Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. O. gynėjo advokato Arvydo Montrimo (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. O. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. O. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 2 760,11 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt eurų 11 ct) M. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. O. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad sunkiai sužalojo šeimos narį, o būtent 2017 m. lapkričio 18 d. apie 14.30 val. bute, esančiame adresu: Trakai, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kilus asmeniniam konfliktui su savo šeimos nariu – sugyventiniu M. K., su kuriuo ji bendrai gyveno neįregistravusi santuokos, tyčia, vieną kartą dūrė peiliu pastarajam į pilvą, padarydama M. K. kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo sienoje su tuščiosios žarnos pasaito sužalojimu, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. K. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios E. O. gynėjo advokato Arvydo Montrimo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvada dėl nuteistosios tyčios formos ir rūšies, nuteistosios E. O. veikos kvalifikacija pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą prašoma švelninti bausmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistosios E. O. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikaltimą pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

10. Sprendžiant, kokia kaltės forma ir rūšis apibūdina nuteistosios E. O. padarytą nusikalstamą veiką, svarbios šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės: 1) prieš nusikaltimo padarymą nuteistoji ir nukentėjusysis konfliktavo, nukentėjusysis atliko nuteistąją suerzinusius veiksmus – kvietė ją eiti kartu miegoti, ją palietė jai nepatikusiu būdu; 2) nuteistoji dūrį atliko kūną žalojančiu įrankiu – peiliu; 3) nuteistoji nukentėjusiajam peiliu dūrė į gyvybei pavojingą vietą – pilvą; 4) durdama peiliu kitam žmogui, nors ir nedetalizuodama konkrečios dūrio vietos, pagal asmenines savybes nuteistoji negalėjo nesuprasti, jog žmogus bus sužalotas; 5) byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistosios veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui; 6) kartą įdūrusi ir ištraukusi peilį, nuteistoji nukentėjusiojo daugiau nebepuolė, tačiau nusikaltimo įrankį sunaikino išmesdama į šiukšlių konteinerį. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji, padarydama nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. peiliu durdama nukentėjusiajam į pilvą suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo, o savo atliktus veiksmus suvokė kaip nusikalstamus. Tokiu atveju pagal teismų formuojamą praktiką kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog E. O. nusikaltimą padarė veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia, ir jos padarytą nusikaltimą kvalifikavęs pagal kilusius padarinius, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytas selektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas neduoda pagrindo nuteistosios veikos kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

11. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, šia sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystės), sutuoktinio tėvai. Pagal formuojamą teismų praktiką vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams, svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas, kad asmenys gyveno kartu viename būste, nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimai būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.

12. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. K. ir nuteistoji E. O. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog apie dvejus metus gyvena kartu, yra sugyventiniai (t. 1, b. l. 28–29, 30–31, 70–71, 115, 116–117; t. 2, b. l. 11–13, 13–14). Minėtus nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymus patvirtina ir liudytojų A. A. bei Ž. S. parodymai, kad E. O. nuolatos gyvena su M. K. (t. 1, b. l. 74–75, 78–79). Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo taip pat matyti, jog 2017 m. rugsėjo 12 d. ir 2017 m. spalio 2 d. E. O. buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 493 straipsnio 2 dalį dėl melagingų policijos iškvietimų, žinant, kad jie melagingi. Šių iškvietimų metu ji reikalavo, kad policijos pareigūnai išvežtų jos sugyventinį M. K., nors jie kartu ir nuomojasi butą (t. 1, b. l. 158–162). Gynėjo teiginius, kad E. O. turėjo nuolatinį darbą, o M. K. vertėsi tik atsitiktiniais darbais, dažnai išvažiuodavo gyventi pas savo motiną, sprendimus priimdavo nederinęs su E. O., teisėjų kolegija vertina kaip siekį sušvelninti E. O. baudžiamąją atsakomybę, norint perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką į lengvesnę. Be to, faktas, kad nukentėjusysis neturėjo nuolatinio darbo, kartais priimdavo spontaniškus sprendimus ir dažnai vykdavo nakvoti pas savo motiną, nepaneigia jį ir E. O. siejusio ryšio. Bendro namų ūkio tvarkymas savaime nėra konstatuojamas tik esant abiejų asmenų finansiniam indėliui į bendro namų ūkio išlaikymą, nes prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio ruošos darbais ir pan. Tėvų lankymas ir spontaniškas sprendimų priėmimas taip pat nepaneigia asmenų bendro gyvenimo ir šeiminio ryšio buvimo. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusįjį ir nuteistąją siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, nepaisant to, kad jie gyveno neįregistravę santuokos (partnerystės). Dėl to nuteistosios E. O. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

13. Apeliaciniame skunde gynėjas prašo skirti E. O. minimalią bausmę. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Taigi vienintelė šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmės rūšis yra laisvės atėmimas. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų nenustatyta. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau jį padarė veikdama netiesiogine tyčia. Nustatyta viena E. O. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ji anksčiau neteista, praeityje bausta administracine tvarka (t. 1, b. l. 154, 158-162), tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Nuteistoji yra jauno amžiaus, turi sveikatos problemų. Ji gydyta VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 1996 m. kovo 12 d. iki 1996 m. gegužės 3 d., nustatyta diagnozė – oligofrenija, debilumo laipsnyje su pseudopsichopatiniu sindromu. E. O. nuolatos dirba, darbe charakterizuojama teigiamai (t. 2, b. l. 7). Po nusikaltimo padarymo ji rūpinosi, jog nukentėjusiajam būtų suteikta pagalba, lankė jį ligoninėje, naujų nusikaltimų ar administracinių nusižengimų nepadarė, nuoširdžiai išgyvena dėl savo neteisėto poelgio. Nuteistoji taip pat pripažino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, nurodė, jog atlygins padarytą žalą. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie teigiamą nuteistosios asmenybės charakteristiką bei spręsti, kad padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, o įstatymams prieštaraujantis elgesys E. O. nėra būdingas. Taip pat aplinkybės, susijusios su nuteistosios sveikatos būkle bei amžiumi rodo, jog ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti E. O. socialinius ryšius, darbo santykius, sveikatą, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti paskiriant jai įstatymo sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, svarbi ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju nuteistoji E. O. susitaikė su nukentėjusiuoju M. K.. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ir toliau palaiko artimus draugiškus santykius su nuteistąja, jie bendrauja. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. K. pateikė pareiškimą, jog pretenzijų E. O. neturi, civilinio ieškinio nereikš (t. 1, b. l. 14), šią poziciją jis pakartojo ir apklausiamas teisme, nesiekė, jog nuteistajai būtų skirta laisvės atėmimo bausmė. Jokių sunkių liekamųjų padarinių patirtas sužalojimas M. K. nesukėlė, darbingumo jis neprarado, grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. Būtent nukentėjusysis, siekdamas apsaugoti E. O. nuo baudžiamojo persekiojimo, ikiteisminio tyrimo metu sugalvojo istoriją apie jo atsitiktinį užpuolimą ir sužalojimą gatvėje, šios versijos liepė laikytis ir nuteistajai. Šių svarbių aplinkybių visumos apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, nuosprendyje neįvertino, todėl netinkamai individualizavo bausmę.

16. Vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-204-942/2015). Apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog pirmiau aptartų aplinkybių visuma yra išskirtinė ir leidžia daryti išvadą, jog E. O., kuri nusikalto pirmą kartą, charakterizuojama teigiamai, turi psichinės sveikatos problemų, nuoširdžiai išgyvena ir gailisi dėl savo neteisėto elgesio, susitaikė su nukentėjusiuoju, už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, šio straipsnio sankcijoje įtvirtintos minimalios dvejų metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Nagrinėjamu atveju, nors ir minimalus, tačiau ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės vykdant laisvės atėmimo bausmę neigiamai paveiktų E. O. socialinius ryšius, darbo santykius, sveikatą, pažeistų proporcingumo principo reikalavimus bei neužtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimo. Todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, E. O. skirtina švelnesnė nei BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta bausmė – laisvės apribojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį pakeisti.

E. O., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirti laisvės apribojimą dvejiems metam, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Išaiškinti E. O., kad asmeniui vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.