- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-209-361/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Zigmas Pocius
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Tomas Leščinskas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Mauriaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta V. K., kaltinamą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, išteisinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 8 dalimi, 2017 m. spalio 5 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu nustatytą nuosavybės teisių apribojimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pratęstą 2018 m. balandžio 5 d. Tauragės apylinkės teismo nutartimi iki nuosprendžio priėmimo, nuspręsta panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. K. išteisintas dėl kaltinimo, jog vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o būtent 2017 m. rugsėjo 30 d., apie 22.46 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kelio Šilutė–Šilalė (duomenys neskelbtini) km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,75 promilės elito alkoholio).
Šalies argumentai
2. Prokuroras skundu prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir paskirti 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityti V. K. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 2 d. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsniu, paskirti V. K. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, ir uždrausti jam naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš V. K. konfiskuotino automobilio „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 8 000 Eur. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Mano, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino V. K.. Teismo motyvus – dėl V. K. prisipažinimo vairavus automobilį pareigūnams įvykio vietoje ir liudytojų – policijos pareigūnų – parodymų kritiško vertinimo, dėl V. K. žmonos D. K. parodymų vertinimo, jog ji, būdama blaivi, vairavo automobilį, o nuvažiavusi į griovį, išėjo namo, nes susipyko su sutuoktiniu, vertina kaip vienpusiškus, pranašumą suteikiant V. K. ir D. K. parodymams, dėl to neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių.
2.1.1. Teismas nesusiejo pareigūnų parodymų su kitais įrodymais ir nepagrįstai nesirėmė vaizdo ir garso įrašu, kuris darytas įvykio vietoje pareigūno tarnybiniu telefonu. Vaizdo ir garso įrašas patvirtina, jog V. K., nors ir būdamas neblaivus, įvykio vietoje pakankamai gerai orientavosi, elgėsi adekvačiai ir pareigūnams paaiškino, jog pats vairavo automobilį, taip pat nurodė, kokiu greičiu važiavo ir dėl kokių priežasčių nesuvaldė automobilio. Šis V. K. prisipažinimas ir nurodytos aplinkybės visiškai atitinka tyrimo metu nustatytus duomenis.
2.1.2. Teismas kritiškai nevertino suinteresuoto bylos baigtimi asmens D. K. parodymų, nes ji yra V. K. sutuoktinė. Pastarosios parodymai nėra pagrįsti jokiais kitais bylos įrodymais. Be to, teisme D. K. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš sutuoktinį. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu niekas kitas be V. K. nepatvirtino, kad įvykio vietoje matė moterį ar kitus asmenis. Pažymi, kad liudytojas Z. D. ir policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko praėjus labai trumpam laiko tarpui po eismo įvykio kilimo.
2.2. Motyvuoja, jog tiesioginių įrodymų trūkumas, esant pakankamai kitų – netiesioginių – įrodymų, negali būti priežastis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju, be kitų įrodymų, remiantis netiesioginiais įrodymais, galbūt galima pagrįstai ir neabejotinai teigti, jog byloje pakanka duomenų pripažinti V. K. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Atsiliepimas
3. Išteisintojo gynėjas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo: atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį; atsisakyti priimti skundą kaip neatitinkantį Lietuvos BPK 313 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
3.1. Teigia, jog nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, motyvavo sprendimą ir įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Sunkiai apgirtusio V. K. kažkokie žodžiai įvykio vietoje negali būti vienintelis įrodymas jo kaltei pagrįsti. Be to, BPK 21 ir 22 straipsniai numato įtariamojo ir kaltinamojo teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes, įstatymas nenumato tokių proceso dalyvių atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Šiuo atveju išteisintasis V. K. buvo aktyvus ir įteikus jam pranešimą apie įtarimą, davė parodymus, jog kaltės nepripažįsta, ir paaiškino, kad: automobilį įvykio metu vairavo jo sutuoktinė D. K. – važiavo namo iš (duomenys neskelbtini); važiuojant susiginčijo su žmona ir pastaroji, nesuvaldžiusi automobilio, įvažiavo į pakelės griovį; tuo metu kitų automobilių nebuvo, sutuoktinė išlipo ir supykusi nuėjo link namų; išėjus žmonai jis sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, o vėliau atvažiavo policija; būdamas girtas galėjo pasakyti pareigūnams, kad jis vairavo automobilį, nes dėl didelio apsvaigimo nesusivokė, ką kalba.
3.2. Liudytojas T. K. patvirtino, jog automobiliu „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi ir D. K.. Liudytoja D. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad ji, būdama blaivi, vairavo automobilį, važiuodama pykosi su sutuoktiniu V. K., kuris, būdamas neblaivus, ant jos šaukė; valydamasi ašaras galėjo ne taip suktelėti vairą, todėl įvažiavo į griovį; V. K. ėmus dar stipriau šaukti, ji nebeištvėrė ir per pievą nuėjo į netoliese esančius namus. Aplinkybė, jog D. K. pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir apylinkės teisme nedavė parodymų prieš sutuoktinį, nėra pagrindas jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kritiškai ar į juos neatsižvelgti. Minėti D. K. parodymai byloje esančiais įrodymais nebuvo ir nėra visiškai paneigti.
3.3. Liudytojas Z. D. tiksliai akcentavo, jog pravažiuodamas pro įvykio vietą matė tik į griovį nuvažiavusį automobilį, todėl pristojo šalikėlėje, tačiau išlipęs nebuvo ir prie į griovį įvažiavusio automobilio nenuėjo, jokių asmenų nei automobilyje, nei šalia jo nematė. Taigi šis liudytojas įvykio vietoje nematė nei V. K., nei jo sutuoktinės, o duomenų apie tai, kiek laiko praėjo nuo įvykio, iki jis privažiavo iki įvykio vietos, nėra surinkta. Todėl liudytojo Z. D. parodymai nepaneigia fakto, jog būtent D. K. vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį ir iš įvykio vietos nuėjo į netoliese esančius namus, nes stipriai susipyko su įvykio vietoje likusiu neblaiviu sutuoktiniu.
3.4. Kiti liudytojai – policijos pareigūnai R. T. ir M. M. – į eismo įvykio vietą atvyko jau po to, kai minėtasis Z. D. apie šį įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Dar kiti liudytojai – policijos pareigūnai E. V. ir P. E. – į įvykio vietą atvyko dar vėliau. Todėl neabejotina, kad pareigūnai įvykio vietoje nematė D. K., kuri jau iki privažiuojant Z. D. buvo išėjusi namo. V. K., vežamas į ligoninę, pareigūnų R. T. ir M. M. ėmė klausinėti, kodėl yra vežamas ir kad jis nevairavo jokio automobilio. Todėl akivaizdu, jog V. K. sunkiai orientavosi aplinkoje ir prikalbėjo pareigūnams nebūtų dalykų, jog neva jis vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Be to, pareigūnai skirtingai atpasakoja V. K. prisipažinimo aplinkybes – vieni teigia, jog jis sakęs, jog į griovį nuvažiavo dėl per didelio greičio, kiti – dėl to, jog turėjo apvažiuoti dviratininką.
3.5. Policijos pareigūno įvykio vietoje darytą garso ir vaizdo įrašą, kuriame V. K. prisipažino vairavęs automobilį, vertina kaip netinkamą V. K. kaltei pagrįsti. Paaiškina, jog tuo metu V. K. buvo labai sunkiai girtas – net 2,75 promilių neblaivumo, o tokios fiziologinės būklės žmogui yra sudėtinga tinkamai suvokti jį supančią aplinką, rišliai kalbėti ir tinkamai paaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes. Objektyviais ir neginčytinais įrodymais V. K. versija, jog automobilį įvykio metu vairavo žmona, byloje nepaneigta, o visos abejonės aiškintinos pastarojo naudai. Byloje nėra tiesioginių V. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtinančių įrodymų ir objektyviai ir neginčijamai nenustatyta, kad jis vairavo automobilį. Pareiga įrodyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltininkas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-429/2013).
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, kitus byloje esančius duomenis, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą – peržiūrėjusi vaizdo ir garso įrašą, apklaususi kaip liudytoją P. E. ir įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų dalį dėl V. K. kaltės vairavus automobilį nustatymo vertino formaliai, nevisapusiškai ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.
6. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal prokuroro skundą, kuriame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl V. K. (ne)kaltės vairavus automobilį nustatymo. Išteisintojo gynėjas teigia, jog išteisintasis nevairavo transporto priemonės kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, o tai darė išteisintojo sutuoktinė, ir atitinkami jos parodymai byloje yra nepaneigti jokiais kitais įrodymais.
6.1. Išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė tuo, kad nors liudytojai – policijos pareigūnai – parodė, jog kaltinamasis V. K. tuoj pat po įvykio prisipažino, jog jis vairavo automobilį, tačiau šių parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. K. šias aplinkybes nurodė būdamas sunkiai neblaivus, todėl jo prisipažinimą vertino kritiškai. Liudytojo Z. D. parodymai, apylinkės teismo manymu, V. K. kaltės neįrodo, o V. K. žmonos D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog ji, būdama blaivi, vairavo automobilį, o nuvažiavusi į griovį, išėjo namo, nes buvo susipykusi su V. K., nėra paneigti. Tokias pat aplinkybes teismo posėdyje bei apklausiamas kaip įtariamasis patvirtino ir pats V. K.. Liudytojas T. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad automobiliu naudodavosi tiek V. K., tiek ir V. K. sutuoktinė D. K..
6.2. Nurodytus 6.1. punkte apylinkės teismo motyvus ir išvadas teisėjų kolegija vertina kaip paviršutiniškus, todėl neatskleidžiančius tikrojo įvykio situacijos turinio ir nederančius su byloje esančiais tiesioginiais bei netiesioginiais, V. K. kaltę pagrindžiančiais įrodymais ir jų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Kaip pagrįsti vertintini apelianto argumentai, jog apylinkės teismas nesusiejo policijos pareigūnų parodymų su kitais įrodymais ir nepagrįstai nesirėmė vaizdo ir garso įrašu, kuris darytas įvykio vietoje pareigūno tarnybiniu telefonu. Vaizdo ir garso įrašas, kuris ištirtas apylinkės teisme bei teisėjų kolegijos peržiūrėtas teismo posėdyje (t. 1, b. l. 130), apygardos teisme apklausto policijos pareigūno P. P. E. parodymai, leidžia pagrįstai teigti, jog V. K., nors ir būdamas neblaivus, įvykio vietoje orientavosi gerai, elgėsi adekvačiai, į pareigūnų klausimus atsakinėjo greitai ir suprantamai. Jau pokalbio su pareigūnais pradžioje V. K. pareigūnams atsakė, jog važiavo vienas ir vairavo automobilį, jo žodžiais „<...> neišvairavau“ . Taip pat V. K. pareigūnams paaiškino eismo įvykio kilimo priežastį, jo žodžiais – „Gaidys kažkoks (keiksmažodis) pamaišė“ – bei nurodė, kad važiavo 80 km/ val. greičiu, jis turi teisę vairuoti ir automobilio dokumentus.
6.4. Išanalizavus aptartą 6.3. punkte V. K. pokalbio turinį ir jį sugretinus su į įvykio vietą atvykusių ir pareigas įforminant įvykį atlikusių policijos pareigūnų E. V., P. E. (vaizdo bei garso įrašą telefonu daręs pareigūnas), R. T. ir M. M. parodymais, darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti V. K. prisipažinimo objektyvumu vairavus neblaiviam automobilį. Aplinkybė, jog V. K. įvykio vietoje pareigūnai alkotesteriu nustatė 2,27 promilių girtumą, o gydymo įstaigoje iš jo paimtame kraujyje – 2,75 promilių etilo alkoholio, ar tai, jog jis svirduliavo ir pan., dar savaime nereiškia, jog tokio neblaivumo asmuo apskritai negali ar nebegali suvokti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, ar po eismo įvykio, būdamas sveikas, nesužalotas, prisiminti savo ar kitų asmenų elgesį iki ir po įvykio. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip deklaratyvūs išteisintojo gynėjo atsiliepimo argumentai, kad V. K. būdamas sunkiai girtas galėjo pasakyti pareigūnams, jog jis vairavo automobilį, nes dėl didelio apsvaigimo nesusivokė, ką kalba, jam buvo sudėtinga tinkamai suvokti supančią aplinką, rišliai kalbėti ir tinkamai paaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes.
6.5. Pirmasis į įvykio vietą operatyviai (per 6 minutes nuo budėtojo pranešimo ekipažui apie įvykį) atvyko pareigūnų R. T. ir M. M. ekipažas. Šie pareigūnai apylinkės teismo posėdyje patvirtino jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog V. K. įvykio vietoje buvo vienas, vaikščiojo šalia automobilio ir jiems paaiškino, kad jis vairavo automobilį, nes susipyko su žmona, o į griovį nuslydo, kai stabdė. Vien tai, jog dar po beveik 5 minučių į įvykio vietą atvykusiems E. V. ir P. E. ekipažui V. K. nenurodė susipykimo su žmona aplinkybės, o nurodė aptartas 6.3. punkte vairavimo aplinkybes, nereiškia, jog galima abejoti šių liudytojų parodymu objektyvumu. Todėl gynėjo atsiliepimo teiginys, jog pareigūnai skirtingai atpasakoja V. K. prisipažinimo aplinkybes – vieni teigia, jog jis sakęs, kad į griovį nuvažiavo dėl per didelio greičio, o kiti – dėl to, jog turėjo apvažiuoti dviratininką, nepaneigia fakto, jog būtent V. K., o ne jo žmona vairavo automobilį. Be to, duomenų, kad pareigūnai skatino prisipažinti V. K. vairavus įvykio vietoje ar medicinos, policijos įstaigose ar kokiais nors kitais neteisėtais veiksmais siekė jo prisipažinimo, provokavo, byloje nėra ir apygardos teismas tokių duomenų byloje nenustatė. Beje, liudytojos R. M. – pareigūnės, bendravusios su į komisariatą pristatytu V. K., parodymai, duoti apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, yra nuoseklūs ir sutampa su minėtuose ekipažuose dirbusių pareigūnų parodymais bei paties V. K. prisipažinimu pareigūnams, kad jis vairavo automobilį.
7. Išteisintasis savo versiją, kad automobilį vairavo žmona, išsakė pareigūnams tik tada, kai buvo vežamas jų jau iš įvykio vietos į gydymo įstaigą kraujo ištyrimui. Taigi išteisintojo drąsus elgesys įvykio vietoje ėmė keistis į tokiais atvejais pažeidėjams – vairuotojams – būdingą nusižengimo padarymo neigimo, savigynos situaciją. Kita vertus, išteisintojo žmonos D. K. procesinis elgesys ikiteisminio tyrimo metu – davė parodymus tyrėjui, o teisme – atsisakė prieš sutuoktinį duoti parodymus, esant faktinėms aplinkybėms, savaime nėra lemiantys V. K. nekaltumo įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Gynėjo atsiliepime išdėstyti liudytojos D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad ji, būdama blaivi, vairavo automobilį, važiuodama pykosi su sutuoktiniu ir valydamasi ašaras galėjo ne taip suktelėti vairą ir todėl įvažiavo į griovį, o V. K. ėmus dar stipriau šaukti, ji nebeištvėrė ir per pievą nuėjo į netoliese esančius namus, vertinami kaip išgalvoti. Teisėjų kolegija pažymi, jog D. K., kaip vairuotojai, be kita ko, turėjo (turi) būti žinoma privaloma pareiga imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (KET 18 punktas) bei imperatyvios pareigos įvykus eismo įvykiui – pažymėti eismo įvykio vietą bei pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus (KET 219.1., 219.2 punktai). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad apie įvykį policijai įvykio dieną ar vėliau pranešė D. K.. Apie įvykį policijai pranešė liudytojas Z. D..
7.2. Įvertinus 7 ir 7.1. punktuose aptartų aplinkybių visumą, minėti D. K. parodymai tyrėjui, jog iš įvykio vietos, beje, nakties metu, per neapšviestus laukus ji pasišalino, nes susipyko su sutuoktiniu, atrodo išties nerimti. Aplinkybė, jog D. K. pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir nedavė parodymų apylinkės teisme prieš šeimos narį (sutuoktinį), savaime nelemia pirminių jos parodymų ikiteisminio tyrimo tyrėjai objektyvumo. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad D. K., pirmą kartą apklausta kaip liudytoja 2017 m. spalio 4 d., t. y. po įvykio praėjus 4 dienos, papildomai sutiko būti apklausta ir 2018 m. sausio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po įvykio. D. K. atsisakymo duoti parodymus 2018 m. kovo 28 d. teisiamajame posėdyje teisėtumas nekvestionuotinas, tokia teise ji pasinaudojo nepažeisdama įstatymo.
7.3. Iš liudytojo Z. D. pranešimo apie įvykį telefonu Bendrajam pagalbos centrui turinio galima suprasti, jog šis asmuo įvykį pastebėjo važiuodamas pro šalį, o sustojęs įvykio vietoje gerai matė į griovį įvažiavusį automobilį, šalia jo sunkiai vaikščiojantį vieną asmenį – vyriškį, kuris, jo manymu, galbūt yra neblaivus ar prisitrenkęs, o pažiūrėti, ar automobilyje yra kitų asmenų, nuėjęs nebuvo (garso įrašas t. 1, b. l. 137). Atsižvelgiant į tai, gynėjo atsiliepimo argumentai, jog liudytojo Z. D. parodymai nepaneigia fakto, kad būtent D. K. vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį ir iš įvykio vietos nuėjo į netoliese esančius namus, nes stipriai susipyko su įvykio vietoje likusiu neblaiviu sutuoktiniu, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog jokio kito asmens, išskyrus V. K., nei liudytojas Z. D., nei liudytojai – policijos pareigūnai – įvykio vietoje nematė. Teismo įsitikinimą, jog automobilį vairavo būtent V. K., sustiprina ir ta aplinkybė, jog tiek automobilio dokumentai, tiek užvedimo raktelis rasti, apžiūrėti ir paimti pareigūnų įvykio vietoje, o jokių V. K. sutuoktinės daiktų ir pan. automobilio salone nerasta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus T. K. parodymai, jog bendrovei priklausančiu automobiliu taip pat naudojosi V. K. žmona D. K., vertinami kaip deklaratyvūs, nes D. K. bendrovėje apskritai nedirba, o T. K. laikytinas suinteresuotu veikti išteisintojo naudai, nes yra jo brolis.
8. Kompleksiškai įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek apylinkės teismo teiginiai, jog byloje nėra paneigti D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek gynėjo atsiliepimo argumentai, jog objektyviais ir neginčytinais įrodymais nepaneigta V. K. versija, jog automobilį įvykio metu vairavo žmona, vertinami kaip formalūs, nepagrįsti ir neteisingi. Jokių teismo ar gynėjo deklaruojamų abejonių dėl V. K. kaltės teisėjų kolegija neturi, todėl konstatuoja, jog V. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veika yra įrodyta, o būtent tai, jog jis 2017 m. rugsėjo 30 d., apie 22.46 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kelio Šilutė–Šilalė (duomenys neskelbtini) km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,75 promilės elito alkoholio).
9. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Iš šios normos konstrukcijos matyti, kad asmens neblaivumas turi būti nustatomas pagal kraujyje esantį alkoholio kiekį. Nagrinėjamu atveju V. K. alkoholio kiekis organizmo terpėje, t. y. iškvėptame ore, pradžioje buvo nustatytas naudojant metrologiškai patikrintą prietaisą – alkotesterį, o po to iš jo paimtas kraujo mėginys ir pateikta specialisto išvada, jog kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija – 2,75 promilės. Konstatuotina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog vairavimo metu V. K. kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Beje, V. K. neblaivumo fakto ar jo nustatymo teisėtumo nei jis pats, nei jo gynėjas neginčijo ir neginčija.
Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių V. K. skyrimo
10. V. K. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). V. K. praeityje teistas 3 kartus, paskutinį kartą 2017 m. gruodžio 1 d. Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 286 straipsnį 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas 9 kartus, iš jų – 2011 m. gegužės 13 d. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 124¹ straipsnio 2 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kirto ištisinę ženklinimo liniją ir vengė neblaivumo patikrinimo (2 300 Lt bauda ir 27 mėn. atimta teisė vairuoti transporto priemones), 2013 m. lapkričio 5 d., 2013 m. lapkričio 21 d. (du nutarimai), 2013 m. lapkričio 22 d., 2013 m. lapkričio 25 d. nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį už tai, kad vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonę, kai ši teisė atimta (visais atvejais skirtos 724 Eur baudos, duomenų apie jų sumokėjimą nėra), 2012 m. birželio 29 d. nubaustas 1 303 Eur bauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį, neturėdamas teisės vairuoti, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė, apie įvykį policijai nepranešė ir iš įvykio vietos pasišalino (bauda nesumokėta). V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta sunkinanti – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). V. K. yra vedęs, darbingas, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju.
10.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.
10.2. Įvertinusi 10 punkte išdėstytų aplinkybių visumą, remdamasi 10.1. punkte aptartais teisiniais bausmių skyrimo aspektais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. K. paskyrus švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį negu šios bausmės rūšies vidurkis. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies nuostatas už nesunkų nusikaltimą skirtina bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio. Tačiau atsižvelgiant į aptartas V. K. charakterizuojančias aplinkybės, laikytina, kad prokuroro skunde pasiūlytas baudos dydis – 90 MGL – yra adekvatus ir proporcingas tiek nusikalstamos veikos pobūdžiui, tiek V. K. asmenybei.
11. Baudžiamosios bylos duomenimis, V. K. buvo laikinai sulaikytas nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 2 d., t. y. tris paras. Šis laikino sulaikymo laikas, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytinas į bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktis, 66 straipsnis).
12. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), viena iš tokių priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju V. K., būdamas neblaivus, vairavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią transporto priemonę „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiais veiksmais jis padarė vieną šiurkščiausių ir didžiausią pavojų keliantį Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Todėl yra pagrindas pritarti prokuroro reikalavimui ir uždrausti jam naudotis teise vairuoti transporto priemones. Atsižvelgiant į neigiamai V. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, į nustatytą girtumo laipsnį, nustatytinas 2 (dvejų) metų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas.
13. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudotam turtui. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.
13.1. Byloje įrodyta, jog V. K., būdamas neblaivus, vairavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią transporto priemonę „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius T. K. patvirtino, jog automobilis nuosavybės teise priklauso bendrovei, jo vertė yra apie 8 000 Eur. Būtent tokio dydžio pinigų sumą prokuroras prašo konfiskuoti iš V. K., nurodydamas, kad 8 000 Eur suma atitinka konfiskuotino automobilio vertę. Tačiau teisėjų kolegija mano, jog tokio dydžio pinigų suma realiai neatitinka konfiskuotino turto vertės. Tiek iš byloje esančios VšĮ „Emprekis“ (t. 1, b. l. 31), tiek iš viešų skelbimų apie būtent tokios markės ir modelio, gamybos metų (2004 m.), galingumo ir kitų techninių parametrų automobilių pardavimą matyti, kad dabartinė bei nusikaltimo padarymo metu buvusi reali automobilio rinkos vertė siekia apie 5 000 Eur, nes kainos svyruoja nuo 4 000 (esant defektams) iki 6 000 Eur (be defektų).
13.2 Kaltininką pripažinus kaltu yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kuris imperatyviai reikalauja nusikalstamos veikos padarymo priemonių konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo. Taigi prokuroro prašymas konfiskuoti 8 000 Eur konfiskuotino turto vertės tenkinamas iš dalies, prašoma išieškoti konfiskuotino turto vertė mažintina iki 5 000 Eur ir tokio dydžio pinigų suma išieškotina iš V. K. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-122-699/2018, 2K-133-719/2018, 2K-134-1037/2018 ir kt.).
14. Baudžiamojoje byloje saugomas V. K. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotinas jį išdavusiai institucijai.
15. BPK 352 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato terminą, per kurį nuteistasis turi savanoriškai sumokėti baudą. BK 47 straipsnyje numatytos bausmės – baudos – esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnyje nurodyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. Minėto straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per teismo nustatytą laikotarpį. Analizuojamojoje byloje nuteistajam sumokėti baudą nustatytinas 1 (metų) laikotarpis nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo (priėmimo) dienos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje ir nubausti jį 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaityti V. K. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 2 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti V. K. galutinę bausmę – 84 MGL (3 163,44 Eur) dydžio baudą.
Išaiškinti V. K., kad 84 MGL baudą (3 163,44 Eur) privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801, per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir kvitą (kvitus) apie baudos sumokėjimą pateikti į teismo raštinę. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.
Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, uždrausti V. K. naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 (dvejus) metus.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš nuteistojo V. K. konfiskuoti automobilio „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų).
Panaikinti V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Baudžiamojoje byloje saugomą V. K. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti jį išdavusiai institucijai.