Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-01-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-387/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-31
Bylos Nr.
1A-126-387/2019
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-000548-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė, Algimantas Valantinas, Ernesta Montvidienė
Nuteistasis
D. N.
Advokatai
Romualdas Mikliušas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A- 126-387/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-000548-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1.1.;2.1.7.4.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 650 MGL (24 470 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., nustatant galutinį mokėtiną baudos dydį – 602 MGL (22 671,32 Eur) dydžio baudą.

D. N. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir 15 000 EUR užstatas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, o jam įsiteisėjus, panaikinamos, grąžinant 15 000 EUR užstatą užstato davėjui advokatui Romualdui Mikliušui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. N. nuteistas už tai, kad bendrininkų grupėje, 2015 m. spalio 15 d. ryte, apie 8 val. susitaręs su A. H. (A. H.) dėl nešiojamų kompiuterių pervežimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką ir nepateikimo jų muitinės kontrolei, 2015 m. spalio 15 d., apie 20 val., Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbiami)., kartu su A. H. į pastarojo vairuojamo krovininio automobilio „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbiami)puspriekabę tarp kitų tuo automobiliu legaliai gabentų prekių pakrovė privalomus pateikti muitinei daiktus – 40 vnt. kompiuterių „HP Notebook 15-af000ur” ir “HP Notebook 15-ac041ur”, kurių muitinė vertė viršijo 250 MGL ir sudarė 20 762,20 EUR. Vykdydamas D. N. nurodymus ir tęsdamas jųdviejų nusikalstamo tikslo realizavimą, A. H. 2015 m. spalio 15 d., apie 23 val. 30 min., vykdamas krovininiu automobiliu „Iveco“, Valst. Nr. (duomenys neskelbiami) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės „Lavoriškių“ kelio postą, esantį Vilniaus r., Lavoriškių sen., 33-ame km. kelio „Vilnius – Polockas“ ir gabendamas krovinį, tarp gabenamų deklaruotų prekių pakrautų kompiuterių gabenimo nedeklaravo, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės gabeno iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją privalomus pateikti muitinei daiktus - 40 vnt. nešiojamų kompiuterių „HP Notebook 15-af000ur” ir “HP Notebook 15-ac041ur”, kurių muitinė vertė viršijo 250 MGL ir sudarė 20 762,20 EUR.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmos instancijos teismas šioje byloje pažeidė pagrindinius baudžiamosios teisės principus ‑ nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) – bei neteisingai vertino surinktus įrodymus. Pasak apelianto, byloje nėra paneigti jo parodymai, kur jis paaiškino, kad kompiuteriai, kuriuos gabeno A. H., priklausė nuteistojo draugui – Baltarusijos piliečiui A. L. ‑ kurio prašymu jis tik perdavė krovinį A. H.. Nuteistojo teigimu, tuomet jis matė pastarąjį pirmą kartą, telefonu kelis kartus kalbėjo su vairuotoju, nes šis vėlavo. Anot apelianto, jis nieko neteisėto nepadarė, žinojo, kad krovinyje buvo kompiuteriai, tačiau nesidomėjo jų kilme ir dokumentais, nes prekės buvo ne jo.

2.2. Nuteistasis pažymi, kad A. H. būdamas Baltarusijos Respublikoje, atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau nepaisant to, kad minėtas liudytojas Baltarusijos Respublikos notarei 2018 m. liepos 24 d. nurodė, jog apkalbėjo nuteistąjį, sutikęs duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams už tai, kad būtų paleistas namo, apygardos teismas vis tiek grindė jais apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, kad A. H. parodymai buvo duoti, patiriant neteisėtą spaudimą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad minėtas asmuo buvo paleistas iš sulaikymo po to, kai davė D. N. kaltinančius parodymus ir atpažino jį, kaip asmenį, su kuriuo buvo susitaręs dėl kompiuterių kontrabandos. Nuteistasis taip pat akcentuoja, kad asmens atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas praėjus tik keturioms minutėms po A. H. apklausos. O jo patirtą stresą patvirtino liudytojos I. Ž. ir E. P., kurios gerai prisiminė atliktas apklausas ir A. H., nes jis labai išgyveno dėl susiklosčiusios situacijos. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. H. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

2.3. Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasis teismų praktika, D. N. nurodo, kad A. H. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nagrinėjamu atveju negali būti laikomi tinkamu įrodymu, todėl skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas, nes yra iš esmės grindžiamas tik jais.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

3. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi du pagrindiniai argumentai, kurie, anot D. N., leidžia daryti išvadą, kad priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį pirmos instancijos teismas pažeidė baudžiamosios teisės principus ir neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus. Apelianto teigimu, teismas nepaneigė jo paaiškinimų, kur jis nurodė, kad kompiuteriai, kuriuos gabeno A. H., priklausė ne nuteistajam, o jo draugui. Be to, pasak D. N., pripažindamas jį kaltu, apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi A. H. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nuvykęs pas notarę Baltarusijos Respublikoje liudytojas paneigė juos ir paaiškino, kad apkalbėjo D. N. dėl jam ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto spaudimo. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė D. N. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

4. Apeliantas atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas liudytojo A. H. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie vėliau buvo paneigti paties liudytojo. Be to, nuteistasis pažymi, kad A. H. nebuvo apklaustas ne tik bylą nagrinėjant teisme, bet ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl, vadovaujantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, jo paaiškinimai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Teisėjų kolegija sutinka su pastaruoju apelianto teiginiu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, apygardos teismas nenukrypo nuo apeliaciniame skunde cituojamos teismų praktikos. Priešingai nei teigia D. N., pripažindamas jį kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, pirmos instancijos teismas nesivadovavo liudytojo A. H. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais kaip savarankišku įrodymų šaltiniu. Bylos medžiaga nustatyta, kad į minėto asmens paaiškinimus buvo atsižvelgta tikrinant kitus byloje surinktus įrodymus, prieš tai pagarsinus šiuos duomenis (liudytojo parodymus – teisėjų kolegijos pastaba) teismo posėdyje (t. 4, b. l. 79) ir apklausus kaip liudytojas A. H. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusias ikiteisminio tyrimo pareigūnes bei apklausoje dalyvavusią vertėją (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ‑ BPK) 276 straipsnio 4 dalis). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį, kuriame A. H. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra išskiriami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis. Juos pirmos instancijos teismas mini tik kalbėdamas apie kitus byloje surinktus įrodymus. Antai vertindamas liudytojo A. H. teismui atsiųstą laišką, pirmos instancijos teismas nurodė, kad juo liudytojas patvirtino teismo posėdyje ištirtus A. H. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei (t. 4, b. l. 24-27), t. y. teismas konstatavo, kad laiško turinys, kuriame liudytojas aiškiai nurodė, kad jo vežami kompiuteriai priklausė D., atitinka tiek nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu, tiek išskirtoje byloje liudytojo nurodytas aplinkybes (t. 4, b. l. 128). Be to, teismas pažymėjo, kad šis raštas laikomas savarankišku ir kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus patvirtinančiu D. N. kaltės įrodymu (t. 4, b. l. 130). Į ikiteisminio tyrimo metu liudytojo nurodytas aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta vertinant 2015 m. spalio 15 d. tarp A. H. ir D. N. vykusį telefoninį pokalbį (t. 4, b. l. 129). Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad aptariami liudytojo paaiškinimai atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes (t. 4, b. l. 130). Teismas taip pat nurodė, kad surinkti duomenys buvo tikrinami teisminio nagrinėjimo metu apklausiant su A. H. ikiteisminio tyrimo metu bendravusias tyrėjas ir vertėjas, kurios galėjo papasakoti apie liudytojo tuomet nurodytas aplinkybes. Taigi A. H. ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus pirmos instancijos teismas tam tikra prasme detaliau aptarė vertindamas ir cituodamas teisme apklaustų liudytojų I. Ž. ir E. P. parodymus, bet ne atvirkščiai (t. 4, b. l. 130-131).

5. Spręsdamas D. N. kaltės klausimą, apygardos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl A. H. Baltarusijos Respublikos notarei duotų parodymų, visiškai pagrįstai nurodydamas, kad liudytojo notarei duoti paaiškinimai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Antai A. H. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo D. N., nes bijojo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir norėjo, kad jį kuo greičiau paleistų namo, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, D. N. kaltinančius parodymus liudytojas davė po to, kai jau buvo nuteistas. Baudžiamasis įsakymas jam buvo priimtas 2016 m. sausio 22 d. (t. 2, b. l. 97-100). Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad A. H. buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d. (t. 4, b. l. 100-103), o kaip liudytojas minėtas asmuo buvo apklaustas tik 2016 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams po baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, priėmimo ir septyniems mėnesiams po jo paleidimo iš laikino sulaikymo. Taigi apklausiamas kaip liudytojas nagrinėjamoje byloje A. H. neturėjo jokio pagrindo bijoti Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes jam pradėtas baudžiamasis procesas jau buvo seniai baigtas priimant baudžiamąjį įsakymą. Atitinkamai A. H. negalėjo bijoti ir suėmimo taikymo, nes jo laisvė niekaip nebuvo varžoma nuo 2015 m. spalio 16 d., 22 val.(t. 4, b. l. 100-103). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apklausiamas kaip įtariamasis A. H. neminėjo nuteistojo vardo, nurodydamas, kad kompiuterius jam perdavė nepažįstamas vyras. Apie D. A. H. pradėjo kalbėti žymiai vėliau, 2016 m. gegužės 19 d., kai jo procesinis statusas jau buvo pasikeitęs (t. 2, b. l. 97, 107-108). Įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad A. H. Baltarusijos Respublikos notarei duotus parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai ir nesivadovavo jais spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą. Aukščiau nurodytos aplinkybės tuo pačiu paneigia apeliacinio skundo argumentą, kuriame abejojama ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duotų paaiškinimų teisingumu ir nurodoma, kad A. H. buvo paleistas iš sulaikymo po to, kai davė D. N. kaltinančius parodymus ir atpažino jį, kaip asmenį, su kuriuo buvo susitaręs dėl kompiuterių kontrabandos.

6. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pažymima, kad D. N. paaiškinimus, kur jis nurodė, kad kompiuteriai priklausė ne jam, o jo draugui, be aukščiau aptartų duomenų, paneigia, o tuo pačiu ir jo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo patvirtina, kiti byloje surinkti įrodymai – užfiksuotų D. N. ir A. H. pokalbių telefonų turinys, A. H. sulaikymo faktinės aplinkybės ir šiuos įrodymus paaiškinantys liudytojų I. Ž. bei E. P. parodymai, taip pat A. H. parodymai išskirtoje ir jau išnagrinėtoje byloje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, taip pat A. H. Vilniaus apygardos teismui atsiųstas laiškas, kuriuo jis patvirtino posėdyje ištirtus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei šioje byloje (t. 4, b. l. 128). Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vardindamas savarankiškus D. N. kaltę patvirtinančius įrodymus, pirmos instancijos teismas taip pat nenurodė A. H. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgdama tiek į pastarąsias aplinkybes, tiek į šios nutarties 4-5 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei nurodo apeliantas, vertindamas A. H. parodymus, pirmos instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, taip pat nepadarė jokių kitų baudžiamojo proceso pažeidimų.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingam teismo baigiamojo akto priėmimui svarbu ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai D. N. kaltę patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo teiginiu, atkreipdama dėmesį į tai, kad visos teismo padarytos išvados yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, yra nuoseklios, išplaukiančios viena iš kitos ir logiškai susijusios.

9. Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo atliktam byloje surinktų D. N. kaltę patvirtinančių įrodymų vertinimui. Detaliai išnagrinėjęs tarp A. H. ir D. N. 2015 m. spalio 15 d. vykusį telefoninį pokalbį, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad jo turinys, nuteistojo išsakytos frazės („ <...> kas ten pagal skaičius pas mus ?“; „O kur būsim ? Pas mane atvažiuosi ?“, A. H.: „ <...> arba ten kur praeitą kartą“ ir kt.), jo ir A. H. bendravimo būdas leidžia daryti išvadą, kad jie jau buvo pažįstami prieš įvykį, tiksliai žinojo apie ką kalba ir puikiai suprato vienas kitą net iš nebaigtų minčių ir užuominų. Tą aplinkybę, jog A. H. ir D. N. jau buvo pažįstami iki įvykio patvirtina ir tai, jog pokalbio metu jie minėjo bendrą pažįstamą V. (V.). Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus teismo posėdyje, nuteistasis negalėjo pakomentuoti atskirų jo ir A. H. pokalbio metu išsakytų frazių, nurodydamas, kad nepamena, ką tuomet norėjo pasakyti vienais ar kitais žodžiais. Taip pat D. N. buvo nurodęs, kad A. H. tiesiog supainiojo jį su kažkuo kitu, nes pavadino jį V.. Šis teiginys neatitinka tikrovės, nes iš pokalbio turinio akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis ir A. H. kalbėjo apie bendrą pažįstamą – A. H.: „ <...> ten V. kažką išsigalvojo, aš manau, tiesa? <...> aš manau, kad ten V. kažką išsigalvojo, jam ten kažkas pasirodė“, D. N.: „tai paskui jau tu buvai atvažiavęs. Ne tu, o jis (V. – teisėjų kolegijos pastaba) buvo atvažiavęs“, A. H.: „ Ne, aš ...“, D. N.: „ A, ne, jis (V. – teisėjų kolegijos pastaba) nebuvo atvažiavęs, ne, ne“. Taigi šios tiek liudytojo, tiek nuteistojo išsakytos frazės neginčijamai patvirtina, kad jie abu pažinojo asmenį vardu V., aptarinėjo kada ir kur jis buvo atvažiavęs ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. N. parodymus, kur jis nurodo, kad kompiuteriai priklausė ne jam ir jis net neįtarė, kad jo veiksmai gali būti neteisėti, paneigia ir tai, jog atsakydamas į liudytojo pasiūlymą susitikti ten, kur jie buvo susitikę praeitą kartą, D. N. nurodė, kad ten jam susitikti yra nesaugu, pavojinga (rus. ???????) (t. 1, b. l. 107). Tai, kad nuteistasis jautėsi nesaugiai patvirtina ir kitos jo A. H. išsakytos frazės, kai jis atsisakė susitikti su liudytoju prie posūkio, už kapinių, motyvuodamas tai tuo, kad ten pro šalį važinėja daug mašinų – D. N.: „Po 15 per dieną. Čia statybos netoli. <...> visą dieną mašinos“ (t. 1, b. l. 108). Šios bylos medžiaga nustatytos faktinės aplinkybės paneigia D. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, rūpinosi tuo, kad būtų kuo mažiau jo ir A. H. susitikimo liudytojų, akcentavo, kad nori susitikti saugioje vietoje – prie jo namų, ten kur viskas (jo ir A. H. susitikimas, kompiuterių perkrovimas į A. H. vairuojamą automobilį – teisėjų kolegijos pastaba) atrodys „logiškai“ (t. 1, b. l. 107).

10. Nuteistojo parodymus taip pat paneigia kiti byloje surinkti ir pirmos instancijos teismo išsamiai išnagrinėti įrodymai – Vilniaus apygardos teismui atsiųstas liudytojo A. H. laiškas, kuriame jis nurodė, kad „<...> nešiojamieji kompiuteriai priklausė D. (jo pavardės nežinau). Viską papasakojau tyrėjai apklausos metu“ (t. 4, b. l. 24-27); A. H. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusios liudytojos E. P. parodymai, kur ji nurodė, kad apklausiamas A. H. paaiškino, jog kompiuteriai buvo asmens, su kuriuo jis kalbėjosi telefonu ir kurio vardas buvo D. (t. 4, b. l. 82); 2016 m. gegužės 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriuo nustatyta, kad A. H. atpažino D. N. kaip asmenį, kuriam priklausė nelegaliai įsigyti kompiuteriai ir su kuriuo jis kalbėjosi telefonu 2015 m. spalio 15 d. (t. 2, b. l. 169-171). Apeliaciniame skunde abejojama pastarojo įrodymo teisėtumu, akcentuojant, kad asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką buvo atliktas praėjus tik keturioms minutėms po liudytojo A. H. apklausos, tačiau teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad ši aplinkybė niekaip nemenkina šių duomenų patikimumo, nes šiam procesiniam veiksmui galėjo būti pasiruošta iš anksto. Teismo posėdžio metu liudytoja E. P. nurodė, kad liudytojo apklausos metu jau buvo žinomas telefoninio pokalbio turinys, pokalbyje minimas D. vardas ir abonento priklausomybė, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai numanė, kad 2015 m. spalio 15 d. liudytojas telefonu bendravo būtent su D. N. (t. 1, b. l. 90-93, t. 4, b. l. 82).

11. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai teigiama, kad be šių byloje surinktų įrodymų, nuteistojo kaltę patvirtina kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. nuteistojo ir liudytojo telefoninio pokalbio laikas (t. 4, b. l. 130), D. N. nurodomos įvykių versijos atsiradimo laikas (teisminio bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjus, kad A. H. paneigė savo anksčiau duotus parodymus ir nedalyvaus bylos nagrinėjime). Byloje surinktais įrodymais padarytas išvadas dėl D. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, taip pat patvirtina A. H. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės, kur jis paaiškino, kad kompiuteriai priklausė D., su kuriuo jis kalbėjo telefonu ir su kuriuo buvo susitikęs 2015 m. spalio 15 d. (t. 2, b. l. 107-108, t. 4, b. l. 79). Šioje nutartyje teisėjų kolegijos jau buvo išsamiai pasisakyta dėl liudytojo A. H. Baltarusijos Respublikos notarei duotų parodymų vertinimo, todėl nagrinėjamoje byloje, siekiant patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, vadovaujasi liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

12. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis yra pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais ir abiejų instancijų teismų išnagrinėtais įrodymais. Nuteistojo nusikalstami veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, todėl yra kvalifikuoti tinkamai.

13. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už jo įvykdytą nusikalstamą veiką yra paskirta tinkama bausmė. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas šio straipsnio 2 dalyje numatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvavo parinktą bausmės dydį. Kadangi apeliantas skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei bausmės skyrimo motyvų, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

nuteistojo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėRegina PocienėAlgimantas Valantinas