- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- A-2597-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02195-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
- Trečiasis asmuo
- T. L.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. L.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Duomenų apsaugos inspekcija, VDAI, atsakovas) 2020 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 3R-466 (2.13-1) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. birželio 1 d. gavo VDAI sprendimą, kuriuo patenkintas T. L. skundas ir pripažinta, jog VMI pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 1 dalį, dėl to nuspręsta VMI atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Pareiškėjas VMI teigė, kad VDAI, tirdama T. L. skundą, netinkamai įvertino VMI 2019 m. gruodžio 11 d. išsiųsto atsakymo Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 „Dėl gyventojo gautų pajamų apmokestinimo“ (toliau – ir Atsakymas), kuriame pateikiama nuoroda į apklausos anketą, turinį ir aplinkybes. Paaiškino, kad T. L. 2019 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu kreipėsi į VMI konsultacijos dėl mokestinių prievolių, kylančių iš sandorių, susijusių su gautomis dovanomis ar kompensacijomis (toliau – ir Paklausimas). Paklausime buvo prašoma pateikti su gyventojų pajamų mokesčio klausimais susijusią bendro pobūdžio informaciją (išaiškinti teisės aktų reikalavimus). VMI, pagal kompetenciją išnagrinėjusi Paklausimą, 2019 m. gruodžio 11 d. pateikė Atsakymą, kuris T. L. buvo išsiųstas tokiu būdu, kokiu jis pateikė Paklausimą, t. y. jo nurodytu elektroniniu paštu. T. L. išsiųstame Atsakyme kartu buvo pateikiama nuoroda į apklausos anketą, kurioje jis galėtų pateikti savo anoniminę nuomonę dėl Atsakyme pateikiamos informacijos turinio. T. L. 2020 m. vasario 11 d. pateikė skundą VDAI dėl VMI pateikto Atsakymo, kurį išnagrinėjusi VDAI priėmė ginčijamą Sprendimą.
3. Pareiškėjas nesutinka su Sprendime išdėstyta VDAI nuomone, kad VMI, vykdydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) jai nustatytą tiesioginę funkciją ir siųsdama Atsakymą T. L., vykdė tiesioginę rinkodarą bei šiuo tikslu tvarkė T. L. asmens duomenis. Pareiškėjo teigimu, VMI, siekdama įvykdyti MAĮ jai nustatytus uždavinius ir funkcijas, privalo bendradarbiauti su mokesčių mokėtojais, siekiant užtikrinti mokesčių mokėtojų poreikių patenkinimą, gauti grįžtamąjį ryšį dėl vykdomų mokesčių mokėtojų švietimo ir konsultavimo funkcijų. Pažymėjo, kad pagrindinis T. L. pateikto Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją, Atsakyme buvo pateikta tik informacija, kokiu būdu asmuo gali išreikšti savo nuomonę dėl jam suteiktos konsultacijos, ir Atsakymas nebuvo siunčiamas su tikslu apklausti mokesčių mokėtoją. Atsakyme pareiškėjui nebuvo siūlomos jokios paslaugos ar prekės, atitinkamai, nebuvo teiraujamasi nuomonės dėl siūlomų paslaugų ar prekių.
4. Pareiškėjo teigimu, VDAI, nagrinėdama T. L. skundą, iš esmės nevertino, ar VMI atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, ar ne. VMI nesutinka su išvada, kad siųsdama Atsakymą T. L. vykdė tiesioginę rinkodarą ir šiuo tikslu tvarkė jo asmens duomenis. Teigė, kad T. L. savo asmens duomenis: vardą, pavardę, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą laisva valia nurodė pats, 2019 m. lapkričio 14 d. kreipdamasis elektroniniu paštu į VMI konsultacijos. Šie T. L. asmens duomenys buvo tvarkomi tik siekiant suteikti jam konsultaciją Paklausime nurodytais klausimais. Kadangi T. L. asmens duomenys tiesioginės rinkodaros tikslais nebuvo tvarkomi, VMI mano, jog neturėjo pareigos gauti išankstinio T. L. sutikimo dėl Atsakymo jam siuntimo elektroniniu paštu.
5. Pareiškėjas nurodė, kad siųsdamas T. L. Atsakymą teikė administracinę paslaugą, bet ne viešąją paslaugą. VDAI Sprendime nėra paaiškinta, kokiais argumentais remiantis VDAI nusprendė, kad VMI siųstas Atsakymas ir jame suteikta konsultacija turėtų būti priskirtina prie viešosios paslaugos.
6. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad VMI nesilaikė VDAI 2019 m. birželio 27 d. sprendime pateikto nurodymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad VDAI nagrinėjo T. L. 2018 m. birželio 24 d. skundą dėl VMI veiksmų siunčiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymus ir 2019 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriame suformulavo nurodymus: užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip reikalauja ERĮ 69 straipsnio 1 dalis; užtikrinti, kad VMI siunčiamuose elektroninio pašto pranešimuose su tiesioginės rinkodaros pasiūlymais būtų nurodomas pilnas siuntėjo pavadinimas ir galiojantis adresas, kuriuo pranešimo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą, kaip to reikalaujama ERĮ 69 straipsnio 3 dalyje; užtikrinti duomenų subjekto teisės nesutikti dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais įgyvendinimą, kaip to reikalaujama BDAR 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse; apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 31 d. raštu informuoti Inspekciją (toliau – ir Nurodymas). Pareiškėjas teigė, kad po Nurodymo priėmimo ėmėsi visokeriopų priemonių, kad mokesčių mokėtojams VMI iniciatyva nebūtų siunčiamos apklausos ar kiti tiesioginės rinkodaros pranešimai be asmens sutikimo, ir apie tai VMI 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (14.40 E) R-6877 informavo VDAI.
7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamame Sprendime išreikšta pozicija, kad T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos. Pareiškėjas sutiko, kad 2018 m. gegužės 23 d. elektroninio laiko išsiuntimas, dėl kurio T. L. pateikė 2018 m. birželio 24 d. skundą VDAI, galimai atitiko tiesioginės rinkodaros sąvoką, tačiau šio ginčo nagrinėjamu atveju T. L. pats laisva valia elektroniniu paštu kreipėsi į VMI, prašydamas suteikti konsultaciją, o VMI, vadovaudamasi MAĮ ir kitų teisės aktų reikalavimais, atsakydama į jo Paklausimą, elektroniniu paštu išsiuntė Atsakymą, kuriame, kaip vienas iš rašte dėstomo teksto elementų, buvo pateiktas informacinio pobūdžio tekstas apie rašto turinio kokybės įvertinimą. Pasak pareiškėjo, nebuvo jokio atskiro veiksmo, galinčio sutrikdyti privatų T. L. gyvenimą ar daryti kitokį poveikį jo teisei į privatų gyvenimą, nes nuoroda apie galimybę įvertinti suteiktą konsultaciją Atsakyme buvo pateikta kartu su teikiama konsultacija apie teisės aktų įgyvendinimą.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. VDAI savo Sprendime nepateikė argumentų ir nenurodė, kodėl apklausos nuoroda, pateikta Atsakyme atsakant į T. L. Paklausimą, yra laikoma tiesiogine rinkodara, jei nebuvo jokio atskiro asmens privatumo sutrukdymo. Taip pat atsakovas nenurodė, kokiais argumentais remdamasis konstatavo, jog T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose nurodyti atvejai yra analogiški. Šiuo aspektu VDAI tik nurodė, kad išnagrinėjo analogišką atvejį ir konstatavo teisės aktų pažeidimą, nenurodydama Sprendime pagrįstų motyvų, kaip tai reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
10. Atsakovas nurodė, kad nuomonės teiravimasis dėl suteiktų paslaugų yra laikomas tiesiogine rinkodara. VMI, siųsdama T. L. Atsakymą, ne tik pateikė jam atsakymą, tačiau ir pasiteiravo nuomonės apie suteiktas paslaugas. Šiuo atveju VMI, be T. L. sutikimo, siuntė jam tiesioginės rinkodaros pasiūlymą – teiravosi nuomonės apie suteiktas paslaugas.
11. Atsakovas pažymėjo, kad Duomenų apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543(2.13-1.) VMI buvo teiktas Nurodymas ir VMI pripažino, jog siūlymas išreikšti nuomonę apklausoje laikytinas tiesioginės rinkodaros pasiūlymu. Šiuo atveju, nagrinėjant analogišką skundą, VMI teikė tokius pat argumentus kaip ir nagrinėjant T. L. 2018 m. birželio 24 d. skundą, t. y., kad VMI yra valstybės institucija, kuri vykdo jai įstatymu pavestas funkcijas, tačiau su Inspekcijos sprendimu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu. Atsakovo vertinimu, VMI argumentas, kad prievolė pateikti savo nuomonę Atsakyme nebuvo išreikšta, neturi teisinės reikšmės, kadangi tiesioginės rinkodaros apibrėžimas nėra siejamas su prievole išreikšti nuomonę dėl suteiktų paslaugų. Taip pat atsakovas nesutinka su VMI teiginiu, kad Atsakymu nebuvo siekiama apklausti T. L., nes siunčiant atsakymą buvo prašoma pateikti nuomonę apie suteiktas paslaugas.
12. Atsakovas teigė, kad ginčijamame Sprendime įvertino VMI veiksmus tiesioginės rinkodaros srityje ir nurodė, jog VMI pateikta nuoroda į apklausą yra laikoma tiesioginės rinkodaros pasiūlymu. Atsakovas taip pat nurodė, kad VMI siuntė T. L. tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, t. y. apklausą, neturint jo sutikimo ir taip pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad nors VMI nereikėjo sutikimo, norint siųsti T. L. atsakymą į jo Paklausimą, tačiau VMI turėjo gauti sutikimą naudoti T. L. elektroninio pašto adresą, siūlant sudalyvauti apklausoje.
13. Atsakovas paaiškino, kad vertinant pažeidimą Duomenų apsaugos Inspekcijai svarbu konstatuoti paties pažeidimo faktą ir taikyti poveikio priemones, kad ateityje pažeidimas nepasikartotų. Šiuo atveju atsakovas nevertino, ar T. L. dėl VMI veiksmų kilo neigiamos pasekmės ir ar buvo didelis poveikis jo teisėms. Pažymėjo, kad nepaisant to, ar pasiūlymus siunčia valstybės institucija, ar privatus asmuo, siunčiami elektroniniai laiškai, kuriais siūlomos prekės ar paslaugos ir (arba) teiraujamasi nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų, yra laikomi tiesiogine rinkodara.
14. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 3R-543(2.13-1.) pateikė VMI nurodymus – vienas iš jų buvo užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip reikalauja ERĮ 69 straipsnio 1 dalis. Vykdydama Duomenų apsaugos Inspekcijos Nurodymą, VMI pateikė atsakovui raštą, kuriuo informavo apie Nurodymo įvykdymą. Duomenų apsaugos inspekcijos vertinimu, nors VMI pateikė informaciją, kokių priemonių ėmėsi, kad įgyvendintų atsakovo Nurodymą, tačiau, išsiųsdama tiesioginės rinkodaros pasiūlymą T. L. be jo sutikimo, minėto Nurodymo nevykdė.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. L. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimą 2005 m. rugsėjo 29 d. byloje Nr. 15/02 ir teigė, kad nors Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl reklamos, tačiau šis precedentas yra svarbus tuo, jog konstatuojama, kad viename tekste (šiuo atveju – elektroniniame pranešime) gali būti ir informacija (šiuo atveju – teikiama konsultacija elektroniniu paštu pagal T. L. paklausimą VMI), ir reklama (nagrinėjamu atveju – tiesioginė rinkodara), todėl nagrinėjant elektroninio pranešimo turinį svarbu atsižvelgti į atskirus pranešimo turinio elementus ir kokiu tikslu dėl konkretaus turinio elemento buvo tvarkomas asmens domuo. Pažymėjo, kad šiuo nagrinėjamu atveju, tvarkant T. L. asmens duomenį (elektroninio pašto adresą), VMI vienu elektroniniu pranešimu siekė dvejopo tikslo: suteikti konsultaciją ir teirautis nuomonės dėl paslaugos.
Šalies argumentai
17. T. L. nurodė, kad kreipėsi į VMI dėl konsultacijos elektroniniu paštu suteikimo ir nedavė sutikimo dėl tiesioginės rinkodaros vykdymo bei nebuvo informuotas, kad jo asmens duomenys bus naudojami tiesioginei rinkodarai. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant privatumo pažeidimus, kai siunčiami tiesioginės rinkodaros pranešimai ir tuo tikslu tvarkomas asmens domuo, yra svarbu atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, kaip bendrą visumą, nes jie yra derinami tarpusavyje.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo VMI skundą kaip nepagrįstą.
19. Vertindamas Inspekcijos skundo argumentus, kad pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti T. L. konsultaciją, bet ne siekis jam pasiūlyti atitinkamų paslaugų ar prekių, ar teirautis jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų, teismas bylos duomenimis nustatė, kad T. L. elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)) kreipėsi į VMI, kuri elektroniniu paštu (noreply@vmi.lt) pateikė atsakymus į T. L. klausimus. Po atsakymų (konsultacijos) pateikimo, elektroninio laiško pabaigoje, buvo išreikštas pageidavimas užpildyti anoniminę apklausos anketą, įvertinant suteiktą konsultaciją.
20. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Atsakymu T. L. buvo suteikta konsultacija, tačiau Inspekcija kelia ginčą dėl to, kad pateiktos konsultacijos pabaigoje pasiūlymas išreikšti savo nuomonę apie suteiktą konsultaciją nėra laikytinas tiesiogine rinkodara. Teismas sutiko su VMI teiginiais, jog iš esmės pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją į gautą Paklausimą pagal jame pateiktus klausimus, taip pat tai, kad prievolė pateikti savo nuomonę Atsakyme nebuvo išreikšta. Tačiau teismas akcentavo, kad šiuo atveju vertintinas pateiktas pasiūlymas išreikšti savo nuomonę tiesioginės rinkodaros prasme, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje. Nors informacija dėl savo nuomonės išreiškimo dėl suteiktos konsultacijos yra nurodyta Atsakymo pabaigoje ir nekeičia dokumento paskirties, tačiau, teismo nuomone, šia informacija išreiškiamas pasiūlymas T. L. užpildyti anoniminę apklausos anketą.
21. Teismas nurodė, kad pasiūlymo pateikimas, teiraujantis asmens nuomonės dėl suteiktos konsultacijos, laikytinas tiesiogine rinkodara, kaip tai nustatyta ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje. Vien tai, kad prievolė pateikti nuomonę nebuvo išreikšta ar tai, kurioje dokumento vietoje toks pasiūlymas išreikštas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog VMI neteikė tiesioginės rinkodaros pasiūlymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog VMI turėjo T. L. sutikimą dėl tiesioginės rinkodaros pasiūlymo pateikimo, o kaip ir pati VMI nurodė – T. L. tapatybė nebuvo nustatyta / patvirtinta. Teismas nurodė, kad reikšdama pasiūlymą užpildyti anoniminę anketą VMI visų pirma turėjo gauti T. L. sutikimą dalyvauti apklausoje. Tokio sutikimo negavusi, VMI turėjo teisę suteikti asmeniui konsultaciją elektroniniu paštu į jo pateiktą Paklausimą, nereiškiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymo.
22. Dėl Inspekcijos teiginių, kad VMI, siųsdama Atsakymą, teikė administracinę paslaugą, bet ne viešąją paslaugą, teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar VMI, siųsdama Atsakymą, teikė administracinę paslaugą, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020 tiek administracinės paslaugos tiekėjai, tiek viešosios paslaugos tiekėjai gali būti laikomi teikiančiais tiesioginės rinkodaros pasiūlymus.
23. Vertindamas VMI nesutiko su Duomenų apsaugos inspekcijos išvada argumentus, jog T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos, teismas iš Inspekcijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3R-543 (2.13-1.) ,,Dėl T. L. 2018-06-24 skundo“ (toliau – ir 2019 m. birželio 27 d. sprendimas) turinio nustatė, jog VMI 2018 m. gegužės 23 d. į T. L. elektroninio pašto adresą ((duomenys neskelbtini)) iš elektroninio pašto adreso (neatsakyti@vmi.lt) atsiuntė pranešimą, kuriame buvo nurodyta: ,,Valstybinė mokesčių inspekcija kuria naują el. paslaugą ,,išmanųjį buhalterį“ (naujas i.MAS posistemis i.APS), kuris smulkiajam verslui (gyventojams, vykdantiems individualią veiklą, įsigijusiems verslo liudijimą ar pagal pažymą) leis elektroniniu būdu tvarkytis supaprastintą apskaitą. Kviečiame Jus dalyvauti apklausoje ir iki gegužės 30 dienos išreikšti savo nuomonę. Atsakyti į apklausos klausimus galėsite paspaudę šią nuorodą.“. Duomenų apsaugos inspekcija 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pripažino, jog tokio pobūdžio pranešimas laikytinas tiesioginės rinkodaros pasiūlymu, neturint išankstinio T. L. sutikimo.
24. Teismas nesutiko su VMI nuomone, jog 2019 m. birželio 27 d. sprendime taikoma tiesioginės rinkodaros sąvoka neatitinka ginčijame Sprendime nurodytos sąvokos. Teismo nuomone, tiesioginis pasiūlymo siuntimas, neturint asmens sutikimo, bei pasiūlymo pateikimas atlikus administracinę procedūrą, taip pat neturint asmens sutikimo, laikytina vienos rūšies paslauga, kuria išreikštas tiesioginės rinkodaros pasiūlymas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad nei 2018 m. gegužės 23 d. išsiunčiant T. L. pranešimą, nei Atsakymu nebuvo gautas šio asmens sutikimas dėl pasiūlymo pateikimo elektroniniu paštu, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog Duomenų apsaugos inspekcija tinkamai pripažino, kad buvo pažeistos ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, jog priėmus 2019 m. birželio 27 d. sprendimą, VMI buvo žinomos aplinkybės, susijusios su pranešimų siuntimu, teikiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymus. Be to, 2019 m. birželio 27 d. sprendimu VMI buvo duoti Nurodymai. Taigi, VMI, įgyvendinus administracinę paslaugą ir kartu su ja pateikus pasiūlymą asmeniui pateikti nuomonę apie suteiktą konsultaciją, neturint to asmens sutikimo, taip pat VMI, nesuteikus administracinės paslaugos, tačiau pateikus asmeniui pranešimą dėl nuomonės pateikimo, neturint to asmens sutikimo, teismo nuomone, laikytinos vienarūšėmis paslaugomis, kurios vertintinos kaip tiesioginės rinkodaros pasiūlymas, kas neatitinka ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatų.
25. Teismas, vertindamas Inspekcijos teiginius dėl ginčijamo Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, atsižvelgdamas į Sprendimo turinį, spendė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio pagrindų, dėl kurių ginčijamas Sprendimas galėtų būti panaikintas.
26. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti Inspekcijos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Inspekcijos skundą atmetė.
III.
27. Pareiškėjas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai išnagrinėjo skunde išdėstytus argumentus, nevertino kitų reikšmingų sprendimo priėmimui argumentų, taip pat neįvertino visų faktinių nuorodos į apklausos anketą pateikimo aplinkybių (įskaitant ir apklausos turinį), o rėmėsi tik siauru požiūriu į tiesioginės rinkodaros sąvoką.
29. Pareiškėjas teigia, kad vertinant, ar tam tikra veikla yra tiesioginė rinkodara, turėtų būti atsižvelgta į šiuos aspektus: kokiu tikslu buvo naudojamos elektroninių ryšių paslaugos, įskaitant ir kokiu tikslu buvo siunčiamas elektroninis laiškas; ar buvo atliekami kokie nors asmens duomenų tvarkymo veiksmai tiesioginės rinkodaros tikslu; ar buvo siekiama pasiūlyti asmeniui prekes ar paslaugas, ar pasiteirauti nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų.
30. Pareiškėjo teigimu, pats teismas sutiko su VMI teiginiais, jog iš esmės pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją į gautą Paklausimą pagal jame pateiktus klausimus, todėl, pasak pareiškėjo, Atsakyme tarp kitos informacijos pateiktas tekstas apie galimybę išreikšti savo anoniminę nuomonę dėl suteiktos konsultacijos, negali būti prilyginama tiesioginės rinkodaros veiklai ar asmens duomenų tvarkymui šiuo tikslu, kaip tai suprantama pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalies, ERĮ ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, (toliau – ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, BDAR, Reglamentas) nuostatas.
32. Pareiškėjas sutinka su teismo argumentu, kad neturėjo T. L. sutikimo, tačiau sutikimas nebuvo gautas tik dėl to, kad, VMI nuomone, ji neketino ir nesiekė tvarkyti bei netvarkė T. L. asmens duomenų tiesioginės rinkodaros tikslu.
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu ir turėtų būti vertinama, kokiu tikslu T. L. buvo siunčiamas Atsakymas, t. y. kokiu tikslu buvo naudojamos elektroninio ryšio paslaugos, nes tai yra vienas iš pamatinių elementų, kuriuo remiantis pagal ERĮ nuostatas yra sprendžiama, ar elektroninio laiško siuntimas (elektroninių ryšių naudojimas) yra laikomas tiesiogine rinkodara, ar ne.
34. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime išreikšta pozicija, kad T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos. Pareiškėjas pripažino, kad pirmuoju atveju (2018 m. gegužės 23 d. elektroniniu paštu siųsdama kvietimą dalyvauti apklausoje), netinkamai, t. y. neturėdama asmens sutikimo, tvarkė asmens duomenis ir naudojo elektroninių ryšių paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslu, todėl ir neskundė atsakovo teikto Nurodymo bei ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdama tinkamai jį įvykdyti bei užtikrinti, kad ateityje asmens duomenys tiesioginės rinkodaros tikslu būtų tvarkomi tik laikantis visų nustatytų teisės aktų reikalavimų. Antruoju atveju, elektroninių ryšių paslaugos ir T. L. asmens duomenys buvo tvarkomi, siekiant suteikti jam konsultaciją, kurios jis pats prašė, bet ne atlikti apklausą ar pasiteirauti nuomonės apie siūlomas paslaugas.
35. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog Inspekcija nesilaikė 2019 m. birželio 27 d. pateikto nurodymo. Pasak pareiškėjo, po Nurodymo VMI ėmėsi visokeriopų priemonių, kad mokesčių mokėtojams VMI iniciatyva nebūtų siunčiamos apklausos ar kiti tiesioginės rinkodaros pranešimai be asmens sutikimo, ir apie tai VMI 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (14.40 E) R-6877 informavo VDAI.
36. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas nevisiškai atitinka VAI individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų: atsakovas Sprendime nepateikė argumentų ir nenurodė, kodėl apklausos nuoroda, pateikta Atsakyme atsakant į T. L. paklausimą, yra laikoma tiesiogine rinkodara, jei nebuvo jokio atskiro asmens privatumo sutrukdymo. Taip pat nenurodė, kokiais argumentais remdamasi konstatavo, kad 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11d. skunduose nurodyti atvejai yra analogiški.
37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vertinant kiekvieną situaciją svarbu atsižvelgti į poveikį asmeniui, jo teisei į privatų gyvenimą ir pagrįstus lūkesčius, sukeltus neigiamus padarinius (emocijas), finansinę žalą ir pan. Pareiškėjo nuomone, Atsakyme kartu su teikiama konsultacija pateikta informacija apie galimybę įvertinti suteiktą konsultaciją (nuoroda), T. L. nesukėlė neigiamų padarinių ir nepadarė poveikio jo teisei į privatų gyvenimą ar kitoms jo teisėms, asmuo nebuvo atskirai sutrukdytas ir neprivalėjo atsiversti, pildyti anketos, jeigu tokio poreikio neturėjo.
Atsiliepimas
38. Atsakovas Duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
39. Atsakovas laikosi pozicijos, kad VMI, siųsdama 2019 m. gruodžio 11 d. elektroninio pašto pranešimą, ne tik pateikė atsakymą į T. L. paklausimą, tačiau ir pasiteiravo nuomonės apie suteiktas paslaugas. Mano, kad teismas sprendime įvertino šalių argumentus, ištyrė visus jam pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siuntė T. L. tiesioginės rinkodaros pasiūlymą.
40. Atsakovas neginčija VMI ir teismo nuomonės, kad pagrindinis T. L. teikto Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją, tačiau, kaip jau buvo konstatuota, kartu su Atsakymu buvo pateikta ir nuoroda į apklausą, todėl vertintina, kad nors Atsakymu buvo siekiama atsakyti į T. L. paklausimą, tačiau tuo pačiu ir sužinoti jo nuomonę apie suteiktas paslaugas. Pati aplinkybė, kad atsakymas buvo siunčiamas ne tik tiesioginės rinkodaros, bet ir kitais tikslais (konsultacijos teikimo tikslu), atsakovo nuomone, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog VMI veiksmai nagrinėjamu atveju nepagrįstai kvalifikuoti kaip tiesioginės rinkodaros vykdymas, taip, kaip ji suprantama pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
41. Atsakovo teigimu, nėra svarbu, koks subjektas (viešojo administravimo ar ūkio) siuntė laišką. Kvalifikuojant veiksmus kaip tiesioginės rinkodaros vykdymą, svarbu atsižvelgti į ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tiesioginės rinkodaros sąvoką, kuri nėra siejama su konkrečiu subjektu (juridinis, fizinis, valstybės institucija ar pan.), taip pat ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nėra daroma jokių išimčių dėl nuomonės teiravimosi apie viešojo administravimo subjekto teikiamas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, argumentas, jog VMI yra viešojo administravimo, o ne ūkio subjektas, nėra pagrindas daryti išvadai, kad nebuvo vykdoma tiesioginė rinkodara.
42. Atsakovas nurodo, kad tiek 2018 m. birželio 24 d. skundo, tiek 2020 m. vasario 11 d. skundo atvejais T. L. buvo siūloma dalyvauti apklausoje ir išreikšti savo nuomonę. Kadangi abiejuose skunduose yra siūloma išreikšti nuomonę apklausose, atsakovo vertinimu, šie atvejai gali būti laikomi analogiškais.
43. Atsakovas pažymi, kad kilusio ginčo esmė yra tai, ar Inspekcija siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, todėl aplinkybė, ar nuoroda į anoniminę anketą buvo pateikta elektroninio laiško pabaigoje, ar ji buvo pateikta pačiame dokumente, kuriame buvo teikiama konsultacija, neturi reikšmės aplinkybių vertinimui ar konstatavimui.
44. Atsakovas nesutinka su Inspekcijos teiginiu, kad ginčijamame Sprendime nenurodyti sprendimo priėmimo motyvų. Pažymi, kad įvertino skundo šalių paaiškintas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, dėl jų išsamiai pasisakė, taip pat priimant sprendimą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimu, priimtu analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. L. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. T. L. taip pat prašo priimti tokį sprendimą, kuriame būtų pasisakyta dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodyto BDAR pažeidimo, apie kurį Duomenų apsaugos inspekcija Sprendime nepasisakė. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo prašo Inspekcijai skirti tokias sankcijas, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.
46. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime laikosi pozicijos, kad VMI jam siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, nors jis prieštaravo dėl tokių pasiūlymų jam siuntimo. Nurodo, kad tiesioginės rinkodaros pasiūlymų teikimas jį sutrukė, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo principingai gynė savo privatumą. Mano, kad leidus valstybinei įstaigai teirautis nuomonės dėl suteiktų paslaugų, kartu su atsakymu į paklausimą ar kita teisėtai siunčiama informacija, būtų ne tik trukdoma prašymais įvertinti siūlomas, suteiktas paslaugas ar prekes, bet ir su informaciniu pranešimu elektroniniu paštu būtų pasiūlyta įsigyti kitas prekes ar paslaugas. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu tiek valstybinės įstaigos, tiek verslas dažnai teiraujasi nuomonės dėl suteiktų paslaugų kokybės ir tokie paklausimai yra labai dažni (netgi automatiniai), kas visai nereikalinga ir tik trukdo paslaugos gavėją. Pastebi, kad atsižvelgiant į VMI pranešimo šabloniškumą, galima pagrįstai manyti, jog teisė į privatumą galėjo būti pažeista ir kitiems asmenims, todėl teismo sprendimas bus aktualus ne tik trečiajam suinteresuotas asmeniui, bet ir visuomenei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 3R-466 (2.13-1) pagrįstumo ir teisėtumo.
48. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
49. Byloje ginčijamu atsakovo sprendimu buvo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens skundas ir pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, dėl to nuspręsta VMI atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Atsakovas LR elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą konstatavo dėl to, jog pareiškėjas, neturėdamas trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, 2019 m. gruodžio 11 d. išsiųstame atsakyme Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 „Dėl gyventojo gautų pajamų apmokestinimo“ į trečiojo suinteresuoto asmens paklausimą, pateikė nuorodą į anoniminės apklausos anketą, t.y. trečiajam suinteresuotam asmeniui elektroninėmis ryšio priemonėmis siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą.
50. Esminis nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo aspektas yra tai, ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui 2019 m. gruodžio 11 d. išsiųstame atsakyme Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 pateikta nuoroda į anoniminės apklausos anketą yra tiesioginės rinkodaros pasiūlymas.
51. Nagrinėjamoje byloje atsakovas bei pirmosios instancijos teismas nuspręsdami, kad 2019 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 pateikta nuoroda į anoniminės apklausos anketą yra tiesioginės rinkodaros pasiūlymas, rėmėsi atsakovo anksčiau priimtame 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543 (2.13-1.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020 pateiktu teisės aiškinimu.
52. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje be pagrindo rėmėsi tiek atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543 (2.13-1.), tiek LVAT 2020 m. vasario 19 d. sprendime pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, nes faktinės aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime bei LVAT 2020 m. vasario 19 d. sprendime, esminiai skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
53. Atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime buvo sprendžiama dėl situacijos kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kad Valstybinė mokesčių inspekcija kuria naują el.paslaugą „išmanųjį buhalterį“, kuris smulkiajam verslui leis elektroniniu būdu tvarkytis supaprastintą apskaitą, kviečiam dalyvauti apklausoje ir išreikšti savo nuomonę, taip pat kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo gyventojai, vykdantys individualią veiklą pagal pažymą ir/ar verslo liudijimą, buvo kviečiami į atvirų durų dieną VMI, išbandyti VMI sukurtą paslaugą – virtualų buhalterį, o LVAT 2020 m. vasario 19 d. sprendime buvo sprendžiama dėl situacijos, kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo buvo siūloma naudotis Nacionaline elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojant pašto tinklą, informacine sistema.
54. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2019m. lapkričio 14d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu suteikti konsultaciją dėl dovanų ir kompensacijų. 2019m. gruodžio 11d. pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens pateiktu elektroninio pašto adresu pateikė atsakymą su prisegtu priedu, kuriame išdėstė atsakymus į prašyme iškeltus klausimus, taip pat šiame priede pasiteiravo nuomonės dėl VMI teikiamų paslaugų, pateikiant nuorodą į anoniminę apklausą - ,,Mums labai svarbi Jūsų nuomonė apie Valstybinės mokesčių inspekcijos teikiamas konsultacijas raštu, būsime labai dėkingi, jei užpildysite anoniminę apklausos anketą“.
55. Sprendžiant ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiustoje konsultacijoje pateikta nuoroda į anoniminę apklausą yra veiksmas priskirtinas tiesioginei rinkodarai, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad LR Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 85 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame Įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Atsižvelgiant į tai, jog tiesioginės rinkodaros sąvoka Elektroninių ryšių įstatyme nėra apibrėžta, o šio įstatymo 69 straipsnis patenka į įstatymo IX skirsnį, nagrinėjamam ginčui aktuali Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, kuri pateikta įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir nustato, kad tiesioginė rinkodara yra veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų.
56. Apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje ADTA įstatymo nuostatoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) yra nurodoma, kad tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas. Akivaizdu, jog pareiškėjo 2019m. gruodžio 11d. rašte jokios prekės ar paslaugos trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra siūlomos, taip pat nėra teiraujamasi jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Šiame rašte trečiojo suinteresuoto asmens teiraujamasi nuomonės tik dėl jam raštu jau suteiktos konsultacijos, t.y. siekiama grįžtamojo ryšio, atsako dėl jau įvykdytos paslaugos. Teisėjų kolegijos vertinimu plečiamai aiškinti ADTA įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą tiesioginės rinkodaros sąvoką bei į šią sąvoką įtraukti tokius veiksmus, kuriais kliento teiraujamasi nuomonės dėl jam jau suteiktos paslaugos, pagrindo nėra.
57. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Dėl nurodytos priežasties buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma bei nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė LR Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, o skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
58. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog net ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų nustatytas pagrindas pareiškėjo 2019m. gruodžio 11d. konsultacijoje pateiktą pasiūlymą pateikti nuomonę anoniminėje anketoje įvertinti kaip tiesioginę rinkodarą, būtų pagrindas ginčo santykiams taikyti LR Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, leidžiančią be išankstinio paslaugų naudotojo sutikimo naudoti kliento kontaktinius duomenis prekių ar paslaugų rinkodarai, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog egzistuoja visos LR Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, suponuojančios išimties taikymą (pareiškėjas elektroninio pašto adresą gavo iš paties trečiojo suinteresuoto asmens; pareiškėjas elektroninio pašto adresą panaudojo nuomonei apie savo suteiktą paslaugą gauti; pareiškėjo išsiųstame elektroniniame laiške (ne prisegtuke) nurodoma aiški, nemokama ir lengva galimybė trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti savo paklausimus, atsakymus į juos, stebėti pateiktų paklausimų nagrinėjimo eigą, o pateiktame prisegtuke prašymas pateikti savo nuomonę gali būti tiesiog ignoruojamas; byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš pradžių, kreipdamasis su paklausimu į pareiškėją, prieštaravo dėl tokio duomenų naudojimo).
59. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjui, kaip valstybės institucijai, vykdančiai mokesčių administratoriaus funkcijas, pagal LR Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 37 straipsnio 1 dalį yra numatyta pareiga organizuoti, vykdyti ir teikti mokesčio mokėtojams konsultacijas dėl mokesčių mokėjimo ir informaciją apie įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais visos Lietuvos Respublikos mastu. O pagal LR Vyriausybės 2007m. rugpjūčio 22d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų „Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių“ 44 punktą institucija privalo kasmet atlikti asmenų aptarnavimo kokybės vertinimą pagal anoniminių asmenų apklausų rezultatus arba pasirinktus objektyvaus pobūdžio kriterijus.
60. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog pareiškėjas, teikdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui 2019m. gruodžio 11d. konsultaciją bei joje pateikdamas pasiūlymą anoniminėje anketoje pateikti savo nuomonę dėl suteiktos konsultacijos, vykdė teisės aktais jam nustatytas teisines prievoles. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2016m. balandžio 27d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktais, toks asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas.
61. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris, tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą, yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą patenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 3R-466 (2.13-1).
Sprendimas neskundžiama.