- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- Iv-1953-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00166-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjui R. M., atsakovės atstovei Viktorijai Grigaliūnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. skunde (b. l. 1–3) prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos.
Skunde paaiškino, kad jo laisvė nuo 2011-05-27 iki 2011-11-09 buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas yra apie 7 kv. m, jis buvo kalinamas su 4–6 asmenimis. Nuo 2011-05-27 iki 2011-05-30 buvo kalinamas kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, nuo 2011-05-30 iki 2011-06-03 kameroje Nr. 363, kurios plotas 6,79 kv. m, 2011-08-19 kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, nuo 2011-08-20 iki 2011-08-26 kameroje Nr. 361, kurios plotas 7,47 kv. m, nuo 2011-09-21 iki 2011-09-23 kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, 2011-11-02 kameroje Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, 2011-11-03 kameroje Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m, 2011-11-04 kameroje Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m, nuo 2011-11-05 iki 2011-11-09 kameroje Nr. 385, kurios plotas 6,79 kv. m. Taigi 2011 m. Lukiškių TI-K 26 dienas buvo pažeidžiamos jo teisės, nes kartu su pareiškėju buvo kalinami 4–6 asmenys. Minėtose kamerose yra blogas vėdinimas, kalintys asmenys neskirstomi į rūkančius ir nerūkančius, išskyrus kamerą Nr. 363. Kamerose Nr. 112A, Nr. 111, Nr. 107, Nr. 109, Nr. 113 nėra stalų, o kamera Nr. 113 neatitinka higienos normų, t. y. nešvari, neveikia sanitarinis mazgas, šalta ir drėgna. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta minimali vienam kalinamam asmeniui tenkanti ploto norma yra 3,6 kv. m, į gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant praustuvės ir sanitarinio mazgo ploto. Pareiškėjas 26 dienas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Tai, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuojama teismų praktikoje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes kentė nepatogumus, pažeminimą, nervinę įtampą, o dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų 2009–2011 m. susirgo sunkia nepagydoma liga – reaktyviniu seronegatyviu liartritu, kuri jam gali atsinaujinti gyvenant tokiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 9–12) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų jam gali atsinaujinti sunki liga, nežmoniški skausmai, tačiau iš paskutinio Laisvės atėmimo vietų ligoninės R. M. epikrizės išrašo matosi, kad dėl savo sveikatos jis nusiskundimų neturi, būklė gera. 2011 m. birželio mėnesį prieš tai paskirtas gydymas vaistais yra baigtas. Per visą tą laiką, kol R. M. buvo Lukiškių TI-K, jis atvykdavo ir išvykdavo labai greitai, todėl įstaiga savo veiksmais jam žalos negalėjo padaryti. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pagal Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau apie praustuvės ir sanitarinio mazgo neįskaičiavimą į plotą Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme nėra paminėta, kaip ir nėra atskirai nustatytas atskiras plotas, kuris nebūtų įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos kardomosios priemonės taikymo formai, suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, t. y. suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kameros Nr. 112A, Nr. 111, Nr. 107, Nr. 109, Nr. 113 yra karantino (izoliavimo) patalpos, t. y. laikino laikymo kameros, esančios 8 priežiūros poste, kuriame laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Tokiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Tik vėliau Vidaus tyrimų tarnybos pareigūnai pagal Suėmimo vykdymo įstatymo izoliavimo reikalavimus, atsižvelgdami į tai, kad asmuo yra rūkantis ar nerūkantis, perkelia suimtuosius bei nuteistuosius į kitas kameras. Karantino (izoliavimo) kamerose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Kiekvienoje tokioje kameroje yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniame mazge yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu. Tai atitinka higienos normų reikalavimus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant R. M. skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nuo 2011-06-03 iki 2011-08-19, nuo 2011-08-26 iki 2011-09-21, nuo 2011-09-23 iki 2011-11-02 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, todėl šie laikotarpiai neturėtų būti vertinami. Sutiko, kad kameros buvo perpildytos ir šios aplinkybės neginčija. Taip pat sutinka, kad pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais, bet tik trumpam, kol nebus paskirta kamera. Stalai karantino kamerose yra.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2011-05-27 iki 2011-11-09 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas yra apie 7 kv. m, su 4–6 asmenimis, minėtose kamerose yra blogas vėdinimas, drėgna ir šalta, o kalintys asmenys neskirstomi į rūkančius ir nerūkančius, dėl to Lukiškių TI-K pažeidė galiojančius teisės aktus, t. y. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą minimalią vienam kalinamam asmeniui tenkančią ploto normą, kuri yra 3,6 kv. m, neįskaičiuojant praustuvės ir sanitarinio mazgo ploto į gyvenamąjį plotą.
Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, o taip pat ir teismo posėdyje atsakovės atstovė neginčija aplinkybės, kad kai kurios kameros būna perpildytos ir pripažįsta, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, nes daryti įtaką kardomosios priemonės taikymo formų, suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus negali bei neturi teisinio pagrindo nepriimti jų į įstaigą.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad R. M. atvyko į Lukiškių TI-K 2011-05-27 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112A, kurioje įrengtų vietų yra 6, o jos plotas – 6,34 kv. m. 2011-05-28–2011-05-29 buvo kameroje Nr. 112A. 2011-05-30 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 363, kurioje įrengtų vietų kameroje – 2, plotas – 6,79 kv. m. 2011-05-31–2011-06-02 ir 2011-06-03 buvo patalpintas į kamerą Nr. 363. 2011-08-19 pareiškėjas atvyko iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-ios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, įrengtų vietų kameroje – 6, jos plotas 7,45 kv. m. 2011-08-20 ryte pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 111, o vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 263, kurioje įrengtų vietų kameroje – 6, plotas 7,83 kv. m. Kameroje Nr. 263 pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011-08-21 iki 2011-08-26. 2011-08-26 vakare R. M. išvyko į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją 2–ąją valdybą ir 2011-09-21 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 107, kurioje įrengtų vietų kameroje – 6, plotas 7,38 kv. m. 2011-09-22 ir 2011-09-23 R. M. buvo kalinamas kameroje Nr. 107, kurioje ryte būdavo 2, o vakare – 3 kalintys asmenys kameroje. 2011-11-02 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2-ios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, kurioje įrengtų vietų kameroje – 6, plotas 7,31 kv. m. Šioje kameroje vakare būdavo 4 kalintys asmenys. 2011-11-03 R. M. buvo perkeltas į kamerą Nr. 274, kurioje įrengtų vietų kameroje yra 6, o jos plotas – 7,84 kv. m. Ryte šioje kameroje būdavo 2, o vakare – 3 asmenys. 2011-11-04 perkeltas į kamerą Nr. 113, kurioje įrengtų vietų yra 6, o plotas – 6,43 kv. m. 2011-11-05 R. M. buvo perkeltas į kamerą Nr. 385, kurioje įrengtų vietų kameroje – 4, plotas – 6,79 kv. m. Nuo 2011-11-06 iki 2011-11-09 buvo kameroje Nr. 385, 2011-11-09 vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją 2-ąją valdybą (b. l. 4, 9).
Teismas atkreipia dėmesį, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p. Tačiau apie praustuvės ir sanitarinio mazgo neįskaičiavimą į plotą, kaip pareiškėjas teigia savo skunde, šiame įsakyme nėra paminėta, kaip ir nėra atskirai nustatytas atskiras plotas, kuris nebūtų įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K iš esmės neginčija, kad, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, nebuvo tinkamai užtikrintas minėtas Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui ir kad dėl susiklosčiusios situacijos kalinimo įstaigoje dažnai nėra užtikrinamas Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo kalinamas kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m; kameroje 363, kurios plotas 6,79 kv. m, kartu su 2 asmenimis; kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, kartu su 5 asmenimis; kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m, kartu su 3–4 asmenimis; kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, kartu su 2–3 asmenimis; kameroje Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, kartu su 4 asmenimis; kameroje Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m, kartu su 2–3 asmenimis; kameroje Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m, kartu su 4 asmenimis; kameroje Nr. 385, kurios plotas 6,79 kv. m, kartu su 2 ir 4 asmenimis (b. l. 9–10). Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą ir atsižvelgęs, kad didžiausios kameros plotas neviršijo 7,84 kv. m, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.
Teismas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pareiškėjas teigia, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurios dydį įvertino 5 000 Lt.
CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose Nr. 112A, Nr. 111, Nr. 107, Nr. 109, Nr. 113 nėra stalų, o kamera Nr. 113 neatitinka higienos normų, t. y. nešvari, neveikia sanitarinis mazgas, šalta ir drėgna.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija aktuali pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (57 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (58 p.). Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. Pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija (59 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (60 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Tai patvirtina Paslaugų teikimo 2009-12-24 sutartis Nr. 102 (b. l. 13–16), kuri 2010-11-30 buvo pratęsta (b. l. 17) bei 2012-01-03 naujai sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102 (b. l. 18–21). Bylos duomenimis, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, nes už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Pareiškėjo teiginiai, kad nurodytos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu neatitiko higienos ir sveikatos normų reikalavimų (kamerose yra blogas vėdinimas, nėra stalų, kamera Nr. 113 nešvari, neveikia sanitarinis mazgas, šalta ir drėgna) yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė minėtus higienos reikalavimus.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose Nr. 112A, 363, 111, 263, 107, 109, 274, 113 ir 385 laiką nebuvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma – ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga ir pati atsakovė šios aplinkybės neginčija. Vadinasi, yra pagrindas tokias pareiškėjo kalinimo sąlygas, įvertinant pareiškėjo kalinimo trukmę (iš viso 27 dienos), pripažinti nepriimtinomis ir pažeidusiomis pareiškėjo konstitucinę teisę į orumą, teisę jaustis visaverčiu, o tai pagal CK 6.250 str. 1 d. laikytina neturtine žala. Bylos duomenys patvirtina, kad R. M. buvo laikomas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, buvo patalpinamas į skirtingas kameras ir ten būdavo labai trumpą laiką, todėl, kaip teisingai atsakovė teigia, savo veiksmais R. M. žymios žalos negalėjo padaryti. Skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų 2009–2011 m. susirgo sunkia nepagydoma liga – reaktyviniu seronegatyviu liartritu, kuri jam gali atsinaujinti gyvenant tokiomis sąlygomis. Tačiau, kaip matyti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktos R. M. epikrizės (b. l. 27), pareiškėjo būklė gera. Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2012-01-30 rašte Nr. 3-2264 papildomai informuojama, kad pareiškėjui gydymas sulfasalazinu, kuris buvo skirtas, baigtas 2011 m. birželio mėn. (b. l. 25). Teismas, įvertinęs į tai, kad Lukiškių TI-K netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) žymiai pareiškėjo sveikatai nepakenkė (b. l. 39–40) ir ji nepablogėjo, atsižvelgdamas į kalinimo trukmę, o taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, priteisia pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 500 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus savo procesiniuose sprendimuose ne kartą pažymėjo, kad ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-122/2010, Nr. A756-116/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 5 p., 105–106 str., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui R. M. 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.