Kauno apygardos teismo nutartis

2011-09-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-462-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-26
Bylos Nr.
1A-462-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-01224-2007-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Egidijus Jonas Grigaravičius
Kaltinamasis
V.Č.
Nukentėjusysis
I. U.
Advokatai
Vitalija Smolenskienė
Kategorijos
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž. byla Nr.1A-462-238/11;Teisėja J. J. Teisminio proceso Nr.1-20-1-01224-2007-2;
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2011 m. rugsėjo 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Arūno Paštuolio, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, išteisintajai V.Č., išteisintosios gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nukentėjusiosios atstovui L.U., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Virgilijaus Lazausko ir nukentėjusiosios I. U. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 281 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. buvo kaltinama pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji 2007-11-13 apie 7.00 val., Kaune, Girstupio g., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodama Kauno mieste nuo M. K. Č. g. link K. B. g., ties namu Nr. 9, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 164, 172, 173 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiavo ne kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, pasirinkdama saugų važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ko pasėkoje parbloškė iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį į kelio važiuojamąją dalį įėjusią pėsčiąją I. U., jai padarė sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu V. Č. išteisino tuo pagrindu, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Šalies argumentai

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Virgilijus Lazauskas apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-19 nuosprendį panaikinti, priimti naują-apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti V. Č. kalta padarius LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir skirti jai 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą. Nukentėjusiosios I. U. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisiant iš kaltinamosios V. Č. 4000 litų neturtinei žalai atlyginti, civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti I. U. 8492 litus už negautas pajamas bei 337,56 litus už vaistus bei maisto papildus.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroro manymu, išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 329 str. 2 p.). Teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus netinkamai išsprendė priežastinio ryšio ir būtinosios padarinių kilimo sąlygos klausimus.

Teismas turėjo surasti galimybę paskirti papildomą autotechninę ekspertizę LTEC, kad nustatytų, kokiu didžiausiu greičiu buvusiomis įvykio eismo sąlygomis vairuotoja galėjo įveikti posūkį, kad nebūtų šoninio slydimo.

Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad nenustačius byloje nukentėjusiosios I. U. įžengimo į Girstupio g. važiuojamąją dalį vietos kelio ilgio atžvilgiu ir jos judėjimo greičio, teismas neturi galimybės nustatyti, ar V. Č. galėjo laiku pamatyti pėsčiąją ir išvengti susidūrimo su ja. Prokuroras nurodo, jog byloje yra nustatytas objektyvus duomuo - 2,8 metro pėsčiosios nueitas atstumas nuo dešiniojo kelkraščio (2008-09-16 specialisto išvada Nr. 11-903(08) (b. 1. 38-41, t. 1), 2009-04-21 ekspertizės aktas Nr.l 1-174 (09) (b. 1. 86-91, t. 1), papildomos teismo autotechninės ekspertizės aktas (t. 2, b. 1. 113-116), kuris V. Venckaus paaiškinimu, buvo svarbus ir objektyvus duomuo, kadangi eismo įvykio dalyvių parodymai yra subjektyvūs.

Teismas, prokuroro manymu, spręsdamas apie nukentėjusiosios I. U. greitį, be pagrindo atmetė jos parodymus, kuriuose ji nurodė, kad „Ji neskubėjo, nebėgo, jai tiko bet kurio maršruto autobusas, joks autobusas tuo metu nevažiavo. Prie Girstupio gatvės ji sustojo apie 6.50 val. Matomumas toje vietoje geras, medžių nėra, posūkį iš Tunelio g. į Girstupio gatvę matė. Iki Tunelio gatvės buvo virš 10 - 20 m. Eidama per gatvę atidžiai pasižiūrėjo į abi puses, ar nėra automobilių, automobilių nei iš vienos, nei iš kitos pusės nebuvo“. Šiuos jos parodymus patvirtino liudytoju apklaustas T. N., kuris parodė, kad eidamas per viaduką aplenkė nukentėjusiąją, kuri neskubėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, taip pat nepagrįstai nurodė, kad nėra nustatyta nukentėjusiosios pėsčiosios įžengimo vieta. Tai patvirtina pati nukentėjusioji, parodydama kad jos įžengimo į Girstupio g, važiuojamąją dalį vieta yra nuo 14,25 m, 15,30 m nuo Tunelio g., liudytojo A. T. nurodyta I. U. įžengimo į važiuojamąją dalį vieta nurodyta 11,70 m nuo Tunelio g. (t. 1, b. l. 25-28, t. 2, b. l. 63-66, 83-85, 88).

Prokuroro teigimu, įvertinus visas bylos aplinkybes ir įrodymus, yra nustatyta, kad V. Č. 2007-11-13 apie 07.00 val., Kaune, Girstupio g., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini) važiavo 1,9 metro atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies kelkraščio, t. y. nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, toks automobilio judėjimo režimas nebuvo saugus bei atitinkantis KET reikalavimus.

Prokuroras nurodo, kad tiek teisminio nagrinėjimo metu apklaustos nukentėjusiosios I. U., liudytojo L. N. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji niekur neskubėjo, prieš įžengdama į gatvę buvo sustojusi prie važiuojamosios Girstupio gatvės dalies. Ir tik įsitikinusi, kad nėra automobilių, įžengė į gatvę. Šiuos jos parodymus, kad apsidairiusi nematė automobilių, patvirtina ir LTEC ekspertizėse nurodomas atstumas, kuriuo automobilis (duomenys neskelbtini), važiuojantis 30 km/h greičiu, buvo iki partrenkimo vietos, o būtent 16,8 - 20 m. atstumu; t. y. kai pėsčioji įžengė į Girstupio gatvę (bylos duomenimis, 11,70 - 14,25 m. atstumu nuo Tunelio gatvės), šis automobilis dar nebuvo įvažiavęs į Girstupio gatvę, todėl nukentėjusioji prieš įžengdama į Girstupio gatvę ir negalėjo jo matyti. O kad ji įžengė į gatvę nuo laiptų paeidama kelis metrus link Tunelio gatvės, patvirtino ir liudytoja L. G., kuri parodė, kad „pasuko galvą į dešinę ir pamatė, kaip į Girstupio g. važiuojamąją dalį apie 2-3 metrai dešiniau nuo laiptų, jai žiūrint link jų iš stovimos vietos, vedančių nuo viaduko, įžengė pėsčiasis ir tuo metu minėtą pėsčiąjį parbloškia raudonos spalvos automobilis, kuris įsuko į Girstupio g. ir Čiurlionio g.“

LTEC Ekspertizių išvadose kritinis pėsčiosios I. U. judėjimo greitis buvusioje kelio situacijoje yra lygus 5,4 km/h greitis, o 5,4 km/h greitis yra tokio amžiaus kaip nukentėjusioji statistinė ribinė reikšmė, nurodanti ėjimą greitu tempu. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, rodančių, kad pėsčioji į gatvę įžengė ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu. O remiantis LTEC ekspertų duotomis išvadomis, jeigu pėsčioji I. U. iki patrenkimo vietos ėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis vairuotojos V. Č. veiksmai, - pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį, laiku nestabdė vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini), dėl to įvyko eismo įvykis, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, o pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio, bei neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį jai iš kairės pusės artėjančio automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojai V. Č., - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu.

Byloje taip pat surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad eismo įvykio metu Girstupio gatvėje veikė apšvietimas, o nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį įžengė prie pat gatvės apšvietimo stulpo, todėl V. Č. pažeidė KET 53 p., neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, buvo neatidi. Pėsčiąją taip pat matė ir eismo įvykio liudytojai A. T. ir L. G., todėl šie duomenys rodo, kad ji, esant sudėtingomis eismo sąlygomis (pažyma apie oro sąlygas (b. 1. 67, t. 1) nustatyta, kad Kauno Meteorologijos stoties duomenimis, 2007-11-13, 8 val. oro temperatūra buvo 0,0 ° C, vėjas pietryčių 7 m/s, gūsiai iki 10 m/s, debesuota, nuo 0.00 val. iki 10.20 val. stebėta silpna šlapdriba, nuo 2 val. iki 8 val. iškrito 1,6 mm kritulių, 8 val. vidutinis sniego dangos aukštis buvo 6 cm. Kauno Meteorologijos stoties pažyma ir paaiškinimu (t. 1, b. 1. 134, 135) nustatyta, kad 2007-11-13, 8 val. oro temperatūra buvo 0,0 ° C, apsiniaukę, oro drėgnumas - 98 %, nuo 2007-11-12, 20 val. iki 2007-11-13, 14.50 val. stebėta šlapdriba, viso per ją iškrito 4,7 mm kritulių, vidutinis sniego dangos storis 2007 11 13 d. 8 val. buvo 6 cm.; 2007 m. lapkričio 13 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, planas ir fotolentelės prie jo), bei ne vienerius metus dirbdama toje pat darbovietėje ir į darbą važiuodama tuo pačiu maršrutu ir žinodama, jog toje vietoje vaikšto pėstieji, vairuodama padidinto pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai atidi ir neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas.

Nors nukentėjusioji į važiuojamąją dalį įėjo ne ties sankryža, tokie veiksmai nebuvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis, nes, jei vairuotoja būtų važiavusi greičiu, tinkamu pagal įvykio metu buvusias meteorologines ir matomumo sąlygas, būtų važiavusi kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (bent 1 metro atstumu nuo dešiniojo krašto), būtų buvusi atsargesnė ir atidžiau stebėjusi kitus eismo dalyvius, esant nustatytoms sąlygoms, atsiradus kliūčiai ji būtų spėjusi laiku sustabdyti automobilį ar apvažiuoti kliūtį ir tokiu būdu būtų išvengusi susidūrimo su pėsčiąja. Byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusioji į važiuojamąją dalį įėjo ne ties sankryža, negali turėti esminės įtakos daromoms išvadoms.

Skunde teigiama, jog įvertinus visas bylos aplinkybes ir įrodymus, yra nustatyta, kad V.Č. 2007-11-13 apie 7.00 val., Kaune, Girstupio g., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini) važiavo 1,9 metro atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies kelkraščio, t. y. nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, toks automobilio judėjimo režimas nebuvo saugus bei atitinkantis KET reikalavimus. Kaltinamosios V.Č. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 1 d. visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, jog būtent jos veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Skiriant bausmę V.Č. prokuroras nurodo atsižvelgti į tai, kad V.Č. anksčiau neteista, nėra jos atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau 2004-12-07 V.Č. susitaikius su nukentėjusiuoju buvo nutraukta baudžiamoji byla, iškelta pagal BK 281 str. 1 d., jos kaip vairuotojos civilinės atsakomybės draudimas buvo pasibaigęs 2007-08-30, tai rodo, kad ji 2,5 mėnesio važinėjo (ir sukėlė eismo įvykį) neapsidraudusi privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, anksčiau yra bausta administracine tvarka, dabar yra kaltinama padariusi neatsargų nusikaltimą, be to, vairavimas yra rizikinga veikla, todėl automobilis priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina atsižvelgti į pasekmes (nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą), žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o taip pat į tai, kad nukentėjusiosios veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji I. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendį panaikinti, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, V. Č. pripažinti kalta padarius nuskalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje bei visiškai patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodoma, jog nuosprendis priimtas neišsamiai išnagrinėjus bei netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Nurodoma, jog nuosprendis grindžiamas eile įrodymų dėl nukentėjusiosios nurodyto greičio 30 km/h, kuris nepatvirtinamas jokiais objektyvais duomenimis, todėl vadovaujantis teisingumo principu įrodymu turėtų būti pripažintas ir nukentėjusiosios nurodytas ėjimo greitis- ėjimas neviršijant 5 km/h. Taip pat teigiama, jog byloje specialisto, ekspertizių išvadomis bei eksperto V. Venckaus paaiškinimu nustatyta, jog I. U. buvo partrenkta 2,8 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Šiais įrodymais nustatyta, kad V. Č. važiavo Girstupio g. 1,9 m atstumu nuo dešiniojo kelio krašto, tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 164 p. reikalavimą, nes jei V. Č. būtų važiavusi bent 1 metro atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ji nebūtų kliudžiusi pėsčiosios, nutolusios 2,8 m. Teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad šis kaltinamosios pažeidimas ir buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga bei priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais-nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymu.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas nevertino tos aplinkybės, kad kaltinamoji iki susidūrimo su pėsčiąja nestabdė automobilio. Apie tai, kad automobilis būtų buvęs stabdomas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų. Remiantis 2010-09-08 ekspertizės aktu Nr. 11-1972 (10) važiuojant 30 km/h greičiu ir intensyviai stabdant ant šlapios asfaltuotos dangos, stabdymo kelias- apie 7,1 m, remiantis įvykio vietos apžiūros protokolu, (duomenys neskelbtini)sustojo 31 m nutolęs nuo Tunelio g, tai yra žymiai didesniu atstumu nei ekspertizėmis nustatytas stabdymo kelias. Tai rodo, kad automobilis nebuvo stabdomas. Tą aptvirtina ir L. G. bei A. T. parodymai. Kad V. Č. nestabdė patvirtina ir jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu, jog staiga pajuto smūgį į automobilio priekinę dalį, o po to smūgį į stiklą (t. 1, b. l. 101-102). Be to, teismas nepagrįstai nevertino A. T. parodymų, jog automobilis nerodė posūkio signalo.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad nuosprendyje konstatuota, jog nukentėjusioji staiga į kelią neiššoko, darytina išvada, kad kaltinamoji negalėjo nepastebėti pėsčiojo, einančio važiuojamąja kelio dalimi 2,8 m atstumu nuo kelio krašto, ir esant kliūčiai kaltinamoji nestabdydama automobilio pažeidė Kelių eismo taisyklių 172 p. reikalavimus (pasirinkti saugų greitį) bei Kelių eismo taisyklių 173 p. reikalavimus (atsiradus kliūčiai, sulėtinti greitį, visiškai sustoti ar saugiau apvažiuoti kliūtį). Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad esant gatvės pločiui 7,4 m, nesant jokių kliūčių, vairuotoja turėjo galimybę apvažiuoti pėsčiąją iš kairės pusės. Vairuotoja yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, todėl jai keliami didesni reikalavimai.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepasisakė dėl V. Č. kaltės pažeidus Kelių eismo taisyklių 53 p. reikalavimus laikytis visų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. Nukentėjusiosios teigimu, byloje esant neginčijamiems įrodymams, kad kaltinamoji Girstupio gatve važiavo 1,9 m atstumu nuo kelio krašto, ir nesant įrodymų, kad ji prieš susidūrimą su pėsčiąją stabdė, darytina išvada, kad vairuotoja galėjo ir privalėjo pastebėti beveik važiuojamosios kelio dalies viduryje esančią pėsčiąją, įvertini iškilusią grėsmę ir sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldama pavojaus kitiems eismo dalyviams, tačiau to dėl neatsargumo nepadarė. Skunde pažymima, jog kaltinamoji nepajėgė laiku sustabdyti automobilio ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, o dėl sąmoningai padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų. Dėl šių aplinkybių V. Č. padaryti pažeidimai buvo pagrindinė būtina sąlyga kilti eismo įvykiui, o atsiradę padariniai – dėsningas šių pažeidimų rezultatas, todėl kaltinamosios veiksmai atitinka visus BK 281 str. 1 d. numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Skunde nurodoma, jog teismo išvados dėl V. M. išvados prieštaringos, viena vertus, nurodoma, jog teismas nesiremia šia išvada, nes ji atlikta išimtinai tik pagal V. Č. pateiktus duomenis, tačiau šiuo įrodymu remiasi paneigdamas nukentėjusiosios bei A. T. parodymus, kad automobilis važiavo greitai, darė staigų posūkį. Taip pat pažymima, kad byloje nebuvo tirta aplinkybė, kokiu didžiausiu greičiu automobilis galėjo važiuoti posūkyje.

Vertinant eismo įvykio vietos apžiūros protokole nurodytus išmatavimus, nurodoma, jog automobilio sustojimo vieta, judėjimo trajektorija bei nuo Tunelio g. nuvažiuotas atstumas yra aiškūs, todėl skirtumai tarp matavimų rezultatų esminės reikšmės neturi. Ir darytina išvada, jog stabdant automobilį jis nebūtų galėjęs nuvažiuoti 31 m nuo Tunelio g. Remiantis nepriklausomų liudytojų L. G. ir A. T. parodymais, po susidūrimo pėsčioji buvo vežama ant variklio dangčio apie 5-10 m, o sustojus automobiliui, nukrito ant asfalto ties kairiuoju galiniu ratu. 2007-11-13 eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota automobilio stovėjimo vieta, tai yra apie 21 m nuo Tunelio g. Jeigu pėsčioji būtų buvusi partrenkta 11,7 m atstumu nuo Tunelio g. tuomet ji turėjo būti nuvežta ant automobilio apie 20 m. Tai tik patvirtintų, jog nebuvo pasirinktas saugus greitis ir nebuvo stabdoma.

Skunde taip pat teigiama, jog nemotyvuota teismo išvada, kad dviejų atramų buvimas ties posūkiu sumažina vairuotojui galimybę laiku ir gerai matyti eismo situaciją, esančią Girstupio g., nes tokią išvadą galima daryti tik atlikus eksperimentą, tačiau tai nebuvo atlikta. Pėsčioji buvo partrenkta ne prie kelio krašto, o 2,8 m nuo jo, todėl ant šaligatvio esančios atramos negalėjo užstoti vaizdo važiuojamosios dalies viduryje.

Nukentėjusioji skunde teigia, jog esant tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiosios parodymams, kad jos viena kitos iki susidūrimo nepastebėjo, teismas privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti aplinkybes dėl kaltinamosios galimybės matyti kliūtį ir imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių šioms aplinkybėms nustatyti (LAT 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis Nr. 2K-290/2009). Šioje byloje laikytina, kad teismas neišnaudojo visų BPK numatytų galimybių tiesai byloje nustatyti.

Nukentėjusioji taip pat nesutinka su teismo išvada, jog ji neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės, greičio ir nebuvo įsitikinusi, kad yra saugu, nes nustatytos bylos aplinkybės suponuoja priešingą išvadą, t. y. V. Č. automobiliui dar neįsukus į Girstupio g., nukentėjusioji tinkamai įsitikino saugumu. Tuo tarpu vairuotoja, įsukusi į Girstupio g., neįvertino situacijos ir važiavo nesaugiai, akivaizdžiai per daug nutolusi nuo kelio krašto, nerodydama posūkio signalo ir nesiėmė visų reikalingų priemonių, kad apsaugotų kitus eismo dalyvius.

Tai, kad nukentėjusioji ėjo per gatvę ne ties sankryža, nebuvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis, todėl ši aplinkybė neturi turėti esminės įtakos daromoms išvadoms.

Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada, jog pagal parodymų patikrinimą vietoje I. U. ėjo įstrižai gatvės važiuojamosios dalies, nes vertinti, kad gatvė buvo kirsta įstrižai, būtų galima tik nustačius, kad pėsčiosios judėjimo trajektorija sudaro 45 laipsnių kampą, tačiau byloje įvertinus aplinkybes dėl važiuojamosios dalies pločio, 55 cm nukrypimas sudaro 0 laipsnių kampą, vadinasi pėsčiosios judėjimo trajektorija turėtų būti prilyginama stačiam kampui ir neturėtų būti vertinama kaip Kelių eismo taisyklių 87 punkto reikalavimo pažeisdamas. Be to, Girstupio gatvė toje vietoje, kurioje ją bandė pereiti pėsčioji, nesudaro stataus kampo su Tunelio g.

Nukentėjusioji taip pat teigia, jog teismas neteisingai nurodo, kad I. U. papildomo parodymų patikrinimo vietoje metu nustatyta, jog ji buvo partrenkta 0,96 m atstumu nuo kelkraščio, nes protokole aprašyta ir paaiškinta, kad 0,96 m atstumas yra jos dviejų žingsnių atstumas. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje apskritai nebuvo fiksuojama, kurioje vietoje nukentėjusioji buvo partrenkta.

Skunde taip pat nurodoma, jog V. Č. kaip nedrausmingą vairuotoją apibūdina tai, kad 2004-12-07 ji nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 281 str. 1 d. buvo atleista susitaikius su nukentėjusiuoju, be to, jos vairuotojo civilinės atsakomybės draudimas buvo pasibaigęs prieš 2,5 mėn., apie eismo įvykį nepranešė policijai, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, bausta administracine tvarka, nes ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pėsčiąją nukentėjusioji partrenkė pakeliui į darbą-darbo pradžia 7.00 val. ryto, eismo įvykis užfiksuotas 7.11 val., o tai suponuoja išvadą, kad vairuotoja vėluodama į darbą skubėjo ir vairavo automobilį pažeisdama KET reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į apeliacinius skundus išteisintosios V. Č. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. balandžio 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme buvo išnaudotos visos galimybės nustatyti V. Č. važiavimo greitį, tiek pėsčiosios įžengimo į važiuojamąją kelio dalį vietą, tiek pėsčiosios judėjimo greitį, tačiau to padaryti nepavyko. Specialistai konstatavo, jog nustatyti automobilio važiavimo greitį nėra galimybės, tad teismui nebuvo jokio pagrindo skirti dar vieną papildomą autotechninę ekspertizę, kad gautų atsakymą būtent dėl vairuotojo galimybės įveikti posūkį bei išaiškinti šoninio slydimo galimybę. Išteisintoji sutinka su teismo nurodytais įrodymų vertinimais bei išvadomis. Nurodo, jog apelianto minimas objektyvus duomuo- 2,8 m pėsčiosios nueitas atstumas nuo dešinio kelkraščio, konstatuotas specialisto išvadoje, tačiau yra tik vienas iš duomenų be kitų - atstumo nuo automobilio, pėsčiosios ėjimo greičio, įžengimo į važiuojamąją kelio dalį vietos, pagal kuriuos, atlikus apskaičiavimus pagal formules būtų galima nustatyti tikslią susidūrimo vietą. Nesant minimų duomenų, to padaryti neįmanoma.

Žemesnės instancijos teismas

Atsikirtimuose taip pat pažymima, jog prokuroras remiasi tik sąlyginėmis išvadomis. Specialistas V. Venckus parodė, kad jo išvada dėl eismo įvykio kilimo priežasties yra sąlyginė.

Išteisintosios gynėjos teigimu, teismas pagrįstai nevertino nukentėjusiosios I. U. parodymų, nes jie nenuoseklūs, prieštaringi. Be to, nepagrįstai prokuroras skunde teigia, jog nukentėjusiosios parodymus, kad ji neskubėjo, ėjo lėtai, patvirtina liudytojas L. N., nes tai, kad liudytojas aplenkė nukentėjusiąją, neduoda pagrindo teigti, kad ji ėjo neskubėdama, be to, jos įžengimo į gatvę, paties eismo įvykio liudytojas nematė. Išteisintosios gynėja mano, kad prokuroro skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo yra tik jo prielaidos, kad būtent V. Č. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, nes jie prieštarauja specialisto, ekspertizių išvadoms, liudytojų ir pačios nukentėjusiosios parodymams.

Išteisintosios gynėja taip pat nesutinka su nukentėjusiosios skunde nurodyta aplinkybe, kad teismas nevertino aplinkybės, jog kaltinamoji važiavo 1,9 m atstumu nuo dešinio kelkraščio, kad nestabdė automobilio, nes nuosprendyje išsamiai išanalizuoti kaltinamosios parodymai, specialisto V. Venckaus paaiškinimai, stabdymo žymių neliko dėl oro sąlygų, o specialistų išvadose nurodyti stabdymo kelio apskaičiavimai tik teoriniai.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose pažymima, kad teismas, priešingai nei nurodoma nukentėjusiosios skunde, nesiremia V. M. išvada, teismas rėmėsi tik palydovine įvykio vietos nuotrauka ir masteliniu brėžiniu, kuris tik atspinti eismo įvykio vietą, bet neturi nieko bendra nei su V. Č. vairuojamo automobilio atstumu nuo kelkraščio, nei su eismo įvykio kilimo priežastimis. Taip pat nurodoma, jog ir be eksperimento elementaru, jog dvi atramos darant posūkį trukdo laiku ir gerai matyti eismo įvykio situaciją.

Atsiliepimuose nurodoma, jog teismas itin kruopščiai išanalizavo tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiosios parodymus. Surinkta V. Č. charakterizuojanti medžiaga jokios įtakos sprendžiant kaltės klausimą neturi. Nesutinkama su teiginiu, kad kaltinamoji skubėjo į darbą ir vairavo pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes nukentėjusioji taip pat skubėjo į darbą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro V. Lazausko bei nukentėjusiosios I. U. apeliaciniai skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir pagrįstai V. Č. dėl kaltinimo pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pažymėtina, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės apeliantai ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįstas V. Č. išteisinimas, vertinimą.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl V. Č. išteisinimo. Taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, tuo tinkamai įvykdė LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Pateikė išsamius argumentus dėl įrodymų visumos vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad V. Č. nepadarė LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, pagrįsta. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir visus byloje esančius duomenis bei jų pagrindu darė pagrįstas išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybė kurioje vietoje nukentėjusioji įžengė į Girstupio g. ir kokiu greičiu ji judėjo(ėjo), nes šiuo klausimu byloje esantys duomenys yra arba prieštaringi, arba nepatvirtinti įrodymais, o šios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą ar V. Č. galėjo laiku pamatyti nukentėjusiąją ir išvengti susidūrimo su ja, ar ji pažeidė KET reikalavimus, ar jos veiksmai turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, kurių pasekmėje buvo sužalota nukentėjusioji. Teismas teisingai nurodė, kad šioms aplinkybėms aiškintis buvo išnaudotos visos procesinės galimybės, bet to padaryti nepavyko. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji I. U., eidama ir kirsdama Girstupio gatvę, pažeidė KET 53, 87, 89 straipsnių (galiojusių įvykio metu) reikalavimus, nes ėjo nepėsčiųjų perėja, ne sankryžoje pagal šaligatvių liniją, gatvę kirto ne stačiu kampu, o įstrižai, neįsitikino, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei mano, jog V. Č. pažeidė KET reikalavimus, dėl jos veiksmų kilo eismo įvykis ir buvo sužalota nukentėjusioji.

Kolegija konstatuoja, kad LR BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

V. Č. buvo kaltinam pažeidusi KET 53, 164, 172, 173 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiavo ne kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, pasirinkdama saugų važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo ir meteoroligines sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ko pasekoje parbloškė iš dešinės pusės automobilio važiavimo kryptimi į kelio važiuojamąją dalį įėjusią pėsčiąją I. U. ir jai padarė sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikimą.

Byloje sprendžiant, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklų reikalavimus, nustatyta, jog automobilis po susidūrimo rastas stovintis dešiniąja puse nutolęs nuo kelkraščio 1,90 m atstumu. Be to, byloje objektyviais duomenimis specialisto išvada (t. 1, b. l. 38-41), ekspertizių išvadomis (t. 1, b. l. 86-91) - nustatyta, kad kelio pločio atžvilgiu pėsčioji I. U. buvo partrenkta apie 2,8 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto. Šiais įrodymais paneigiami V. Č. parodymai, kad ji važiavo 1 m atstumu nuo kelio krašto, bei aiškinimai, kad nukentėjusioji staigiai iššoko į važiuojamąją dalį, nes iki susidūrimo momento spėjo nueiti 2,8 m. Byloje išnaudojus visas įmanomas procesines galimybes nepavyko nustatyti bylai reikšmingos aplinkybės, t. y. vietos, kurioje nukentėjusioji I. U. įžengė į Girstupio g. važiuojamąją dalį, be to, nenustatytas greitis, kuriuo nukentėjusioji kirto Girstupio g. važiuojamąją dalį. I. U. parodymai dėl vietos, kur ji žengė į gatvę, prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog įžengė į važiuojamąją dalį 23 m atstumu nuo Tunelio g. (t. 1, b. l. 25-28), teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog įžengė į važiuojamąją dalį 15,30 m atstumu nuo Tunelio g. ir buvo partrenkta 14,25 m atstumu nuo Tunelio g. (t. 2, b. l. 63-66). Liudytojas A. T. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kur įžengė I. U., atstumas nuo Tunelio g. – apie 11,70 m (t. 2, b. l. 88). Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų bei kurių pagrindu būtų galima nustatyti konkrečią ar bent jau apytikrę vietą, kurioje I. U. buvo parblokšta ir kurioje vietoje ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį, nėra. Liudytojų N. K., A. O., D. K. parodymais nustatyta, kad Girstupio g. važiuojamoje dalyje nebuvo jokių pėdsakų, liudijančių apie pėsčiosios ir automobilio susidūrimo vietą, nei vienas liudytojas, nei pati vairuotoja, negalėjo nurodyti vietos, kurioje buvo partrenkta nukentėjusioji I. U.. Be to, teismas pagrįstai nesirėmė I. U. parodymais, kad ji ėjo lėtai, neskubėdama, nes šių jos parodymų byloje nepatvirtina, jokie patikimi duomenys. Nors liudytojas L. N. nurodė, jog jis aplenkė nukentėjusiąją eidamas anksčiau, tačiau tai nepatvirtina I. U. judėjimo greičio ar nukentėjusiosios parodymų, kad ji ėjo lėtai, neskubėjo. Be to, paties susidūrimo momento šis liudytojas nematė. Jis nematė kaip, kokiu greičiu nukentėjusioji ėjo per gatvę. Nors liudytojos V. M., A. V. parodė, jog prie kelio pamatyta moteris ėjo skubėdama, net nepasižiūrėjusi išbėgo į gatvę tiesiai ant priešais jos atvažiuojančio automobilio, tačiau teismas pagrįstai ir motyvuotai šiuos parodymus atmetė, nes jų parodymai dėl to, kad jos važiavo paskui V. Č. automobilį, iš karto po įvykio sustojo, kad gatvė buvo neapšviesta, paneigiami liudytojų A. T., L. G., L. N., J. P. parodymais, kuriais nustatyta, jog A. T. stovint Čiurlionio g. esančioje salelėje joks automobilis į Girstupio gatvę iš Čiurlionio g. nesuko, jokie automobiliai paskui kaltinamosios automobilį nevažiavo ir iš karto po įvykio už V. Č. automobilio nesustojo, po susidūrimo su pėsčiąja automobilis dar pavažiavo 5-10 m. Liudytojas L. N. nurodė, kad prie kaltinamosios, kai ši prašė iškviesti pagalbą, daugiau jokių asmenų ir automobilių šalia nebuvo. Šių liudytojų parodymais teismas pagrįstai tikėjo, nes šių liudytojų parodymus dėl automobilio ir nukentėjusiosios buvimo vietos po autoįvykio, meteorologinių sąlygų, patvirtina objektyvūs bylos įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 2-6) specialisto išvada (t. 1 b. l. 38-41), ekspertizių aktai (t. 1, b. l. 86-91, t. 2, b. l. 113-116), raštas dėl Girstupio g. apšvietimo (t. 1 b. l. 165), UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ operatyvinio žurnalo išrašas. Be to V. M. ir A. V. parodymai dėl padėties, kuria nukentėjusioji gulėjo po įvykio, prieštaringi. O tai taip pat davė teismui pagrindą abejoti tuo, kad šios liudytojos važiavo paskui V. Č. ir matė partrenkimo momentą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų A. T., L. G., L. N. parodymais, rašytinais įrodymais – nukentėjusiosios, liudytojo A. T. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotais duomenimis, raštais dėl gatvių apšvietimo bei meteorologinių sąlygų nustatyta, kad tamsiu paros metu, esant šlapdribai ir blogam matomumui, esant šlapiai kelio dangai, I. U., apsirengusi tamsiais drabužiais ir užsidėjusi ant galvos gobtuvą, kirto Girstupio g. važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje, kurios Girstupio g. nėra, tačiau ir ne sankryžoje pagal šaligatvių liniją, ne siauriausioje vietoje, gatvę kirto ne stačiai, o įstrižai, neįsitikinusi, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, ir tuo ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 87 punkto reikalavimus. Tuo pačiu nukentėjusioji I. U. pažeidė KET 53 punkto reikalavimus laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo.

KET 87 punktas nustato, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Taigi KET, suteikdamos teisę pėsčiajam kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja, įpareigoja pėsčiąjį tai daryti tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Teismas įvertinęs pėsčiosios nukentėjusiosios I. U. veiksmus padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ji nesielgė saugiai, nes buvo parblokšta automobilio.

Teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kad išteisintoji turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja. Amestinas apeliacinių skundų argumentas, kad išteisintoji važiavo nesaugiu greičiu ar nesaugiu atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto.

Kelių eismo taisyklių 164 punktas reikalauja, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Byloje nustatyta, kad V. Č. važiavo nuo dešiniojo kelio krašto nutolusi 1,9 m. atstumu, ši aplinkybė nustatyta ir įrodyta eismo įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 2-6), 2009-04-021 Nr. 11-174 (09) ekspertizės aktu (t. 1, b. l. 86-91) bei eksperto V. Venckaus paaiškinimu. Tačiau byloje nenustatyta, kad toks atstumas, kuriuo išteisintoji važiavo nutolusi nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, turėjo įtaką eismo įvykiui kilti ar buvo nesaugus. Teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog V. Č. pažeidė Kelių eismo taisyklių 172 p. reikalavimus, ar važiavo nesaugiu greičiu. Teismas nustatė, kad ji važiavo 30 km/h greičiu, nors mieste leistinas važiavimo greitis yra 50 km/h, be to, ekspertizės akte (t. 1, b. l. 86-91) nurodyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, jog buvusiomis kelio ir meteorologinėmis sąlygomis automobilio vairuotojos pasirinktas 30 km/h greitis buvo nesaugus. Taip pat teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nenustačius pėsčiosios I. U. įžengimo į Girstupio g. važiuojamąją dalį vietos kelio ilgio atžvilgiu ir jos judėjimo greičio, byloje trūksta įrodymų, kad V. Č. pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus, pagal kurį, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus eismo dalyviams. Įvertinus tai, jog leistino greičio V. Č. neviršijo, važiavo greičiu, nesukeliančio pavojaus buvusiomis meteorolginėmis sąlygomis, be to, nenustačius nukentėjusiosios įžengimo į gatvę vietos kelio ilgio atžvilgiu bei jos ėjimo greičio taip pat trūksta duomenų išvadai, jog V. Č. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 punkto reikalavimus, nes įžengimo vieta ir nukentėjusiosios ėjimo greitis tiesiogiai susijęs su automobilio atstumu iki nukentėjusiosios jos įžengimo į gatvę momentu, o taip pat ir su vairuotojos galimybe laiku pastebėti pėsčiąją bei saugiai sustabdyti automobilį.

Kaip jau minėta, kaltininkas gali būti pripažintas kaltu dėl LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tik jei nustatomas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei nebūtų pažeistos Kelių eismo taisyklės.

Byloje siekiant išaiškinti pagrindines sąlygas šiam eismo įvykiui kilti buvo skirta užduotis specialistams, paskirta ekspertizė bei autotechninė ekspertizė (t. 1, b. l. 38-41, 86-91, t. 2, b. l. 113-116), tačiau negauta kategoriška išvada, kad vairuotoja V. Č. turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja.

Specialisto išvada (t. 1, b. l. 38-41) nustatyta, kad pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos įveikė apie 2,8 m atstumą, automobilio „Opel Corsa“, važiuojančio pačios vairuotojos nurodytu apie 30 km/h greičiu, stabdymo kelias buvusioje kelio eismo situacijoje yra apie 15,5 m, pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu (pėsčiajai įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį) automobilis buvo 6,0-33,6 m atstumu iki partrenkimo vietos, kritinis pėsčiosios judėjimo greitis (kuriam esant automobilio „Opel Corsa“ vairuotoja, laiku stabdydama vairuojamą transporto priemonę, dar turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo) buvusioje kelio eismo situacijoje yra lygus 5,4 km/h. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet buvusiomis eismo įvykio aplinkybėmis automobilio „Opel Corsa“ vairuotoja V. Č., važiuodama pačios nurodytu apie 30 km/h greičiu ir laiku stabdydama, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis vairuotojos V. Č. veiksmai, - pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį, laiku nestabdė vairuojamo automobilio „Opel Corsa“, dėl to įvyko eismo įvykis, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos judėjo didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiosios I. U. veiksmai - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio bei neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį iš kairės pusės artėjančiam automobiliui „Opel Corsa“, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos judėjo didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio bei neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį iš kairės pusės artėjančiam automobiliui (duomenys neskelbtini), - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Teismo autotechninės ekspertizės aktu (t. 1, b. l. 86-91) nustatyta, kad kelio ilgio atžvilgiu nustatyti, kurioje vietoje įvyko pėsčiosios I. U. partrenkimas, negalima. Kelio pločio atžvilgiu pėsčioji I. U. buvo partrenkta apie 2,8 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, žiūrint K. B. g. link, apskaičiuoti (nustatyti), koks buvo automobilio „Opel Corsa“ greitis, atsižvelgiant į automobilio (duomenys neskelbtini)sugadinimų pobūdį ir lokalizaciją, susidūrimo objektą bei pėsčiosios patirtas traumas, negalima, apskaičiuoti (nustatyti), koks galėjo būti automobilio (duomenys neskelbtini) greitis, atsižvelgiant į atstumą (stabdymo kelią) nuo vietos, kurioje pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį iki vietos, kurioje ji gulėjo nublokšta nuo automobilio kapoto, negalima, prieš pat eismo įvykį automobilis (duomenys neskelbtini) važiavo nutolęs apie 1,9 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, žiūrint K. B. g. link, 50 - 60 metų amžiaus moterų ėjimo lėtu žingsniu greitis yra 2,5 - 3,9 km/h, ėjimas ramiu žingsniu – 4,2 – 5,0 km/h, ėjimas greitu žingsniu 5,2-6,5 km/h, pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu automobilis (duomenys neskelbtini), važiuojantis pačios vairuotojos nurodytu apie 30 km/h greičiu, buvo 12,9 m - 33,6 m atstumu iki partrenkimo vietos. Jeigu pėsčioji I. U. iki patrenkimo vietos ėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet buvusiomis eismo įvykio aplinkybėmis automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotoja V. Č., važiuodama pačios nurodytu apie 30 km/h greičiu ir laiku stabdydama, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Skersai kelio judančios kliūties apvažiavimas yra nepriimtinas. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad buvusiomis kelio ir meteorologinėmis sąlygomis automobilio vairuotojos V. Č. pasirinktas apie 30 km/h greitis buvo nesaugus. Jeigu pėsčioji I. U. iki patrenkimo vietos ėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis vairuotojos V. Č. veiksmai, - pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį, laiku nestabdė vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini), dėl to įvyko eismo įvykis, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio bei neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį jai iš kairės pusės artėjančio automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojai V. Č., - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos judėjo didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tuomet tokiomis eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio, bei neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį jai iš kairės pusės artėjančio automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojai V. Č., - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Papildomos teismo autotechninės ekspertizės aktu (t. 2, b. l. 113-116) nustatyta, kad pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu (pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį) automobilis (duomenys neskelbtini), važiuojantis pačios vairuotojos nurodytu apie 30 km/h greičiu, buvo 12,9 m - 33,6 m atstumu iki partrenkimo vietos, pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį ir iki partrenkimo vietos einant ramiu tempu, automobilis (duomenys neskelbtini), važiuojantis 30 km/h greičiu, iki partrenkimo vietos buvo 16,8 – 20 m atstumu. Automobilio (duomenys neskelbtini), važiuojančio pačios vairuotojos nurodytu apie 30 km/h greičiu, stabdymo kelias buvusioje kelio eismo situacijoje yra apie 15,5 m. Nustatyti, ar automobilio „Opel Corsa“ vairuotoja V. Č. prieš pėsčiosios I. U. partrenkimą stabdė savo automobilį, negalima. Kritinis pėsčiosios judėjimo greitis (kuriam esant automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotoja, laiku stabdydama vairuojamą transporto priemonę, dar turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo) buvusioje kelio eismo situacijoje yra lygus 5,4 km/h. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotoja V. Č., važiuodama pačios nurodytu apie 30 km/h greičiu ir laiku stabdydama, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, jeigu pėsčioji I. U. iki patrenkimo vietos ėjo lėtu, ramiu arba greitu žingsniu ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu. Buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, tinkamai neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio, bei tinkamai neįsitikino, kad tai daryti saugu, o įėjusi į kelio važiuojamąją dalį, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį iš kairės pusės link jos artėjančiam automobiliui (duomenys neskelbtini), - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos ėjo ne didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tai šioje kelio eismo situacijoje automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojos V. Č. veiksmai, - pėsčiajai I. U. įžengus į Girstupio g. važiuojamąją dalį, laiku nestabdė vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini), dėl to partrenkė iš dešinės į kairę pagal automobilio važiavimo kryptimi ėjusią pėsčiąją I. U., - techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Jeigu pėsčioji I. U. iki partrenkimo vietos ėjo didesniu kaip 5,4 km/h greičiu, tai šioje kelio eismo situacijoje pėsčiosios I. U. veiksmai, - prieš įžengdama į Girstupio g. važiuojamąją dalį, tinkamai neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio bei tinkamai neįsitikino, kad tai daryti saugu, o įėjusi į kelio važiuojamąją dalį, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį iš kairės pusės ir link jos artėjančiam automobiliui (duomenys neskelbtini),- techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Visais trimis atvejais duodama analogiška išvada, kuri eismo įvykio kilimo būtinąją sąlygą sieja su nukentėjusiosios ėjimo greičiu. Specialistas V. Venckus patvirtino, jog išvados sąlyginės, nes nėra aiškus nukentėjusiosios judėjimo greitis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje išnaudojus visas galimybes, nustatyti šio greičio nepavyko. Nukentėjusioji teigia, jog ji neskubėjo, tačiau šių jos parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš visų aukščiau aptartų išvadų, kritinis nukentėjusiosios judėjimo greitis yra 5,4 km/h ir atitinka 50-60 metų amžiaus moterų ėjimo ir bėgimo tempu ėjimo greitu žingsniu ribinę reikšmę (5,2-6,5 km/h). Išteisintoji nurodė, jog nukentėjusioji į gatvę iššoko staiga, V. M. parodė, jog matė žmogų, kuris greitai ėjo link kelkraščio, žengė nuo kelkraščio, A. V. parodė, jog moteris ėjo labai skubėdama ir net nepasižiūrėjusi išbėgo į gatvę. V. Č. parodymus, jog nukentėjusioji staiga iššoko į gatvę, motyvuotai paneigė teismas bei pagrįstai nurodė, jog nukentėjusioji iki susidūrimo buvo nuėjusi apie 2,8 m, todėl tai prieštarauja tai aplinkybei, kad ji iššoko staiga. Liudytojų A. V. ir V. M. parodymais teismas pagrįstai nesivadovavo, nes jie prieštaringi bei nepatvirtinami kitais įrodymais. Tai, kad liudytojas L. N. aplenkė per viaduką ėjusią nukentėjusiąją, nepatvirtina konkretaus jos greičio bei nepatvirtina, jog ji ėjo lėtai ar mažesniu nei 5,4 m/h greičiu. Be to, šis liudytojas nematė paties susidūrimo momento ir nematė, kokiu greičiu nukentėjusioji ėjo per gatvę. Šių aplinkybių negalėjo nurodyti ir liudytojai L. G. bei A. T.. Teismui išnaudojus visas galimas procesines priemones ir byloje nepavykus nustatyti reikšmingų aplinkybių, t. y. I. U. įžengimo į važiuojamąją kelio dalį vietos, jos partrenkimo vietos ir jos judėjimo greičio, pripažintina pagrįsta teismo išvada, jog nėra galimybės nustatyti, ar V. Č. galėjo laiku pamatyti pėsčiąją ir išvengti susidūrimo su ja.

Prokuroras skunde nepagrįstai nurodo, jog nukentėjusiosios parodymus, kad ji sustojo, apsidairė ir nematė automobilių ir tik tada žengė į gatvę, t. y. buvo pakankami atsargi, patvirtina LTEC ekspertizės nurodytas atstumas, kuriuo automobilis (duomenys neskelbtini) buvo iki partrenkimo vietos, t. y. 16,8-20 m. atstumu, kai pėsčioji į gatvę įžengė, 11,7-14,25 m atstumu nuo Tunelio g., todėl automobilis dar nebuvo įvažiavęs į gatvę ir nukentėjusioji jo negalėjo matyti. Pažymėtina, jog Lietuvos teismo ekspertizės akte 2009-04-21 Nr. 11-174(09) duodama išvada, jog kelio ilgio atžvilgiu nustatyti, kurioje vietoje įvyko pėsčiosios partrenkimas, negalima. Be to, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė teismas, pačios nukentėjusiosios parodymai dėl vietos, kurioje ji įžengė į važiuojamąją gatvės dalį, skirtingi, todėl jais vadovautis negali. Pažymėtina, jog parodymų patikrinimo vietoje metu, kuris buvo atliktas praėjus neilgam laikotarpiui po eismo įvykio, I. U. parodė, jog ji į gatvę žengė apie 23 m atstumu nuo Tunelio g. (t. 1, b. l. 27). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal parodymų patikrinimo vietoje planą matyti, jog I. U. nurodyta įžengimo į važiuojamąją gatvės dalį vieta yra 15,30 m nutolusi nuo Tunelio g., partrenkimo vieta 14,25 m nutolusi nuo Tunelio g. (t. 2, b. l. 66), o liudytojas A. T. nurodė dar kitą vietą, kur matė stovinčią prie gatvės I. U., t. y. 11,70 m atstumu nuo Tunelio g. (t. 2, b. l. 88). Be to, 2010-09-08 Nr. 11-1972(10) išvadoje nurodoma, kad automobilis buvo 16,8-20 m atstumu nuo nukentėjusiosios, skaičiavimuose imant, jog nukentėjusioji ėjo ramiu tempu, t. y. 4,2 m - 5,0 km/h. Specialistas V. Venckus patvirtino, jog išvados sąlyginės ir priklauso nuo nukentėjusiosios ėjimo tempo. Kadangi konkretus nukentėjusios ėjimo tempas, greitis išnaudojus visas galimybes nenustatytas, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti ir atstumo, kuriuo automobilis buvo prieš susidūrimą ar nukentėjusiajai įžengiant į gatvę. Prokuroro teiginys, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog nukentėjusios tempas nebuvo didesnis nei 5,4 km/h, yra tik prielaida, kurios nepagrindžia jokie byloje surinkti patikimi įrodymai.

Nepagrįsti, todėl atmestini nukentėjusiosios skundo teiginiai, kad būtinoji padarinių kilimo sąlyga buvo tai, kad kaltinamoji važiavo didesniu nei 1 metro atstumu nuo dešinio kelkraščio, be to, nevertinta aplinkybė, kad kaltinamoji nestabdė ir tai, kad automobilis nerodė posūkio signalo. Šie skundo argumentai paneigiami teismo ištirtomis specialistų išvadomis bei kitais išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vien tai, kad automobilis važiavo didesniu nei 1 metro atstumu nuo kelio krašto, savaime nepatvirtina priežastinio ryšio buvimo ar, kad šis atstumas buvo nesaugus. Kaip jau minėta aukščiau, byloje nepavykus nustatyti reikšmingų aplinkybių- nukentėjusiosios ėjimo greičio, partrenkimo vietos - nepakanka duomenų konstatuoti, jog kaltinamosios veiksmai buvo būtina ir neišvengiama sąlyga kilti padariniams. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius argumentus, kuriais remdamasis konstatavo, jog V. Č. nestabdė automobilio, byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo stabdomas, tačiau ši aplinkybė nėra besąlyginis kaltės įrodymas. Teismo skirtose ekspertizėse ši aplinkybė įvertinta ir į ją atsižvelgta. Pažymėtina, jog nukentėjusioji nenurodė apskritai, kad matė automobilį, ji teigė, jog apsidairė ir jokio automobilio nematė, be to, A. T. negalėjo tvirtai pasakyti, jog automobilis posūkio signalo nerodė. Be to, pažymima, kad posūkio nerodymas nuteistajai neinkriminuotas. Be to ši aplinkybė nebuvo priežastimi įvykiui kilti.

Nepagrįsti, todėl atmetami nukentėjusiosios skundo argumentai, jog V. Č. pažeidė KET 173 p reikalavimus, nes ji turėjo įvertinti galimybę apvažiuoti kliūtį, t. y. pėsčiąją. Pažymėtina, jog 2009-04-21 Nr. 11-174(09) ekspertizės išvadoje konstatuojama, jog skersai kelio judančios kliūties apvažiavimas yra nepriimtinas. Nukentėjusiosios skundo argumentai, jog kaltinamajai važiuojant nuo krašto nutolus 1,9 m atstumu ir nesant duomenų, kad kaltinamoji stabdė automobilį, darytina išvada, jog vairuotoja galėjo ir privalėjo pastebėti beveik važiuojamosios kelio dalies viduriu ėjusią pėsčiąją, bei šie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui, yra tik subjektyvus nukentėjusiosios įvykio aplinkybių vertinimas, nepagrįstas objektyviai ištirtų ir išsamiai bei nešališkai įvertintų įrodymų analize. Šiuo atveju vien atstumas nuo kelkraščio neduoda pagrindo išvadai, jog vairuotoja turėjo ir galėjo matyti pėsčiąją ir laiku stabdyti bei išvengti susidūrimo. Nukentėjusiosios skunde taip pat nurodoma, jog teismas nenuoseklus, viena vertus, nurodydamas, jog V. M. išvada nesiremia, kita vertus V. M. paskaičiuotu kritiniu automobilio greičiu įveikiant posūkį, paneigdamas nukentėjusiosios bei liudytojo A. T. parodymus, kad automobilis važiavo greitai, padarė staigų posūkį. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu V. M. išvados vertinimu, t. y. sutinka, jog ji vertinama kritiškai, nes duota remiantis ir įvertinus V. Č. pateiktus duomenis, tačiau ši išvada vertinama kritiškai tiek, kiek joje pateikiami vertinimai dėl eismo įvykio kaltininko bei kitų duomenų, kurie susiję su V. Č. ar jos gynėjos nurodytų duomenų vertinimu. Vertinant automobilio greitį V. M. pateiktas automobilio kritinis greitis įveikiant posūkį yra pagrįstas objektyvais duomenimis (t. 2, b. l. 130) t. y. posūkio spinduliu, laisvojo kūno kritimo pagreičiu, sukibimo koeficientu, skersiniu kelio nuolydžiu, palydovine nuotrauka. Taip pat pažymėtina, jog I. U. parodymų, kad automobilis įsuko dideliu greičiu, byloje nepatvirtina jokie kiti duomenys. Aplinkybės, kad automobilis būtų slydęs, duomenų nėra, to nenurodė nė vienas bylos liudytojas. V. M. paaiškinimais, jog esant didesniam nei 35,6 km/h greičiui būtų buvęs šoninis slydimas, o kartu ir tomis aplinkybėmis, kad nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų dėl šoninio slydimo, paneigiami liudytojo A. T. bei nukentėjusiosios aiškinimai, kad automobilis turėjo atvažiuoti greitai, staigiai sukti. Be to, A. T. parodymai, kad automobilis važiavo greitai yra tik subjektyvus liudytojo vertinimas ir minėto liudytojo parodymai konkrečiai nepatvirtina koks tai buvo greitis.

Nukentėjusioji skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, jog ji važiuojamąją kelio dalį kirto įstrižai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ši aplinkybė įrodyta įvertinus bylos duomenų visumą, t. y. parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotus duomenis (t. 2, b. l. 63-66) , o taip pat ir nukentėjusiosios parodymus, jog ji ėjo į stotelę. Pagal parodymų patikrinimo vietoje protokole esantį planą, įvertinus tai, kad I. U. nurodė išėjusi į gatvę didesniu atstumu nuo Tunelio gatvės (15,30 m) nei ji buvo partrenkta (14,25 m), bei atsižvelgiant į tai, kad I. U. judėjo link autobusų stotelės, laikytina pagrįsta išvada, jog I. U. gatvę kirto ne stačiu kampu.

Apeliacinių skundų argumentai dėl neištirtų aplinkybių - maksimalaus greičio, kuriuo galėjo būti įveiktas posūkis, kad nebūtų šoninio slydimo, bei galėjimo kaltinamajai pastebėti pėsčiąją, atsižvelgiant į kliūtis-stulpus, nepagrįsti, todėl atmetami. Pažymėtina, jog teismas įpareigotas tirti ne visas su įvykiu susijusias aplinkybes, tačiau tik tas, kurios reikšmingos nustatant būtinuosius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju maksimalus greitis įveikiant posūkį nėra reikšminga bylai aplinkybė. Šoninis slydimas būdingas tada, kai važiuojama didesniu greičiu nei tam posūkiui įveikti reikalingas greitis. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad V. Č. būtų važiavusi tokiu greičiu, jog būtų šoninio slydimo požymių. Šių aplinkybių nenurodė liudytojai, jie nefiksuoti ir objektyviuose įvykio vietos apžiūros dokumentuose. Todėl šios aplinkybės nustatinėjimas akivaizdžiai būtų perteklinis ir nepatvirtintų jokių reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. nepadėtų nustatyti nei pėsčiosios partrenkimo vietos kelio ilgio atžvilgiu, nei nukentėjusiosios ėjimo greičio. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės dėl didelio greičio paneigtos aukščiau aptartais įrodymais. Pažymėtina, jog netikslingas nustatinėjimas aplinkybių, ar elektros stulpai galėjo trukdyti kaltinamajai matomumą, nes šioje byloje reikšmingomis aplinkybėmis, kurios padėtų nustatyti, ar galėjo laiku kaltinamoji pastebėti nukentėjusiąją, yra būtent nukentėjusiosios ėjimo greitis bei partrenkimo vieta. Nustačius nukentėjusiosios ėjimo greitį būtų galima nustatyti, kurioje vietoje buvo automobilis prieš nukentėjusiajai įžengiant į gatvę ir tada būtų aktualu išaiškinti, ar tame atstume esančios kliūtys trukdė kaltinamajai matyti nukentėjusiąją.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje išnaudojus visas galimybes bei nepavykus nustatyti priežastinio ryšio tarp V. Č. veiksmų ir kilusių pasekmių, išaiškinti reikšmingų aplinkybių- nukentėjusiosios judėjimo greičio bei nukentėjusiosios partrenkimo vietos kelio ilgio atžvilgiu, pagrįstos išsamiu ir visapusišku reikšmingų bylai aplinkybių tyrimu, išsamiu bei nešališku įrodymų visumos vertinimu. V. Č. pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.

Esant šioms aplinkybėms Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Virgilijaus Lazausko ir nukentėjusiosios I. U. apeliaciniai skundai atmetami, nes nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teisinių pagrindų jį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Virgilijaus Lazausko ir nukentėjusiosios I. U. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Arūnas PaštuolisEgidijus Jonas Grigaravičius