- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-21
- Bylos Nr.
- 1S-32-491/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Pareiškėjas
- E. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. Z. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas jų skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2017 m. lapkričio 27 d. R. K. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad 2017 m. lapkričio 24 d. jis įsigijo lauko kubilą, kurį už 1600 Eur pirko kartu su giminaičiu A. J. lygiomis dalimis. Įmonės darbuotojui sumontavus lauko kubilą jo namų kieme, jis A. J. padavė pusę sumos, kad pastarasis atsiskaitytų už lauko kubilą su jį atvežusiu asmeniu. Jis nematė, kaip A. J. atsiskaitė už lauko kubilą, ir A. J. jam nieko nepasakojo apie tai. Kitą dieną pas jį į namus atvyko du asmenys, kurie pareiškė, kad už lauko kubilą nebuvo atsiskaityta, ir pasakė, kad prekė kainuoja ne 1600 Eur, o apie 2000 Eur su PVM. Pareiškime R. K. teigė, kad šie asmenys jam grasino. Vėliau apklausos metu R. K. teigė, kad minėti asmenys jam negrasino, su jais jis tik aiškinosi, ir kadangi jis atsiskaitė už lauko kubilą su pardavėju, jokio tyrimo nepageidauja, į policiją kreipėsi dėl informacijos. 2017 m. lapkričio 27 d. E. V. taip pat kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad negavo pinigų už R. K. pristatytą prekę – lauko kubilą. Jis teigė, kad, jam sumontavus lauko kubilą R. K. kieme, atvažiavo A. J. Tada R. K. A. J. padavė kažkokią sumą pinigų. A. J. jam pareiškė, kad nuo 2014 m. jis jam yra skolingas 1598 Eur ir parodė kažkokią sąskaitą bei teigė, kad jis taip pat dar skolingas 3000 Eur. Už lauko kubilą A. J. pinigų neatidavė, į kalbas nesileido, todėl jis išvažiavo. Po to jis telefonu susisiekė su įmonės akcininku G. M. ir informavo, kad už lauko kubilą su juo niekas neatsiskaitė. Apie 17.30 val. A. J. su juo susisiekė telefonu ir informavo, kad tarėsi su G. M., o apie jo turimus įsipareigojimus žadėjo atsiųsti informaciją el. paštu, tačiau to nepadarė. Kitą dieną G. M. su kolega dar kartą nuvyko į R. K. namus, tačiau pinigų vis tiek niekas nemokėjo, todėl jis iškvietė policijos pareigūnus. 2017 m. gruodžio 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. Z. taip pat kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir E. V.. 2017 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK Veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Rasa Kaminskienė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šiuose pareiškimuose nurodytų aplinkybių pripažinusi, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes tarp pareiškėjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir šiems santykiams negali būti taikomos baudžiamojo proceso normos. Šį nutarimą pareiškėjai E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. Z. apskundė prokurorui, kuris 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimu jų skundą atmetė. Prokuroras nutarime nurodė, jog nagrinėjamu atveju R. K. neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises ar apsunkintų patį pažeistų teisių gynybos būdą, tam UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ir turi teisę kreiptis į teismą pareikšdama ieškinį civilinio proceso tvarka.Nesutikdami su prokuroro nutarimu pareiškėjai E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. Z. jį apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiama 2018 m. sausio 18 d. nutartimi apylinkės teismas jų skundą atmetė. Teismas nutartyje pritarė tiek tyrėjos, tiek prokuroro nutarimų motyvams bei papildomai pažymėjo, kad R. K. nesistengė nuslėpti savo tapatybės, pats kreipėsi į policiją dėl jo manymu panaudotų grasinimų, jog neatsiskaito už sumontuotą lauko kubilą. Šioje byloje pareiškėjai tvirtino, jog jie negavo pinigų už prekę, tuo tarpu R. K. ir A. J. teigė, kad pinigus sumokėjo. Todėl vien subjektyvus pareiškėjų atliekamas bylos aplinkybių vertinimas ir teigimas, kad R. K. ir A. J. iš anksto susitarė bei suplanavo užvaldyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – lauko kubilą, yra šališkas suinteresuotų asmenų situacijos vertinimas. Teismas konstatavo, kad, išanalizavus byloje surinktus duomenis, negalima daryti įrodymais pagrįstos išvados dėl susiformavusios R. K. ir A. J. tiesioginės tyčios apgauti ir sukčiaujant įgyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, juolab pareiškimų tikslinimo metu buvo atlikti visi būtini veiksmai siekiant išsiaiškinti asmenų tyčios buvimą ar nebuvimą. Skundu pareiškėjai E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. Z. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir prokuroro 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimą. Cituodami skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvus, teigia, kad jų pareiškimai liko neištirti, kadangi tyrėja ir prokuroras netinkamai atliko savo pareigas, numatytas BPK 2 straipsnyje. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo teisėjas, turintis įvertinti, ar pareigūnai tinkamai atliko šią pareigą, šiuo atveju to nepadarė, taip priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Apeliantai nurodo, kad byloje nebuvo atlikti būtini veiksmai pareiškimuose nurodytiems duomenims patikrinti, t. y. neapklaustas A. J., neišsiaiškintas R. K. ir A. J. giminystės ryšys, nepalyginti R. K. ir A. J. parodymai dėl išankstinio susitarimo nemokėti už lauko kubilą, R. K. neapklaustas, kokiomis aplinkybėmis jis sužinojo apie parduodamą lauko kubilą, kada susitarė su A. J., koks buvo susitarimo turinys, kada A. J. jam pranešė, kad nesiruošia mokėti už lauko kubilą, ar jis pritarė tokiam planui ir kt. Pažymi, kad nors R. K. teigė, kad už lauko kubilą atsiskaitė su A. J., jų tarpusavio atsiskaitymai ar jų inscenizavimas negali turėti jokios teisinės reikšmės prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi R. K., užsakęs lauko kubilą, neturi teisės atsiskaityti su kuo nors kitu, išskyrus prekę pateikusią bendrovę. Mano, kad A. J. ir R. K. veika atitinka sukčiavimo požymius, kadangi R. K. apgavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją E. V. dėl lauko kubilo įsigijimo žadėdamas už jį sumokėti. Dėl šio suklaidinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas E. V. sukomplektavo lauko kubilą, pristatė ir įrengė nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini). Iš anksto suplanuotos apgaulės ir lauko kubilo užvaldymui A. J. ir R. K. panaudojo menamą E. V. 2014 m. skolą, nepagrįstą jokiais dokumentais, ir atsisakė mokėti už pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminį, taip padarydami šiai bendrovei 1936 Eur turtinę žalą. Tvirtina, kad šiuo atveju apgaulė pasireiškė iš anksto suplanuotu svetimo turto užvaldymu, melagingai žadant atsiskaityti (ketinimas išvengti mokėjimo akivaizdžiai buvo iš anksto susiformavęs). Tuo atveju, jeigu lauko kubilą pristatęs E. V. būtų žinojęs apie R. K. ketinimą nemokėti pinigų už prekę, jis nebūtų šios prekės pristatęs. Taigi apgaulė buvo esminė sąlyga turtui užvaldyti. Pagal įvykių eigą, R. K. ir A. J. numatė, kad E. V. pristatęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį lauko kubilą ir jį sumontavęs, fiziškai nebegalės jo išsigabenti atgal, todėl jie slėpė savo ketinimą neatsiskaityti iki pat lauko kubilo sumontavimo. Nei R. K., nei A. J. nepasirašė nei ant sąskaitos-faktūros, nei ant važtaraščio ir jokia forma nepatvirtino, kad gavo lauko kubilą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantų įsitikinimu, tai yra akivaizdi apgaulė, peržengianti civilinių teisinių santykių ribas. Nurodo, kad R. K. ir A. J. veikė tiesiogine tyčia, kas tik dar kartą patvirtina, kad jų veika yra nusikalstama. Atsiliepimai į skundą negauti.Skundas atmetamas. Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktų bylų, apeliantai tiek skunde prokurorui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui bei apeliacinės instancijos teismui nurodo iš esmės tuos pačius argumentus dėl, jų nuomone, neteisėtų R. K. ir A. J. veiksmų, kuriais jie neva tai apgaule įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – lauko kubilą. Šiais skundais apeliantai siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš minėtus asmenis dėl jų galimai padarytos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį. Jų įsitikinimu, byloje yra pakankamai duomenų apie R. K. bei A. J. susitarimą ir tiesioginę tyčią apgaule užvaldyti minėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Tuo tarpu apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė šias pagrindines išvadas : 1) bylos duomenys patvirtina tarp šių asmenų esantį civilinio teisinio pobūdžio ginčą, kurį visiškai nėra būtina spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis; 2) pareiškėjų teisių gynimas civilinio proceso tvarka realiai nėra apsunkintas, kadangi visos ginčo šalys yra žinomos, o tarp jų ginčas kilo tik dėl apmokėjimo už kubilą aplinkybių ir fakto; 3) tyrimo metu buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai ir surinkti visi reikšmingi duomenys, kurių pakanka spręsti apie kaltinamų asmenų tyčios nebuvimą.Iš pateiktoje byloje esančių duomenų matyti, kad R. K. tiek elektroniniais laiškais, tiek telefonu bei SMS žinutėmis susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju E. V. dėl lauko kubilo įsigijimo. 2017 m. lapkričio 24 d. E. V. šį lauko kubilą pristatė R. K. ir sumontavo jo namų kieme. Tokias aplinkybes patvirtina PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini), skambučių išklotinė, SMS žinutės, elektroninio laiško kopija, beje, šių aplinkybių pareiškėjai byloje ir neginčijo. Kita vertus, apeliantų teigimu, R. K. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už lauko kubilą neatsiskaitė, tuo tarpu R. K. ir A. J. tvirtino, kad už prekę UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo, t. y. pusę lauko kubilo kainos R. K. padavė A. J., o pastarasis visus pinigus už šią prekę atidavė E. V. Taigi byloje tarp šalių realiai kilo ginčas dėl lauko kubilo apmokėjimo fakto ir jo aplinkybių. Nagrinėjamu atveju apeliantai siekia, jog R. K. atsiskaitytų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekę – R. K. kieme bendrovės darbuotojo E. V. sumontuotą lauko kubilą, ir nori šį klausimą išspręsti panaudodami ikiteisminio tyrimo priemones, t. y. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti R. K. bei A. J. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi, jų įsitikinimu, pastarieji panaudodami apgaulę neteisėtai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nes iš anksto žinojo, kad už prekę neatsiskaitys. Su tokiais teiginiais nesutiktina. Čia apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet tikslinga tokią veiką laikyti nusikalstama ir taikyti už ją pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai yra neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų gėrių. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas (pvz., sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2A-7-9/2013, 2K-185-895/2015).Priešingai apeliantų skundo teiginiams, šiuo atveju tvirtinti, jog byloje aptariamo sandorio sudarymo metu, t. y. jau užsakant lauko kubilą iki jo pristatymo ir sumontavimo, buvo naudojama BK 182 straipsnyje numatyta apgaulė, nėra jokio pagrindo ir duomenų. Nors iš apeliantų skundo turinio matyti, kad jie galimai buvo apgauti R. K. ir A. J., nes sumontavus lauko kubilą R. K. kieme tai padariusiam E. V. nebuvo sumokėta, tačiau skunde jie nenurodė, kuo būtent pasireiškė R. K. ir A. J. apgaulė. Svarbu tai, kad pardavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas sandorį su R. K. sudarė savo valia ir niekieno neverčiamas, apeliantams buvo žinomas asmuo, su kuriuo buvo sudaromas sandoris – jo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, kontaktiniai duomenys. Iš apeliantų į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pristatė prekę – lauko kubilą, pirkėjui R. K. ir įrengė jo namų kieme, tačiau, jų teigimu, už šią prekę su bendrove atsiskaityta nebuvo, tai patvirtinančių duomenų apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose taip pat nėra. Tai rodo, kad lauko kubilo pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi šios prekės pardavimą patvirtinančius dokumentus, todėl jis šiuo atveju pilnai gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka su ieškiniu ir remdamasis turimais įrodymais reikalauti žalos atlyginimo. Civilinio proceso galimybės suteikia proceso dalyviams plačius įgalinimus įrodinėti žalos padarymo faktą, aplinkybes, žalos dydį, ir pan., prašyti teismą išreikalauti iš R. K. duomenis dėl pinigų už lauko kubilą sumokėjimo, patiems rinkti ir teikti įrodymus bei naudotis kitomis civilinio proceso priemonėmis tam, kad būtų tinkamai apgintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai pažeistos teisės ir teisėti interesai. Jokių kliūčių tam apygardos teismas neįžvelgia. Tuo tarpu iš teismui pateiktų bylų matyti, kad pareiškėjai šių susiklosčiusių teisinių santykių net nebandė spręsti civilinio proceso tvarka, nors, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad savo pažeistų teisių jie negalėtų apginti pasinaudodami civilinės teisės bei proceso normomis arba toks pažeistų teisių gynybos būdas būtų esmingai apsunkintas. Todėl šiuo atveju nepateisinama, kai tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius siekiama dirbtinai kriminalizuoti kaltinant vieną iš ginčo pusių nusikalstamų veikų padarymu. Kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. K. susiklostė įprasti civiliniai teisiniai santykiai, savo nutarimuose pripažino tiek tyrėja, tiek prokurorė, tiek ir skundžiamoje nutartyje ir apylinkės teismas. Skundžiama teismo nutartis yra aiški, tinkamai ir pakankamai motyvuota, joje atskleista, kodėl teismo nuomone nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, apeliantų skundo argumentai minimų teismo išvadų niekaip nepaneigia. Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pakankami duomenų spręsti apie išankstinį R. K. ir A. J. susitarimą neatsiskaityti už lauko kubilą su pardavėju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau šioje byloje tokiai išvadai pagrindo nėra. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad byloje tiesiog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie R. K. ir A. J. išankstinį susitarimą apgaule įgyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, todėl vien apeliantų niekuo nepagrįstas teigimas (spėjimas, prielaida), kad minėti asmenys iš anksto susitarė nemokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ už prekę, yra tik subjektyvus bylos aplinkybių įvertinimas. Iš tiesų, byloje absoliučiai nėra jokių duomenų apie buvusį susitarimą tarp R. K. ir A. J. nemokėti už lauko kubilą. Atvirkščiai, pastarieji asmenys tyrimo metu teigė, kad jie susitarė lauko kubilą pirkti bendromis lėšomis, o kai reikėjo atsiskaityti R. K. pusę pinigų sumos padavė A. J., kuris pagal susitarimą ir turėjo atsiskaityti už šią prekę. Apygardos teismas nesutinka ir su skundo argumentu, kad byloje nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, kad būtų galima vienareikšmiškai teigti, ar byloje yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Priešingai nei apeliantai dėsto savo skunde, išvada nepradėti ikiteisminio tyrimo pagrįsta byloje esančiais duomenimis, kurių visiškai pakanka spręsti, jog R. K. ir A. J. veikoje nėra nusikalstamų veikų sudėties požymių, kadangi tarp šalių akivaizdūs civiliniai teisiniai santykiai. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi ir tai, kad apeliantų prašomi atlikti procesiniai veiksmai – R. K., A. J. apklausos ir kt., iš esmės jau buvo atlikti, šie asmenys tyrimo metu jau buvo apklausti ir jų parodymai užfiksuoti apklausos protokoluose bei įvertinti, šių duomenų bei kitų byloje esančių duomenų pakanka teisiškai reikšmingoms išvadoms byloje padaryti. Čia papildomai pažymėtina, kad nustačius, jog iš esmės visos ginčą lėmusios aplinkybės yra aiškios ir nustatytos, jog šalys savo ginčą gali ir yra pajėgios spręsti civilinio proceso tvarka, nėra jokio pagrindo perdėtai iki begalybės aiškintis bylos faktines aplinkybes, nes jau yra aiški BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios ikiteisminis tyrimas negali būti pradedamas bei tokių veiksmų atlikimas iš esmės būtų perteklinis. Baudžiamojo proceso paskirtis negali būti sutapatinta su civilinio teisinio santykio dalyvio, kurio teisės galimai buvo pažeistos, poreikiu pasinaudoti baudžiamojo proceso įrankiais tik tam, kad būtų paprasčiau apginti galimai pažeistą savo teisę bei interesus. Taigi, dėl išdėstytų aplinkybių skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjų E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. Z. skunde nurodyti argumentai kartojasi, į juos pakankamai išsamiai ir motyvuotai atsakė ir ankstesnius skundus nagrinėję prokuroras bei apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje. Apygardos teismui pateikti skundo argumentai nesuteikia pagrindo padaryti kitokią išvadą, nei tai buvo padaryta skundžiama nutartimi, tad keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atmesti pareiškėjų E. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. Z. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 18 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.