Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-09-15 · Civilinė byla Nr. 2A-471/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-15
Bylos Nr.
2A-471/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Donatas Šernas
Ieškovas
G. G.
Trečiasis asmuo
R. K., A. A.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Dimoreta“
Advokatai
Tomas Bagdanskis, Artūras Vaišvila
Kategorijos
  • 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-471/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2.2; 114.9.3.2; 114.11(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,dalyvaujant: ieškovui G. G. ir jo atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui,atsakovo atstovams R. D. ir advokatui Artūrui Vaišvilai,tretiesiems asmenims R. K. , A. A. ,vertėjai Vladislavai Tumas,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo

uždarosios akcinės bendrovės „Dimoreta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-670-56/2008 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dimoreta“ dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys byloje R. K. ir A. A. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovas G. G. , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.245-6.248 straipsniais, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 2 punktu, 6.251 straipsniu, 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.264 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Dimoreta“: 1) 228 000 Lt žalai dėl sudegusio namo atstatymo darbų atlyginti; 2) 2 950 Lt žalos nustatymo išlaidų; 3) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad su atsakovo atstovais žodžiu susitarė dėl gyvenamojo namo garažo stogo bituminės dangos įrengimo darbų. Rašytinė rangos sutartis nebuvo sudaryta, nes tiek užsakomų darbų apimtis, tiek jų vertė buvo nedideli. 2003 m. birželio 5 d. atsakovo darbuotojams R. K. ir A. A. atliekant darbus su ugnimi ant namo garažo stogo įvyko gaisras, kurio metu namui buvo padaryta didelė žala. Dėl gaisro buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis nutrauktas, siūlant kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro 2003 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvadoje Nr. 39 SI nustatyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis yra neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymoje Nr. 3-18-1585 nurodyta ta pati gaisro kilimo priežastis. Kadangi darbus atvira liepsna vykdė atsakovo darbuotojai, eidami darbines pareigas, todėl prievolė atlyginti žalą tenka atsakovui. UAB „Projektų ekspertizė“ atliko gaisro padarytos žalos dalinį įvertinimą ir Statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 116v-2003 nustatė, kad padarytos žalos dydis – 228 000 Lt. Ieškovo įsitikinimu, jam taip pat turi būti atlygintos išlaidos, susijusios su žalos dydžio įvertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškovo G. G. ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo UAB „Dimoreta“ 228 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, 3 978,27 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2004 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendime nurodyta, kad Vilniaus miesto mero 1999 m. kovo 31 d. potvarkis Nr.182, kuriuo ieškovui buvo leista statyti gyvenamąjį namą jam nuosavybės teise priklausančiame sodo sklype, nekeičiant žemės sklypo paskirties, paneigia atsakovo tvirtinimus, kad ieškovas vykdė savavališką namo statybą bei patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad strigo tik inžinerinių tinklų projekto derinimas, dėl ko gaisro metu namas nebuvo inventorizuotas. Be to, namas nebuvo baigtas, vyko statybos darbai. Teismas nurodė, kad gaisro faktą patvirtina pažymos apie gaisrą ir pradėtą bei nutrauktą ikiteisminį tyrimą, iš kurių matyti, kad gaisro metu sudegė dalis namo stogo dangos, namų apyvokos daiktai, apdegė rąstinės apmūryto namo sienos, vandeniu užlietos patalpos. Labiausiai tikėtina gaisro priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi UAB „Dimoreta“ darbuotojams atliekant ugnies darbus atvira liepsna.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760 medžiagos matyti, kad pirminė apžiūra buvo atlikta gaisro dienos vakare. Ją atlikus nustatyta, kad spėjama gaisro židinio zona yra gyvenamojo namo šiaurinėje dalyje. Iš apžiūros vietos buvo paimti įvairūs mėginiai. 2003 m. birželio 12 d. nuardžius plytų mūrą buvo atlikta papildoma apžiūra, siekiant įvertinti rastinių sienų apdegimo laipsnį iš išorės. Apžiūrėjus ir įvertinus medinių rąstinių sienų apdegimo laipsnį, protokole užfiksuota, jog tikėtina gaisro židinio zona yra namo išorėje, rytiniame kampe. Iš gaisravietės paimti apanglėjusios medienos mėginiai, sienų vaizdai nufotografuoti, todėl teismas atmetė atsakovo motyvus, kad anglies mėginiai buvo paimti netinkamai. Nuo šiaurinės namo sienos buvo nuardytas nedidelis kvadratinis apdailos plytų plotas, nuardžius plytų mūrą pasitvirtino, kad labiausiai apanglėjęs yra šiaurės rytinis sienų kampas. Šios aplinkybės iš dalies paaiškina apanglėjusios medienos mėginių paėmimo schemą bei patvirtina, kodėl mėginiai buvo paimti tokia tvarka. Ištyręs mėginius specialistas padarė išvadą, kad pagal apanglėjusių medienos mėginių tyrimo rezultatus gaisro židinio zona yra sodo namo šiaurės rytiniame kampe, išorinėje pusėje (ten, kur ir buvo atliekami garažo stogo dangos prilydymo atvira liepsna darbai), apatinėje dalyje numeriais 11 ir 12 pažymėtose apanglėjusios medienos mėginių paėmimo vietose, kuriose medinių konstrukcijų degimo laikas buvo ilgiausias. Ištyrus iš namo paimtus elektros laidus ir trigyslį kabelį nustatyta, kad kai kurių tyrimui pateiktų elektros laidų gyslų sujungimo būdas galiojančių norminių aktų reikalavimų neatitiko, tačiau tirti pateiktuose laidų atkarpose ir jų jungtyse trumpojo jungimo arba kitokio avarinio darbo režimo požymių nėra, šie objektai yra paveikti gaisro šilumos.

Teismas buvo paskyręs gaisrų techninę ekspertizę ir suformulavęs ekspertui klausimus, tačiau šis nedavė kategoriškų atsakymų į juos, baudžiamojoje byloje esančios išvados nepaneigė dėl duomenų trūkumo, pažymėdamas, jog daug kas nustatoma pirminės apžiūros metu. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje ekspertas konstatavo, kad anglies mėginių poėmio vietų pasirinkimas yra tyrėjo prerogatyva, o sprendžiant iš išvados kategoriškumo devyniolikos paimtų mėginių specialistui pakako. Ekspertas konstatavo, jog iš baudžiamojoje byloje pateiktų namo mansardoje esančių kambario ir vonios nuotraukų matosi, kad lubų fragmentai yra daugiau apdegę ne iš šių patalpų vidaus, bet iš stogo pusės, o tai yra požymiai, kad gaisro židinys buvo ne šiose patalpose, kad gaisras į šias patalpas išplito pradegus jų luboms iš mansardos palėpės pusės. Tai rodo, kad gaisro židinys buvo išorėje arba pastato palėpėje. Ekspertas S. K. teisme taip pat nurodė, kad į bylą pateikta pažyma apie gaisro metu pūtusį pietvakarių-vakarų vėją leidžia manyti, jog būtent dėl vėjo krypties gaisras buvo gesinamas ir sienų apmūrijimas buvo ardomas pirmiausia pietų pusėje, siekiant išvengti dūmų, kuriuos pietvakarių vėjas turėjo nešti į priešingą pusę. Šių aplinkybių pagrindu teismas labiausiai tikėtina gaisro priežastimi laikė atsakovo darbuotojų veiksmus atliekant darbus atvira ugnimi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad skaičiuojant padarytos žalos dydį buvo vadovautasi Statybos ir urbanistikos ministerijos 1998 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 17 patvirtintomis rekomendacijomis, taikant Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 17 d. suderintas statybos resursų skaičiuojamąsias rinkos kainas, kuriomis paprastai vadovaujamasi sudarant sąmatas. Prieš skaičiuojant buvo du kartus nuvykta į vietą, atlikti reikalingi matavimai, įvertinta pastato būklė. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad atlikti skaičiavimai parodo, kiek kainuotų atkurti buvusios fizinės būklės ir buvusių eksploatacinių bei naudingumo savybių objektą pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas ir kainas. Akte pabrėžta, kad atkuriamųjų darbų kaina gali kisti priklausomai nuo objekto atstatymo metu atsiradusių nenumatytų papildomų darbų. Teismo manymu, atsakovas nepateikė įtikinamų įrodymų, kad ekspertų paskaičiavimai yra neteisingi, akte prirašyti nereikalingi darbai, kad buvo pažeisti norminiai aktai, nustatantys tokios rūšies ekspertizių atlikimų metodiką, dėl kurių teismas gali suabejoti ekspertizės išvadų pagrįstumu. Teismas pripažino visiems žinoma aplinkybe tai, kad per laiką, praėjusį nuo ekspertizės atlikimo, statybos darbų bei statybinių medžiagų kainos pastoviai augo.

Teismas atmetė atsakovo tvirtinimus, kad UAB „Dimoreta“ nėra atsakinga už savo darbuotojų veiksmus, kadangi jie neva veikė be bendrovės administracijos žinios, savo rizika ir turi už savo veiksmus atsakyti individualiai. Ieškovas nurodė UAB „Dimoreta“ atstovų telefoną gavęs iš stogo danga prekiaujančios firmos darbuotojo. Paskambinus atsiliepė, o vėliau atvyko tartis V. M. , parodęs vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodyta įmonės pavadinimas ir jo pareigos, pasakė, kad darbus atliks geriausi UAB „Dimoreta“ darbininkai. Teismo įsitikinimu, ieškovas turėjo teisę manyti, kad tardamasis telefonu ir vėliau su atvykusiu V. M. , jis tariasi su įgaliotu užsakymus priimti asmeniu, nes telefonas buvo reklamuojamas parduotuvėje. Be to, darbus ieškovo name atlikę A. A. ir R. K. teisme patvirtino, kad dirbo R. D. pavedimu, kad UAB „Dimoreta“ direktorė tiesiogiai pavedimų darbininkams neduoda. R. D. ir V. M. paprastai juos atveždavo į objektus ir pasakydavo, ką reikia daryti. Nei vienas jų individualiai su namo šeimininkais nesitarė. Liudytoja D. G. parodė, kad sutuoktinis buvo ją įspėjęs, jog UAB „Dimoreta“ atstovai atvyks atlikti darbus. Pirmąją dieną ji susibarė su darbininkais, nes jie dirbdami aprūkė maždaug 1 kv. m plotą namo sienos virš garažo. Ji perspėjo, kad toje vietoje kaip tik yra ventiliacinės angos, o namas medinis. Liudytojų UAB „Dimoreta“ akcininkų R. D. ir V. M. , bendrovėje einančių vadybininko ir finansininko pareigas, parodymus, kad tardamiesi su ieškovu jie atstovavo tik patys save ir dirbo ne įmonės vardu, o su ieškovo žmona apie sutartį nekalbėjo, paneigia minėti darbininkų parodymai, kad būtent R. D. ir V. M. priimdavo užsakymus bendrovės vardu ir išskirstydavo darbininkus po objektus, o pas ieškovą jie dirbo kaip UAB „Dimoreta“ darbuotojai. Tai, kad darbai buvo atliekami su UAB „Dimoreta“ administracijos ir vieno iš savininkų žinia patvirtino pats atsakovas atsiliepime, kuriuo pripažino, kad vienas iš akcininkų, bendrovės direktorės vyras R. D. , darbo metu 11 valandą buvo nuvykęs patikrinti kaip vyksta darbai. Teismas konstatavo, jog bylos įrodymų pakanka teigti, kad ieškovui gaisro metu padaryta žala nurodyta ekspertizės akte, kad gaisro ir žalos kilimo priežastimi buvo neatsargus atsakovo darbuotojų R. K. ir A. A. elgesys, jiems dirbant pagal atsakovo vadovaujančių darbuotojų pavedimus ir atliekant darbines funkcijas, todėl atsakovas yra atsakingas už jo darbuotojų padarytą žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo UAB „Dimoreta“ atstovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas motyvuojamas tuo, kad:

1. Ieškovui priklausęs sudegęs objektas negalėjo būti vertinamas kaip namas. Ieškovas neturėjo leidimo sudegusio objekto statybai, todėl statyba laikytina neteisėta. Teismas nepagrįstai Vilniaus miesto mero 1999 m. kovo 31 d. potvarkį Nr. 182 prilygino statybos leidimui, konstatuodamas, jog statyba buvo teisėta. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. vasario 25 d. raštas Nr. 51-2978-(14.6) paneigia tai, jog mero potvarkis gali būti laikomas leidimą suteikiančiu aktu. Ieškovas neįrodinėjo statybos leidimo neturėjimo tuo pagrindu, kad esą strigo projektų derinimas.

2. Teismo išvada dėl gaisro židinio vietos yra nepagrįsta, nes teismas ją padarė neištyręs visų aplinkybių. Imant mėginius ir nustatant gaisro židinio vietą buvo pažeistos mėginių ėmimo taisyklės. Mėginiai paimti netinkamai, todėl pagal juos nustatyti gaisro židinio vietos nebuvo įmanoma. Teismas nevertino pasirinkto gesinimo būdo (iš kurios pusės buvo gesinama pirmiausiai, o kur vėliausiai) pasekmių. Vertinti tik iš vienos namo pusės, kur gaisras buvo gesinamas vėliausiai ir dėl to susidarė ilgesnis degimo laikas, paimtų mėginių ir ten konstatuoti viso gaisro židinio vietos, teismas neturėjo teisės. Teismo išvada, kad gaisro židinio zona buvo šiaurės rytiniame kampe ir būtent ten, kur buvo atliekami garažo stogo dangos lydymo atvira liepsna darbai, yra nepagrįsta ir prieštarauja eksperto išvadai. Ekspertizės aktas prieštarauja specialisto išvadai ir teismo konstatavimui pagal specialisto išvadą, kad gaisro židinio vieta nebuvo apatinėje objekto dalyje. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta eksperto išvadas, o vadovaujasi specialisto išvada.

3. Teismo išvada dėl gaisro priežasties yra nevisapusiška ir neobjektyvi. Teismas netyrė, ar gaisro priežastimi nebuvo elektros instaliacijos gedimas ar trumpas jungimas. Šios aplinkybės turėjo būti išnagrinėtos, nes galėjo turėti reikšmės nustatant gaisro priežastį. Byloje nėra duomenų, jog namo elektros sistema tvarkinga ir atitiko saugaus elektros tinklų naudojimo reikalavimus. Nebuvo įvertinta, ar gaisro negalėjo sukelti namuose prieš gaisrą buvęs ieškovo įsūnis D. J. neatsargiai rūkydamas ar elgdamasis su ugnimi bei elektros prietaisais.

4. Padaryta žala ir jos dydis nustatyti nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas Statinio dalinės ekspertizės aktui Nr. 116v.-2003 suteikė nepagrįstą įrodomąją galią, vadindamas jį ekspertize. Sąmata buvo netiksli ir nepagrįsta sąskaitomis, statybinių medžiagų ar darbų kainomis. Ieškovas privalėjo tiksliai įrodyti, kokio dydžio žalą jis patyrė. Sąmatoje nuostoliai įvertinti atkuriamuoju būdu, tačiau toks būdas neleidžia teigti, kokia žala buvo padaryta sudegus buvusioms medžiagoms. Kadangi statinys buvo pastatytas be leidimo, jis negalėjo būti vertinamas kaip namas, o turėjo būti vertinas tik kaip statybinės medžiagos. Į šią aplinkybę reikėjo atsižvelgti skaičiuojant žalos dydį.

5. Tretieji asmenys veikė be atsakovo žinios ir atlikdami darbus savo darbinių pareigų nevykdė. Teismas nevertino tai, kad sutarties su atsakovu ieškovas nesudarė, taip pat nebuvo sutarties tarp ieškovo ir atsakovo, atstovaujamo įgalioto asmens. Teismas netyrė aplinkybių, ką konkrečiai nurodė V. M. telefoną ieškovui davęs ir rekomendavęs stogo dangos pardavėjas, tai yra, ar jis rekomendavo įmonę, kurią yra įgaliotas atstovauti ir sudaryti sandorius įmonės vardu V. M. , ar būtent patį V. M. . V. M. negalėjo sudaryti sandorių įmonės vardu. Be to, bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas nesudarė pagrindo manyti, jog jis paskyrė V. M. savo atstovu, kuris galėtų sudaryti sutartį atsakovo vardu. Teismas nepagrįstai vertino byloje esančią V. M. vizitinę kortelę, kaip įrodymą, patvirtinantį, kad V. M. dirbo įmonėje ir sudarė sandorį atsakovo vardu. Tardamasis su ieškovu dėl darbų, V. M. veikė kaip savarankiškas asmuo, o ne kaip atsakovo UAB „Dimoreta“ atstovas. Bendrovės akcininkas negali būti asmeniu, su kuriuo sudarius sutartį, būtų akivaizdu, jog sutartis sudaryta įsipareigojimus pagal tą sutartį prisiimant įmonei. Ieškovas neturėjo pagrindo spręsti, jog dėl darbų jis tariasi su atsakovu UAB „Dimoreta“. Atsakovas nepatvirtino V. M. sudaryto sandorio, pajamų iš to sandorio negavo ir sąnaudų darbams nepatyrė. Darbuotojai dirbo ne darbo metu ir atsakovo tam neįpareigoti. Darbdavio atsakomybė už žalą negali kilti, nes tam nėra įstatymo nustatytų sąlygų visumos – kad darbuotojai atliko darbines pareigas atsakovo nurodymu ir jo kontroliuojami.

6. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios sudarė pagrindą mažinti priteistinos žalos dydį. Ieškovas neturėjo leidimo sudegusio objekto statybai, todėl negalėjo nei namo statyti, nei jo naudoti. Tai, kad buvo eksploatuojamas be statybos leidimo pastatytas namas, galėjo lemti gaisro kilimą. Žalos atsiradimui turėjo įtakos ir tai, kad ieškovas neinformavo nei darbus atlikusių trečiųjų asmenų, nei gaisrą gesinusių ugniagesių apie namo savybes. Ieškovo sutuoktinės atlikta namo techninė priežiūra, jeigu ji buvo atlikta netinkamai, taip pat galėjo turėti įtakos žalos dydžiui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Dimoreta“ apeliacinį skundą ieškovo G. G. atstovas prašo atsakovo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma, kad:

1.Statybų teisėtumas ar neteisėtumas neturi teisinės reikšmės atsakovo civilinės atsakomybės taikymui, šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku. Nagrinėjamos bylos dalykas yra žalos, atsiradusios dėl pasamdytų asmenų veikos, atlyginimas.

2.Bylos nagrinėjimo metu oficialiais rašytiniais įrodymais buvo nustatyta gaisro židinio vieta, o jais nustatyti faktai nebuvo paneigti kitais įrodymais. Teismo paskirta ekspertizė nepaneigė Gaisrinių tyrimų centro išvadose pateiktų duomenų tiek dėl gaisro židinio vietos nustatymo, tiek dėl kilusio gaisro priežasčių. Teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, kad nei patvirtinti, nei atmesti įvykio vietoje buvusio specialisto pateiktos išvados jis negali. Atsakovo teiginiai dėl mėginių ėmimo netinkamumo nėra pagrįsti įrodymais.

3.Apibendrinus visų gaisro kilimo priežasties versijų tyrimą bei ištyrus gaisro vietą specialistas konstatavo, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna. Ekspertizės akte nepatvirtinta, kad gaisro priežastimi buvo pašalinis ugnies šaltinis ar elektros įrenginių įrengimo taisyklių reikalavimų nesilaikymas.

4.Ieškovo užsakymu buvo atlikta gaisro metu padarytos žalos nustatymo ekspertizė, kuri tokią žalą 2003 metų kainomis įvertino 228 000 Lt. Šiuo įrodymu pagrįstai rėmėsi teismas nustatydamas žalos dydį. Statinio dalinės ekspertizės aktas parengtas remiantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais. Teismas netapatino Statinio dalinės ekspertizės akto dėl turtui padarytos žalos nustatymo su teismo skiriama ekspertize, o vartojo teisės aktuose nustatytą bendrą ekspertizės sąvoką.

5.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 24.2 punkte rekomenduojama gyvenamųjų namų vertinimo metodu pasirinkti būtent atstatomosios vertės metodą. Vadovaujantis šiuo metodu buvo nustatyta, kiek kainuotų grąžinti ieškovo turtą į iki gaisro buvusią padėtį, o šio metodo naudojimas visiškai atitinka nuostolių atlyginimo principą ir eliminuoja nepagrįsto praturtėjimo atsiradimo galimybę.

6.Yra visos būtinos civilinės atsakomybės dėl žalos, padarytos darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, atsiradimo sąlygos, todėl atsakovui kyla prievolė atlyginti jo darbuotojų veiksmais padarytą žalą. Gaisro kilimo dieną darbuotojai vykdė jiems darbo sutartimis sulygtas darbo funkcijas. Patys darbuotojai darbų atlikimo metu buvo įsitikinę, jog veikia atsakovo pavedimu ir jo naudai. Sutartis dėl stogo dangos įrengimo virš namo garažo darbų buvo sudaryta žodžiu. Ieškovas, tardamasis dėl darbų atlikimo su V. M. , turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro žodinę sutartį su tokią teisę turinčiu atsakovo atstovu, todėl teismas tinkamai taikė per atstovą sudaryto sandorio institutą ir jo pasekmes, pripažindamas, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta žodinė rangos sutartis.

7.Atsakovas neįrodė ieškovo kaltės dėl ieškovo turtui padarytos žalos, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti išimtį iš visiško nuostolių atlyginimo principo ir mažinti iš atsakovo priteistų nuostolių dydį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 1 d.). Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 str. 1, 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. birželio 5 d. kilo gaisras ieškovui G. G. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tuo laiku buvo atliekami garažo stogo dangos dengimo darbai, juos vykdė UAB „Dimoreta“ darbuotojai. Ieškovas nurodė, jog dėl kilusio gaisro jam padaryta 228 000 Lt žala.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese dažnai vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).

Dėl gaisro objekto

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, jog gaisro metu sudegęs ieškovui priklausantis daiktas negalėjo būti vertinamas kaip namas, o turėjo būti apibūdinamas tik kaip statybinės medžiagos. Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo. Šiuo reikalavimu buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos teisme. Atsakovas nagrinėjamoje byloje nebuvo pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.).

Vilniaus miesto mero 1999 m. kovo 31 d. potvarkiu Nr. 182 G. G. buvo leista rekonstruoti sodo namelį, pastatytą asmeninės nuosavybės teise priklausiančiame žemės sklype, į individualų gyvenamąjį namą, nekeičiant tikslinės žemės naudojimo paskirties (t. 1, b. l. 8-9; t. 2, b. l. 169). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. vasario 25 d. raštu Nr. 51-2978-(14.6) nurodė, kad statybos leidimo, įregistruoto G. G. vardu gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto plėtros departamento leidimų registravimo duomenų bazėje nerasta. Gyvenamojo namo statybos minėtame sklype projektas Departamentui pateiktas nebuvo. Minėtas mero potvarkis nesuteikia statytojui teisės gyvenamojo namo statybai. Norėdamas statyti gyvenamąjį namą statytojas privalo Statybos įstatymo 20 straipsnio nustatyta tvarka gauti projektavimo sąlygų sąvadą, parengti statinio statybos projektą ir gauti leidimą (t. 2, b. l. 168). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas raštas nėra administracinio teisinio pobūdžio aktas, kuriuo konstatuojamas gyvenamojo namo pastatymo neteisėtumas. Tiek minėtu mero potvarkiu, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu tik pateikiama tam tikro pobūdžio informacija apie ieškovui G. G. priklausantį turtą. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu butų galima daryti išvadą, jog teismine tvarka (CK 4.103 str.) arba administracinio teisinio pobūdžio aktu, priimtu viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant Statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, yra konstatuotas ieškovo namo statybos neteisėtumo faktas, jog būtų siekiama taikyti civilinio teisinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones arba konstatuoti viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimai.

Nagrinėjamos bylos dalyką sudarė žalos, atsiradusios dėl atsakovų darbuotojų veiksmų, atlyginimo klausimo išsprendimas, o ne ieškovo statybų teisėtumo ar neteisėtumo fakto konstatavimas, dėl kurio nebuvo pareikšta savarankiško reikalavimo (CK 4.103 str.). Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą reikia nustatyti, ar yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovo pareikštus reikalavimus, t. y. ar egzistuoja civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygos, o statybų teisėtumo ar neteisėtumo klausimas, dėl kurio nėra pareikšta savarankiško reikalavimo, laikytinas teisiškai nereikšmingu.

Dėl gaisro kilimo priežasčių

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galimą gaisro židinio vietą, vadovavosi byloje esančiais įrodymais. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2003 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. 28SI nurodyta, kad pagal apanglėjusios medienos mėginių tyrimo rezultatus gaisro židinio zona yra namo šiaurės rytiniame kampe išorinėje pusėje apatinėje dalyje, numeriais 11 ir 12 pažymėtose apanglėjusios medienos mėginio paėmimo vietose, kuriose medinių konstrukcijų degimo laikas buvo ilgiausias, trukęs apie 89 ir 76 minutes. Šioje išvadoje pažymėta, kad išnagrinėjus tyrimui gautą medžiagą nustatyta, jog iš gaisravietės apanglėjusios medienos mėginiai buvo paimti laikantis visų reikalavimų (pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 40-42 lapai). Šis įrodymas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 16 d. nutartimi paskyrė gaisrų techninę ekspertizę (t. 3, b. l. 82-84). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. rugpjūčio 7 d. ekspertizės akte Nr. 11-559 (07) nustatyta, kad nesant privalomojo apanglėjusios medienos mėginių skaičiaus ir nežinant gaisro tyrimą atlikusių pareigūnų motyvacijos, o taip pat nesant išsamių duomenų apie minėtų mėginių poėmius, nėra galimybės spręsti, ar ieškovo G. G. name (duomenys neskelbtini) kilusio gaisro židinio nustatymui buvo paimtas pakankamas kiekis apanglėjusios medienos mėginių. Eksperto išvadoje pažymėta, kad anglies mėginių poėmio vietų pasirinkimas yra tyrėjo prerogatyva, tačiau nuo šio pasirinkimo profesionalumo priklauso vieno iš pagrindinių gaisro židinio nustatymui reikalingų pradinių duomenų objektyvumas. Židinio zona nustatyta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro išvada Nr. 28 SI, kuri yra gana kategoriškos formos, todėl galima daryti prielaidą, kad pateiktų 19 mėginių kiekio specialistui visiško pakako (t. 3, b. l. 88-95). Taigi eksperto išvada nėra konstatuota, kad mėginiai buvo paimti netinkamai. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas S. K. taip pat pažymėjo, kad nėra norminio akto, reglamentuojančio kaip turi būti paimti mėginiai, tačiau vadovaujantis metodika, kad jeigu jie bus paimti iš kuo daugiau degimo taškų – bus didesnė tikimybė nustatyti tikrąjį gaisro užsidegimo židinį (t. 3, b. l. 193). Kitų įrodymų, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą, jog mėginiai iš gaisro vietos buvo paimti netinkamai, apeliantas nepateikė, o teiginius grindė tik subjektyvaus pobūdžio aiškinimu bei interpretacijomis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad imant mėginius ir nustatant gaisro židinio vietą buvo pažeistos mėginių ėmimo taisyklės, kad mėginiai paimti netinkamai. Mėginius ėmė specialių žinių turinys asmenys, dirbantys tokį darbą, todėl jie, atsižvelgdami į gaisro vietą, atitinkamai paėmė ir mėginius iš šio konkrečios gaisravietės. Šie asmenys patys, atsižvelgdami į gaisro židinio vietą, sprendžia, kiek ir iš kurių vietų tikslinga paimti mėginius, nustatant galimą gaisro kilimo priežastį ir vietą. Apelianto teiginiai, kad mėginiai buvo paimti netinkamai, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Gaisrą gesino savo srities specialistai, patys pasirinkdami gaisro gesinimo būdus bei metodiką, atsižvelgdami į gaisro būklę bei į tai, kokiu būdu jį būtų galima užgesinti kuo operatyviau ir efektyviau.

Teismo paskirtos ekspertizės išvados (t. 3, b. l. 88-105) nepaneigė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro pateiktų išvadų (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 40-42, 43 lapai). Teismo posėdyje apklaustas ekspertas nurodė, kad jis negali nei patvirtinti, nei paneigti specialisto išvados (t. 3, b. l. 194). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo paskirta ekspertizė buvo atliekama tik pagal ekspertui pateiktą civilinės bylos ir baudžiamosios bylos medžiagą (t. 3, b. l. 83).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus dėl galimos gaisro židinio vietos, neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad gaisro židinio vieta buvo nustatyta neobjektyviai ir neištyrus bylos aplinkybių. Teismo nustatytą gaisro židinio vietą patvirtina gaisravietės apžiūros protokolas, namo pjūvio brėžinys, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro išvada Nr. 28SI, papildomas gaisravietės apžiūros protokolas (nurodyta, kad tikėtina gaisro židinio vieta yra namo išorėje) (baudžiamosios bylos 09-1-06760-03 2-4, 5, 40-42, 53-54 lapai). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. rugpjūčio 7 d. ekspertizės akte Nr. 11-559 (07) nurodyta, kad ekspertas dėl duomenų stokos konkrečios gaisro židinio vietos nustatyti negali (t. 3, b. l. 88-96). Ekspertizės akte atkreiptas dėmesys į tai, kad neapdegę atskiri rentinio ruožai, matomi nuotraukose po plytų apmūrijimo pašalinimo, patvirtina degimo plitimo vertikaliomis kryptimis oro tarpuose versiją; (...). Plėvelės degumo savybės galėjo sąlygoti degimo plitimą sienų tuštumose iš viršaus žemyn, apatinių rąstų užsidegimą nuo degančio nuvarvėjusio iš viršaus plėvelės lydalo (t. 3, b. l. 91).

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad teismo išvada, jog gaisro priežastis yra neatsargus padegimas, vykdant darbus su ugnimi pastato išorėje, paneigiama bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei vertino aplinkybes ir dėl kitų galimų gaisro kilimo priežasčių, tačiau bylos medžiagos pagrindu neturėjo teisinio pagrindo daryti išvados dėl jų faktinio buvimo.

Ieškovas neįrodė, kad namo elektros instaliacijos sistema butų buvusi netvarkinga ir neatitiktų saugaus elektros tinklų naudojimo reikalavimų, dėl ko esą galėjo kilti gaisras. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centras 2003 m. birželio 27 d. išvadoje Nr. EB-21/2003 pažymėjo, jog trigyslis kabelis, išimtas po gaisro iš sodo namo sienos, pagal bandymo rezultatus tenkina standarto LST EN 50265-2-1:1999 reikalavimus. Išvadoje Nr. SMB-117/2003 nustatyta, kad vėjo izoliacinė plėvelė iš namo sienos priklauso degiųjų, lengvai užsiliepsnojančių medžiagų grupei pagal GTC/GBM 8:2000/1K:2002 4.8 punkto reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 45, 49 lapai). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1638/1802 nurodyta, kad paketuose Nr. 2, 3, 5, 7 tyrimui pateiktų elektros laidų gyslų sujungimo būdas galiojančių norminių aktų reikalavimų neatitinka. Tirti pateiktose elektros laidų atkarpose ir jų jungtyse trumpojo elektros jungimo arba kitokio avarinio darbo režimo požymių nėra. Šie objektai yra paveikti gaisro šilumos (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 68-71 lapai). Taigi nors laidų sujungimas ir neatitiko Elektros įrenginių įrengimo taisyklių reikalavimų, tačiau tai nelėmė gaisro kilimo, nes elektros laidų atkarpose ir jų jungtyse trumpojo jungimo ar kitokio avarinio darbo režimo požymių nėra. Priešgaisrinės apsaugos ir gebėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2003 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. 39 SI buvo keliamos įvairios gaisro priežastys, tarp jų trumpasis elektros jungimas elektros instaliacijoje ar kitokio elektros prietaiso gedimas; savaiminis medžiagų, buvusių pastate, užsidegimas; pašalinis atviras ugnies šaltinis. Išvadoje rašoma, kad neradus trumpojo jungimo ar kitokių avarinio darbo režimo požymių elektros instaliacijos laiduose, taip pat nenustačius elektros prietaisų eksploatacijos bei elektros instaliacijos įrengimo taisyklių pažeidimų ir nesant pagrindo manyti, kad elektros prietaisuose galėjo įvykti trumpasis elektros jungimas, versija dėl trumpojo elektros jungimo elektros instaliacijoje ar kokio kito elektros prietaiso gedimo atmesta. Specialistas nusprendė, kad vertinant namo išorinę sieną sudarančias medžiagas bei tai, kad nesant išorinio poveikio, galinčio jas įkaitinti iki savaiminio užsidegimo temperatūros, daryti išvadą, jog medžiagos galėjo užsidegti savaime, nėra pagrindo. Specialisto išvadoje pažymėta, kad gaisro kilimo versija dėl neatsargaus elgesio su ugnimi atliekant ugnies darbus atvira liepsna yra priskiriama prie labiausiai tikėtinų gaisro kilimo versijų. Išvadoje atkreiptas dėmesys į tai, kad užtenka tik vieno neatsargaus judesio su atviru ugnies fakelu šalia ventiliacinės angos ar plyšio ir sienos oro tarpe esančios dulkės bei kitos degios medžiagos savaime gali užsidegti, kas vėliau gali turėti įtakos sienos medžio rastų užsidegimui ir ugnies išplitimui į stogo konstrukcijas. Degimo proceso intensyvumas, esant tokioms aplinkos ir uždegimo sąlygoms, yra pakankamai lėtas, todėl nuo sienoje esančių degių medžiagų užsidegimo momento iki degimo pastebėjimo gali praeiti ilgas laikotarpis (trunkantis 4-5 valandas ir ilgiau) (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 130-133 lapai). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsižvelgiant į specialisto išvadą buvo keliamos ir vertinamos įvairios gaisro kilimo versijos, tačiau labiausiai tikėtina gaisro kilimo versija - neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymoje apie gaisrą Nr. 3-18-1585 nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna (t. 1, b. l. 14). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. rugpjūčio 7 d. ekspertizės akte Nr. 11-559 (07) nurodyta, kad pagal ekspertui pateiktą baudžiamosios bylos ir civilinės bylos medžiagą, dėl duomenų stokos G. G. name 2003 m. birželio 5 d. kilusio gaisro priežasties nustatyti negalima. Ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad nuotraukose matomas namo viduje sienų pradegimų pobūdis yra būdingas degimo kiauryminiam prasiskverbimui iš priešingos sienos pusės (iš išorės); (...). Pasvirų lubų fragmentai yra labiau apdegę ne iš kambario, o iš stogo pusės (t. 3, b. l. 88-96). Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad gaisrą galėjo sukelti ieškovo įsūnis, neatsargiai rūkydamas ar elgdamasis su ugnimi arba elektros prietaisais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad namuose nerūkoma, jis abejoja, ar įsūnis galėjo rūkyti, jam tada buvo 16-17 metų (t. 4, b. l. 62). Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog gaisro kilimo metu name buvo rūkoma, todėl nurodyta versija laikytina neįrodyta ir nepagrįsta.

Nurodytų argumentų pagrindu bei atsižvelgdama į bylos įrodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna. Visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad gaisro priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi atliekant darbus atvira liepsna, o ne kitos galimos priežastys.

Dėl žalos ir jos dydžio

Statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 116v-2003 nustatyta, kad G. G. ir D. G. priklausančiam namui (duomenys neskelbtini), kurio orientacinis bendras plotas 250 m², padarytos žalos dydis – 228 000 Lt 2003 metų kainomis (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 82-83 lapai, t. 1, b. l. 15-16). Darbų ir medžiagų detalizavimas pateiktas sąmatoje (t. 1, b. l. 18, 19-25).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog šiam aktui teismas suteikė CPK 212, 216 straipsniuose nustatyto dokumento galią. Minėtuose straipsniuose nurodytą ekspertizę skiria teismas nutartimi, kurioje suformuluojami klausimai ekspertui. Statinio dalinės ekspertizės aktu nustatytas padarytos žalos dydis – 228 000 Lt laikytinas rašytiniu įrodymu, kuriame pateiktas patirtos žalos dydžio apskaičiavimas ir kuriuo ieškovas grindžia pareikštą ieškinį (CPK 197 str. 1 d.). Šis dokumentas neturi didesnės įrodomosios galios, todėl apeliantas turėjo teisę jį paneigti bet kuriais kitais įrodymais.

Teismo posėdyje liudytojomis apklaustos statinio dalinės ekspertizės aktą surašiusios I. Š. ir R. A. pažymėjo, kad ekspertizės aktas yra minimalistinis. Apžiūrėti pastato nuvykta du kartus. Užsakovas buvo pateikęs tik stogo medžiagų įsigijimo dokumentus. Jeigu užsakovas būtų pateikęs visų statybos medžiagų įsigijimo dokumentus ir darbų atlikimo aktus, sąmata būtų sudaryta remiantis šiais dokumentais. Skaičiuojant žalos dydį reikia vadovautis patvirtintomis kainomis ir rekomendacijomis. Sąmata paskaičiuota pagal vidutines kainas (liudytojų apklausą fiksuojantis protokolas - t. 2, b. l. 187-189).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Žalos dydis taip pat gali būti nustatomas skaičiavimo būdu, jei turtas dar neatkurtas po sugadinimo ir ieškovas dar tuo metu neturėjo realių išlaidų. Tokiu atveju neužkertamas kelias reikalauti žalos atlyginimo, tačiau padaryta žala turi būti nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Turto vertintojas atlieka turto vertinimą, o ne atlygintinos žalos nustatymą. Atlygintinos žalos dydį konstatuoja teismas. Teismui nustatant konkretų žalos dydį pagal turto vertintojo pažymą ir sąmatą turi būti patikrinta, ar turto vertinimas atliktas asmens, turinčio teisę verstis turto vertinimo veikla, ar laikytasi turto vertinimo taisyklių ir tvarkos.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu atlygintinos žalos dydžiu, kuris buvo apskaičiuotas vadovaujantis ieškovo pateiktu Statinio dalinės ekspertizės aktu. Teismo nustatytas atlygintinos žalos dydis nėra paneigtas apelianto motyvais, be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kurių pagrindų būtų galima spręsti, jog sudaryta sąmata yra nepagrįsta ar atlikta pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. I. Š. , pasirašiusi statinio dalinės ekspertizės aktą, teismo posėdyje pažymėjo, kad pagal atliktų darbų aktus sąmata gautųsi mažesnė dėl to, kad privatūs asmenys ieško pigesnių statybinių medžiagų ir pigesnio darbo atlikimo, o atliekant sąmatoje pateiktus skaičiavimus buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1998 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 17 patvirtintomis statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, taikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 17 d. suderintas statybos resursų skaičiuojamąsias rinkos kainas (t. 2, b. l. 188). Taigi Statinio dalinės ekspertizės aktas bei sąmata parengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie yra pakankamai informatyvūs įrodomosios vertės aspektu, todėl laikytini tinkamais rašytiniais įrodymais. Minėti dokumentai pagrįsti atliktais tyrimais, pritaikius specialias žinias bei yra surašyti reikiamą kvalifikaciją turinčių asmenų, kurie papildomai buvo apklausti teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėtų dokumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydis laikytinas objektyviu.

Vienas iš turto vertės nustatymo metodų – atstatomosios vertės nustatymo metodas, kuriuo nustatoma pinigų suma (kaštai), kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti) (Turto vertinimo metodikos 2.12 p.). Remiantis šiuo metodu Statinio dalinės ekspertizės aktu ir buvo skaičiuotas žalos dydis, sudarantis 228 000 Lt. Vertinamas objektas, kurio vertė nustatoma atstatomosios vertės metodu, konkrečiai ištiriamas, suskaidomas į elementus, kuriems sukurti, pagaminti, įrengti ar pastatyti (sumontuoti) yra nustatyta rinkos kaštų duomenų bazė (Turto vertinimo metodikos 37 p.). Pasirinkęs vertinamo objekto atkūrimo būdą, nurodytą šios metodikos 35.1 punkte, turto vertintojas skaičiuoja kaštus (sąnaudas), kiek kainuotų turto vertinimo metu galiojančiomis rinkos kainomis sukurti, pagaminti, įrengti arba pastatyti (sumontuoti) tikslią vertinamo objekto kopiją, kad visiškai atitiktų medžiagos, darbų kokybė, standartai ir dizainas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytu metodu nustatant turto vertę (atlygintiną ieškovui žalą) vadovautasi pagrįstai. Sąmata buvo pagrįsta statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, taikant suderintas statybos resursų skaičiuojamąsias rinkos kainas, todėl nėra pagrindo teigti, jog toks skaičiavimo būdas netikslus.

Teisėjų kolegija dėl apelianto nurodyto statybos neteisėtumo fakto jau yra pasisakiusi aukščiau ir neturi pagrindo daryti išvadą, jog statinys turėjo būti vertinamas tik kaip statybinės medžiagos, o ne kaip namas bei remiantis tokia atsakovo nurodyta aplinkybe skaičiuoti galimą žalos dydį.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad padaryta žala ir jos dydis nustatyti nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, pagrįstai vadovavosi Statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 116v-2003, kaip rašytiniu įrodymu, o apelianto argumentai neįtikina nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priteistino žalos dydžio.

Dėl UAB „Dimoreta“ atsakomybės už gaisro padarytą žalą

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nėra CK 6.264 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų darbdavio atsakomybei kilti. Apelianto argumentus paneigia bylos medžiaga bei trečiųjų asmenų parodymai.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima pripažinti atsakovo argumentų, jog tretieji asmenys veikė be atsakovo žinios ir atlikdami darbus savo darbinių pareigų nevykdė (CK 6.264 str. 2 d.). Tretieji asmenys A. A. ir R. K. buvo UAB „Dimoreta“ darbuotojai. Jų pareigos – stogdengiai. V. M. ėjo UAB „Dimoreta“ finansininko, o R. D. - vadybininko pareigas (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 93 lapas). Trečiasis asmuo R. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pas ieškovą jį su A. A. atvežė R. D. ir V. M. . Su ieškovu darbininkai nesitarė, o vykdė UAB „Dimoreta“ pavedimą. Darbų pobūdį nurodė R. D. . R. K. pažymėjo, kad papildomai negali užsidirbti, nes neturi įrankių, o „chaltūros“ nedaro (t. 2, b. l. 17-18). Trečiasis asmuo A. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad darbus vykdė R. D. pavedimu. Pažymėtina, kad R. D. ėjo ne tik vadybininko pareigas, bet ir yra vienas iš įmonės akcininkų (savininkų). A. A. pažymėjo, kad suprato, jog tai buvo UAB „Dimoreta“ užsakymas. UAB „Dimoreta“ direktorė tiesiogiai pavedimų neduoda. R. D. ir V. M. atveža į objektą ir pasako, ką reikia daryti (t. 2, b. l. 18). Apeliacinės instancijos teisme R. K. nurodė, kad vykdė vadovų nurodymus, o A. A. pažymėjo, jog jie dirbo oficialiai kaip UAB „Dimoreta“ darbuotojai, abejonių dėl darbo apimties nekilo, darbus pradėdavo anksti ryte, nelaukdami dienos karščių (t. 4, b. l. 62). Ieškovas taip pat buvo įsitikinęs, jog jam darbus atlieka UAB „Dimoreta“. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad 2003 m. birželio 5 d. R. K. ir A. A. pilną darbo dieną dirbo kaip UAB „Dimoreta“ darbuotojai (t. 2, b. l. 154). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į liudytojų R. D. ir V. M. galimą interesą byloje, turi pagrindą labiau tikėti A. A. ir R. K. paaiškinimais, kurie paneigia R. D. ir V. M. parodymus, kad tardamiesi su ieškovu atstovavo tik patys save kaip fiziniai asmenys ir neveikė įmonės vardu. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apie gaisrą, kilusį 2003 m. birželio 5 d., gaisrininkams pranešė V. M. (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 1 lapas). V. M. baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju nurodė, kad jam paskambino UAB „Dimoreta“ darbuotojas R. K. , kuris tuo metu klijavo ruloninę dangą ant garažo stogo, šeimininkų namuose nebuvo (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03, 25-26 lapai). Šios aplinkybės taip pat patvirtina tai, kad A. A. ir R. K. darbus atliko ne savarankiškai, o veikė UAB „Dimoreta“ vardu bei buvo jos kontroliuojami. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į atsakovo atsiliepimą (t. 1, b. l. 82), kuriame nurodyta, kad (...) vienas iš UAB „Dimoreta“ savininkų R. D. apie 11 val. buvo atvykęs patikrinti, ar stogo dengimo darbai baigti. Tai taip pat patvirtina aplinkybes, kad darbai buvo atliekami žinant UAB „Dimoreta“ vadovybei ir/ar savininkams arba bent daliai jų, o apelianto pateikiamas analogiškų aplinkybių aiškinimas laikytinas subjektyviu ir nepagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikiami ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 str.), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 str. 2 d.). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, tai yra sukuria šiam civilines teises ir pareigas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, kad ieškovas G. G. turėjo pagrįstą teisę manyti, jog tardamasis telefonu ir vėliau su atvykusiu V. M. , jis tariasi su įgaliotu užsakymus priimti asmeniu, kadangi UAB „Dimoreta“ atstovų telefonas buvo reklamuojamas parduotuvėje. V. M. turi aukštąjį elektriko inžinieriaus išsilavinimą (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 93 lapas), o jo vizitinėje kortelėje nurodyta – stogų dengimas, remontas ir statybos darbai (telefono numeris, fakso numeris, mobilaus telefono numeris) (t. 2, b. l. 38). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad jis faktiškai turėjo teisę veikti UAB „Dimoreta“, vykdančią minėtus darbus, vardu ir interesais. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad atsakovo įmonėje faktiškai buvo susidariusi veiklos vykdymo ir pavedimų paskirstymo schema, pagal kurią V. M. ir R. D. ieško darbo objektų, paskirsto darbo pavedimus darbuotojams, juos nuveža į objektus. Tokia faktinė situacija leido ieškovui sąžiningai ir protingai manyti sudarant sandorį su atsakovo UAB „Dimoreta“ atstovu V. M. . Šiuos argumentus patvirtina ir trečiųjų asmenų pateikti paaiškinimai (t. 2, b. l. 17-18).

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai bylos aplinkybėms taikė CK 2.133 straipsnio 2 dalį. Bylos aplinkybės patvirtina tai, kad V. M. , dirbantis UAB „Dimoreta“, sudarė pagrindą manyti, jog jis atstovauja atsakovą UAB „Dimoreta“ ir yra įgaliotas sudaryti susitarimą dėl darbų atlikimo atsakovo vardu. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes skundžiamu sprendimu konstatavo pagrįstai.

Bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Nors ieškovas su atsakovu nebuvo sudarę rašytinės rangos sutarties, bet bylos įrodymai ir išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad juos siejo žodinis susitarimas dėl darbų rangos pagrindu atlikimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas turėjo teisėtą pagrindą manyti, jog dėl darbų atlikimo susitarė su UAB „Dimoreta“. Tai, kad tiek paties ieškovo įsitikinimu, tiek darbus atlikusių UAB „Dimoreta“ darbuotojų įsitikinimu rangos santykiai siejo ieškovą ir UAB „Dimoreta“, sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog susitarimas dėl darbų buvo sudarytas tarp ieškovo G. G. ir UAB „Dimoreta“, kuri buvo atstovaujama V. M. .

Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai bei visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog atsakovui UAB „Dimoreta“ kyla prievolė atlyginti jo darbuotojų veiksmais, kurie veikė juridinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami, padarytą žalą ieškovui.

Dėl kitų asmenų atsakomybės už gaisrą ir jo padarytą žalą

Teisėjų kolegija atmeta apelianto motyvus, kad teismas turėjo pagrindą mažinti ieškovui priteistinos žalos dydį pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų mažinti iš atsakovo priteistinos žalos dydį ieškovui. Šių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, kad gaisro kilimą galėjo lemti tai, jog buvo eksploatuojamas be statybos leidimo pastatytas, nepripažintas tinkamu naudoti namas.

Garažo, sublokuoto su namu, stogo dengimo darbus atvira liepsna atliko atsakovo darbuotojai – stogdengiai (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 130-133 lapai), tai yra savo profesijos žinovai. Prieš atlikdami darbus darbuotojai, būdami rūpestingi bei laikydamiesi saugumo reikalavimų, galėjo ir turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos gaisro kilimui, atsižvelgiant į tai, jog buvo dirbama atvira ugnimi. Darbų saugos instrukcija stogdengiui jį įpareigoja susipažinti su statybine aikštele, remontuojamu pastatu, darbo zona (3.2 p.), apžiūrėti darbo vietą (3.3 p.) ir pan. (baudžiamosios bylos Nr. 09-1-06760-03 100-107 lapai).

Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovo sutuoktinės atlikta namo statybos techninė priežiūra buvo atlikta netinkamai ir kad tai galėjo turi įtakos atsiradusiai žalai ar jos dydžiui. Apeliantui neįrodžius, jog kilęs gaisras yra neatsitiktinis (buvo sukeltas tyčia), nėra pagrindo teigti, jog juo ieškovas sąmoningai būtų siekęs kokių nors pasekmių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog sudegęs namas būtų apdraustas, o už kilusį gaisrą gauta draudimo išmoka. Aukščiau išdėstytų argumentų ir bylos įrodymų pagrindu nebuvo patvirtintos aplinkybės, jog gaisras name galėjo kilti dėl ieškovo įsūnio neatsargaus elgesio. Taigi apelianto išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinos žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydis laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, atitinka teisingumo reikalavimus, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovų pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Netenkinant atsakovo apeliacinio skundo iš jo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 93, 88 str. 1 d. 3 p., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dimoreta“ į valstybės biudžetą 32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Artūras DriukasGintaras PečiulisDonatas Šernas