ir aiškaus atsakymo, nes vaiko kalba nėra pakankamai išsivysčiusi. Vaiko intelektas nėra aukštas, kad galėtų laisvai ir aiškiai pasakoti. Apklausos metu susidarė įspūdis, kad įvyko kažkas skaudaus vaikui.

9.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant kitų objektyvių įrodymų, remtis vien tik mažamečio nukentėjusiojo D. P., atsižvelgiant į D. P. būdingus ypatumus nurodytus Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės akto išvadose (t. 1, b. l. 83–91), psichologės ekspertės A. Š. paaiškinimus, parodymais ir daryti išvadą, jog E. U. tyčia sugriebė D. P. už rūbų rankų pirštais ir nagais jį sužalojo padarydama nubrozdinimus kaklo ir krūtinės kairiame šone, negalima. Kiti byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai yra tik išvestiniai, netiesioginiai, todėl turi būti vertinami itin atidžiai, juo labiau, kad pagal nukentėjusiojo mamos, liudytojų parodymus tik nustatyta, jog D. P. matėsi kakle įbrėžimai, tačiau šiais įrodymais nėra paneigta E. U. versija, jog ji siekdama išvengti sunkesnių padarinių, galimo susižalojimo griūnant, galėjo D. P. įbrėžti. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, išteisintosios versiją dėl sužalojimo mechanizmo patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas. Nors skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta apie D. P. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tai nepaneigia išvados, kad E. U. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, o konkrečiai – tyčios sužaloti nukentėjusįjį D. P.. Pažymėtina ir tai, kad nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl neatsargumo, o tai nėra kriminalizuota veika.

9.5. Apylinkės teismas pagrįstai negrindė E. U. kaltės liudytojų R. J., O. V. M., L. B. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai nepaneigia E. U. nurodytos versijos, kad nukentėjusiam D. P. ji galėjo įbrėžti, kai D. P. slydo ir griuvo, o ji bandė jį sulaikyti bijodama, kad jis nesusižalotų. Kaip jau buvo minėta, liudytoja R. J. į grupę atėjo po to, kai E. U. jau buvo nusivedusi D. į prausyklą ir kas vyko prausykloje ji nematė, tik vėliau, kai vaikai kėlėsi po pietų miego, pamatė įbrėžimo žymes D. ant kaklo ir apie tai informavo mamą. Liudytojai O. V. M. buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, tačiau vėliau jai buvo pareikštas nušalinimas. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja L. B. parodė, kad ji vairuoja taksi automobilį ir 2016-04-26 ryte vežė L. P. su vaiku.

10. Nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas padaręs išvadą, jog sužalojimas D. P. padarytas siekiant išvengti rimtesnių padarinių, t. y. E. U. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, turėjo baudžiamąją bylą nutraukti nutartimi.

10.1. Pažymima, jog būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad, siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog E. U. siekdama sulaikyti D. P., kad šis nukritęs nesusižalotų galvos, griebė jam už rūbų, tačiau nenumatė, jog rankų pirštais ir nagais padarys sužalojimus nukentėjusiajam D. P., todėl negalėjo įvertinti ar padaryta žala bus mažesnė nei ta, kurios buvo siekiama išvengti. Kadangi nustatyta, jog E. U. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusįjį D. P., todėl nebuvo pagrindo baudžiamąją bylą nutraukti nutartimi, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokurorė.

11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir, vadovaujantis prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kalta bei nuteisti E. U. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad E. U. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.