- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-770-603/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- G. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. K.
- Trečiasis asmuo
- Z. C., M. K.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja S. B. Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
2014 m. gegužės 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir L. K. dėl įsakymo panaikinimo ir pirkimo pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Z. C., M. K..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė G. L. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai ir L. K., tretiesiems asmenims Z. C., M. K., dėl įsakymo panaikinimo ir Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, prašydama: 1) pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012-06-08 įsakymo Nr. 49 VĮ (14.49. 2)-1278 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. L. K.“ l ir 2 punktus bei išdėstyti taip: a) nustatau, 3697 kv.m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis pagal kiekvienam žemės sklypo naudotojui priklausančias pastatų (statiniu) dalis: L. K. - 7 83 kv.m; G. L. - 1848,5 kv.m; Z. C. - 400 kv.m; M. K. - 665.5 kv.m.; b) parduodu pil. L. K. 7 83 kv. m. ploto žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) Vilniuje pagal priedą, iš karto sumokant 20 proc. nustatytos žemės sklypo dalies kainos, kitą sumą - per tolesnius keturiolika metų, pradedant mokėti antraisiais kalendoriniais metais po valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo; 2) pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012-06-08 įsakymo Nr. 49 VĮ (14.49.2)-1278 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. L. K.“ priedą pagal įsakymo 2 punktą; 3) panaikinti dalį 2012-06-20 pirkimo pardavimo sutarties Nr. 5470 ir priėmimo - perdavimo akto Nr. 17, kuriais valstybė atsakovei L. K. pardavė 783 kvadratiniais metrais didesnį (duomenys neskelbtini), Vilniuje sklypo plotą, nei priklauso pagal įstatymą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Nacionalinė Žemės tarnyba 2012-06-08 įsakymo Nr. 49 VĮ (14.49.2) – 1278 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. L. K.“ 1 p. (toliau – Įsakymas) nustatė 3697 kv.m. ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalis pagal kiekvienam žemės sklypo naudotojui priklausančias dalis: L. K. – 1526 kv.m.; G. L. – 1086 kv.m.; Z. C. – 407 kv.m.; M. K. – 678 kv.m. Šio įsakymo 2 p. nuspręsta parduoti L. K. 1526 kv.m. ploto žemės sklypo dalį pagal priedą, sumokant iš karto 20 proc. žemės kainos, kitą sumą – per 14 metų. Įsakymo 5 p. nurodyta, jog L. K. parduodama 1526 kv.m. bendro 3697 kv.m. ploto sklypo. Pažymėjo, jog Įsakymo pagrindu 2012-06-20 su atsakove L. K. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5470 ir priėmimo-perdavimo aktu valstybė perdavė atsakovei valdyti nuosavybė teise 1526 kv.m. ploto sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovė ieškinį grindė aplinkybe, jog nebuvo atsižvelgta į faktą, kad vienas iš statinių atsirado savavališkos statybos pagrindu ir atsakovei prie savavališkai pastatyto statinio sklype buvo paskirta didesnė valdos dalis nei kitiems bendrasavininkiams. Pažymėjo, jog ieškovė, 2008-07-21 suformavus vieną sklypą prie visų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statinių, tikėjosi, kad jai bus nustatyta ½ dalis 3697 kv.m. namų valdos sklypo, t.y. 1848,5 kv.m. Tuo tarpu ieškovei buvo paskirta tik 1086 kv.m. ploto, o asmenims, kurių teisės į žemės sklypą kilo iš savavališkai pastatyto statinio įteisinimo, buvo paskirta 1526 kv.m., t.y. daugiau nei ieškovei. Tuo tarpu atsakovai teigė, jog savavališkos statybos statinį atsakovė L. K. įteisino, o žemės sklypo dalys ieškovei, atsakovei ir tretiesiems asmenims buvo nustatytos pagal gyvenamųjų namų dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2008-07-21 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), 72A duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ Nr. 30-1529, vadovaujantis Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinė žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ buvo nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 72A duomenys: plotas – 3697 kv.m. ir ribos, naudojimo būdas ir kitos sąlygos, taip pat patvirtintas žemės sklypo planas. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-05-08 sprendimu „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 72A Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ buvo suformuotas žemės sklypas ir patvirtinti jo kadastro duomenys bei nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą tikslu įregistruoti suformuotą žemės sklypą. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog žemės sklypas, unikalus Nr.: 4400-2348-0233, plotas – 0,3697 ha, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruotas 2012-05-08 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 48SK-(14.49.109)-479 (b.l.26-32).
Teismas taip pat byloje nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-06-08 įsakymu „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. L. K." Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1278, buvo nustatytos 3697 kv.m. ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalys, pagal kiekvienam žemės sklypo naudotojui priklausančias dalis: L. K. – 1526 kv.m.; G. L. – 1086 kv.m.; Z. C. – 407 kv.m.; M. K. – 678 kv.m. Šio Įsakymo 2 p. nurodė, jog parduoda L. K. 1526 kv.m. ploto žemės sklypo dalį pagal priedą, iš karto sumokant 20 proc. žemės sklypo dalies kainos, kitą sumą – per tolesnius 14 metų. Nurodyto Įsakymo pagrindu tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ir atsakovės L. K. buvo sudaryta 2012-06-20 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5470, kuria atsakovė nuosavybės teise įgijo 1526 kv.m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 3697 kv.m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. 4400-2348-0233, 2012-06-20 Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktu nurodyto sklypo dalis buvo perduota atsakovei. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-08-21 įsakymu „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių pardavimo piliečiams“ Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1544 buvo nuspręsta parduoti Z. C. 407 kv.m. ploto ir M. K. 678 kv.m. ploto žemės sklypo dalis, esančias 3697 kv.m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje pagal priedą. Taigi byloje konstatuota, jog tiek atsakovė, tiek tretieji asmenys yra įgyvendinę savo teises į nuosavybę, pirkimo-pardavimo sandoriai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, šiai dienai jie nėra nuginčyti. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei pagal priklausantį bendrą 54,3 kv.m. patalpų plotą buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1086 kv.m. žemės sklypo dalį, esančią 3697 kv.m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini).
Teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl 2012-06-08 Įsakymo 1 ir 2 punktų teisėtumo, išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su atsakovei L. K. priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)A savavališka statyba, taip pat įvertino Įsakymo teisėtumą santykyje su 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Taisyklėmis ( toliau – Taisyklės ) ir nustatė ar buvo įvykdyti Taisyklių reikalavimai.
Teismas nurodė, jog šalių ginčas dėl pastato (duomenys neskelbtini)A savavališkos statybos yra galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-11 nutartimi (civ. bylos Nr. 3K-3-152/2012), o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 18 str.). Kadangi kasacinis teismas konstatavo, jog buvo įteisintas savavališkai pastatytas atsakovei L. K. priklausantis pastatas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog ginčijamu 2012-06-08 Įsakymu atsakovei L. K. nepagrįstai buvo nustatyta didesnė žemės sklypo dalis nei ieškovei. Teismas nurodė, kad iš Įsakymo turinio matyti, jog žemės sklypo dalys tiek ieškovei, tiek atsakovei, tiek tretiesiems asmenims buvo nustatytos proporcingai turimų pastatų (gyvenamųjų namų) plotui.
Teismas išanalizavęs ir įvertinęs nurodytų Taisyklių reikalavimus santykyje su ginčijamu 2012-06-08 Įsakymu, teismas nenustatė, jog Nacionalinė žemės tarnyba nurodytu Įsakymu netinkamai ar pažeidžiant bendrasavininkių teises nustatė žemės sklypo dalis. Ieškovei nuosavybės teise priklauso jo ½ dalis. Iš Registro duomenų išrašo matyti, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 108,60 kv.m. bendro ploto. Taigi atsižvelgiant į ieškovei priklausantį bendrą 54.3 kv.m. patalpų plotą, 2012-06-08 įsakymu jai nustatyta nuosavybės teisė į 1086 kv.m. žemės sklypo dalį. Analogiškai, remiantis Taisyklėse nurodyta tvarka, buvo nustatytos žemės sklypo dalys atsakovei ir tretiesiems asmenims. Taigi, teismas konstatavo, kad nustatant 2012-06-08 įsakymu žemės sklypo dalis, Taisyklių reikalavimai pažeisti nebuvo.
Teismas nurodė, jog ginčijamas 2012-06-08 Įsakymas buvo priimtas Žemės įst. 7 str. 1 d. 1 p. ir 32 str. 3 d., Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos apskrities valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (redakcija 1999-03-09), Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, 2008-07-21 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), 72A duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-05-08 sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-08 nutarties, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-11-03 sprendimo pagrindu. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo pradėtos galiojant senai 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 redakcijai, todėl atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai taikė tuo metu galiojusių teisės aktų normas. Teismas byloje nustatė, kad 2012-06-20 ir 2012-12-31 Žemės pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos įsigaliojus naujai 2011-05-05 nutarimo redakcijai, tačiau pažymėjo, kad naujoji nutarimo redakcija nenustatė reikalavimo pradėtas procedūras užbaigti pagal naujo nutarimo sąlygas.
Teismas atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, darė išvadą, kad ieškovės nurodytuose 2000-05-24 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ir 2005-05-23 Vilniaus apygardos teismo sprendimuose ir LAT 2005-12-28 nutartyje konstatuotos aplinkybės neturi teisinės reikšmės 2012-06-08 įsakymo teisėtumui, kadangi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 72A, po nurodytų teismo sprendimų buvo suformuoti 2008-07-21 įsakymu ir 2012-05-08 sprendimu naujai, nustatytos sklypo ribos ir plotas. Teismas išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis, konstatavo, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1278 yra teisėtas, priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovė (apeliantė) G. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2013-05-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies. Nurodo, kad teismas spręsdamas ar atsakovės L. K. teisės sklypo dalį atsirado iš neteisės, iš esmės įvertino tik atsakovų ir trečiųjų asmenų įrodymus dėl to, kad nurodytas statinys šiuo metu yra registre įregistruotas teisėtai. Tačiau teismas visiškai neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, savavališkos statybos akto bei įsiteisėjusių teismų sprendimų. Teismas rėmėsi tik tais teismų sprendimais, kurie palankūs atsakovui ir nepagrįstai ignoravo tuos teismų sprendimus, kuriuose įrodomaisiais faktais buvo statinio savavališkumas ir suteiktinos prie kiekvieno statinio žemės ploto dydis. Taip pat teismas spręsdamas bylą pažeidė LR CPK 18 straipsnyje įtvirtintą principą. Apeliantė nurodo, kad 2000-05-24 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ir 2005-05-23 Vilniaus apygardos teismo sprendimais ir LAT 2005-12-28 nutartimi, buvo panaikintas 1995-03-23 potvarkis, taip pat pripažinta negaliojančia 1995-08-24 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis, ginčo sklypas buvo grąžintas valstybei. Teismo išvados, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2012-06-08 Įsakymu tinkamai nustatė žemės sklypo dalis yra nepagrįsta, nes poįstatyminių aktų normos, negali prieštarauti aukštesnėms Konstitucinėms nuostatoms (šiuo atveju teisėtų lūkesčių principui) ir įstatymų nuostatoms (LR CK 1.136 str. įtvirtintam principui, kad iš neteisės teisė neatsiranda.
Atsiliepimas
Atsakovė L. K. ir tretieji asmenys Z. C. bei M. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad žemės sklypo dalys tarp namų valdos žemės sklype esančių bendrasavininkių buvo paskirstytos pagal 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (Vyriausybės 2011-04-27 nutarimo Nr.494 redakcija). Pažymėjo, jog joks norminis aktas nenumato kitokios žemės sklypo dalių paskirstymo tvarkos tarp namų valdos žemės sklype esančių namo/namų bendrasavininkių, todėl reikalauti nustatyti kitą parduodamų L. K., M. K. ir Z. C. žemės sklypų plotą nėra įstatyminio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės ieškiniai dėl savavališkai pastatytų statinių, esančių ginčo sklype ir priklausančių L. K. nugriovimo, dėl statinius įteisinančių dokumentų panaikinimo buvo išnagrinėti teismuose ir atmesti kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. L. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-06-08 įsakymo „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. L. K." Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1278 įsakymo panaikinimo ir Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Apeliantė pareiškė ieškininį reikalavimą pakeisti 2012 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1278 ir jo priedą pagal įsakymo 2 punktą bei išvestinį reikalavimą panaikinti dalį 2012 m. birželio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 5470 ir priėmimo – perdavimo akto Nr. 17, kuriais valstybė pardavė atsakovei L. K. 783 kvadratiniais metrais didesnį žemės sklypo plotą, nei priklauso pagal įstatymą. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas vertindamas Įsakymo teisėtumą, nepagrįstai nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2012-06-08 Įsakymu tinkamai nustatė žemės sklypo dalis.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės normas, todėl ieškovo ieškinį atmetė pagrįstai. Kolegijos nuomone, vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų taikymo pažeidimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto kitokia nuomonė dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, Apeliantas teigdamas, kad priimtas teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas ir nepagrįstas, nepagrindė jų, todėl neabejotina, kad tokie apelianto pateikiami argumentai yra vertinami itin kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nenurodo nuo kokios konkrečiai suformuotos teismų praktikos nukrypo teismas. Apelianto argumentas dėl sprendimo motyvų perkeliant ištisas pastraipas nereikšmingas, kadangi nagrinėjamos bylos kontekste sprendimo turinį lemia bylos specifika, tai yra teismo sprendime neišvengiamai yra nurodomi ir analizuojami norminiai aktai, kuriais teismas vadovaujasi. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad Teismas rėmėsi tik tais teismų sprendimais, kurie palankūs atsakovui ir nepagrįstai ignoravo tuos teismų sprendimus, kuriuose įrodomaisiais faktais buvo nurodyti statinio savavališkumas ir suteiktinos prie kiekvieno statinio žemės ploto dydis. Pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai rėmėsi tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytais teismų sprendimais, nes tuomet teismai nagrinėjo priimto administracinio (Vilniaus m. valdybos 1995-03-23 potvarkį Nr. 718V) bei sudaryto sandorio (1995-08-24 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis) pagrindu susidariusią situaciją. Šiuo metu yra galiojantys kiti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suformavimo dokumentai, nustatytos kitos žemės sklypo ribos.
Byloje nustatyta, kad ginčijamas 2012-06-08 Įsakymas buvo priimtas Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. ir 32 str. 3 d., LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos apskrities valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (redakcija 1999-03-09), Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, 2008-07-21 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), 72A duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2012-05-08 sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-08 nutarties, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-11-03 sprendimo pagrindu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2008-07-21 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), 72A duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ Nr. 30-1529, vadovaujantis Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinė žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ buvo suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), A, t.y. nustatyti jo duomenys: plotas - 3697 kv.m, ir ribos, naudojimo būdas ir kitos sąlygos, taip pat patvirtintas žemės sklypo planas. Šie veiksmai buvo atlikti pagal 2007-11-19 Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, 2007-11-19 kadastro duomenis. Remiantis nurodytu teisniu reglamentavimu reikalavimas parduodamo žemės sklypo plane išskirti kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypo dalis ir nustatyti šių dalių plotą, įsigaliojo nuo 2011-05-05 Taisyklėse, kuriose nebuvo nurodyta, kad pradėtos procedūros turėjo būti pabaigtos pagal naujo nutarimo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo pradėtos galiojant senai 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 redakcijai, yra visiškai pagrįsta ir įrodyta, todėl atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai taikė tuo metu galiojusių teisės aktų normas.
Teismo sprendimo visuotino privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje: įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galios įtvirtintos CPK 182 straipsnio 2 punkte ir 279 straipsnio 4 dalyje, kuriuose nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „LITESKO“ filialas „Palangos šiluma“ v. J. P., bylos Nr. 3K-3-608/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Danske Bank A/S v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-508/2013; kt.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2014). Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog šalių ginčas dėl pastato (duomenys neskelbtini)A savavališkos statybos yra galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-11 nutartimi (civ. bylos Nr. 3K-3-152/2012), kurioje kasacinis teismas konstatavo, jog buvo įteisintas savavališkai pastatytas atsakovei L. K. priklausantis pastatas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės argumentai susiję su atsakovei L. K. priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) A savavališka statyba nepagrįsti, todėl atmestini.
Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarką paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.