Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L., G. G. (G. G.) ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų. Laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose.

G. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 159 straipsnyje ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu dvylikai metų;

pagal BK 159 straipsnį - laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų. Laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose.

D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir D. Š. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

M. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams. Laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Priteista iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio iki jų pilnametystės - iš jų atstovų pagal įstatymą R. D. ir R. Š., nukentėjusiajai N. Š.: 7 600 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bei 130 Lt išlaikymo kas mėnesį iki gyvos galvos.

Dėl M. D. nuteisimo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L., G. G., M. D. ir D. Š. 2010 m. rugsėjo 13 d. apie 21 val., S. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu, visi kartu rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam O. Š. ne mažiau kaip 15 (penkiolika) smūgių į įvairias kūno vietas, iš jų - ne mažiau kaip 7 (septynis) smūgius į galvos sritį, taip padarė nukentėjusiajam apatinės lūpos muštą žaizdą, nubrozdinimus kaktos-vokų-skruostų srityse, smakro-pasmakrio, dešinio klubo, kairio V piršto, juosmens dešinės, kryžkaulio srityse, kraujosruvas abiejų ausų kaušelių, kairės akies vokuose, lūpose, dešinio riešo-plaštakos, kairės pėdos srityse, nosies kraujosruvą ir nubrozdinimą, viršutinio kairio iltinio danties išmušimą-sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairiojo VIII šonkaulio lūžimą-sužalojimą, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, galvos traumą su kraujo išsiliejimais galvos smegenų minkštuose dangaluose, po galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose, su galvos smegenų ir stuburo smegenų pabrinkimu-sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas galvos smegenų minkštuose dangaluose, po galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose ir išsivysčius galvos smegenų ir stuburo smegenų edemai nukentėjusysis mirė. Po to, siekdami nuslėpti nusikaltimą bei apsunkinti nusikaltimo aplinkybių ir jį padariusių asmenų išaiškinimą, visi veikdami bendrai, O. Š. kūną išnešė iš buto Nr. XX ir paguldė lauke prie namo Nr. XX, esančio (duomenys neskelbtini) mieste. Po to V. L. ir G. G. grįžo atgal į butą Nr. XX, kur valė kraują nuo kilimo ir baldų.

G. G. žinodamas, kad D. Š., gim. XXXX m. birželio X d. ir M. D., gim. XXXX m. balandžio XX d. yra vaikai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2010 m. rugsėjo 13 d. apie 21 val., (duomenys neskelbtini) mieste, pasiūlė D. Š. ir M. D. sumušti O. Š. už tai, jei O. Š. bus paėmęs jo (G. G.) paliktą mobilų telefoną ir, pastariesiems sutikus, 2010 m. rugsėjo 13 d. apie 21 val., (duomenys neskelbtini), S. K. bute, veikdamas bendrai su D. Š., M. D. ir V. L. rankomis ir kojomis sudavė O. Š. ne mažiau kaip 15 (penkiolika) smūgių į įvairias kūno vietas, iš jų - ne mažiau kaip 7 (septynis) smūgius į galvos sritį, taip padarė nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių jis mirė, ir taip įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką - kito žmogaus nužudymą.

Motyvuojamoji dalis

Iš apeliacinių skundų matyti, kad apeliantams nuteistiesiems V. L. ir G. G. nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis - tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L., G. G., D. Š. kaltė dėl O. Š. nužudymo grindžiama pačių apeliantų (nuteistųjų), kito nuteistojo M. D. parodymais, nukentėjusiosios N. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos ir kriminalistinės ekspertizių išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistųjų V. L., G. G., D. Š. ir M. D. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistųjų M. D. ir D. Š., iš dalies – G. G. parodymais apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus, rašytinę medžiagą, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistieji V. L. ir G. G. savo apeliaciniuose skunduose vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji V. L., G. G., D. Š. ir M. D. buvo apklausti dalyvaujant gynėjams, todėl jų teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tokiu atveju, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys, ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Taip pat būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį.

Iš M. D. parodymų matyti, kad O. Š. mušė ir spardė visi keturi, t. y. jis, V. L., G. G. ir D. Š. Iš D. Š. parodymų matyti, kad O. Š. mušė jis, M. D. ir G. G., tačiau nematė ir negali pasakyti, ar nukentėjusįjį mušė V. L. Iš G. G. parodymų matyti, kad jis O. Š. spyrė tris kartus į koją, tačiau dėl to nukentėjusysis mirti negalėjo. Iš V. L. parodymų matyti, kad jis O. Š. nemušė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas remiasi, tiki ir laiko teisingais nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymus, o nuteistieji V. L. ir G. G. visą kaltę dėl O. Š. nužudymo verčia nepilnamečiams nuteistiesiems M. D. ir D. Š. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymais, nes jie atitinka faktinėms bylos aplinkybėms dėl šių priežasčių:

pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad nepilnamečiai nuteistieji M. D. ir D. Š. turėjo tikslą apkalbėti V. L. ir G. G.;

antra, M. D. ir D. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra nuoseklūs ir vienodi. Nuteistojo M. D. iš dalies nenuoseklūs parodymai apie tai, į kurią kūno vietą ir kelis kartus O. Š. sudavė G. G. ar V. L., nelaikomi esminiu prieštaravimu. Tai paaiškinama tuo, kad nuteistasis M. D. yra nepilnametis, nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, pats aktyviais veiksmais prisidėjo prie nukentėjusiojo nužudymo, todėl galėjo nematyti nuteistojo G. G. visų nusikalstamų veiksmų. Tai, kad M. D. neigiamai charakterizuojamas neduoda pagrindo abejoti jo parodymais, nes apie jų patikimumą sprendžiama iš visos bylos medžiagos.

Pažymėtina tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistieji M. D. ir D. Š., taip pat nuteistasis V. L., parodė, kad O. Š. sumušimą organizavo G. G., kuris išprovokavo nukentėjusįjį pasisavinti jo (G. G.) mobilųjį telefoną. Po to G. G. pasiūlė M. D. ir D. Š. dėl to „pamokyti“ (t. y. sumušti) nukentėjusįjį ir pirmas pradėjo jį mušti į galvą ir kitas kūno vietas. Po to nukentėjusįjį mušė ir spardė M. D., D. Š., G. G. ir V. L. (t. 2, b. l. 90-95, 96-99, 103-105, 107-109). Iš nuteistojo D. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad O. Š. mušė rankomis ir spardė jis, M. D. ir G. G., tačiau nematė, ar tai darė V. L., nes to galėjo nepastebėti. Tačiau iš D. Š. parodymų matyti, kad V. L. pritarė mušimui ir sakė, kad „muškit, muškit, mano namuose vagių nebus“ (t. 2, b. l. 164-165, 169-171, 174-176). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis nuteistasis G. G., dalyvaujant gynėjui, parodė, kad prie O. Š. priėjo V. L. ir spyrė bei sudavė keletą smūgių ranka nukentėjusiajam į galvą (t. 2, b. l. 26-28). Nors vėliau G. G. tokių savo parodymų atsisakė ir parodė, kad O. Š. mušė ne V. L., o M. D., tačiau toks parodymų pakeitimas yra neįtikinamas, tokiu būdu nuteistasis siekia padėti jam (V. L.) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad V. L. mušė ir spardė O. Š. patvirtina nuteistojo M. D. parodymai, kuriais netikėti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismas neturi jokio pagrindo. Nuteistojo M. D., iš dalies D. Š. parodymus, nuteistojo G. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir kita bylos medžiaga:

pirma, po to, kai O. Š. buvo sumuštas ir nerodė gyvybės požymių, visi išnešė nukentėjusįjį į lauką ir jį paliko, po to G. G. ir V. L. grįžo į butą, kuriame nuo kilimo ir grindų valė kraują. Tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie tai, kad O. Š. buvo sumuštas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jo veidas ir rūbai buvo kruvini, kūnas rastas prie namo ant žolės (t. 1, b. l. 4-33);

antra, ant V. L. kelnių ir dešinio bato, M. D., D. Š. ir G. G. drabužių ir batų buvo rastas nukentėjusiojo kraujas. Tai patvirtina, kad visi nuteistieji, taip pat ir V. L. mušė ir spardė O. Š. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo V. L. skundo argumentu, kad nukentėjusiojo kraujas ant jo kelnių ir batų galėjo atsirasti po to, kai su kitais nuteistaisiais nešė nukentėjusįjį į lauką. Teisėjų kolegijos nuomone, ant V. L. batų ir kelnių rastas O. Š. kraujas nei įrodo, nei paneigia, kad nuteistasis mušė nukentėjusįjį, tačiau šią aplinkybę reikia vertinti kitų aukščiau paminėtų įrodymų kontekste, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos;

trečia, nuteistųjų vartojamas smurtas prieš O. Š. buvo kryptingas ir intensyvus, visi nuteistieji smūgius sudavė nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), tokiu būdu jiems buvo priimtinos bet kokios priemonės ir bet kokie padariniai. Bylos medžiaga neginčijamai įrodyta, kad nuteistieji G. G., V. L., D. Š. ir M. D., veikdami bendrininkų grupe, sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu prieš nukentėjusįjį ir jo padariniais, patys aktyviai dalyvavo darant nusikaltimą, t. y. veikė kaip nusikaltimo bendravykdytojai. Tai akivaizdžiai patvirtina ir nuteistųjų veiksmai po nusikaltimo padarymo, t. y. išnešė nužudytojo O. Š. kūną į lauką, jį ten paliko, po to, bute, kuriame buvo sumuštas ir nužudytas nukentėjusysis, G. G. ir V. L. valė kraują. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad sužalojimai, kurie sukėlė O. Š. mirtį, galėjo būti padaryti tiek nuo smūgių visumos, tiek nuo atskiro smūgio kietais bukais daiktais, tiek spardant, tiek suduodant kumščiais (t. 1, b. l. 80-81). Pagal teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš kaltininkų padarytų mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam. Iš aukščiau išvardytų įrodymų matyti, kad G. G., V. L., D. Š. ir M. D. betarpiškai dalyvavo šio nusikaltimo padaryme ir nuteistieji bendrais veiksmais (veikdami bendrininkų grupe) tyčia atėmė gyvybę O. Š., tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl jų veiksmai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai.

Nuteistasis G. G. prašo jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 130 straipsnį už nužudymą atsako asmuo tada, kai nužudoma staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Veika gali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį tik esant dispozicijoje numatytoms sąlygoms, t. y. kai nukentėjusiajam atimama gyvybė kaltininkui esant fiziologinio afekto būklės ir kaltininko veiksmų priežastis turi būti neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis, dėl kurio jis labai susijaudino. Afekto būklė – tai tokia psichologinė būsena, kai žmogui staiga labai susijaudinus iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, jis ne visai gali valdytis ir padaro tai, ko būdamas įprastos būklės nepadarytų. Paprastai nužudymas pripažįstamas padarytas tokios būsenos, kai jis padaromas tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką, ar jam artimus asmenis poelgio, kaip greitas atsakas į tai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad ši G. G. skundo dalis yra nepagrįsta. Akivaizdu, kad nukentėjusysis O. Š., pasisavindamas G. G. priklausantį telefoną sukėlė visų nuteistųjų nepasitenkinimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tai nuteistajam (G. G.) sukėlė fiziologinį afektą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad situaciją, jog O. Š. paimtų mobilųjį telefoną išprovokavo pats nuteistasis G. G., kuris net du kartus savo mobilųjį telefoną paliko po stalu, tikėdamasis, kad nukentėjusysis jį paims. Bylos duomenys įrodo, kad O. Š. iš tikrųjų neatsispyrė pagundai ir antrą kartą pasiėmė po stalu paliktą G. G. priklausantį telefoną. Akivaizdu, kad tokia situacija nebuvo netikėta ne tik G. G., bet ir kitiems nuteistiesiems, nes jie žinojo apie tikruosius nuteistojo G. G. tikslus, t. y. įrodyti, kad nukentėjusysis O. Š. vagia mobiliuosius telefonus.

Kita vertus, sprendžiant, ar nukentėjusio asmens poelgis yra itin įžeidžiantis, atsižvelgiama į tai, kiek tyčiniai nukentėjusiojo veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. G. ir kiti nuteistieji nusikaltimo padarymo dieną gėrė alkoholinius gėrimus, apeliantas normaliai protiškai išsivystęs, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jo psichikos sutrikimus. Iš specialisto išvados matyti, kad G. G. vidutiniškai dešimt dienų per mėnesį gerdavo alkoholį (t. 3, b. l. 7). Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis O. Š. paimdamas G. G. priklausantį mobilųjį telefoną nesiekė įžeisti ar pažeminti nuteistąjį ar kitus asmenis. Šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad O. Š. poelgis, nors ir neteisėtas, taip stipriai pažemino G. G., taip pat ir kitų nuteistųjų, garbę ir orumą ir taip jį paveikė, kad staiga labai susijaudino, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos. Be to, tokie O. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip itin įžeidžiantys, nes jie buvo nukreipti siekiant ne pažeminti kurio nors iš nuteistųjų garbę ir orumą, o patenkinti asmeninius poreikius. Be abejo, toks poelgis G. G. ir kitiems nuteistiesiems buvo nemalonus, tai sukėlė jo (G. G.) pyktį. Šios išvados paneigia, kad G. G. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo labai didelio susijaudinimo ir fiziologinio afekto būklės, todėl nėra pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį. Esant šioms aplinkybėms G. G. skirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę labai didelio susijaudinimo faktui nustatyti taip pat nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis O. Š. išprovokavo G. G. padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką jam. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymais nustatyta, kad nuteistasis G. G. kelis kartus sąmoningai bandė išprovokuoti nukentėjusįjį, kad pastarasis pasisavintų jo mobilųjį telefoną. Šioje byloje nustatyta, kad būtent nuteistasis G. G. savo tyčiniais veiksmais išprovokavo O. Š. padaryti neteisėtą veiką, dėl ko nukentėjusysis paėmė nuteistajam (G. G.) priklausantį mobilųjį telefoną. Akivaizdu, kad nuteistasis G. G. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais išprovokavo nukentėjusįjį padaryti neteisėtus veiksmus (paimti mobilųjį telefoną), turėdamas kitą tikslą – jį (nukentėjusįjį) sumušti. Nuteistasis G. G. sumušė ir nužudė O. Š. veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais V. L., M. D. ir D. Š. Esant šioms aplinkybėms, pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu arba rizikingu nėra pagrindo, nes pagrindine priežastimi tokiems nukentėjusiojo neteisėtiems veiksmams kilti buvo nuteistojo G. G. provokaciniai veiksmai.

Dėl G. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 159 straipsnį

Nuteistasis G. G. skunde teigia, kad jis nežinojo, jog M. D. ir D. Š. yra nepilnamečiai.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo13 d. nuteistasis G. G. nupirko alaus, kurį kartu su V. L., nepilnamečiais M. D. ir D. Š. bei nukentėjusiuoju O. Š. gėrė. Iš nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymų matyti, kad jie prašydavo G. G. nupirkti jiems cigarečių ir alaus, nes jiems, kaip nepilnamečiams, jų neparduodavo. Šioje byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo padarymo dieną (2010 m. rugsėjo 13 d.) D. Š. buvo 15 metų, o M. D. 16 metų. Apeliaciniame procese dalyvavęs D. Š. pagal savo išvaizdą ir smulkų kūno sudėjimą akivaizdžiai atrodė kaip nepilnametis. Iš nepilnamečių nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymų matyti, kad G. G. sumanė padaryti nusikaltimą, t. y. būtent jis du kartus savo telefoną tyčia numetė po stalu, turėdamas tikslą, kad O. Š. jį paimtų, taip sudarė galimybę jam (O. Š.) pasisavinti jo mobilųjį telefoną. Po to, G. G. įkalbėjo M. D. ir D. Š. „pamokyti“ nukentėjusįjį, t. y. jį sumušti. Nepilnamečiai nuteistieji M. D. ir D. Š. tokiam G. G. sumanymui pritarė ir visi veikdami bendrai rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas, iš jų – ne mažiau kaip septynis smūgius į galvos sritį, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas po nukentėjusiojo galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose ir išsivysčius galvos smegenų ir stuburo edemai, jis mirė. Tokiu būdu G. G. tyčia įtraukė nepilnamečius M. D. ir D. Š. į nusikalstamą veiką, t. y. O. Š. nužudymą. G. G. šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. darydamas nusikalstamą veiką suvokė jos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). BK 159 straipsnio sudėtis yra formali, t. y. padarinių atsiradimas nėra būtinas. Tokie G. G. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 159 straipsnį teisingai.

Baudžiamąją bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti nėra pagrindo, nes nėra BPK 234 straipsnio 2, 3 dalyse numatytų pagrindų, nes prokuroras neprašo ją perduoti ikiteisminiam tyrimui papildyti, o kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje nėra ginčijamas nukentėjusiajai N. Š. priteistas neturinės žalos dydis ( 30 000 Lt). Šioje byloje nustatyta, kad V. L., G. G., M. D. ir D. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai padaryta žala, todėl nuteistieji privalo ją atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o nepilnamečiams M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio - iš jų atstovų pagal įstatymą R. D. ir R. Š., priteisė nukentėjusiajai N. Š. 7 600 Lt turtinei ir 130 Lt išlaikymo kas mėnesį iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegija su apygardos teismo tokiomis išvadomis sutinka iš dalies. Nukentėjusioji N. Š. pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus dėl išlaidų, kurios susijusios su paminklo, tvorelės, antkapio pagaminimu, portreto ir inicialų iškalimu ant paminklo, t. y. dėl 4 190 Lt priteisimo (t. 4, b. l. 47, 48). Apeliacinio proceso metu nukentėjusioji N. Š. parodė, kad pastatė paminklą ne tik nužudytam sūnui, bet sau ir vyrui. Tai patvirtina nuteistojo G. G. skunde nurodytos aplinkybės ir prie skundo pridėta fotonuotrauka, iš kurios matyti, kad ant kitos paminklo dalies iškalti N. Š. ir S. Š. inicialai (t. 4, b. l. 85). Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiajai N. Š. už paminklo pagaminimą turėjo būti priteista ne 2 100 Lt, tik pusė šios sumos, t. y. 1 050 Lt. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai pagrįstai priteisė išlaidas, susijusias su sūnaus laidojimu, tvorelės, antkapio pagaminimu, portreto ir inicialų iškalimu ant paminklo, nes jos tiesiogiai susijusios O. Š. laidojimu ir kapo priežiūra, jos yra realios ir nėra akivaizdžiai per didelės.

Skunde nuteistasis G. G. pažymi, kad nukentėjusysis O. Š. charakterizuojamas neigiamai (girtaudavo, kėlė konfliktus, vogė, niekur nedirbo, jį išlaikė tėvai), jo žmona gyvena Rusijoje, o tėvas gauna gerą pensiją ir uždarbį. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai žala padaryta tyčia, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Taip pat priteisdamas neturtinę žalą teismas nevertina nukentėjusiojo asmenybės ar netinkamus jo poelgius (teistumą ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistųjų nukentėjusiajai N. Š. priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistųjų padėties yra išlaikyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji N. Š. yra pensininkė, gauna pensiją, gyveno viename bute su sūnumi O. Š., kuris buvo trečios grupės invalidas, nusikaltimo padarymo metu nedirbo, tačiau buvo darbingas ir buvo registruotas Zarasų darbo biržoje, bei vyru S. Š. (S. Š.), kuris gauna pensiją ir dirba. Nustatyta, kad nužudytasis O. Š. gaudavo 324 Lt invalidumo pašalpą. Lietuvos Respublikos CK (toliau – CK) 6.284 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Teisėjų kolegijos nuomone, N. Š. būdama pensininkė, nors ir nebuvo sūnaus (nužudytojo O. Š.) išlaikoma, tačiau turėjo teisę gauti tokį išlaikymą (negautos pajamos). Todėl iš nuteistųjų ir nepilnamečių nuteistųjų atstovų pagal įstatymą N. Š. priteista po 130 Lt (1 MGL) kas mėnesį iki gyvos galvos pagrįstai.

Dėl bausmės skyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas V. L., G. G. ir D. Š. bausmes, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, netiesioginės tyčios kaltę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nuteistieji apeliantai nužudė O. Š. apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistiesiems V. L. ir G. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir apeliantams paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes, kiekvieno iš jų padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį ir paskyrė teisingas laisvės atėmimo bausmes. Apygardos teismas D. Š. skirdamas laisvės atėmimo bausmę vadovavosi BK 80 straipsnio, 91 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas neigiamai, gyvena su motina, bėgdavo iš pamokų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. Š. anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas neišnykęs, todėl apygardos teismas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį jam skyrė griežtesnę bausmę teisingai.

Nuteistasis G. G. skunde nurodo, kad jo motina yra invalidė, jos sveikata silpna ir sunki materialinė padėtis, ji patyrė didelį šoką, depresiją, šmeižtą ir paniekinimą iš Š. šeimos, šiuo metu nėra kam ja pasirūpinti. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik šios aplinkybės nesudaro pagrindą G. G. mažinti laisvės atėmimo bausmę, be to, nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurioms esant būtų galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Nuteistojo G. G. skundo teiginys, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, neatitinka bylos aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, G. G. kaltu neprisipažino ir neigė esmines bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu ne kartą keitė parodymus, visą kaltę dėl O. Š. nužudymo vertė nuteistiesiems nepilnamečiams M. D. ir D. Š., tokiu būdu siekdamas pats išvengti atsakomybės ir sušvelninti kito nuteistojo – V. L. teisinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms, G. G. pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nėra jokio pagrindo. Tai, kad G. G. draudė nepilnamečiams nuteistiesiems M. D. ir D. Š. mušti O. Š., jam darė dirbtinį kvėpavimą, nėra ir negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nes tokie nuteistojo veiksmai buvo nesavalaikiai ir nepakankami, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimo padarymui ir sunkiems padariniams kilti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta nuteistiesiems jokių kitų teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų apeliantams paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. G. buvo nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje organizatoriumi, todėl jam skirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė teisingai. G. G. nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį nereikia, nes jis buvo nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, vykdytoju.

Nuteistasis V. L. jam paskirtos bausmės dydžio neginčija. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. nusikalto pirmą kartą, baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirba ir nesimoko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, V. L., G. G. ir D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o G. G. – ir pagal BK 159 straipsnį, yra individualizuotos ir adekvačios padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61, 91 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. L., G. G. ir D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio dalį, kuria iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o nepilnamečiams M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio - iš jų atstovų pagal įstatymą R. D. ir R. Š. priteista 7 600 Lt turtine žalai atlyginti N. Š., civilinio ieškinio dydį sumažinti iki 6 550 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.