- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2S-2122-178/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Skolininkas
- A. C., A. J. C.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininkų A. C., A. J. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Kredito unijos „Vilnius taupomoji kasa“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius pareiškimu prašė areštuoti skolininkams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančius įkeistus daiktus – žemės sklypą, 0.0605 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - 44,33 m² bendro ploto; įspėti skolininką ir įkeistų daiktų savininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Nurodė, kad užtikrinant 2009 m. gegužės 8 d. suteiktos 80 000 Lt paskolos Audriui Cibulskui grąžinimą kreditoriui buvo įkeistas Albinui Justinui Cibulskui ir Birutei Cibulskienei bendrąja jungtine nuosavybe priklausantis minėtas turtas. Skolininkas paskolos sutarties sąlygų nevykdė ir sutartyje nustatytais terminais nemokėjo palūkanų ir negrąžino paskolos. Pagal kredito sutarties 2.18 punktą paskolos gavėjui ilgiau kaip 5 dienas uždelsus įmokėti eilinę įmoką, jis įsipareigoja mokėti 19 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos iki visiško skolos grąžinimo. Skolininkas ilgiau kaip 5 dienas uždelsė mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, todėl kreditorius 2011 m. sausio 27 d. pranešimu Nr. 10/048 informavo skolininką apie tai, kad yra nustatomos 19 procentų dydžio metinės palūkanos. Pranešimas skolininkui įteiktas 2011 m. sausio 28 d. Kadangi skolininkas ilgiau kaip vieną mėnesį delsė mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, kreditorius nuo 2011 m. balandžio 28 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Negrąžintos paskolos dydis 77 795,44 Lt, 17 139,06 Lt nesumokėtų palūkanų, 15 922,53 Lt delspinigių (už 180 d.), viso 110 857,03 Lt bei 139,00 Lt žyminio mokesčio ir 726,00 Lt teisinės išlaidos už pareiškimo teismui paruošimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi Nr. 4161/2011 kreditoriaus prašymas patenkintas: areštuoti kreditoriui įkeisti daiktai - žemės sklypas, 0.0605 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sodo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - 44,33 m² bendro ploto. Daiktų savininkams išaiškinta, kad jie, areštavus įkeistą turtą, netenka teisės perleisti įkeistą turtą tretiesiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į turtą arba mažinti jo vertę. Skolininkas ir įkeistų daiktų savininkai įspėti, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Kreditoriui paaiškinta, kad kreditorius, skolininkui ir įkeisto turto savininkams per vieną mėnesį nuo pranešimo įteikimo dienos negrąžinus paskolos, turi teisę pakartotinai kreiptis į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo. Teismas pažymėjo, kad iš kreditoriaus pateiktų dokumentų matyti, jog kreditorius, nelaukdamas sutartyje nustatyto paskolos sutarties įvykdymo termino, parengė skolininkui ir įkeistų daiktų savininkams įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad per 16 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos negrąžinus paskolos kreditorius vienašališkai nutrauks paskolos sutartį, nes skolininkas nevykdo sąlygų numatytų paskolos sutartyje. Kreditoriaus pareiškimas skolininkui ir įkeistų daiktų savininkui įteiktas 2011 m. balandžio 11 d., o įkeisto daikto savininkui A. J. C. - 2011 m. balandžio 12 d. Skola nustatytu terminu sumokėta nebuvo. Todėl paskolos sutartis nutraukta ir kreditorius įgijo teisę reikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų kreditą, priklausančias palūkanas ir kitas pagal kredito sutartį mokėtinas sumas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas areštuoti hipoteka įkeistą turtą, įspėjant skolininką ir įkeisto turto savininkus, kad įkeistas turtas, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantai atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus pareiškimą Nr. 4161 ir 4301 dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti.
Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kreditorius pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė nepagrįstą kredito likutį 110 857,03 Lt, nes pagal 2011 m. liepos 2 d. kreditoriaus sutikimą dėl pakartotinio turto įkeitimo ir skolos išieškojimo užbaigimo skolos likutis 80 511,00 Lt. Skolininkas 2011 m. liepos 27 d parašė ir kreditoriui 2011 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą dėl 2011m. liepos 14 d. kreditoriaus sutikimo Nr. 11/532, kuriame nurodė, kad likusi paskolos suma 66 554,57 Lt, tačiau skolininkas 2011 m. liepos 14 d. sutikimu pasinaudoti negalėjo, nes jo terminas buvo labai trumpas, sutikime nurodytas paskolos sumos likutis paskaičiuotas neteisingai, Sutikime nebuvo pateikta skolos likučio paskaičiavimų lentelė, neteisingai nurodyti CPK straipsniai, pagal kuriuos neteisėtai išduoti vykdomieji įrašai Nr. 1729/11 ir 1740/11 pagal paprastuosius vekselius, nes jie turėjo būti atsiimti pagal CPK 629 straipsnio 1 dalį ir CPK 632 straipsnio 3 punkto nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/201, kurioje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, įpareigojanti hipotekos teisėją patikrinti ir įvertinti kreditoriaus reikalavimo pradėti priverstinį skolos išieškojimą pagrįstumą. Tarp kreditoriaus ir skolininko sudaryta paskolos sutartis atitiko vartojimo sutarties sampratą. Todėl hipotekos teisėjas, priimdamas sprendimą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininko, turėjo pareigą patikrinti sutarties sąlygų, kurių pagrindu nutraukta paskolos sutartis, atitikimą sąžiningumo reikalavimams, nes būtent toks vienašalis sutarties nutraukimas sudarė kreditoriaus prašymo išieškoti reikalaujamą sumą priverstine tvarka pagrindą. Apelianto nuomone, tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos numatytos 5.7.1 - 5.7.7 punktuose prieštarauja bendriesiems sąžiningumo principams, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Todėl jos teismo iniciatyva turėjo būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Tarp kreditoriaus ir skolininko sudaryta paskolos sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas 3 metai, bendra paskolos suma 80 000 Lt (tame tarpe 12 000 Lt suma liko kreditoriui kaip skolininko pajus). Paskola grąžintina nedidelėmis dalimis (apie 1 300 Lt per mėnesį įskaitant palūkanas). Todėl, įvertinus į šalių tarpusavio teisinių santykių ilgalaikiškumą, prievolių vykdymo periodiškumą bei dydį, paskolos sutarties 5.7.1 ir 5.7.7 punktų sąlygos, įtvirtinančios kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį skolininkui nesumokėjus bent vienos įmokos dalies, yra nesąžiningos, parengtos skolininko, kaip vartotojo nenaudai ir turi būti pripažintos negaliojančiomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kreditoriaus 2011 m. balandžio 11 d. pranešimas Nr. 11/268 apie vienašališką paskolos sutarties nutraukimą turėjo būti vertinamas pagal CK 6.209 ir 6.217 straipsnių nuostatas. Kreditorius privalėjo pateikti hipotekos teismui duomenis apie tai, kad po 2011 m. balandžio 11 d. pranešimo Nr. 11/268 pateikimo skolininkas neįvykdė kreditoriaus reikalavimo ir dėl to paskolos sutartis nuo 2011 m. balandžio 28 d. buvo nutraukta. Tačiau skolininkas kreditoriaus reikalavimo negalėjo įvykdyti dėl to, kad pastarasis neteisingai apskaičiavo paskolos likučio sumą ir padarė visą eilę kitų paskolos sutarties pažeidimų.
Teismas neįvertino, kokia sutartinių prievolių dalį sudaro neįvykdyta prievolė –ji faktiškai buvo tik 5 500 Lt, t.y. tik 6,87 procentus visos paskolos sutarties. Be to, kreditorius skolos išieškojimą priverstine tvarka pradėjo pagal paprastuosius vekselius, dėl ko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymius (sukčiavimas). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi sustabdė antstolio vykdomųjų įrašų pagrindu pradėtus vykdymo veiksmus dėl skolos išieškojimo iš skolininko ir įkeistų daiktų savininkų iki bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas civilinėje byloje Nr. 2-215645-728/2011.
Kreditorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad hipotekos teismas pagrįstai areštavo skolininko ir įkeistų daiktų savininkų turtą siekiant užtikrinti negrąžintos skolos išieškojimą, viso 110 857,03 Lt, 139,00 Lt žyminio mokesčio, 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes skolininkas nevykdė tarp šalių 2009 m. gegužės 8 d. sudarytos paskolos sutarties. Skolininkui vengiant vykdyti prievolines pareigas, kreditorius, kai prievolės vykdymo termino praleidimas siekė daugiau negu vieną mėnesį, vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, apie tai iš pradžių raštu pranešęs skolininkui. Pranešimas skolininkui įteiktas tinkamai, paskolos sutartis per nustatytą 15 dienų terminą įvykdyta nebuvo, todėl kreditorius kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pažymi, kad hipotekos teisėjas atlieka procesinius veiksmus susijusius su hipotekos teisine procedūra. Tuo atveju jei byloje kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės, skolos atsiradimo pagrindo, jos dydžio, netinkamo paskolos sąlygų vykdymo ir kt., hipotekos byloje toks ginčas nėra nagrinėjamas, nes tai ne hipotekos bylų nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantai skundžia nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas nutarė areštuoti apeliantų turtą hipoteka užtikrintai pagal 2009 m. gegužės 8 d. paskolos sutartį skolos grąžinimo prievolei įvykdyti. Taigi, apeliacine tvarka nagrinėtinas klausimas, ar priimant skundžiamą nutartį buvo teisingai aiškintos ir taikytos teisės normos, reglamentuojančios hipotekinį skolos išieškojimą.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio(atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl nagrinėtinas atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 straipsnyje reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 straipsnyje nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra. Įkeisto daikto areštas yra privaloma šios procedūros dalis, tačiau neatskiriama jos dalis yra ir skolininko bei įkaito davėjo įspėjimas apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą – nurodytos teisės normos pagrindu priimta nutartimi hipotekos teisėjas ne tik areštuoja įkeistą daiktą, bet ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduodamas iš varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Įspėjimas, kuris suteikia skolininkui galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti jam įteiktas, ir tai taip pat yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti.
Apeliantai savo atskirąjį skundą grindžia argumentais, kuriuos galima būtų sugrupuoti taip: - priimant skundžiamą nutartį, nebuvo įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 nurodyti išaiškinimai apie hipotekos teisėjo atliktinus veiksmus ir aiškintinas aplinkybes sprendžiant tokio, kaip ir nagrinėjamu atveju, pobūdžio klausimus; - kreditorius neteisingai apskaičiavo skolos dydį; - kreditorius nepagrįstai pradėjo išieškojimus pagal notaro vykdomuosius įrašus, išduotus paprastųjų vekselių pagrindu;- prievolių pagal paskolos sutarties sutartį neįvykdymą sąlygojo ekonominė krizė.
Vertinant apeliantų argumentus, susijusius su minėta kasacinio teismo nutartimi, pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr.3K-3-252/2009; ir kt.). Lyginant nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtos bylos faktines aplinkybes matyti, kad jos yra kitokios. Tai per se nereiškia, kad tokiais atvejais apskritai nebeprivalu paisyti bendro pobūdžio taisyklių, nurodytų minėtoje kasacinio teismo nutartyje, tačiau jos, sprendžiant klausimą iš esmės, vertintinos ne a priori izoliuotai nuo konkrečių faktinių aplinkybių viseto.
Minėtoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas pagal ilgalaikės – beveik penkiolikos metų – kredito sutarties sąlygų vykdymą, pradelsta paskola kartu su palūkanomis ir delspinigiais buvo tik 1 221,63 EUR, buvo pateikti prieštaringi duomenys apie kredito sutarties nutraukimo aplinkybes ir pan. Nagrinėjamu atveju iš paskolos sutarties sąlygų matyti, kad ji buvo sudaryta tik trijų metų laikotarpiui (b.l. 23), o iš paskolos padengimo suvestinės matyti, kad pagrindinė paskola nebedengiama nuo 2009 m. spalio mėn. (t.y. praėjus vos penkiems mėnesiams nuo sutarties sudarymo), palūkanos nė dalinai nebedengiamos nuo 2010 m. gruodžio mėn. (b.l. 37-38), bendra įsiskolinimo suma 2011 m. balandžio mėn. siekė beveik ketvirtadalį nuo visos mokėtinos pagal paskolos sutartį sumos (b.l. 26, 35). Todėl konstatuotina, kad iš esmės šios bylos yra panašios tik savo pobūdžiu (kategorija), tuo tarpu faktinėmis aplinkybėmis jų panašumas labai menkas. Nepaisant to, apeliantai savo atskirajame skunde kartoja kasacinio teismo argumentus, teigdami, kad jie taikytini ir apeliantams vertinant paskolos sutarties sąlygų nesąžiningumą jų atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju, teismo nuomone, ex officio daryti analogišką išvadą apie sutarties sąlygų nesąžiningumą kasacinio teismo nutarties argumentais, esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, negalima.
Nekonstatavus paskolos sutarties sąlygų negaliojimo, taikytinos jos nuostatos. Paskolos sutarties įvykdymui, remiantis šios sutarties 5.7, 5.7.1 punktų pagrindu, kreditorius buvo nustatęs terminą, pranešimas skolininkams įteiktas (b.l. 33-35). Apeliantai neneigia, kad jos neįvykdė net ir ta apimtimi, kuria skolos neneigia. Todėl pripažinti, kad kreditorius nesilaikė sutarties nutraukimo tvarkos, nėra pakankamo pagrindo. Juo labiau, kad iš 2011 m. liepos 14 d. kreditoriaus sutikimo matyti, kad net ir sutarties nutraukimo A.Cibulskui buvo pasiūlyra sumokėti paskolą dar per papildomą laiką, tokiu atveju kreditorius įsipareigojo atsisakyti hipotekos ir atsiimti iš antstolio vykdomuosius dokumentus (b.l. 67).
Atmestini pakankamai platūs atskirojo skundo argumentai, susiję su kreditoriaus netinkamu skolininkų įsipareigojimų dydžio apskaičiavimu, vekselių (ne)galiojimu ir jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu, kurių esmė yra ta, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka inter alia – skolos atsiradimo pagrindo, jos dydžio ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. Užringis, bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. Ananjevas, bylos Nr. 3K-3-536/2009). Taip pat atmestini argumentai, susiję su prievolės neįvykdymu dėl ekonominės krizės, nes prievolių neįvykdymo priežasčių tyrimas nėra hipotekos teisėjo nagrinėjimo dalykas.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo motyvais neturi pagrindo išvadai, kad priimant skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ar aiškino teisės normas, reglamentuojančias hipotekinį išieškojimą, ar nukrypo nuo teisminės praktikos. Todėl atskirasis skundas atmetamas, skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.