Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2005 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi atkurti nuosavybės teises į V. Č. ir į J. P. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Kartu buvo prašoma įrašyti V. Č. į sąrašą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (turėtos žemės kiekis 3,8240 ha). V. Č. yra įtraukta į eilę kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai iki nacionalizacijos priklausiusį turtą (žemę), tačiau nėra įtraukta į eilę kaip pretendentė į J. P. (tėvo) iki nacionalizacijos priklausiusį turtą (žemę).

Pareiškėja nesutikdama su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu pateikė skundą NŽT direktoriui, tačiau jos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimai yra prieštaringi. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę pretendentei V. Č. gali būti atkuriamos natūra arba pinigais, o NŽT sprendime jau nurodoma, kad jos gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

Atkreipia dėmesį, kad NŽT sprendimu pripažinta, kad nėra ginčo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija parinko atkūrimo būdą ir kad V. Č. yra įrašyta į eilę kaip pretendentė į savo pačios turėtą žemę, t. y. pagal tą patį prašymą. Vilniaus apskrities viršininko administracija, pretendentei V. Č. parinkusi savo nuožiūra atlyginimo būdą, privalėjo šį parinktą būdą taikyti dėl kiekvieno savininko žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, t. y. ir dėl pačios V. Č., ir dėl J. P., nes šie asmenys buvo skirtingi savininkai, o įgaliotos institucijos sprendimu parinktas atlyginimo būdas turėtų būti taikomas visam pretendentės V. Č. prašymui, t. y. į abiejų buvusių savininkų turtą. Be to, NŽT sprendime nėra pateikta jokių argumentų, kodėl tas pats prašymas buvo tinkamas įtraukti V. Č. į eilę kaip pretendentę į jos pačios turėtą žemę, bet nėra tinkamas įrašyti ją į eilę kaip pretendentę į J. P. turėtą žemę.

NŽT parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo iki 2012 m. sausio 31 d. V. Č. nuosavybės teisės į J. P. nuosavybės teise valdytą žemę, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, gali būti atkurtos natūra arba jos vertę atlyginant pinigais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl NŽT direktoriaus 2018 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 1T-1-(7.5.) „Dėl advokato Eduard Kudrievcev, atstovaujančio R. M. interesams, skundo“ ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 48SJ-342-(14.49.105) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1992 m. kovo 31 d. V. Č. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 3,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) g., grąžinant ją ekvivalente natūra.

2005 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-08978-129-2005, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po R. P. mirties 0,956 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjo ir valdė vyras J. P. ir 2,868 ha žemės sklypo paveldėjo ir valdė dukra V. P. (Č.).

2006 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-08978-129-2005 ištaisė rašytinę klaidą, esančią 2005 m. spalio 14 d. sprendimo rezoliucijoje, ir išdėstė ją taip: „Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po R. P. mirties 0,956 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) paveldėjo ir valdė jos vyras J. P. ir 2,868 ha žemės sklypo paveldėjo ir valdė dukra V. P. (Č.)“.

Pretendentė V. Č. mirė 2012 m. vasario 24 d.

2012 m. kovo 8 d. Vilniaus miesto 25-asis notaro biuras išdavė liudijimą, kuriame nurodoma, kad mirusiosios V. Č. įpėdinė pagal įstatymą – duktė R. M..

2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja R. M. NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą įtraukti V. Č. į eilę kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą pagal pirminio prašymo padavimo datą (nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1496).

2017 m. rugsėjo 4 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius raštu Nr. 49SJ-342-(14.49.105) atsakydamas į pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą nurodė, kad, atsižvelgiant į 2005 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą, kuris buvo patikslintas 2006 m. vasario 7 d. nutartimi, Vilniaus apskrities administracijoje Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo užvesta papildoma nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1496-1, nurodant, kad buvęs savininkas, kuris valdė žemę iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, yra J. P..

Kadangi V. Č. 1992 m. kovo 31 d. prašymu pageidavo žemę susigrąžinti ekvivalente natūra, o iki 2003 m. balandžio 1 d. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepateikė, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija. V. Č. buvo įrašyta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus NŽT negali parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. įrašyti pretendentės V. Č. (byla Nr. 1496-1) pavardę į piliečių eilę. Nuosavybės teisės į žemę pretendentei gali būti atkuriamos tik natūra arba pinigais.

2017 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė NŽT skundą, kuriame prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. 48SJ-342-(14.49.105) ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įtraukti V. Č. į eilę kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 31 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1496-1).

2018 m. sausio 18 d. NŽT direktorius priėmė sprendimą Nr. 1T-1-(7.5.) „Dėl advokato Eduard Kudriavcev, atstovaujančio R. M. interesams, skundo“ pareiškėjos 2017 m. spalio 2 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali (LVAT 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013, 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -2501/2013).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. Č. 1992 m. kovo 31 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) g., nurodė, kad pageidauja, jog šis žemės sklypas būti atkurtas ekvivalente natūra. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymas tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo nenustato, todėl V. Č. pagal šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo suteikta galimybė šią savo valią pakeisti, tačiau ji ja nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, teisė parinkti nuosavybės atkūrimo būdą šiuo atveju atiteko Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju 2005 m. spalio 14 d. teismas nustatė juridinį faktą, kad po R. P. mirties 0,956 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjo ir valdė vyras J. P. ir 2,868 ha žemės sklypo paveldėjo ir valdė dukra V. P. (Č.).

Pažymėtina, kad institucija nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti iki 2012 m. sausio 31 d. V. Č., kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises, iki šio termino pabaigos neteikė jokių prašymų įtraukti ją į eilę, t. y. dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo į J. P. priklausiusią dalį.

2012 m. vasario 24 d. mirus V. Č., jos įpėdinei ir pareiškėjai šioje byloje R. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdas negalėjo būti institucijos parenkamas, nes terminas parinkti atkūrimo būdą jau buvo pasibaigęs. Atkreiptinas dėmesys, kad paveldėtoja negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo V. Č., todėl, pasibaigus terminui parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą V. Č., šis terminas yra pasibaigęs ir paveldėtojai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas NŽT Vilniaus skyriuje gautas tik 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 12 metų po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimo priėmimo, kai tapo aišku, jog V. Č. priklauso tik 2,868 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o kita šio sklypo dalis – 0,956 ha – priklauso jos tėvui J. P..

Taigi tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek NŽT pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo V. Č. įrašyti į eilę kaip pretendentės į buvusio savininko J. P. turėtą žemę.

Pareiškėjos skundo teiginiai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimai yra prieštaringi, nes NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę pretendentei V. Č. gali būti atkuriamos natūra arba pinigais, o NŽT sprendime jau nurodoma, kad jos gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų plačiau sprendime nenagrinėja.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus pareiškėjos skundžiamus sprendimus matyti, kad juose detaliai ir išsamiai aprašytos nagrinėjamam ginčui aktualios faktinės aplinkybės, nurodomos teisės aktų nuostatos bei pateikti motyvai, kodėl pareiškėjos prašymas yra netenkintinas, todėl konstatuotina, kad jie atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalavimus.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad NŽT direktoriaus 2018 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 1T-1-(7.5.) „Dėl advokato Eduard Kudriavcev, atstovaujančio R. M. interesams, skundo“ ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 48SJ-342-(14.49.105) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo juos panaikinti nėra, o pareiškėjos skundas atmetamas.

Atmetus pagrindinį reikalavimą panaikinti skundžiamus sprendimus, atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NŽT įtraukti V. Č. (ar pareiškėją, kaip jos turto paveldėtoją) į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 31 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1496-1).

Pareiškėjos skunde taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.